- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-10
- Bylos Nr.
- I-2256-281/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00506-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- K. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai
- Trečiasis asmuo
- R. Ž.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Ž. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. Ž. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas: 1) panaikinti 2019-01-24 Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir LAGK) sprendimą Nr. 21R-68 (AG-78/02-2018); 2) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir VMI) pašalinti 2019-01-10 priimtą sprendimą dėl pareiškėjo 2017 m. metinės pajamų deklaracijos (dėl jos neteisingumo), pripažįstant, kad 2018-09-11 pareiškėjo pateikta 2017 m. metinė pajamų deklaracija yra teisinga, taikant Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte numatytą gyventojų pajamų mokesčio lengvatą už pirmojo būsto (duomenys neskelbtini) pardavimą pareiškėjo gautomis pajamomis (t. II, b. l. 43–52).
Paaiškino, kad VMI 2018-08-06 pareiškėjui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo 2018-06-06 pateikta 2017 m. mokestinio laikotarpio metinė pajamų deklaracija yra netinkamai užpildyta, t. y. pareiškėjas nedeklaravo turto pardavimo pajamų per 2017 m. laikotarpį, todėl privalo deklaraciją patikslinti. Pareiškėjas kreipėsi į VMI, pateikdamas paaiškinimą, kad 2017 m. metinėje pajamų deklaracijoje kaip neapmokestinamąsias pajamas nurodė 72 000 Eur sumą, kuri gauta 2017 m. už nekilnojamojo turto pardavimą. Minėta pardavimo suma buvo gauta 2017-11-03 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavus K. Ž. ir sutuoktinei R. Ž. bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Pabrėžė, kad šis nekilnojamasis turtas buvo įsigytas už sutuoktinių lėšas, gautas sudarius tikslinio kreditavimo sutartį su AB „DnB bankas“ ir gavus kreditą (duomenys neskelbtini) Eur sumai, kurios (duomenys neskelbtini) Eur suma buvo skirta nekilnojamojo turto įsigijimui, o (duomenys neskelbtini) Eur suma skirta jo įrengimui. Sutuoktiniai šiame bute gyveno ilgiau nei penkis metus, t. y. nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn. Taigi sutuoktiniai pardavė pirmąjį būstą ir pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo kitą gyvenamąjį būstą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2018-12-13 pateikė prašymą VMI, prašydamas taikyti gyventojo pajamų mokesčio lengvatą už pirmojo būsto pardavimą gautoms pajamoms remiantis turinio viršenybės prieš formą principu. VMI darbuotoja pareiškėjui nurodė, kad pateikta patikslinta 2017 m. deklaracija taip pat yra neteisinga, buvo paaiškinta, jog reikia už ginčo būsto pardavimą gautą ½ sumos deklaruoti kaip apmokestinamąsias pajamas, nes nekilnojamasis turtas neišlaikytas 10 metų, o gyvenamoji vieta šiuo adresu nebuvo deklaruota.
Ginčijamu 2019-01-10 sprendimu VMI atsisakė taikyti gyventojo pajamų mokesčio lengvatą už pirmojo būsto pardavimą gautoms pajamoms, nurodydama, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka gyventojų pajamų mokesčio lengvatai taikyti reikalingų sąlygų, nes K. Ž. pirmajame būste nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas pažymi, kad VMI šiame sprendime nepasisakė dėl turinio viršenybės prieš formą principo taikymo. Pareiškėjo teigimu, jo 2018-12-13 prašymas buvo išnagrinėtas tik formaliai, neįsigilinus į individualias situacijos aplinkybes bei su prašymu pateiktus rašytinius įrodymus, nors egzistavo galimybė pareiškėjo atveju taikyti turinio viršenybės prieš formą principą, atsakovė tokio klausimo net nesvarstė.
Nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2019-01-10 sprendimu, pateikė skundą LAGK, kuri sprendė, kad pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas, nes, neva, VMI 2019-01-10 sprendimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukuria. Pareiškėjo nuomone, vien VMI 2019-01-10 sprendime suformuluotas nurodymas patikslinti 2017 m. laikotarpio mokestinę deklaraciją, būtent taip, kaip to reikalauja mokesčių administratorius, yra tiesiogiai darantis įtaką pareiškėjo teisėms bei pareigoms, nes pareiškėjui kyla pareiga vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus, o taip pat, pareiškėjui atsiranda teisė skųsti tokį mokesčių administratoriaus sprendimą. Pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas įvykdytų mokesčių administratoriaus nurodytus reikalavimus, jam tiesiogiai kiltų mokestinė prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį. Pareiškėjo teigimu, mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus veiksmą ar neveikimą. Teigia, kad pareiškėjas įgyvendino galimybę ginčą spręsti ne teismo tvarka, o prieš tai kreipiantis į Lietuvos administracinių ginčų komisiją.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, VMI, priimdama 2019-01-10 sprendimą, ignoravo pareiškėjo 2018-12-13 prašyme nurodytas individualias situacijos aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, kurie sudarė sąlygas, reikalingas gyventojų pajamų mokesčio lengvatos bei turinio viršenybės prieš formą principo taikymui. Nurodo, kad pareiškėjo individualios situacijos aplinkybės arba jo veiklos turinys visiškai atitiko GPM įstatymo 17 straipsnio 54 punkte numatytas sąlygas, reikalingas lengvatos taikymui. Dėl to, mano, kad šiuo atveju, viršenybė turėtų būti teikiama ne formaliam GPM įstatymo 17 straipsnio 54 punkte įtvirtintų sąlygų įgyvendinimui, bet faktiniams pareiškėjo atliktiems veiksmams.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2017 m. pajamų deklaracijoje už 2017 m. laikotarpiu nekilnojamojo turto pardavimą gautą sumą deklaravo kaip neapmokestinamas pajamas remiantis GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkto nuostatomis. Paaiškina, kad nurodytos lengvatos taikymui reikia nustatyti, kad asmens parduotas gyvenamasis būstas buvo jo deklaruota gyvenamoji vieta, taip pat, kad pardavus būstą už gautas pajamas per 1 metų terminą asmuo įsigijo kitą gyvenamąjį būstą, kuriame deklaravo gyvenamąją vietą. Teigia, kad asmens gyvenamoji vieta yra suprantama vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Nors pareiškėjas ir nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos nurodyto parduoto nekilnojamo turto adresu (duomenys neskelbtini) (sutuoktinė R. Ž. šiuo adresu buvo deklaravusi gyvenamąją vietą), tačiau jis su sutuoktine R. Ž. ir judviejų vaiku faktiškai ten gyveno nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn., taigi mano, kad šis būstas buvo faktinė pareiškėjo gyvenamoji vieta. Be to, pareiškėjas su sutuoktine už pajamas gautas pardavus pirmąjį būstą, įsigijo kitą gyvenamąjį būstą ir šiai dienai yra deklaravęs gyvenamąją vietą naujo įsigyto būsto adresu, t. y. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 99–106).
Paaiškino, kad pareiškėjas 2017-11-03 pardavė 2012-06-19 pirkimo-pardavimo sutartimi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įsigytus butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini). Pagal Gyventojų registro duomenis, pareiškėjo gyvenamoji vieta parduoto buto adresu niekada nebuvo deklaruota, nes laikotarpiu nuo 2000-07- 12 iki 2018-08-20 pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) mieste. Kadangi už (duomenys neskelbtini) Eur parduotas turtas priklausė pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tai preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, todėl, pardavus bendrąja jungtine nuosavybe valdytą turtą, teisiniu požiūriu laikoma, kad turtą pardavė abu sutuoktiniai. Todėl pareiškėjas gavo (duomenys neskelbtini) Eur nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, kurios ir turėjo būti nurodytos jo 2017 m. deklaracijoje. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sutuoktinė savo gyvenamąją vietą laikotarpiu nuo 2012-10-16 iki 2017-11-28 buvo deklaravusi 2017-11-03 parduoto buto adresu (duomenys neskelbtini), ji 2018-08-28 pateikė 2017 m. deklaraciją, kurios priede deklaravo (duomenys neskelbtini) Eur neapmokestinamųjų nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, ši deklaracija pripažinta teisinga.
