Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, (tretieji suinteresuotieji asmenys Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir A. Š.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. Š. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. rugsėjo 1 d. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) sprendimą Nr. S-173 (7-127/2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti 2014 m. gegužės 30 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) sprendimą Nr. 68-103 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti 2014 m. vasario 25 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių VMI) sprendimą Nr. FR0682-79 (toliau – ir Šiaulių VMI sprendimas).

Paaiškino, kad skundžiamuose sprendimuose konstatuota, jog pareiškėjo šeimos išlaidos viršijo pajamas: 2006 m. – 55 183,06 Lt, 2007 m. – 22 478,06 Lt, 2008 m. – 56 622,14 Lt, 2009 m. – 80 734,02 Lt, 2010 m. – 55 459,56 Lt ir 2011 m. – 247 941,64 Lt sumomis ir teigiama, kad 2006–2011 m. laikotarpiu pareiškėjo šeima turėjo iš viso 518 451 Lt kitų neapmokestinamųjų pajamų. Šiaulių VMI, atlikusi pakartotinį patikrinimą, patikrinimo akte nurodė išvadas, kurios grindžiamos tik spėlionėmis, o ne konkrečiais dokumentais. Padarytos išvados akivaizdžiai prieštarauja elementariai logikai bei pateiktiems rašytiniams įrodymams.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių VMI pirminio patikrinimo eigoje nebendravo su pareiškėju, todėl negalėjo žinoti, ką būtent reikia teikti atliekamo patikrinimo eigoje. Visus dokumentus turėjo ir galėjo bet kuriuo momentu pateikti, tačiau tai nebuvo reikalaujama padaryti. VMI pateiktame skunde nurodė motyvus, kad Šiaulių VMI pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio nuostatas ir prašė įvertinti atliktas procedūras, tačiau VMI tik formaliai įvertino visą situaciją ir išsamiai jos nenagrinėjo.

Nesutiko su Komisijos pozicija, jog mokesčių administratoriui galima nesilaikyti MAĮ nustatytų terminų, nes praleidus įstatyme nustatytus terminus Šiaulių VMI sprendimas negalėjo būtų priimtas apskritai.

Pareiškėjo teigimu, nei Komisija, nei mokesčių administratorius priimtuose sprendimuose nenurodė, kokiais būtent įrodymais daromos išvados, kurių pagrindu teigiama, jog pareiškėjo šeima patyrė su nekilnojamo turto įsigijimu susijusias išlaidas, nėra aišku, kokiu būdu buvo atskleistas mokestinės naudos siekimas. Pats faktas, kad pareiškėjas pasiskolino pinigų ir juos perdavė savo mamai, kuri statėsi namą, pats savaime nepatvirtina, kad buvo slepiamos tikrosios aplinkybės. Komisija ir mokesčių administratorius netinkamai vertina statybos darbų vykdytoją, nes priimtuose sprendimuose nėra pateikiami aiškūs įrodymai, kurių pagrindu teigiama, jog neva statybos išlaidas patyrė pareiškėjas.

Pabrėžė, kad patikrinimo metu neteisingai vadovautasi MAĮ 69 straipsnio nuostata, nes netinkamai buvo įvertintas sudarytų sandorių turinys, jų forma ir sandorio šalių valia. Pareiškėjo mama L. Š. pagal 2006 m. spalio 2 d. sutartį įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt, o vėliau 2008 m. kovo 15 d. pagal sutartį įsigijo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), už 49 500 Lt. Priešingai nei nurodo Komisija ir mokesčių administratorius, jis negalėjo įtakoti sudarytų sandorių, nes abu sandorius sudarė pati L. Š., ir nei pareiškėjas, nei jo žmona A. Š. nedalyvavo juos sudarant.

Priimtų sprendimų teiginiai, kad pareiškėjas neva prisidengė savo mamos L. Š. vardu ir realiai vykdė namo statybas, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, o tik paremti subjektyvia pačios institucijos nuomone. Nei Komisija, nei mokesčių administratorius visiškai nevertino sudarytų sandorių turinio, nevertino juos sudariusių šalių, netyrė sudarytų sandorių realumo, nevertino pirkėjo ir pardavėjo valios sudarant sandorius, o taip pat nevertino, kas vykdė statybas ir įsigijo medžiagas. Patikrinimo metu nenustačius piktnaudžiavimo atvejų pareiškėjo ir jo žmonos A. Š. veiksmuose bei neištyrus L. Š. sandorių, nepagrįstai taikytos MAĮ 69 ir 70 straipsnių nuostatos.

Dėl sandorių, sudarytų su A. Š., Ž. O., R. U., L. M., S. B., M. S., N. L. ir A. K., pažymėjo, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pateiktos paskolos sutartys ir pasirašyti vekseliai. Skundžiamuose sprendimuose bandoma paneigti pasirašytas paskolos sutartis ir vekselius ir remiamasi tik prielaidomis, kurios nesudaro pagrindo neigti realiai įvykusių sandorių ir juose atvaizduotų aplinkybių. Vien aplinkybė, kad sutartys buvo sudarytos su artimais giminaičiais ar pažįstamais asmenimis, dar pati savaime nereiškia, kad jos negalėjo būti sudarytos būtent tokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kokios ir yra atvaizduotos pačiose sutartyse.

Pareiškėjo šeima 2006–2011 m. negalėjo patirti ir nepatyrė šių išlaidų: 2006 m. – 40 000 Lt (įsigyjant nekilnojamąjį turtą); 2008 m. – 18 999 Lt (statybai) ir 49 500 Lt (žemės sklypas); 2009 m. – 68 722 Lt (statybai) ir 15 634 Lt (pervedė fiziniams asmenims); 2010 m. – 34 949 Lt (pervedimai fiziniams asmenims), 60,50 Lt (statybai); 2011 m. – 18 533 Lt (pervedimai fiziniams asmenims), 845 Lt (statybai), 14 000 Lt (lengvasis automobilis). Pareiškėjo šeima nepatyrė su nekilnojamuoju turto įsigijimu susijusių išlaidų, nes jų vardu nėra registruota nekilnojamojo turto, kuriuo disponuotų. Patikrinimo metu turėjo būti įvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas neturi nekilnojamojo turto ir nepatiria su jo išlaikymu susijusių išlaidų.

Pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 27 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kokiu tikslu iš pareiškėjo žmonos banko sąskaitos buvo atlikti bankiniai pervedimai į fiziniams asmenims priklausiusias banko sąskaitas. Šiaulių VMI atsakinga darbuotoja pateiktą informaciją netinkamai įvertino ir suprato. Pervedimai į fizinių asmenų banko sąskaitas buvo už įsigyjamas prekes tarpininkėms. Jų skelbimai su nurodytais kontaktais buvo surasti internetiniuose puslapiuose. Kaip ir nurodyta pateiktame paaiškinime, užsakymai siųsti nuo 2009 metų ir tik vėliau, t. y. 2011 m. pradėjo prekes įsigyti iš Anglijos. Internetinėse parduotuvėse išsirinktas prekes padėdavo įsigyti Ž. O., kuriai nereikėdavo mokėti antkainio. Ž. O. į banko sąskaitą 2011 m. buvo pervesta apie 46 000 Lt. 2011 m. nepatyrė su automobilio įsigijimu susijusių išlaidų, nes automobilį SEAT LEON padovanojo pareiškėjo žmonos tėvas J. G..

Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visą.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad iš pateiktos ginčo nagrinėjimui medžiagos matyti, kad Šiaulių VMI Kauno apygardos teisme 2012 m. birželio 22 d. raštu Nr. 1-32-175/2012 buvo informuota, kad pareiškėjui Kauno apygardos teisme yra iškeltos dvi baudžiamosios bylos. Pagal 2012 m. kovo 15 d. priimtą nuosprendį pareiškėjas nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį (kontrabandos gabenimas), jam paskirta 25 480 Lt bauda. Šį nuosprendį 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą. Antroje byloje pagal 2012 m. lapkričio 19 d. priimtą nuosprendį pareiškėjas nuteistas pagal Baudžiamoje kodekso 199 straipsnio 1 dalį 5 m. laisvės atėmimo bausme. Šį nuosprendį Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu pakeitė ir skyrė pareiškėjui 4 m. laisvės atėmimo bausmę.

Pabrėžė, kad Šiaulių VMI, pagal įvertinimą apskaičiuodama pareiškėjo ir jos sutuoktinės GPM bazę, naudojosi Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu remdamasi surinkta informacija iš komercinių bankų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas ir patirtas išlaidas, VMI informacinės duomenų bazės duomenimis (apie registruotus sandorius, gautas pajamas, turimą VĮ Registrų centro informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, VĮ „Regitra“ informaciją apie turimas transporto priemones), įvertinusi operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją apie fizinių asmenų su pareiškėju vykdytus sandorius (suteikiant ir gaunant paskolas) bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo pareiškėjui ir jo sutuoktinei 2006–2011 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjo šeima 2006–2011 metų laikotarpiu disponavo kitomis, iš mokestinio patikrinimo metu nenustatytų šaltinių gautomis, pajamomis, kurių nedeklaravo ir nesumokėjo GPM ir PSD įmokų.

Pažymėjo, kad vadovaujantis Taisyklių 16 punktu, tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ir duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Kadangi nebuvo pateikta duomenų apie patirtas pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidas, pagrįstai vietos mokesčių administratorius minėtas išlaidas nustatė pagal statistinius duomenis.

Patikrinimo metu nustatyta, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo motinos L. Š. vardu įregistruoti trys nekilnojamojo turto objektai: 1994 metais įsigytas butas J. T.-Vaižganto g. 126-524, Tauragėje; 2006 m. spalio 2 d. įsigytas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt, 2010 m. gruodžio 14 d. parduotas seseriai V. O. už 70 000 Lt; 2008 m. kovo 15 d. įsigytas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), už 49 500 Lt. Minėtame žemės sklype 2008 m. rugpjūčio 11 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN-78. Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus, pagal kuriuos galima spręsti apie pradėtą namo statybą.

2011 m. birželio 17 d. atlikus L. Š. mokestinį tyrimą buvo nustatyta, kad L. Š. neturėjo finansinių galimybių įsigyti minėtą nekilnojamąjį turtą bei lėšų namo statybai, nes IMIS_SODRA duomenų bazės duomenimis ji nedirbo nuo 1997 m. gegužės 8 d., o jos invalidumo pašalpos užteko tik pragyvenimo išlaidoms padengti. 2006 m. spalio 2 d. įsigytas trijų kambarių butas (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt, L. Š. 2010 m. gruodžio 14 d. parduotas seseriai V. O. už 70 000 Lt. Turtas perleistas po atlikto (2010 m. lapkričio 30 d.) pareiškėjo veiklos operatyvaus patikrinimo. V. O. deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Adresu (duomenys neskelbtini), gyvena V. O., o adresu (duomenys neskelbtini), gyvena jauna šeima. Pagal IMIS_SODRA duomenų bazės informaciją ir trečiųjų asmenų VMI pateiktus duomenis nustatyta, kad V. O. neturėjo finansinių galimybių sutaupyti pakankamai lėšų minėto buto pirkimui.

Patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo motinos L. Š. vardu sudaryti nekilnojamojo turto, t. y. buto (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo ir pardavimo sandoriai yra formalūs ir sudaryti siekiant nuslėpti nekilnojamojo turto įsigijimui ir statybai panaudotas pareiškėjo ir jo sutuoktinės mokesčių įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Mokestinio patikrinimo metu, pareiškėjas, siekdamas pagrįsti namo statybos išlaidas, pateikė paskolos sutartis su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis.

Atsakovės teigimu, įvertinusi patikrinimo metu surinktus duomenis, Šiaulių VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2006–2011 m. patirtos išlaidos 518 451 Lt suma viršijo gautas pajamas, t. y. patyrė išlaidų, kurių nepagrindė GPM įstatymo nustatyta tvarka apmokestintais pajamų šaltiniais, o VMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu gavo 259 225 Lt (518 451/2) kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad, jo manymu, buvo pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokesčių apskaičiavimo senaties terminas, pažymėjo, jog mokesčių administratorius savarankiškai pasirenka tikrintinus mokesčių mokėtojus, nustato tikrinimo mastą ir laiką (MAĮ 114 straipsnis). MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu kitaip nenustatyta, atitinkamo mokesčio įstatymo mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pavedimo tikrinti temos buvo papildomos kelis kartus (paskutinis pakeitimas atliktas 2012 m. birželio 18 d. ir numatyta atlikti papildomą GPM patikrinimą už 2011 metus), Šiaulių VMI pagrįstai atliko pareiškėjo einamųjų metų (2011 m.) ir penkerių praėjusių kalendorinių metų, skaičiuojamų atgal nuo sausio 1 dienos tų metų, kada mokestis apskaičiuojamas (perskaičiuojamas), mokestinių laikotarpių, t. y. 2010, 2009, 2008, 2007, 2006 metų mokestinį patikrinimą.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė teismo jį tenkinti visą. Atsiliepime nurodė iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir pareiškėjas, pabrėždama, kad priimti sprendimai neteisėti bei nepagrįsti.

