- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-23
- Bylos Nr.
- 1A-561-634/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16841-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- D. K., G. B.
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nerijaus Meilučio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausme ir 8 MGL (301,28 Eur) dydžio bauda ir paskirta galutinė bausmė - 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo ir 8 MGL (301,28 Eur) bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista G. B. (M.) pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. D. K. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 1 d., apie 23.00 val., namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kieme, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. B. (M.), tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų metu su nukentėjusiuoju V. L., sugriebęs nukentėjusiajam už drabužių jį pargriovė ir ne mažiau kaip du kartus įspyrė gulinčiam ant žemės V. L. į šonus, po to G. B. (M.) tyčia vieną kartą įspyrus nukentėjusiajam į šoną, tokiu būdu, bendrais veiksmais su G. B. (M.), sukėlė nukentėjusiajam V. L. fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. gegužės 3 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį; 2) pripažinus, jog pakanka įrodymų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui - jį subendrinti su Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti.
2.1. Skunde teigiama, kad D. K. stovėjo atokiau nuo nukentėjusiojo, nieko nemušė ir niekam jokio fizinio skausmo nesukėlė. V. L. apie tai, kad jį mušė ir jis, žino tik iš J. P. tvirtinimų, tačiau pats to neprisimena, nes buvo girtas. J. P. galėjo sąžiningai klysti, nes buvo prietema, nebuvo galima gerai visko įžiūrėti. Jokių objektyvių duomenų, jog buvo naudotas fizinis smurtas jo veiksmais nukentėjusiojo atžvilgiu nėra.
2.2. Pažymima, kad D. K. nei su vienu iš kieme buvusių asmenų nesitarė naudoti fizinio smurto, todėl neaišku, kokioms aplinkybėms esant, teismas nustatė būtinus bendrininkavimo požymius. Jie nuosprendyje įvardinti deklaratyvūs, nieko bendra neturintys su vykusia situacija.
2.3. Akcentuojama, kad jokios nusikalstamos veikos D. K. nepadarė ir yra nuteistas nepagrįstai. Jis atsiprašė nukentėjusiojo dėl pačios situacijos, o ne dėl to, kad būtų jam sukėlęs fizinį smurtą. Teismas nevertino tos aplinkybės, jog nukentėjusysis prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą, kad jokių pretenzijų neturi, pas medikus pagalbos nesikreipė.
2.4. Nurodoma, kad D. K. yra dirbantis (duomenys neskelbtini), charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, nori būti reikalingas visuomenei savo darbu, pažada ateityje nedaryti jokių nusikalstamų veikų bei nevartoti jokių svaiginamųjų medžiagų. Mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o paskirta reali laisvės atėmimo bausmė yra per griežta.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į nuteistojo D. K. apeliacinį skundą negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja D. J. prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
5. Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad D. K. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant D. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.
8. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis D. K. nesutinka dėl jo nuteisimo už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam V. L. Nors nuteistasis neigia vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, tačiau byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
9. Kaip matyti iš 2018 m. balandžio 10 d. protokolo – pareiškimo, liudytojo apklausos protokolo, nukentėjusysis V. L. nurodė, kad D. K. pagriebė jį už drabužių, parvertė ant žemės ir pradėjo kojomis jį spardyti į šonus, dėl ko jis jautė stiprų fizinį skausmą (1 t., b. l. 1-2, 31-32). V. L. apie tai, jog jam kelis kartus spyrė D. K. nurodė savo protokole - pareiškime policijai, kuris buvo surašytas įvykio dieną. Tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. papildomos apklausos metu, patikslindamas, kad D. K. jį sugriebė už rūbų ir parvertė ant žemės, tačiau kas jį spardė įvardinti negali, nes dėl girtumo neprisimena. Pažymėjo, kad pirmoje apklausoje nurodė, kad jį spardė D. K., nes įvykį mačiusios liudytojos D. L. ir J. P. jam tai pasakė (1 t., b. l. 33). Pirmosios instancijos teisme 2019 m. vasario 21 d. teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis V. L. taip pat nurodė, kad kai buvo pargriautas ant žemės, smūgius juto iš tos pusės, kur stovėjo abu kaltinamieji (D. K. ir G. B. (M.)), o O. B. stovėjo toliau ir nieko jam nedarė. Jautė, kad jį spardo du asmenys, buvo tiek vyriški, tiek moteriški spyriai (2 t., b. l. 43-45).
10. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje apklaustos liudytojos D. L. ir J. P. Liudytoja D. L. 2018 m. balandžio 10 d. apklausos protokole nurodė, kad išėjusi į kiemą pamatė ant žemės gulintį V. L., o šalia jo buvo D. K., G. B. (M.) ir O. B. V. L. veidas buvo kruvinas (1 t., b. l. 40-41). Tokias pačias aplinkybes liudytojos nurodė ir 2018 m. liepos 12 d. papildomos apklausos protokole (1 t., b. l. 42) bei 2019 m. vasario 21 d. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 43-45). Liudytoja J. P. 2018 m. gegužės 22 d. apklausos protokole nurodė, kad išbėgusi į kiemą pamatė, jog V. L. guli ant žemės, o jį spardo vyriškis ir paauglys (kaip vėliau paaiškėjo tai buvo D. K. ir O. B.) ir vieną kartą spyrė G. B. (M.). Ji matė, kad V. L. smūgiai buvo suduodami kojomis (1 t., b. l. 47). 2018 m. rugsėjo 24 d. papildomos apklausos metu J. P. nurodė analogiškus paaiškinimus, kaip ir pirminės apklausos metu (1 t., b. l. 50) bei 2019 m. kovo 27 d. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b. l. 52). 2019 m. balandžio 19 d. teisiamojo posėdžio metu J. P. patvirtino, kad V. L. gulėjo ant žemės, o jį spardė D. K., G. B. (M.) ir O. B. Nurodė, kad G. B. (M.) stovėjo V. L. iš priekio, o kiti du (D. K. ir O. B.) – V. L. už nugaros ir spardė kartu (2 t., b. l. 55-56).
11. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis V. L. bei liudytojos D. L. ir J. P. buvo nuoseklūs ir nurodė, kad būtent D. K. spardė gulintį ant žemės V. L., todėl pagrindo abejoti nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymais nėra, kadangi jų parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu.
12. Nuteistasis D. K. teigė, kad jokių smūgių V. L. nesudavė, tačiau matė, kaip jį mušė O. B. Teisėjų kolegija tokią nuteistojo versiją, kad jis smūgių nukentėjusiajam nesudavė, atmeta kaip gynybinę, kadangi ji neparemta jokiais objektyviais byloje surinktais duomenimis. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl D. K. kaltės ir tėra savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
13. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. K. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas D. K. kaltu, apylinkės teismas vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl D. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
14. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl bendrininkavimo požymių nustatymo, akcentuojant aplinkybę, kad nuteistasis nei su vienu iš kieme buvusių asmenų nesitarė naudoti fizinio smurto, todėl teismas nepagrįstai nustatė bendrininkavimo požymius. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus ir pritaria pirmosios instancijos teismui, kad D. K. ir G. B. (M.) susitarimą daryti nusikalstamą veiką bendrai išreiškė konkliudentiniais veiksmais. Jie matė vienas kito neteisėtus smurtinius veiksmus, nukreiptus prieš nukentėjusįjį ir nesiekė jų nutraukti, o sutiko su tokiu kito elgesiu, jo padariniais. Abu kaltinamieji suprato smurto pavojingumą ir suvokė jų padarinius, t. y. sudavė nukentėjusiajam smūgius. Taigi, veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje būdami abu šio nusikaltimo vykdytojais.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis dėl įvykio į medikus nesikreipė ir prašė ikiteisminį tyrimą nutraukti susitaikius su kaltinamuoju. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas paties nukentėjusiojo iniciatyva kreipiantis į policiją su pareiškimu apie padarytą nusikalstamą veiką bei turint pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą. Byloje nėra nei nukentėjusiojo prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą, nei šiuo klausimu priimto prokuroro nutarimo. Vien aplinkybė, kad nukentėjusysis apklausos protokole nurodė, jog nori, kad ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tai turi reikšmės apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
16. Skirdamas bausmę nuteistajam D. K. pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatytos net trys: nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), lengvinančių aplinkybių nenustatyta. D. K. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). D. K. anksčiau teistas keturis kartus (1 t., b. l. 105-113). Šį nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kas rodo, jog nuteistasis ir bausmės atlikimo metu teigiamų išvadų nedaro ir toliau vykdo nusikalstamas veikas. D. K. administracine tvarka baustas devynis kartus (1 t., b. l. 114-117).
17. Nors BK 140 straipsnio 1 dalies sankcija numato ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, bet ir alternatyvias švelnesnių rūšių bausmes, tačiau esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė D. K. laisvės atėmimo bausmę. Bausmės dydis yra artimas vidurkiui, todėl, įvertinus apelianto asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, ji nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.
18. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. K. prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Prašymą atidėti bausmės vykdymą motyvavo tuo, kad yra dirbantis (duomenys neskelbtini), charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių administracinių nuobaudų. Taip pat nurodė, kad praeityje nebuvo teistas bei byloje nebuvo nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
19. Kolegija daro išvadą, kad nuteistajam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas netaikytas pagrįstai, nes nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visuma neleidžia daryti išvados, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Kaip jau minėta, D. K. anksčiau teistas net keturis kartus, o paskutinį nusikaltimą D. K. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.
20. Pažymėtina ir tai, kad D. K. laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas už veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje, padarymą, tačiau nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu vėl įvykdė analogišką nusikaltimą. Taigi teismas jau buvo patikėjęs nuteistuoju ir atidėjęs jam paskirtos bausmės vykdymą, todėl nuteistasis žinojo kokios pasekmės gresia už naujų nusikalstamų veikų padarymą. Tačiau bausmės vykdymo atidėjimas jam nepadarė teigiamos įtakos, nesuformavo nuostatos gyventi dorai ir gerbti įstatymus.
21. Nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pakartotinis bausmės vykdymo instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais.
22. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nustatytos tik formalios sąlygos BK 75 straipsnio taikymui, o kitų aplinkybių, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl galimybės taikyti minėtą baudžiamosios teisės institutą nuteistojo D. K. atžvilgiu, nėra. Nors D. K. pripažintas kaltu už nesunkaus nusikaltimo padarymą, nuteistas laisvės atėmimo bausme, neviršijančia ketverių metų, kas formaliai atitinka BK 75 straipsnio normą, tačiau bylos aplinkybės, susijusios su padarytomis nusikalstamomis veikomis ir nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
23. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti nuteistojo D. K. apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.