- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-23
- Bylos Nr.
- I-1467-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00347-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjųI. J., V. P., D. P., atstovaujamų Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos, skundą dėl neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovuiValstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjos I. J., V. P., D. P.(toliau – ir pareiškėjos), atstovaujamos Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos(toliau- ir Profesinė sąjunga),teismui pateiktu skundu (b. l. 4-13)prašė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus(toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Utenos skyrius) priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) neteisėtai neapskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: I.J.– 1018,81Eur, V.P. – 1232,50Eur, D.P. – 1421,32Eur. Pareiškėjos per savo atstovą – Profesinę sąjungą skunde paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjos ėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Atsakovas neišmokėjo pareiškėjoms dalies darbo užmokesčio, kadangi taikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo(toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) nuostatas, kuriomis buvo nustatyti sumažinti valstybės tarnautojųatlyginimai dėl Lietuvos valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės bei finansinės padėties.Paaiškino, kadpagal Lietuvos Respublikos Seimo priimtoLietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nuostatas, atsakovas pareiškėjoms ketina grąžinti tik dalį dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiais pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo neišmokėto darbo užmokesčio: I.J.– 0,44Eur, V.P. – 50,42Eur, D.P.– 129,41Eur. Paaiškino, kad grąžinamos sumos yra neteisingos, todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimais, skundu prašoma teismo priteisti pareiškėjoms tokio dydžio darbo užmokesčio dalis, kurios nebuvo išmokėtos dėl Konstitucijai prieštaraujančiais pripažintų teisės aktų taikymo pareiškėjoms apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį. Papildomai pateiktu prašymu (b. l. 67-76) prašoma kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.
Pareiškėjas atstovaujančios Profesinė sąjungos atstovas advokato padėjėjas R. Rutė teismo posėdyje palaikė skundą jame išdėstytų motyvų pagrindu, prašė jį tenkinti. Papildomai teismo prašė stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytoteisinio reguliavimo, pagal kurį pareiškėjoms apskaičiuojamos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys yra neteisingos ir neproporcingos, o įstatymo leidėjo nustatyta formulė nėra tinkama, kad būtų įgyvendinta Konstitucinio Teismo nutarimuose įstatymo leidėjui išaiškinta pareiga teisingai kompensuoti dėl sumažinto darbo užmokesčio asmenų patirtus praradimus, užtikrinti teisinį stabilumą bei saugumą. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų nesikreipti į Konstitucinį Teismą, pareiškėjų atstovas prašo teismo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo, nuosavybės neliečiamumo, lygybės, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinės valstybės principais ir priteisti pareiškėjų prašomas neteisėtai neapskaičiuotas ir neišmokėtas darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu (b. l. 41-47) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo ir moka vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais.Atsakovas nurodė, kad Konstituciniam teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybei susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas) konstatavus įstatymų leidėjo pareigą nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą prarasto darbo užmokesčio kompensavimą per protingą laikotarpį, buvo priimtas Grąžinimo įstatymas. Paaiškino, kadvadovaujantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 2 punktonuostatomis, Grąžinimo įstatymas taikomas valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio3 dalį, galiojusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Nurodė, jog pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalies nuostatas, VSDFV Utenos skyriaus apskaičiuota grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išmokama 2016-2010 metais nustatytomis procentinėmis dalimis. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas pareiškėjoms VSDFV Utenos skyriaus atlikto grąžintino darbo užmokesčio apskaičiavimo teisingumo. Atsakovo nuomone, pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiam VSDFV Utenos skyriui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo, atlyginimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos ginčo laikotarpiuėjo valstybės tarnautojų pareigas VSDFV Utenos skyriuje. Tai patvirtina VSDFV Utenos skyriaus pateikti duomenys apie pareiškėjų valstybės tarnybos VSDFV Utenos skyriuje pradžią, užimamas pareigas, pareiškėjų vykdytoms ir vykdomoms pareigybėms nustatytus pareigybės lygius ir kategorijas, suteiktas kvalifikacines klases (b. l.57-58). VSDFV Utenos skyrius parengė pažymas „Apiepriskaičiuotą darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pareiškėjoms 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu faktiškai apskaičiuotą darbo užmokestį ir darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojų darbo užmokestį iki 2009 m. balandžio 30 d. VSDFV Utenos skyrius taip pat parengė pažymas „Apie apskaičiuotą grąžintiną darbo užmokestį“, kuriose pateikė duomenis apie pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio dalies (Eur ir proc.), 2016 – 2020 metais mokėtinos sumos (Eur), išskaičiavus gyventojų pajamų mokestį ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, dydžius(b.l.48-56).
Byloje taip pat nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-124-739/2016, 2016 m. liepos 19d. sprendimu atmetė I.J., V.P., D.P.skundą, kuriuo pareiškėjos prašė išatsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus, ir VSDFV Utenos skyriaus priteisti 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtas darbo užmokesčio dalis: V.J. –1019,25Eur (3519,28Lt), V.P. – 1282,92Eur(4429,68Lt), D.P.– 1550,83Eur(5354Lt).Teismas, atmesdamas pareiškėjų skundą, nurodė, kad įstatymų leidėjui priėmus Grąžinimo įstatymą, reglamentuojantį dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu. Minėtas teismo sprendimas apeliacine tvarka nebuvo apskųstas ir yra įsiteisėjęs.
Ginčo teisiniussantykiusreglamentuoja2015 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas. Grąžinimo įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.(1 punktas), Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. (2 punktas).
