- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-16
- Bylos Nr.
- 1A-525-919/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Algirdas Jaliniauskas, Danguolė Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- G. D.
- Nukentėjusysis
- A. D.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos ir nukentėjusiosios A. D. (toliau – A. D.) apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. (toliau – G. D.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. D. buvo kaltinamas tuo, kad sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui, o būtent:
1.1. (duomenys neskelbtini) mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto metu sugriebęs už rūbų tampė savo sutuoktinę A. D. po kambarį, suėmęs ją ranka už sprando stūmė ir lenkė ją link lovos, dėl to jai galvos dešine puse atsitrenkus į palangę, jis sukėlė nukentėjusiajai A. D. fizinį skausmą.
1.2. (duomenys neskelbtini) mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto metu sugriebė savo sutuoktinės A. D. dešinę ranką ir ją užsuko jai už nugaros, stūmė A. D. link sienos, po to laikydamas jos dešinę ranką užsuktą už nugaros, parvertė ją ant lovos, dėl to ji koja atsitrenkė į lovos kraštą, tokiais veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajai A. D. fizinį skausmą.
1.1. (duomenys neskelbtini) namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) konflikto metu sugriebė savo sutuoktinę A. D. už abiejų rankų riešų ir juos suspaudęs tampė nukentėjusiąją, tokiais veiksmais jis sukėlė nukentėjusiajai A. D. fizinį skausmą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendyje nusprendė, kad G. D. dėl jam inkriminuotų kaltinimų išteisintinas, kadangi nustatyta, jog nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
3. Nesutikdamas su tokiu Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras N. Brundza apeliaciniu skundu prašo minėtą teismo nuosprendį pakeisti ir dėl G. D. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
3.1. Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad Marijampolės apylinkės teismas neteisingai vertino nukentėjusiosios parodymus, nurodydamas, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas, abu turi suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl kaltinimą grįsti vien nukentėjusiosios parodymais, nėra pagrindo. Prokuroro nuomone, nukentėjusiosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu buvo konkretūs ir tikslūs, ji aiškiai nurodė visas aplinkybes apie jos atžvilgiu panaudotą smurtą, patirtus išgyvenimus ir pojūčius po kilusio skausmo. Marijampolės apylinkės teismas nustatė tik vieno pobūdžio G. D. veiksmus prieš nukentėjusiąją, t.y. suėmimą už rankos. Nors teismas sutinka, kad G. D. suėmus už rankos A. D. galėjo pajusti nemalonius pojūčius, tačiau, kad jie galėtų būti laikomi fizinio skausmo sukėlimu baudžiamąja prasme, ir kad G. D. savo veiksmais to siekė, teismo vertinimu, vienareikšmės išvados daryti tikrai negalima. Prokuroro nuomone, Marijampolės apylinkės teismas tokiu konstatavimu lyg ir pateisina smurtaujančių asmenų elgesį bei paneigia visas kovos su smurtu priemones, kadangi fizinio smurto naudojimo ir fizinio skausmo sukėlimo aplinkybės šioje situacijoje yra akivaizdžios.
3.2. Prokuroro apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyta, jog įvykius matę vaikai nei vienas neparodė, kad nukentėjusioji išreiškė ir jie suprato, kad G. D. savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą. Nepilnamečių ir mažamečio teismo reikalaujamas suvokimas apie nukentėjusiosios skausmo išraišką, negali būti grindžiamas dėl nepilnamečių asmenų amžiaus, brandos ir gyvenimiškos patirties stokos. Pati nukentėjusioji visose situacijose galėjo ir neišreikšti patirto skausmo dėl vaikų buvimo toje pačioje patalpoje.
3.3. Be to, apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad specialisto išvada patvirtina, jog A. D. konstatuota kraujosruva kairio dilbio srityje, sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, sužalojimai buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais, galimai suimant rankų pirštais, sužalojimai galėjo būti padaryti įvykių metu trimis poveikiais.
3.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas konstatuodamas, kad pagal įvykio aplinkybes – konflikto kilmę, eigą, konfliktavusiųjų elgesio tikslus ir motyvus, G. D. veiksmai nebuvo tiek pavojingi ir nebuvo nukreipti tyčia sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, tačiau negalima fizinio smurto ar fizinio skausmo sukėlimo pateisinti vien susidariusia konfliktine situacija, nebaudžiamumas taptų įmanomas tokioje situacijoje ir iškreiptų nusikalstamos veikos vertinimą baudžiamąja prasme.
4. Nukentėjusioji A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendį ir G. D. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
4.1. Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje faktines bylos aplinkybes patvirtina medicininių išrašų duomenys, specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad ant A. D. rankų ir kojos buvo nustatytos kraujosruvos. Teismo medicinos specialistas nurodė, kad konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas suimant rankų pirštais. Skundo autorė pažymi, kad nors ir konstatuojamas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau jų padarymu G. D. nekaltinamas. Jis kaltinamas tik fizinio skausmo sukėlimu. Nors jis pats pripažino fizinį kontaktą, pasireiškusio suėmimu už rankų, buvimą visais kaltinime nurodytais atvejais, tačiau parodė, kad tokiu būdu nesiekė sukelti fizinio skausmo ir sužaloti nukentėjusiąją. Pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikaltimu, jeigu sukelia jam bent fizinį skausmą.