Teismo posėdžio metu A. Š. atstovė palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.

Trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių apskrities VMI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Byloje nustatyta, kad VMI 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 68-103 patvirtino Šiaulių VMI 2014 m. vasario 25 sprendimą Nr. FR0682-79 (b. l. 39–52), kuriuo pareiškėjui nurodyta į biudžetą sumokėti 46 068 Lt GPM, 19 600,78 Lt GPM delspinigius, 4 606,80 Lt GPM baudą, 2 422 Lt PSD įmokas, 1 014,82 Lt PSD įmokų delspinigius ir 242,20 Lt PSD įmokų baudą (b. l. 53–61).

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2014 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. S-173(7-127/2014) patvirtino 2014 m. gegužės 30 d. VMI sprendimą Nr. 68-103 (b. l. 17–38).

Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais konstatuota, kad pareiškėjo 2006–2011 metais patirtos išlaidos viršijo juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais patvirtintas pajamas.

Teismas konstatuoja, kad svarbu nustatyti tai, ar mokesčių administratorius tesėtai ir pagrįstai pareiškėjo mokestinę bazę nustatė ir mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ar nebuvo pažeistos procedūros.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2006–2011 metus, gyventojų pajamų mokesčio bazę nustatė, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą pritaikius išlaidų metodą, kad pareiškėjo šeima 2006–2011 metų laikotarpiu disponavo kitomis, iš nenustatytų šaltinių gautomis, pajamomis, nuo kurių nedeklaravo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčių ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Šias aplinkybes mokesčių administratorius konstatavo, įvertinęs patikrinimo metu surinktą informaciją iš komercinių bankų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas, patirtas išlaidas, Inspekcijos informacinės duomenų bazės duomenis (apie registruotus sandorius, gautas pajamas, turimą VĮ Registrų centro informaciją apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamą turtą, VĮ „Regitra“ informaciją apie turimas transporto priemones), operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją apie kitų fizinių asmenų su pareiškėju vykdytus sandorius (suteikiant ir gaunant paskolas), bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją (Mokestinė byla, t. 1. b. l. 75–112, 147–195, t. 2. b. l. 1–44, 121 –130, 170–183, t. 3. b. l. 14–72).

Nustatyta, kad mokesčių administratorius pareiškėjo šeimos išlaidoms už 2006–2011 metus priskyrė pareiškėjo motinos L. Š. vardu įregistruoto 2006 m. spalio 2 d. trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo išlaidas (40 000 Lt); 2008 m. kovo 15 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo išlaidas (49 500 Lt); pragyvenimo išlaidas (21 884,40 Lt (2006 m.) + 26 722,80 Lt (2007 m.) + 31 093,30 Lt (2008 m.) + 30 024 Lt (2009 m.) + 29 390,40 Lt (2010 m.) + 33 100,80 Lt (2011 m.)), išlaidas statyboms (18 999 Lt (2008 m.) + 68 722,50 Lt (2009 m.) + 60,50 Lt (2010 m.) + 845 Lt (2011 m.)), pavedimų išlaidas fiziniams asmenims (18 533,45 Lt 2011 m.), išlaidas Ž. O. (185 667,68 Lt), išlaidas lengvajam automobiliui įsigyti (14 000 Lt).

Bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, tačiau pareiškėjo motinos L. Š. vardu įregistruoti trys nekilnojamojo turto objektai: 1994 metais įsigytas butas, esantis (duomenys neskelbtini); 2006 m. spalio 2 d. įsigytas trijų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini) (už 40 000 Lt), ir 2010 m. gruodžio 14 d. parduotas seseriai V. O. (už 70 000 Lt, po 2010 m. lapkričio 30 d. atlikto pareiškėjo veiklos operatyvaus patikrinimo); 2008 m. kovo 15 d. įsigytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (už 49 500 Lt), kuriame statomam namui 2008 m. rugpjūčio 11 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN-78 (buvo pateikti statybinių medžiagų namo statybai įsigijimo dokumentai).

Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti L. Š. finansines galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą ir sukaupti lėšas namo statybai, 2011 m. birželio 17 d. atliko mokesčių mokėtojos L. Š. mokestinį tyrimą, kurio metu nustatė, kad pagal IMIS_SODRA duomenų bazės duomenis ji nedirbo nuo 1997 m. gegužės 8 d., gavo tik invalidumo pašalpą. Ji 2011 m. vasario 10 d. (Mokestinė byla, t. 3. b. l. 72) paaiškinime nurodė, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini); 2008 metų kovo mėnesį nusipirko 11,18 arų žemės sklypą su ūkiniu pastatu ir kiemo statiniais, nes turėjo susitaupiusi lėšų iš tėvo slaugos metu duodamų pinigų, mamos pajamų (iš viso 28 000 Lt), uošvio jai apie 1992 m. paliktų 8 000 JAV dolerių; namo statybai pinigus skolinosi iš sūnaus R. Š.. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad L. Š. tėvo (B. S.) vidutinė mėnesio pensija 2005 m. buvo 568,32 Lt, 2006 m. – 623,47 Lt, 2007 m. – 811,43 Lt, 2008 m. – 1097,87 Lt; motinos (S. S.) vidutinė mėnesio pensija 2005 m. buvo 535,20 Lt, 2006 m. – 622,95 Lt, 2007 m.–761,48 Lt, 2008 m. – 956,95 Lt (Mokestinė byla, t. 3, b. l. 70). Komisija, atsižvelgdama į Lietuvos statistikos departamento internetinėje svetainėje www.stat.gov.lt oficialiai skelbiamus duomenis apie vieno socialinio draudimo pensija drausto asmens vidutines vartojimo išlaidas, kurios 2005 m. buvo 578 Lt, 2006 m. – 652 Lt, 2007 m. –749 Lt, 2008 m. – 849 Lt, konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės, jog L. Š. gavo tik invalidumo pašalpą ir, kaip pati teigė, disponavo tėvų pensijomis, patvirtina mokesčių administratoriaus padarytą išvadą, kad minėtų lėšų galėjo užtekti tik L. Š. ir jos tėvų pragyvenimo išlaidoms padengti. Taigi, L. Š. neturėjo galimybės sutaupyti lėšų nekilnojamajam turtui (butas (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini)) 2006 ir 2008 metais įsigyti.

Mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinkti įrodymai patvirtina, kad L. Š. 1990 m. sausio 23 d. gyvenamąją vietą yra deklaravusi (duomenys neskelbtini), o 2006 metais nupirktu trijų kambarių butu, esančiu (duomenys neskelbtini), naudojosi pareiškėjas su šeima (pareiškėjo sutuoktinė su vaikais yra deklaravusi bute (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nuo 2008 m. liepos mėnesio, pareiškėjas nurodė jame gyvenantis nuo 2010 m. lapkričio 30 d.. V. O. 2011 m. rugpjūčio 31 d. paaiškinime patvirtino, jog jame gyvena L. Š. sūnus R. Š. su šeima). Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), išlaidomis namo statyboms rūpinosi pareiškėjas, jis pats teikė mokesčių administratoriui įrodymus apie namo statyboms patirtas išlaidas, kurias grindė lėšomis iš paskolų. Pareiškėjas, siekdamas pagrįsti namo statybos išlaidas, pateikė paskolų sutartis su A. Š. (pareiškėjo sutuoktinės sesers vyras), Ž. O. (pareiškėjo pusseserė) ir R. U. (pareiškėjo pusbrolis)). Šios aplinkybės patvirtina, kad lėšomis, skirtomis statybų išlaidoms, rūpinosi būtent L. Š. sūnus – pareiškėjas.

