Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-122-245/2016

Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01225-2015-1

2016 m. vasario 4 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Olego Šibkovo ir Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Laurinavičiūtei, nuteistajam L. G., jo gynėjai advokatei Alvydai Rimai Medišauskienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. G. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 2 d., ir nubaustas 20 (dvidešimties) parų arešto bausme.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti D. M. ir K. K., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad jis kartu su K. K. ir D. M. neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, o būtent: 2015 m. sausio 7 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, bendrai iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdami tikslo platinti, savo reikmėms už 40 eurų įsigijo keturis paketėlius narkotinių medžiagų – kanapių, kurių tikslus svoris nenustatytas, tačiau nemažiau kaip 2,24 g., t. y. nedidelį kiekį, kurias neteisėtai, neturėdami tikslo platinti, iš (duomenys neskelbtini) miesto automobiliu (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno į (duomenys neskelbtini) miestą, gabenimo metu dalį jiems priklausančių narkotinių medžiagų – kanapių, K. K. surūkė, o likusį kiekį jiems priklausančių narkotinių medžiagų – kanapių, tą pačią dieną, apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), patikrinimo metu surado Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir paėmė, tai yra popierinį paketėlį su narkotinėmis medžiagomis – kanapėmis, kurių bendra masė yra 0,31 g (delta-9-tetrahidrokanabinolio (THC) koncentracija yra 6,7 %) rado automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), salone prie priekinės keleivio sėdynės, popierinį paketėlį su 0,25 g (THC koncentracija 6,9 %) narkotinių medžiagų – kanapių, surado asmens kratos metu pas K. K., du paketėlius, kuriuose buvo nedidelis kiekis narkotinių medžiagų – kanapių, kurių bendra masė yra 1,68 g (THC koncentracija 6,0 %), rado automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), salone prie vairuotojo sėdynės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra įrodyta, jog nuteistasis L. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Nors apeliantas skunde teigia, kad jo veika galėtų būti vertinama nebent administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnyje, kontekste, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, jo veiksmai pagal minėtą BK straipsnį yra kvalifikuoti tinkamai.

BK 259 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti.

ATPK 44 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti numatyta administracinė atsakomybė. Taigi įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, t. y. ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai sutampa su dalimi BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta, taigi narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis nėra objektyvus ir pakankamas kriterijus administracinio teisės pažeidimo ir baudžiamojo nusižengimo dispozicijoms atriboti. Šiuo atveju svarbus inkriminuotų veiksmų pobūdis. Atkreiptinas dėmesys, jog L. G. inkriminuotas ne tik narkotinės medžiagos – kanapės, įsigijimas, bet ir gabenimas, neturint tikslo šios narkotinės medžiagos platinti, t. y. nustatyti du alternatyvūs baudžiamąją atsakomybę užtraukiantys veiksmai. ATPK 44 straipsnio 1 dalies dispozicija yra siauresnė, ji numato atsakomybę tik už narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą, o minėtų medžiagų gabenimo neapima. Todėl administracinė atsakomybė analizuojamu atveju negali būti taikoma.

Nors apeliantas L. G. savo kaltę neigia, teigdamas, jog kanapių įsigyti nenorėjo, važiuodamas automobilyje jų nerūkė, apie kartu važiavusių asmenų – K. K. ir D. M. siekį įsigyti savo reikmėms narkotinių medžiagų nieko nežinojo, tačiau tokie nuteistojo teiginiai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti jo gynybine pozicija.