4.2. Be to, nukentėjusioji pažymi, kad Marijampolės apylinkės teismas neįvertino, jog nusikalstama veika numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje buvo padaryta ne vieną kartą. G. D. dėl padarytų nusikalstamų veikų nesigailėjo ir nukentėjusiosios neatsiprašė.
Žemesnės instancijos teismas
5. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis ir jo gynėjas prašė prokuroro bei nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti, kaip nepagrįstus. Prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti.
6. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro N. Brundzos ir nukentėjusiosios A. D. apeliaciniai skundai atmestini.
7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių, tame tarpe ir kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikančio prokuroro, pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.
9. Nors prokuroras ir nukentėjusioji ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdami, kad G. D. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos), tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. D. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (trys nusikalstamos veikos) išteisino, šiam nepadarius veikų, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintojo kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiosios, tiek išteisintojo, tiek ir liudytojų (bendrų išteisintojo ir nukentėjusiosios nepilnamečių vaikų) parodymus, ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog G. D. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
10. Nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose, kai ginčas kyla tarp sutuoktinių, kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, kai tokia pora augina bendrus vaikus, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, todėl teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės teismas 2019 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą nutraukti A. D. ir G. D. santuoką, o nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą paskirti kartu su tėvu G. D..
11. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mėnesį tarp sutuoktinių G. D. ir A. D. kilo trys žodiniai konfliktai. Nors sutuoktiniai gyveno tame pačiame name tik skirtinguose namo aukštuose, tačiau jų santykiai buvo konfliktiški, jie ruošėsi skyryboms, o konfliktai kilo aiškinantis tarpusavio santykius. Tiek išteisintasis, tiek nukentėjusioji konflikto metu buvo blaivūs, tačiau nurodė skirtingus jų atliktus veiksmus konfliktų metu. Be to, pažymėtina, kad nukentėjusioji duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė žymiai didesnę negu pripažįsta išteisintasis ir nurodę liudytojai fizinių veiksmų apimtį ir pasekmes, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.
12. Viso proceso metu G. D. nurodė, kad jis neturėjo tyčios sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, o tik siekė pastarąją atitraukti nuo sūnaus, kai ji trukdė jiems bendrauti, išlaisvinti sūnų, kai A. D. jį buvo užspaudusi. Tiek išteisintojo G. D., tiek liudytojų, kurie yra išteisintojo ir nukentėjusiosios nepilnamečiai vaikai, kurie betarpiškai matė nagrinėjamus įvykius, parodymai dėl įvykių yra nuoseklūs, neprieštaringi, todėl teisėjų kolegija pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms konstatuoja, kad jų parodymai yra patikimi, todėl pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tinkamai jais vadovavosi.
13. Aukštesnės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog G. D. norėjo tyčia (tiesiogine ar netiesiogine) savo veiksmais sukelti A. D. fizinį skausmą. Byloje esančiais įrodymais nebuvo paneigta G. D. versija, jog jis tik siekė pastarąją atitraukti nuo sūnaus, kai ji trukdė jiems bendrauti, išlaisvinti sūnų, kai A. D. jį buvo užspaudusi, o ne sukelti A. D. fizinį skausmą. Vien tai, kad šiuo atveju G. D. nukentėjusiajai buvo suėmęs už rankos, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog A. D. buvo sukeltas skausmas ir kad išteisintasis norėjo jai sukelti fizinį skausmą, nesant byloje kitų šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Nors G. D. pripažino atlikęs fizinius veiksmus, t. y. nukentėjusiajai A. D. suėmęs už rankos, tačiau neturėjęs tyčios sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo. Ne kartą teismų praktikoje paminėta, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp G. D. ir A. D. vyksta skyrybų procesas, kitų duomenų, patvirtinančių, jog G. D. siekė tyčia sukelti fizinį skausmą, nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog egzistuojant priešiškiems tarpusavio santykiams, šiuo atveju buvo nustatyta (vykstantis skyrybų procesas, nuolatiniai konfliktai), remtis išimtinai vien tik nukentėjusiosios parodymais dėl jos atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, sukėlusio jai fizinį skausmą.
14. Aplinkybę, kad nagrinėjamų įvykių dienomis nukentėjusiajai galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas jos nurodomomis aplinkybėmis, patvirtina (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 53 b.l.), iš kurios matyti, kad A. D. konstatuota kraujosruva kairio dilbio srityje, tačiau G. D. neigiant tyčinių smūgių sudavimą ir atsižvelgiant į pačios nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra neginčytinų įrodymų, jos specialisto išvadoje A. D. konstatuotus sužalojimus G. D. padarė tyčia, t. y. turėdama tikslą ją sužaloti ar sukelti fizinį skausmą.