Teigia, kad VMI pareiškėjo ginčijamame 2019-01-10 rašte, atsakydama į pareiškėjo 2018-12-13 prašymą, išsamiai paaiškino GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 28, 53, 54 punktų nuostatas, kuriose nustatytos nekilnojamojo turto pardavimo pajamų neapmokestinimo sąlygos ir dar kartą paprašė pareiškėjo patikslinti 2017 m. deklaracijos duomenis. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose nustatytos pajamų mokesčio lengvatos negali būti taikomos, nes pareiškėjas 2017-11-03 parduotame bute, adresu (duomenys neskelbtini), iš viso nebuvo deklaravęs gyvenamos vietos. Nesant bent vienos iš būtinųjų pajamų pripažinimo neapmokestinamomis sąlygos, taikyti mokesčio lengvatą nėra teisinio pagrindo.
Atsakovės teigimu, šiuo atveju, jei gautos būsto pardavimo pajamos formaliuoju požiūriu neatitinka bent vienos GPM įstatyme įtvirtintos lengvatos taikymo sąlygų, turi būti vertintina, ar yra pagrindas taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Turinio viršenybės prieš formą principas negali būti taikomas tokiose mokestinėse situacijose, kai įstatymas imperatyviai nustato objektyvias ir iš esmės neginčijamas normos taikymo sąlygas. Šiuo atveju lengvatos taikymo sąlyga dėl gyvenamosios vietos deklaravimo turinys galėtų būti pagrindžiamas tik įrodžius, kad faktinės aplinkybės atitinka teisės aktų sąlygas, o byloje pareiškėjas nepateikė jokių tai įrodančių dokumentų. Todėl, VMI nuomone, remtis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu nėra pagrindo, kadangi santykių veiklos turinys šiuo atveju yra aiškus ir niekaip nepaneigia imperatyvios GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 53 ir 54 punktuose įtvirtintose sąlygose (parduotame gyvenamajame būste turėjo būti gyventojo gyvenamoji vieta, deklaruota teisės aktų nustatyta tvarka) taikymo būtinybės.
Papildomai nurodo, kad pareiškėjo prašomas panaikinti atsakymas yra paaiškinamojo pobūdžio dokumentas, kuriuo atsakoma į pareiškėjo pateiktą prašymą, todėl jis negali būti ginčo objektu. VMI nuomone, pareiškėjui pateiktas atsakymas buvo išsamus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsakyme aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, pareiškėjui pateikti paaiškinimai dėl GPM įstatymo nuostatų taikymo, nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujamasi, detaliai nurodant, kodėl GPM įstatyme įtvirtintos lengvatos negalėjo būti taikytinos pareiškėjo atžvilgiu. VMI nuomone, ginčijamas raštas pats savaime negali sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo dalyku ir negali būti skundžiamas. Be to, pažymi, kad pareiškėjas deklaracijos nepateikė, todėl nėra ir galimybės neegzistuojančios deklaracijos pripažinti teisinga ar neteisinga.
Atsakovės VMI atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. Ž. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019-01-10 priimto sprendimo dėl pareiškėjo 2017 m. metinės pajamų deklaracijos, teisėtumo ir pagrįstumo, sprendžiant ar yra pagrindas pripažinti, kad 2018-09-11 pareiškėjo pateikta 2017 m. metinė pajamų deklaracija yra teisinga, taikant Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte numatytą gyventojų pajamų mokesčio lengvatą už pirmojo būsto pardavimą pareiškėjo gautomis pajamomis, taip pat dėl LAGK 2019-01-24 sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nustatyta, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine 2012-06-19, pasirašydami pirkimo-pardavimo sutartį su pardavėju (duomenys neskelbtini) įsigijo (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 19–34). Taip pat matyti, kad pareiškėjas su sutuoktine 2017-11-03 pasirašė to paties nekilnojamojo turto ((duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo ir buto) pirkimo-pardavimo sutartį su N. D. ir V. D., kuria pardavė nurodytą nekilnojamąjį turtą už (duomenys neskelbtini) Eur (t. I, b. l. 35–52).
