- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-10
- Bylos Nr.
- I-3852-644/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00409-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- R. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Ž. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2-6).
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė ir nurodė, jog laikotarpiu nuo 2017-04-20 iki 2018-02-20 Marijampolės pataisos namuose buvo laikomas netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo apgyvendintas ankštoje 18 kv. m ploto 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno 10 nuteistųjų, dėl ko jam nebuvo užtikrinta gyvenamojo ploto norma. Patalpos plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, o dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo psichologinė įtampa, konfliktai. Į skundus dėl gyvenamojo ploto trūkumo pareigūnai nereagavo. Patalpoje nebuvo vėdinimo sistemos, o vietoje jos įrengtos dvi į koridorių vedančios angos. Kadangi nuteistieji koridoriuje rūkė, į gyvenamąją patalpą pateko tabako dūmai bei įvairūs kvapai. Dėl oro trūkumo pareiškėjas negalėjo išsimiegoti. Patalpos apšvietimas nepakankamas, pareiškėjas negalėjo skaityti ir rašyti, skaudėjo akis. Rūbų spinta neįrengta, todėl asmeninius drabužius laikė po lova. Gyvenamoji patalpa avarinės būklės, nedezinfekuojama, joje kaupėsi drėgmė ir pelėsis. Prausykloje nebuvo veidrodžių, trūko sanitarinių įrenginių (70 būrio nuteistųjų įrengtos 5 praustuvės, 3 tualetai, 2 pisuarai, 1 dušas), karštas vanduo netiekiamas. Dėl sanitarinių įrenginių trūkumo prie prausyklos/tualeto susidarydavo eilės. Tualetai neatskirti sienelėmis, trūko privatumo, iš jų sklido nemalonus kvapas. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra apie 50 kv. m, todėl nuteistiesiems trūko vietos pasivaikščiojimui, o 3 val. pasivaikščiojimo trukmė prieštarauja teisės aktų reikalavimams. Būryje nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių, patalpos užrakinamos, dėl ko gaisro atveju gali kilti skaudžios pasekmės. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, sveikatos pablogėjimą, emocinę depresiją, nepatogumus ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas, Marijampolės pataisos namai, atsiliepimu (b. l. 10-15) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į 22 būrio 3 gyvenamąją patalpą (paprastoji grupė), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Patalpas nuolat prižiūri pataisos namų Ūkio skyriaus specialistai, kurie, esant reikalui, atlieka defektų šalinimo ir remonto darbus. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendro naudojimo patalpose. Visų būrių kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos bei iškabinti rūkyti draudžiantys ženklai. Pataisos namų administracija nėra gavusi pareiškėjo pranešimų, jog kiti nuteistieji bendro naudojimo patalpose rūkytų. Patalpų vėdinimu turi pasirūpinti patys nuteistieji, patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Teisės aktai nenumato rūbų spintų įrengimo gyvenamosiose patalpose, asmeninius daiktus nuteistieji laiko prie lovų įrengtose spintelėse. 22 būrio prausykloje įrengta viena ilga kriauklė su 5 vandens čiaupais, taigi vienu metu prausykloje gali praustis 5 asmenys. Pasivaikščiojimo kiemelių dydžių teisės aktai nenustato. Pareiškėjo teiginys, kad pasivaikščiojimo kiemelis per mažas, ar per trumpas pasivaikščiojimo laikas, yra tik paties pareiškėjo subjektyvus vertinimas. Pareiškėjas priklauso paprastai grupei, kuriai priskirti nuteistieji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktu, turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų 22 būryje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-04-20 iki 2018-02-20.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 28,11 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui patalpoje teko 3,12 kv. m. ploto (b. l. 16, 29).
Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma 10 nuteistųjų, tačiau įrodymų minėtoms aplinkybėms patvirtinti į bylą nepateikė. Byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo laikotarpiu 22 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo laikoma daugiau nei 9 nuteistieji, ar buvo laikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamų vietų, ar, kad kiti nuteistieji neturėjo miegamosios vietos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui Taisyklėse reglamentuota gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo atsakovo atsakomybei kilti.
Pareiškėjas nurodo, kad didelę gyvenamųjų patalpų dalį užėmė baldai, dėl to gyvenamojo ploto buvo dar mažiau.