Apelianto ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais jis prašė vadovautis ir teisminio nagrinėjimo metu, yra paneigti tiek kitų nuteistųjų parodymais, tiek surinkta rašytine bylos medžiaga. L. G. aiškino, kad su K. K. 2015-01-07, apie 17.30 – 18.00 val., susitiko (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo. Pasivažinėti automobiliu jam pasiūlė K. K., tačiau nei kur važiuos, nei ką veiks neminėjo. Apeliantas sutiko neva be tikslo pasivažinėti, nes tiesiog neturėjo ką veikti (t. 1, b. l. 71-72). Tačiau iš byloje esančių asmenų kratos metu paimtų mobilaus ryšio telefonų apžiūros protokolų matyti, kad minėtų asmenų susitikimas nebuvo betikslis, be to, šio susitiko iniciatorius buvo L. G.. Jis siuntė K. K. SMS žinutę: „Atk iki manes“, buvo sutarta ir kelintą valandą susitiks, t. y. apie 18.00 val. Be to, iš susirašinėjimo žinučių konteksto galima suprasti, jog ruošiamasi kažką pirkti, planuojama grįžus parūkyti (t. 1, b. l. 28-32). Taigi L. G. pateikta versija, jog su K. K. važiavo iki (duomenys neskelbtini) dėl neturėjimo ką veikti, vertinama kritiškai. Toliau L. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai prasilenkia su teisminio nagrinėjimo metu duotais paaiškinimais. Tyrėjams jis aiškino, kad apie „žolės“ pirkimą nieko nesuprato. Prie jo su K. K. prisijungė D. M., kurį pažinojo tik iš matymo, tuomet visi trys išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Atvykus į šį miestą, prie jų prisijungė dar vienas apeliantui visiškai nepažįstamas asmuo, kuris atsisėdo prie jo, ant automobilio galinės sėdynės. Tuomet jie vėl važiavo, o kelią rodė nepažįstamasis. Pažymėtina, jog L. G. vis dar važiavo su mažai pažįstama kompanija tiesiog šiaip sau, kur yra važiuojama jis nesidomėjo. Automobiliui sustojus, jis išlipo nusišlapinti, todėl jokių narkotinių medžiagų perdavimo veiksmų nematė, kad įvyko draudžiamų medžiagų pirkimo sandoris nesuprato. Nepažįstamasis liko toje apeliantui nežinomoje vietoje, o jie važiavo atgal į Marijampolę, kur pakeliui ir buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje L. G. jau aiškino, kad vis dėlto, kai atėjo nepažįstamas vaikinukas, suprato, jog į Vilkaviškį jie atvyko dėl narkotinių medžiagų įsigijimo. Pažymėtina, jog važiuojant atgal į namus D. M. paklausė L. G., ar šis norės parūkyti, ar sutinka penkis eurus sumokėti. Ikiteisminio tyrimo metu L. G. teigė, jog su tokiu pasiūlymu sutiko, pasakė, kad turės tiek pinigų, tačiau teisminio nagrinėjimo metu gynėsi, jog penkių eurų nedavė, prie narkotinių medžiagų pirkimo finansiškai neprisidėjo. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įgijimas nebūtinai privalo būti atlygintinas veiksmas. Paprastai įgijimu pripažįstami tokie atlygintini ar neatlygintini veiksmai kaip pirkimas, išmainymas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas, gavimas veltui ir pan. Narkotinės ar psichotropinės medžiagos taip pat gali būti įgyjamos per tarpininkus. Taigi šiuo atveju nebūtina nustatyti, ar L. G. prisidėjo konkrečia pinigų suma prie kanapių įsigijimo. Svarbu tai, kad jis suvokė, jog į (duomenys neskelbtini) miestą buvo atvažiuota įsigyti narkotinių medžiagų – kanapių. Suvokęs šį faktą, L. G. savo draugams dėl neleistinų veiksmų neprieštaravo, pretenzijų nereiškė, į policiją nesikreipė, t. y. pritarė viskam, kas vyko.

Apelianto teiginys, kad jis pats nevartojo nusipirktų kanapių, nes jo šlapime nebuvo rasta opijatų, amfetaminų, benzodiazepinų ir etilo alkoholio, remiantis vien šiuo pagrindu negali būti laikomas pagrįstu. Tiek K. K., tiek D. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu vieningai teigė, jog iš dalies pirktų kanapių važiuojant automobiliu atgal į Marijampolę buvo pasidaryta kelios cigaretės, kurias bendrai surūkė L. G. su K. K.. Koks tiksliai kiekis ir kurio nuteistojo buvo suvartotas, nėra nustatyta, tačiau teigti, jog K. K. ir D. M. apkalba apeliantą nėra pagrindo, kadangi nuteisti yra visi trys asmenys, jokios asmeninės naudos dėl tokių parodymų davimo nei K. K., nei D. M. negavo, t. y. jie nebandė suversti visos kaltės L. G. teisindamiesi patys, priešingai, neturėdami jokio išankstinio nusistatymo, pykčių vienas kito atžvilgiu, nurodė išsamias įvykio aplinkybes. Be to, L. G. nėra nubaustas už narkotinių medžiagų vartojimą, jis nubaustas už minėtų medžiagų įgijimą ir gabenimą.

Jau minėta, kad apeliantas suvokė, ką perduoda jo draugams nepažįstamas vaikinas. Ir nors L. G. neigia rūkęs kanapes mašinoje, tačiau pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti jo parodymai, kad automobilyje buvo kalbama apie rūkymą grįžus, taip pat apie pinigų sumokėjimą už tai. Visa tai patvirtina, jog apeliantas, kaip ir kiti du nuteistieji, vieningai siekė įsigyti narkotinių medžiagų – kanapių, ir pakeliui ar parsigabenus jas į namus surūkyti. Gabenimas – tai narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas. Medžiagos gali būti gabenamos jas transportuojant, nešant su savimi ir pan. Šiuo atveju įsigyti paketėliai buvo gabenami transporto priemonėje, kol pastaroji buvo sustabdyta patikrinimui policijos pareigūnų. Taigi L. G. suvokė, jog medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra narkotinės, psichotropinės ar pirmos kategorijos pirmtakai (prekursoriai), bent bendrais bruožais suvokė jų kiekį, suprato daromų veiksmų pavojingumo pobūdį ir jų siekė. Todėl L. G. pagrįstai nubaustas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, pagrindo jį išteisinti nėra.

Apeliantas skunde prašo, nesant galimybės jį išteisinti, sušvelninti jam paskirtą dvidešimties parų arešto bausmę, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės skyrimo nepilnamečiui kaltinamajam taisyklės pirmosios instancijos teismo nebuvo pažeistos. Teismas be bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK 54 straipsnis) turi įvertinti ir atskirame - BK XI skyriuje, numatytus ypatumus nepilnamečiams. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Nors L. G. buvo parinkta griežčiausia BK 259 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas, tačiau ši bausmės rūšis yra pagrįsta. L. G. anksčiau yra teistas už analogišką nusikalstamą veiką, tuomet jam buvo skirta bauda, tačiau ši švelnesnė bausmė jo elgesiui įtakos neturėjo ir prevenciškai nesuveikė. Be to, baudžiamosios bylos duomenimis L. G. kartą buvo ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, jam skirtos auklėjamojo poveikio priemonės. Nesėkmingai taikomos švelnesnės poveikio priemonės rodo, jog nuteistasis ignoruoja jam parodytą pasitikėjimą, nesistengia keisti savo netinkamo elgesio, atsakingiau rinktis draugus ir laisvalaikio leidimo būdus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas ne kartą yra baustas administracine tvarka, jam paskirtos nuobaudos yra galiojančios, be to, L. G. baustas ir pagal ATPK 44 straipsnio dispoziciją, t. y. dėl to, kad be gydytojo paskyrimo vartojo psichotropines medžiagas (t. 1, b. l. 127-132). Nors nuteistojo gyvenimo ir auklėjimo sąlygos yra geros (t. 1, b. l. 135), nėra duomenų, kad šeimoje būtų pažeidinėjamos L. G. teisės ar teisėti interesai, ar tėvai savo valdžią naudotų priešingai sūnaus interesams, tačiau apelianto elgesys nėra vertinamas palankiai. Tiek Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovados Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės specialistės G. P., tiek Marijampolės Jaunimo mokyklos direktorės D. S. pateiktos L. G. charakteristikos nėra teigiamos. Apeliantas įtrauktas į policiją dominančių vaikų elgesio kartoteką dar 2013 metais, be to, L. G. sistemingai nelanko mokyklos, dėl to buvo aptartas mokyklos vaiko gerovės posėdyje (t. 1, b. l. 138, 140). Aukščiau išanalizuoti duomenys patvirtina, jog baudžiamasis nusižengimas, už kurio padarymą apeliantas yra nuteistas, nėra atsitiktinis ar pavienis.

Vadovaujantis BK 90 straipsnio 4 dalimi, nepilnamečiui gali būti skiriama nuo penkių iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Analizuojamu atveju nebuvo nustatyta L. G. atsakomybę nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, tačiau, nepaisant to, nuteistajam skirta mažesnė bausmė nei arešto bausmės sankcijos vidurkis.

Išanalizuotų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog bausmių skyrimo taisyklės (BK 54, 90, 91 straipsniai) nebuvo pažeistos, bausmė nuteistajam L. G. individualizuota tinkamai, apeliantas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį dėl narkotinių medžiagų neteisėto disponavimo neturint tikslo jų platinti pripažintas kaltu pagrįstai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.