Pareiškėjas 2018-09-11 VMI pateikė paaiškinimą, kuriame pažymėjo, kad 2017 m. laikotarpio metinėje pajamų deklaracijoje kaip neapmokestinamąsias pajamas pareiškėjas nurodė (duomenys neskelbtini) Eur sumą, kuri yra 2017 m. gauta už nekilnojamojo turto pardavimą ir kuriai taikoma GPM įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 54 punkte įtvirtinta lengvata (t. I, b. l. 8–10). Pareiškėjas 2018-09-26 pateikė VMI patikslintą deklaraciją, kurioje prie apmokestinamųjų pajamų sumos, gautos pardavus (duomenys neskelbtini) dalį žemės sklypo ir buto, nenurodė (t. I, b. l. 14 –15).
VMI 2018-10-22 pranešimu informavo pareiškėją, kad jis 2018-09-26 pateikė netinkamai užpildytą 2017 m. mokestinio laikotarpio dokumento formą GPM308 „Metinė pajamų deklaracija“, kurioje apmokestinamosios pajamos deklaruotos kaip neapmokestinamosios, prašė gautas pajamas ir išlaidas už parduotą turto ½ dalį, esantį adresu (duomenys neskelbtini) deklaruoti T priede, o N priedą pašalinti (t. I, b. l. 16–18).
Pareiškėjas, nesutikdamas su 2018-10-22 pranešimu, 2018-11-15 pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai, prašydamas įpareigoti VMI pašalinti 2018-10-22 nurodymą, pripažįstant, kad pareiškėjo 2018-09-11 pateikta patikslinta 2017 m. metinė pajamų deklaracija yra teisinga (t. I, b. l. 75–80). Lietuvos administracinių ginčų komisija 2018-11-19 sprendimu Nr. 2R-530 (4R-997) pareiškėjo 2018-11-15 skundą atsisakė priimti ir jį grąžino pareiškėjui (t. I, b. l. 82–83), motyvuodama, kad VMI raštas, kuriuo atsakoma į asmens nesutikimą su nurodymu patikslinti deklaraciją, nėra privalomas ir nelaikytinas viešojo administravimo sprendimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėtinas administracinio proceso tvarka.
Pareiškėjas 2018-12-13 kreipėsi į VMI, prašydamas taikyti gyventojų pajamų mokesčio lengvatą (t. I, b. l. 84–88), argumentuodamas, kad turėtų būti taikomas turinio prieš formą viršenybės principas, nes pareiškėjas, nepriklausomai nuo to, jog nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau tai buvo faktinė jo gyvenamoji vieta. Pareiškėjas kartu su prašymu VMI pateikė 2018-09-04 paaiškinimą dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos, kuriame namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai parašais patvirtino, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine R. Ž. bei jų vaikais, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2017 m. lapkričio mėn. nepertraukiamai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 64). VMI, atsakydama į šį pareiškėjo prašymą, priėmė ginčijamą 2019-01-10 raštą, kuriame pateikė paaiškinimus dėl GPM lengvatos taikymo.
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2019-01-10 raštu, pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijai (LAGK bylos medžiaga, b. l. 1–7), kuri ginčijamu 2019-01-24 sprendimu Nr. 21R-68 (AG-78/02-2018) pareiškėjo skundą atsisakė priimti, motyvuodama, kad VMI 2019-01-10 raštas yra procedūrinis dokumentas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių, jis nėra galutinis.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ; teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-01-02).
Vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 24 punktu, 135 straipsnio 1 dalimi, mokestinį tyrimą atlieka mokesčių administratoriaus pareigūnai, be atskiro pavedimo atlikdami savo tiesiogines darbo funkcijas. Mokestinis tyrimas – tai mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų, dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje.
MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktas įtvirtina, kad mokesčių mokėtojas gali kreiptis į VMI su prašymu informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti taip pat gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo klausimais. MAĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais – mokesčių administratoriaus individualaus pobūdžio paaiškinimas, skirtas konkrečiam mokesčių mokėtojui jo mokamų (numatomų mokėti) mokesčių mokėjimo klausimais. Teismas pažymi, kad mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija mokesčių mokėjimo klausimais (MAĮ 37 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš pareiškėjo 2018-12-13 prašymo mokesčių administratoriui turinio, pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu, jo manymu (duomenys neskelbtini) Eur sumai, gautai pardavus nekilnojamąjį turtą, turėtų būti taikoma GPM lengvata. Taigi laikytina, kad pareiškėjas kreipėsi į mokesčių administratorių dėl lengvatos taikymo ir įgyvendino jo MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą teisę kreiptis į mokesčių administratorių. Tuo tarpu mokesčių administratorius ginčijamame 2019-01-10 atsakyme nurodė pareiškėjui savo poziciją GPM lengvatos klausimu, paaiškindamas, kad GPM lengvata pareiškėjo atžvilgiu negali būti taikoma, nes pareiškėjo gyvenamoji vieta parduotame nekilnojamame turte nebuvo deklaruota.