Teismas pažymi, kad pagal Taisykles skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., 2014-09-18 nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad patalpos buvo avarinės būklės, nevalomos ir nedezinfekuojamos, jose trūko apšvietimo, oro, kaupėsi drėgmė ir pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Santykinė oro drėgmė gyvenamosiose patalpose turi būti 35 - 65 proc., oro temperatūra 18 - 28 °C (HN 134:2015 16 p.). Laisvės atėmimo vietos įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Iš bylos duomenų, t. y. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto ir 22 būrio fotonuotraukų (b. l. 20-22, 25, 26) matyti, kad gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos pataisos namuose vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais, ar, kad būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl patiriamų sunkumų atveriant langus. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl nevėdinamų patalpų, iš esmės, yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Dėl pareiškėjo argumentų apie gyvenamųjų patalpų nešvarą, nemalonų kvapą, pelėsio ir drėgmės plitimą teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Iš bylos duomenų matyti, kad valymo priemones nuteistiesiems išduoda būrio viršininkas (b. l. 17-19). Patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Kiekviename būryje dirba nuteistasis tvarkdarys (patalpų valytojas), kuris kasdien valo ir dezinfekuoja bendro naudojimo patalpas. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pataisos namus reguliariai tikrina Visuomenės sveikatos centras ir šių patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad gyvenamosios patalpos apšvietimas neatitiko reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl nurodytų aplinkybių. Iš Marijampolės pataisos namų Sveikatos priežiūros skyriaus 2019-03-26 pažymos matyti, kad R. Ž. ginčo laikotarpiu dėl oftalmologo konsultacijos nesikreipė (b. l. 34). Byloje taip pat nėra duomenų apie netinkamai įrengtas, susidėvėjusias ar avarinės būklės gyvenamąsias patalpas. Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas pataisos namuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl teismas daro išvadą, jog pareiškėjas dėl šios skundo dalies neįrodė kaltų atsakovo pareigūnų veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje, neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų.
Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl nedezinfekuojamų patalpų ir kenkėjų plitimo. Tuo tarpu bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Marijampolės pataisos namų ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b. l. 17-19, 50-54), pagal kurią, paslaugų tiekėjas įsipareigojo lankyti objektą ir atlikti kenkėjų naikinimą. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Iš atsakovo atstovo į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Marijampolės departamento 2016-11-14 patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų patalpose nepastebėta. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje (toliau – Aprūpinimo norma) numatyta, kad gyvenamojoje patalpoje, be kita ko, turi būti įrengta sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po du kabliukus asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. asmeniui). Taigi, pagal minėtą reglamentavimą, spintos įrengimas gyvenamojoje patalpoje nėra privalomas, o asmeninius daiktus nuteistieji gali laikyti spintelėse prie lovų ar kabinti ant pakabų. Pareiškėjas neneigia, kad buvo aprūpintas spintele ar pakabomis, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Pažymėjo, kad 22 būrio nuteistieji (70 asmenų) naudojosi 3 klozetais, 2 pisuarais, 5 praustuvėmis, dėl to kilo nepatogumų.
Aprūpinimo normoje numatyta, kad tualete, prausykloje turi būti 1 klozetas arba pisuaras 15 nuteistųjų, 1 praustuvė – 15 nuteistųjų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 22 būrys naudojosi sanitariniu mazgu, kuriame įrengti 3 klozetai, 2 pisuarai bei 5 praustuvės, minėtas aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktos būrio sanitarinio mazgo foto nuotraukos (b. l. 26-28). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 22 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 63 nuteistųjų (b. l. 16). Teismas, įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių būryje, daro išvadą, kad sanitarinių įrenginių buvo įrengta pakankamai. Į bylą pateiktos foto nuotraukos taip pat paneigia pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio neįrengimo prausykloje (b. l. 28).
Pareiškėjo teiginiai dėl karšto vandens neįrengimo būrio prausykloje nepagrįsti, kadangi pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą, karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos ar ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.
Pareiškėjas pažymėjo, kad būrio sanitariniame mazge trūko privatumo. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant Europos Žmogaus Teisių Teismas paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje. Taigi įvertinus minėtas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad koridoriuose kiti nuteistieji rūkė, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas nesikreipė į administraciją prašymu ar skundu dėl to, kad patalpoje rūkoma, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose (žr. LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl to kad kiti nuteistieji patalpose rūko, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas) nekonstatuotini.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnio 5 punktas nustato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pareiškėjas neneigia, kad ginčo laikotarpiu jis kasdien buvo vedamas pasivaikščioti po tris valandas, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai nekonstatuotini. Be to, teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmestini.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pareigūnai elgėsi netinkamai (nereagavo į nusiskundimus). Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo ir nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, o jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos taisyklių. Tačiau, teismas pažymi, kad pareiškėjas argumentus dėl galimo priešgaisrinės saugos taisyklių nesilaikymo grindė į ateitį nukreiptomis deklaratyvaus pobūdžio prielaidomis, o duomenų apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su priešgaisrinės sistemos taisyklių nesilaikymu ir nenurodžius kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, teismas neturi pagrindo konstatuoti žalos pasireiškimo fakto.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė kančią, nepatogumus, išgyvenimus. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.