Pareiškėjas skunde teismui teigė, kad nei Komisija, nei mokesčių administratorius priimtuose sprendimuose nenurodė, kokiais būtent įrodymais daromos išvados, kurių pagrindu teigiama, jog pareiškėjo šeima patyrė su nekilnojamo turto įsigijimu susijusias išlaidas, neatskleidė mokestinės naudos siekimo, netinkamai buvo įvertintas sudarytų sandorių turinys, jų forma, sandorio šalių valia.

Teismas su šiais teiginiais sutikti negali, nes mokesčių administratorius, turėdamas tokią informaciją, kai pareiškėjo ir jos sutuoktinės 2006–2011 m. patirtos išlaidos 518 451 Lt suma viršijo gautas pajamas, t. y. patyrė išlaidų, kurių nepagrindė Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo nustatyta tvarka apmokestintais pajamų šaltiniais, turėjo teisinį pagrindą mokestinę bazę nustatyti ir mokesčius apskaičiuoti, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis. MAĮ 70 straipsnis nustato specialaus mokesčių apskaičiavimo metodo taikymą, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius (1); bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (2); tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (3) ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka. Detalūs šio mokesčio apskaičiavimo būdo taikymo atvejai aptarti Taisyklėse.

Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte. Mokesčių administratoriui, tikrinant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą, svarbu nustatyti išlaidas patyrusį asmenį. MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintas principas įpareigoja mokesčių administratorių mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybę teikti šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, t. y., ginčo atveju, įtvirtina būtinybę nustatyti tikrąjį išlaidas patyrusį asmenį, neatsižvelgiant į formalius sandorius. Pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Taigi, pagal šią teisės normą, mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog ši teisės norma taikoma tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turi kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (LVAT sprendimai administracinėse bylose: Nr. A556-250/2008, Nr. A442-644/2010).

Pareiškėjas savo nesutikimą su ginčo sprendimais argumentuoja tuo, kad mokesčių administratorius neteisingai vadovavosi MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, kadangi pareiškėjo mama L. Š. pagal 2006 m. spalio 2 d. sutartį įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 40 000 Lt, o vėliau 2008 m. kovo 15 d. pagal sutartį įsigijo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), už 49 500 Lt. Nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė negalėjo įtakoti sudarytų sandorių, nes abu sandorius sudarė pati L. Š., nebuvo vertintas sudarytų sandorių turinys, realumas, pirkėjo ir pardavėjo valia.

Teismas kritiškai vertina šiuos pareiškėjo argumentus ir daro išvadą, kad įvertinus Šiaulių VMI patikrinimo aktus, surinktus įrodymus, mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų išsamius teisinius argumentus, aiškiai matyti, kad šiuose dokumentuose gana plačiai aptartos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (jo šeimos) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis. Atsižvelgiant į tai, teismas nekartoja ir nedetalizuoja išsamiai išdėstytų aplinkybių, pritardamas mokesčių administratoriaus ir Komisijos atliktam įvertinimui.

Mokesčių administratorius, nustatęs tikrąsias išlaidas, susijusias su nekilnojamojo turto įsigijimu patyrusį asmenį, pagrįstai vadovavosi MAĮ 69 straipsnio nuostatomis, pripažindamas, kad tikrasis nekilnojamojo turto įgijėjas yra pareiškėjas. Todėl visos nustatytos aplinkybės ir duomenys aiškiai patvirtina, kad L. Š. neturėjo finansinių galimybių įvykdyti savo kaip pirkėjos įsipareigojimus (sumokėti už turtą), įsigytu nekilnojamuoju turtu naudojosi ne sutartyse nurodoma jo savininkė, o jos sūnus, būtent pareiškėjas buvo tas asmuo, kuris rūpinosi statybos išlaidomis, t. y. L. Š. vaidmuo nekilnojamojo turto sandoriuose buvo formalus, kurio tikslas – apsunkinti galimybes nustatyti tikruosius nekilnojamojo turto sandorių dalyvius, jų patirtas išlaidas nekilnojamajam turtui įsigyti. Be to, pagal byloje pateiktą informaciją pareiškėjo atžvilgiu buvo vykdomi baudžiamojo persekiojimo veiksmai (Mokestinė byla, t. 1. b. l. 114–146).