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Šio nutarimo išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame dar kartą pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad Grąžinimo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Išanalizavus Gražinimo įstatymo preambulėje įtvirtintas nuostatas, daroma išvada, kad įstatymų leidėjas šį įstatymą priėmė, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu. Įstatymų leidėjas nurodė, kad Grąžinimo įstatymas buvo priimtas, įvertinus tai, kad paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodytos įstatymų nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik tuo aspektu, kiek jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai sumažintas valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokestis (atlyginimas), bei atsižvelgus į tai, kad Konstitucinis Teismas nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties būtų laikinai sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokestis (atlyginimas), jeigu kartu būtų užtikrinamas tolygus ir nediskriminacinis atlyginimų mažinimo mastas visoms valstybės tarnautojų ir pareigūnų kategorijoms ir nebūtų pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų skirtingoms valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų kategorijoms dydžių proporcijos. Be to, įstatymų leidėjas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų (tarp jų ir statutinių valstybės tarnautojų), prokurorų, teisėjų ir kitų pareigūnų darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009-2013 metais buvo būtinas atsižvelgiant į valstybės išgales, įvairius jos įsipareigojimus ir laikantis imperatyvios nuostatos dėl valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnis, reglamentuojantis dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką, nustato, kokie praradimai, patirti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas),yra jiems grąžinami (1 dalies 1-2 punktai); asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir išmokų apskaičiavimo formulę, jos sudedamąsias dalis ir dydžius (2 ir 3 dalys); apskaičiuotos grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies, išskaičiavus asmeniui priklausančias mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokestį, išmokamos 2016-2020 metais procentines dalis (7 dalis).
Teismas, atsižvelgęs į nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančią pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, priimtu Grąžinimo įstatymu nustatė tvarką, kuria valstybė, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui, teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – šiuos praradimus per protingą laikotarpį kompensuos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo teisminėje praktikoje, remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 nutarimuose bei 2014 m. balandžio 16 sprendime pateiktais išaiškinimais, yra nurodęs, jog asmenų dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymo, o ne teismo nustatytą mechanizmą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, o asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka tik jeigu įstatymų leidėjas nepagrįstai delstų nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustatytų neteisingą.
Teismas, išnagrinėjęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimus bei 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą,sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios pagrįstai keltų abejonių dėl Grąžinimo įstatyme įtvirtintų nuostatų, reglamentuojančių asmeniui priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalies apskaičiavimą ir nustatymą, šiam apskaičiavimui taikomus pareiginės algos (atlyginimo) dydžius, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių ir teisingumo principams. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką(2016 m. gegužės 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016; 2016 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1125-552/2016; 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2188-552/2016, 2016 m. spalio 3 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2620-520/2016 ir Nr. A-2449/520-2016, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A-3844-520/2016). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-3844-520/2016, pateikė išaiškinimą, kad argumentas, jog valstybės tarnautojai turi teisę reikalauti visos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, prieštarauja Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo išaiškinimams, pagal kuriuos, turi būti kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas2016 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. Nr. A-2620-520/2016, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą,teigė, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, tačiau tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, bei dar kartą akcentavo, jog dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (2010 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.).
Teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tiesiogiai taikyti Konstituciją ir pareiškėjoms neišmokėto darbo užmokesčio dalis kompensuoti ne pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą, o teismo sprendimu priteisiant visą ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateikė išaiškinimą, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu ir be nepagrįsto delsimo. Be to, Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tokia priemonė būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, nurodė, jog tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų. Taigi, Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Grąžinimo įstatymą ir taip įvykdžius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nenustatė teisinio reguliavimo, pašalinančio neigiamų teisinių pasekmių, kilusių taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Darydamas minėtas išvadas, teismas atsižvelgia ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl Grąžinimo įstatymo taikymo (2016 m. lapkričio 3 d. nutartys administracinėse bylose: Nr. A-3727-520/2016 ir Nr. A-3833-520/2016).
Įvertinus pareiškėjų skunde, atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus ir atsakovo pateiktų pažymų duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjos neginčija VSDFV Utenos skyriaus pateiktų duomenų apie joms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų grąžintino darbo užmokesčio bendrų ir per 2016 – 2020 metų laikotarpį kiekvienais metais išdėstytų sumų. Be to, teismas sprendžia, kad byloje nėra ginčo ir dėl VSDFV Utenos skyriaus nustatytopiniginių lėšų procentinių dalių išmokėjimo per 2016-2020 metus grafiko.
Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, daroma išvada, kad VSDFV Utenos skyriaus sprendimai per 2016-2020 metų laikotarpį nustatytais grafikais išmokėti pareiškėjoms pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalis, t. y. I.J.– 0,44Eur, V.P. – 50,42Eur, D.P.– 129,41Eur, yra pagrįsti ir teisėti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjoms visą 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu neišmokėtą darboužmokestį.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymuištirti, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir 29 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštaraujaKonstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaraujaKonstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinkaKonstituciją.
Išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, atsižvelgęs į nustatytas faktines aplinkybes ir įvertinęs kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas nenustatė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatų atitiktiesKonstitucijai, joje įtvirtintiems lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių principams. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokestis galėjo būti mažinamas, tačiau tai turėjo būti daroma proporcingai. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Tokia pozicija atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A-2449-520/2016) bei Konstitucinio Teismo2014 m. balandžio 16 d. sprendime išdėstytą poziciją, kad įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą, privalo įvertinti, kurie iš patirtų praradimų buvo neproporcingi.Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjų prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.