15. Sutiktina su teiginiu, jog nustatant, ar asmuo patyrė fizinį skausmą, nėra būtinos specialios žinios, nėra būtina nustatyti, kad nukentėjusiam asmeniui buvo padaryti kokie nors sužalojimai. Vis tik byloje turi būti surinkta duomenų, kurie leistų įvertinti, ar fizinio sąlyčio metu asmuo iš tikrųjų patyrė fizinį skausmą. Teismų praktikoje yra pripažįstama, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, o būtina įsitikinti ir tuo, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę turi būti atsižvelgiama į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Svarbu ir tai, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie leistų be jokios pagrįstos abejonės konstatuoti, kad G. D. suėmęs nukentėjusiajai už rankos, nukentėjusiajai būtų sukelti tokie pojūčiai, kurie galėtų būti vertinami kaip fizinis skausmas baudžiamąja prasme.
16. Pirmosios instancijos teismo vertinimu pagrįstai konstatuotos aplinkybės, kad prokuroro kaltinime nurodyto suėmimo už rankos, kaip pavojingo, priešingo teisei veiksmo, kurio pagrindu buvo sukeltas fizinis skausmas A. D. atžvilgiu BK prasme nebuvo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra pagrįsta. Analizuojant padarytos veikos pavojingumą iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji dėl patirto smurto į policijos pareigūnus nesikreipė, tą padarė tik paskatinta šeimos gydytojos. Taip pat byloje nėra duomenų, jog iš karto po įvykių ar praėjus trumpam laiko tarpui ji kreipėsi į medikus pagalbos, o tai padarė pagal iš anksto nustatytą apsilankymų grafiką dėl anksčiau buvusio susirgimo vizito metu. Be to, pas medikus A. D. nuvežė pats išteisintasis. Nors ir apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas pateisina G. D. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apygardos teismas neteisina G. D. atliktų veiksmų esant tokio pobūdžio konfliktinei situacijai spręsti pasirenkant smurtinius veiksmus, tačiau šioje konkrečioje situacijoje atliktų veiksmų mastas nebuvo adekvatus baudžiamajai atsakomybei konstatuoti.
17. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, teisingai atliko įrodymų tyrimą, vertino tiesiogiai teisme ištirtus ir kaltinimą patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus, gretino vienus su kitais ir darė atitinkamas išvadas, kas teismui suponavo galutinę išvadą dėl G. D. išteisinimo, tačiau požymių, kad teismas būtų prioritetą kėlęs labiau analizuojamoms išteisintojo parodymus atitinkančioms aplinkybėms, o ne atliktiems jo veiksmams, jų pavojingumui, nenustatyta ir dar kartą įvertinus šių taisyklių (vertinimo) taikymo aspektus neįžvelgta. Nei objektyviųjų požymių visuma, nei nukentėjusiosios patirti sukrėtimai, pažymėti suėmimu už rankų, nepaneigė apylinkės teismo išvados dėl nustatyto baudžiamo pavojingumo nebuvimo pagrįstumo. Prokuroro nurodytos aplinkybės dėl veikos pavojingumo, kuomet kėsinamasi į įstatymais saugomus gėrius tokius kaip žmogaus sveikata, ir šiuo atveju suimant nukentėjusiajai už rankos, smurtas nebuvo tokio laipsnio, kas teismui leistų abejoti apylinkės teismo nuosprendžio pagrįstumu. Taigi, apylinkės teismas tinkamai taikė teisminę praktiką vertindamas bylos aplinkybes, veikos aspektus, kurie sudarė nusikaltimo požymių visumą, tačiau įvertinus visa kas ištirta atskirai ir susiejus į bendrą jų visumą pagrįstai teismui formavosi išvada dėl G. D. veiksmų, tiksliau nukentėjusiajai suėmimas už rankos, pavojingumo baudžiamąja prasme.
18. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms konstatuotina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė priešingą procesinį sprendimą nei tikėjosi prokuroras, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas neteisingai pritaikė įstatymą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Konstatuodamas, kad G. D. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams pritaria.
19. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visetu nepaneigta išteisintojo versija, jog jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto, siekdamas tyčia ją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, nevartojo, o teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytas sužalojimas nukentėjusiajai nors ir buvo padaryti G. D. veiksmais, tačiau šio sužalojimo jis tyčia nepadarė, t. y. G. D. sužaloti A. D. ir sukelti jai fizinį skausmą nesiekė ir nenorėjo, o veiksmus, dėl kurių tokios pasekmės atsirado, padarė siekdamas pastarąją atitraukti nuo sūnaus, kai ji trukdė išteisintajam su juo bendrauti, išlaisvinti sūnų, kai A. D. jį buvo užspaudusi. Tuo pačiu nėra pagrindo ir išvadai, kad šioje situacijoje G. D. suvokė, kad jis veikė nusikalstamai A. D. atžvilgiu ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajai buvo padarytas sužalojimas ir sukeltas fizinis skausmas, todėl jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, o už tokių pasekmių sukėlimą dėl neatsargumo baudžiamoji atsakomybė nekyla.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos G. D. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisėtą išteisinamąjį nuosprendį, todėl tenkinti Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro N. Brundzos ir nukentėjusiosios A. D. apeliacinius skundus ir G. D. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos ir nukentėjusiosios A. D. apeliacinius skundus atmesti ir Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. balandžio 4 d. nuosprendį palikti galioti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.