Pareiškėjas tvirtino, kad paskolos sutartys ir pasirašyti vekseliai su A. Š., Ž. O., R. U., L. M., S. B., M. S., N. L. ir A. K. nepaneigia įvykusių sandorių ir juose atvaizduotų aplinkybių, nors mokesčių administratorius teigia priešingai.

Ir su šiais pareiškėjo argumentais sutikti negalima, nes Šiaulių VMI ir VMI byloje surinkti įrodymai aiškiai patvirtina, kad minėti asmenys pareiškėjui faktiškai nurodytų sumų neskolino, o tik formaliai pasirašė paskolų sutartis, kad padėtų nuslėpti turimas kitas, neapmokestinamas pajamas, tikslu išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius yra surinkęs pakankamai daug įrodymų, patvirtinančių, kad minėti asmenys neturėjo santaupų ir laisvų pajamų suteikti paskolas pareiškėjui, juos tinkamai įvertino, ginčo sprendimuose išsamiai argumentavo.

LVAT, formuodamas vienodą teisminę praktiką, yra pabrėžęs, jog „konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. <...> taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu -<..> įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-3513/2011).

Pareiškėjas pabrėžė, kad 2011 m. nepatyrė su automobilio įsigijimu susijusių išlaidų, nes automobilį Seat Leon jos sutuoktinei padovanojo jos tėvas J. G., esą sudarant automobilio pirkimo-pardavimo sandorį kartu dalyvavo ir V. G., kurios pavirtinimą esą mokesčių administratoriaus ignoravo. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius analizavo duomenų bazėje IMIS_SODRA esančius duomenis apie J. G., ir pagrįstai konstatavo, kad jis 2011 m. neturėjo apmokestintų lėšų bei už 14 000 Lt dukrai 2011 m. spalio 13 d. nupirkti automobilio negalėjo.

Pareiškėjo argumentai, kad mokesčių administratorius taiko padidintas vartojimo išlaidas, kuriomis siekiama sukelti didesnę mokestinę naštą, nėra teisingi. Teismo nuomone, statistinės vartojimo išlaidos susideda iš: piniginių ir natūrinių išlaidų maisto ir nealkoholiniams gėrimams, aprangai, avalynei, būstui, vandeniui, elektrai ar dujoms, būsto apstatymui, namų ūkio įrangai, kasdieninei namų priežiūrai, sveikatai, transportui, ryšiams, poilsiui, kultūrai, švietimui bei kitoms prekėms ir paslaugoms, t. y. ne tik iš išlaidų, susijusių su nekilnojamojo turto išlaikymu. Tačiau, kita vertus, iš V. O. 2011 m. rugpjūčio 31 d. paaiškinimo matyti, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvena L. Š. sūnus R. Š. su šeima, o nuomos sutartis nesudaryta, nes leista jam gyventi, kad „sumokėtų mokesčius“. Todėl šis paaiškinimas patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją, jog pareiškėjas patyrė išlaidas buto komunaliniams mokesčiams. Be to, pareiškėjui mokestinio ginčo metu nepateikus konkrečių tikrinamuoju laikotarpiu patirtų vartojimo išlaidų (tame tarpe ir būsto išlaikymui) dydžio, nėra pagrindo perskaičiuoti mokesčių administratoriaus, vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį, nustatyto pareiškėjo šeimos vartojimo išlaidų dydžio.

Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. LVAT, aiškindamas šią mokesčių mokėtojo pareigą, konstatavo: „kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą, nei mokesčių administratoriaus padarytą, išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai“ (LVAT sprendimai administracinėse bylose: Nr. A-438-1147/2010, Nr. 556-1632/2010, Nr. A-575-912).

Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjas jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kaip reikalauja MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, nepateikė, o nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo pilnai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT sprendimai administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).

Esant nustatytoms aplinkybėms bei galiojančiam teisiniam reglamentavimui, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pilnai ištyrė pareiškėjo pateiktus įrodymus, įvertino ginčui reikšmingas aplinkybės, nurodė išsamius faktinius bei teisinius pareiškėjo apmokestinimo teisinius pagrindus, ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjo R. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.