Pažymėtina, kad MAĮ 73 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas ir apskaičiavimas bei deklaracijos pateikimas yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius, o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-799/2013). Jeigu mokesčių mokėtojas netinkamai įgyvendina minėtas savo teises, mokestis apskaičiuojamas administraciniu sprendimu, kurio teisėtumas gali būti tikrinamas MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka, t. y. mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas teismo panaikinti ginčijamą mokesčių administratoriaus 2019-01-10 raštą, iš esmės nesutinka ir dėsto argumentus, susijusius su tuo, kad, pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriaus pozicija dėl neteisingai deklaruotų apmokestinamųjų pajamų kaip neapmokestinamųjų yra neteisinga ir nepagrįsta. Taigi iš esmės pareiškėjas siekia inicijuoti mokestinį ginčą ir jį išspręsti, nors nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų matyti, jog mokesčių administratorius atliko pareiškėjo mokestinį tyrimą, kuris MAĮ 2 straipsnio 24 dalyje apibrėžtas kaip mokesčių administratoriaus atliekama mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų analizę, t. y. veiksmus, kurie pareiškėjui jokių materialiųjų teisinių pasekmių tiesiogiai nesukelia ir dėl šių veiksmų ginčijamame rašte pateikė savo poziciją. Teismas akcentuoja, kad ginčijamu raštu pareiškėjui nėra apskaičiuojami mokėtini mokesčiai, tačiau tik pateiktas mokesčių administratoriaus išaiškinimas, jog (duomenys neskelbtini) Eur suma, gauta pardavus nekilnojamąjį turtą, nepriskirtina neapmokestinamosioms pajamoms. Taigi pareiškėjas turės teisę ateityje skųsti teismui mokesčių administratoriaus sprendimą, jeigu toks bus priimtas, dėl papildomai apskaičiuotino mokėtino mokesčio.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė pateikė pareiškėjui raštą, kuriame nurodyta mokesčių administratoriaus pozicija dėl GPM lengvatos netaikymo pareiškėjo už nekilnojamojo turto pardavimą gautai pinigų sumai, šis mokesčių administratoriaus išaiškinimas mokesčių mokėtojui nėra privalomas (MAĮ 37 straipsnio 2 dalis), priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas apskaičiuoja ir deklaruoja savarankiškai (MAĮ 66 ir 73 straipsniai), veikdamas savo rizika. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas 2019-01-10 raštas yra tik mokesčių administratoriaus išaiškinimas, kuris pareiškėjui nėra privalomas, laikytina, kad ginčijamas atsakovo 2019-01-10 raštas pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Taigi LAGK ginčijamame 2019-01-24 pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl 2019-01-10 VMI rašto, motyvuodama, kad LAGK nagrinėja skundus tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir ar veiksmų (neveikimo), kurie pareiškėjams sukėlė teisines pasekmes (Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 5 straipsnis).
Kadangi ginčijamu VMI 2019-01-10 raštu pareiškėjui nėra nustatoma konkrečių teisių ir pareigų, o tik pateikiama mokesčių administratoriaus pozicija, kuri pareiškėjui nėra privaloma, teismas konstatuoja, kad dėl tokio teisinių pasekmių negalinčio sukelti ir nesukeliančio akto ginčo nagrinėjimas yra beprasmis, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Tuo tarpu išvada, kad skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia (nebesukelia) asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-08-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-635-492/2017).
Atsižvelgiant į tai, kad LAGK ginčijamame 2019-01-24 teisingai įvertino pareiškėjo skundo dalyką ir pagrįstai atsisakė tokį pareiškėjo skundą nagrinėti, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas LAGK sprendimas Nr. 21R-68 (AG-78/02-2018) yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.