Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracine tvarka nubausto R. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarties, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Patrulių rinktinės (duomenys neskelbtini) rajono patrulių būrio patrulis G. Ž. R. N. surašė administracinės teisės pažeidimo protokolą, jog 2011 m. liepos 20 d. 06.25 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairavo transporto priemonę – automobilį „Mitsubishi space wagon“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neprisisegęs saugos diržo, pakartotinai metų laikotarpyje.

R. N. 2011 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto V. Č. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 134 straipsnio 2 dalį paskirta 260 litų bauda.

Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas neatsižvelgė į jo pateiktą faktą, kad pareigūnas viršijo jam suteiktus įgaliojimu – apie pusę valandos vyko tikrinimas, policininkas G. Ž. tikrino dokumentus, aiškinosi, ar mašina nevogta, ar jis nepaieškomas, kokius yra padaręs KET pažeidimus, o, neradęs prie ko prikibti, surašė protokolą dėl diržo ir sulaikė (atėmė) jo vairuotojo pažymėjimą. Teigia, kad teismas nesivadovavo protingumo kriterijais (30¹ str.), nes saugos diržo taisymas yra labai nereikšmingas, niekaip nepavojingas visuomenei pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino byloje surinktus faktinius duomenis, netyrė galimus jų prieštaravimus, nevertino skunde išdėstytų motyvų, lengvinančių aplinkybių, dėl ko priėmė neteisėtą sprendimą.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, kiti proceso dalyviai, tarp jų ir administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas, priimdamas nutarimą, privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kokiais įrodymais tai grindžiama. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 str.). Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis proceso įstatymų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pažeidimo sudėties, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė liudytojus, kurių parodymus išanalizavo kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pasisakė kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus, kuriais paremta apelianto nurodoma įvykio versija, atmeta.

Iš bylos matyti, jog tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnai nurodė, jog R. N. sustabdytas neginčijo, jog važiavo neprisisegęs saugos diržo, tačiau nesutiko, kad jis už šį pažeidimą turi būti nubaustas, sakė, kad už šį pažeidimą užtektų jį įspėti. Šias aplinkybes policijos pareigūnai patvirtino ir apklausti teisme liudytojais, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, teisme liudytojas V. V. parodė, kad jis buvo išlipęs iš automobilio kartu su savo kolega, o kadangi buvo šviesus paros metas, pažeidėjas išsuko iš posūkio, automobilio greitis nebuvo didelis, jis aiškiai matė, kad R. N. nebuvo prisisegęs saugos diržo. Netikėti policijos pareigūnų parodymais teismas neturi pagrindo. Paties apelianto teigimu, jis taisėsi diržą, o kadangi buvo posūkis, jis to padaryti negalėjo. Pagal KET 202 punkto reikalavimus važiuojant transporto priemone su įrengtais saugos diržais, būtina juos užsisegti. Ši nuostata leidžia teigti, kad saugos diržai privalo būti užsegti prieš pradedant važiuoti, t. y. prieš automobiliui pajudant iš vietos, ir turi būti užsegti taip, kad nekliudytų vairuotojui vairuoti. Įvertinus paties apelianto teiginius, kad dėl posūkio jis saugos diržo negalėjo pasitaisyti, daroma išvada, kad jis atlikdamas manevrą – posūkį sankryžoje vairavo transporto priemonę neprisisegęs saugos diržo, ką patvirtino apklausti policijos pareigūnai. Atsižvelgus į šias aplinkybes daroma išvada, kad R. N. veikoje yra ATPK 134 straipsnyje numatyto pažeidimo požymiai.

Pagrįstai skundžiamoje apylinkės teismo nutartyje nurodyta, kad pažeidimas buvo padarytas nesant būtinajam reikalingumui. kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram, kad veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį gėrį. Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti nurodytas sąlygas. Be kitų būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygų (gresiantis pavojus, jo realumas bei akivaizdumas) yra nurodomos ir tokios, kaip galimumas pašalinti kilusį pavojų tik darant žalą kitam saugomam interesui, taip pat padaryta žala turi būti mažesnė už tą, kurios siekta išvengti (LVAT Administracinė byla Nr. N62-5655/2010). Apeliantas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, koks buvo kilęs pavojus, kurį reikėjo pašalinti, kad jis vairavo automobilį neprisisegęs saugos diržo. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. N. neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Pastebėtina, kad už tokio pat pažeidimo padarymą R. N. jau buvo baustas metų laikotarpyje, todėl privalėjo suprasti, kad vairuodamas transporto priemonę neprisisegęs saugos diržo, jis daro teisės pažeidimą, už kurį yra numatyta administracinė atsakomybė. Taigi, R. N. administracinės teisės pažeidimą – vairavo transporto priemonę neprisisegęs saugos diržo – padarė veikdamas tyčia, todėl pagrįstai pripažintas kaltu padaręs administracinės teisės pažeidimą, už kurį jam yra paskirta nuobauda.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. N. 2011 m. rugpjūčio 3 d. (duomenys neskelbtini) apskrities VPK Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialisto V. Č. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 134 straipsnio 2 dalį paskirta 260 litų bauda, t. y. tik šiek tiek didesnė nuobauda už ATPK 134 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą nuobaudos vidurkį (nuobaudos vidurkis lygus 250 litų). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje pasisakė dėl paskirtos nuobaudos skyrimo ir apeliacinės instancijos teismas su šiais apylinkės teismo motyvais sutinka.

Nepagrįstas R. N. skundo argumentas, kad jo pažeidimas buvo nereikšmingas, ar kad jis apgailestauja, dirba, tvarkingi jo ir automobilio dokumentai ir tai turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Iš bylos matyti, kad pažeidimą R. N. padarė pakartotinai metų laikotarpyje, todėl pakartotinai padaryto pažeidimo negalima vertinti kaip nereikšmingo, nors padarytas pažeidimas ir nesukėlė visuomenei pavojaus. Apelianto teiginys, jog jis apgailestauja nelaikytinas jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe, kadangi jis gailisi ne dėl padaryto pažeidimo, o dėl nesklandumo. Aplinkybės, jog apeliantas dirba ir tvarkingi tiek jo pateis, tiek ir automobilio dokumentai, yra reikšmingos sprendžiant nuobaudos ir jos dydžio skyrimo klausimui, todėl pagrįstai R. N. nurodytos aplinkybės nepripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Apeliantas skunde nurodo, kad turėjo būti taikytos ATPK 30¹ straipsnio nuostatos, tačiau ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, dėl kurio taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan., galėtų būti pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą. Nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama (LVAT administracinės bylos N62-690/2011, N62-982/2011, Nr. N3-396/2007). Šioje byloje tokios išskirtinės aplinkybės nenustatytos. Be to, nėra nustatytų ir pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl to nėra teisinio pagrindo svarstyti klausimo dėl ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymo.

Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad apeliantui paskirta tinkama nuobauda ir paskirtos baudos dydis nėra aiškiai prieštaraujantis teisingumo ir protingumo kriterijams, todėl nėra pagrindo paskirtos nuobaudos keisti.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog apie pusę valandos vyko tikrinimas, policininkas G. Ž. tikrino dokumentus, aiškinosi, ar mašina nevogta, ar jis nėra paieškomas, kokius yra padaręs KET pažeidimus, o teismas nesivadovavo protingumo kriterijais, nėra teisinio pobūdžio, ir su padarytu pažeidimu nėra susiję, todėl jie teismui nėra privalomi.

Remiantis tuo kas išdėstyta, daroma išvada, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarimas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti, naikinti šių sprendimų R. N. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹¹ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nutaria:

Palikti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartį nepakeistą ir R. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama