- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-11
- Bylos Nr.
- 2A-1318-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08973-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- I. P., D. P.
- Atsakovas
- UADB „Ergo Lietuva“
- Kategorijos
- 3.1Procesas pirmosios instancijos teisme
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. P. ir D. P. apeliaciniais skundais dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. P. ir D.P. ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“, dėl draudimo išmokos išmokėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai nurodė, kad 2009-01-23 (duomenys neskelbtini) buvo pavogtas jiems priklausantis automobilis BMW 745, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Draudikas UADB „Ergo Lietuva“ atsisakė išmokėti draudimo išmoką pagal tarp UADB „Ergo Lietuva“ bei ieškovės sudarytą 2008-07-04 transporto priemonių draudimo sutartį. Ieškovai manė, kad draudiko sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Ieškovui informavus pareigūnus apie vagystę, buvo pradėtas teisminis tyrimas, nes ieškovas esą melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. 2009-10-20 bei pakartotinai 2010-05-27 ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių ieškovo kaltę. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 66-1-00484-09 konstatuojama, jog nėra gauta duomenų apie automobilį BMW 745, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pavogusius asmenis. Atsižvelgiant į draudimo įstatymo 82 str. 6 d. Draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Formalus atsisakymas išmokėti draudimo išmoką nurodant tik atsakovo Transporto priemonių draudimo taisyklių punktus pažeidžia Draudimo įstatymo 82 str. 8 d. pagal kurį atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką draudikas privalo pateikti draudėjui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Atsisakymas mokėti draudimo išmoką pažeidžia sutarties šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus. Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo 67 680 Lt dydžio žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas nepripažino ieškinio, nurodė, kad 2009-01-24 atsakovas gavo trečiojo asmens (ieškovės sutuoktinio) pranešimą apie tai, kad ši transporto priemonė yra pavogta. Draudimo bendrovė atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes draudėjas pateikė atsakovui melagingą informaciją apie įvykio aplinkybes. Taisyklių 17.3.6. p. suteikia atsakovui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį aprašymą. Ieškinys turi būti atmestas dėl nesąžiningo ieškovo elgesio - bandymo apgaule gauti draudimo išmoką. Nei teisės aktai, nei draudimo sutartis nenumato draudimo bendrovės prievolės išmokėti draudimo išmoką vagystės inscenizavimo atveju. Pranešime draudikui pateikiama informacija apie tai, kad automobiliu buvo naudojamasi betarpiškai prieš vagystę (2009-01-23), o automobilio vagystė pastebėta 2009-01-24. Tačiau teikdami šią melagingą informaciją ieškovai neapsižiūrėjo, kad automobilio raktelyje yra elektroninis įrenginys, kuris fiksuoja duomenis apie naudojimosi automobiliu, jo užvedimą. Patikrinus šio rakto duomenis, paaiškėjo, kad automobiliu paskutinį kartą buvo naudojamasi (užvestas) 2009-01-20. Ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kad kokie nors asmenys galėjo klastoti rakto įrašus. Šie įrašai yra objektyvūs duomenys, kurie paneigia ieškovų nurodytas aplinkybes apie vagystę. Rašydamas paaiškinimą atsakovui, ieškovas pažymėjo, kad šį automobilį ketino parduoti, tačiau jam tai padaryti nepavyko. Automobilis yra įvežtas iš JAV, variklis didelio darbinio tūrio, neekonomiškas. Prieš tai buvo itin smarkiai apgadintas eismo įvykio metu. Tokių charakteristikų automobilių paklausa yra itin maža. Įvertinus visų šių duomenų visumą, darytina išvada, kad automobilio vagystė buvo inscenizuota.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas D.P. 2009 m. sausio 24 d. pranešė Kėdainių rajono policijos komisariatui, kad jam ir sutuoktinei priklausantis automobilis BMW 745, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), 2009-01-24 buvo pavogtas iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, (duomenys neskelbtini) (baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-99 T I, b. l. 6). Kėdainių rajono apylankės prokuratūroje, kilus abejonių, kad siekdamas gauti draudimo išmoką, D. P. galėjo pranešti apie žinomai nebūtą nusikaltimą, 2009-05-14 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00484-09 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 str. 1 d., (baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-09, T I, b. l. 3). Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2009-10-20 ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00484-09 buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. P. kaltę (baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-09, T I, b. l. 104). Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2009-12-30 nutarimu aukščiau minėtas Kėdainių rajono apylankės prokuratūros prokuroro 2009-10-20 nutarimas buvo panaikintas ir ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 66-1-0484-09 atnaujintas (baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-09, T I, b. l. 116). Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010-05-27 nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 66-1-00484-09 buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių D. P. kaltę (baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-09, T II, b. l. 143-144). Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudiminio įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudiminio įvykio požymių, taip pat ir sutartyje iš anksto išvardyti nedraudiminiai įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas draudiminę riziką draudikas apsibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudiminiais įvykiais. Pagal LR Draudimo įstatymo 82 str. 6 d. draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mažinti pagrindai nustatomi draudimo taisyklėse. Teismui pateiktame Transporto priemonių draudimo liudijime Nr. 851-0284619 (b. l. 13) nurodyta, kad šiai draudimo sutarčiai draudimo apsauga suteikiama pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 030 (toliau – Taisyklės). Taisyklių 12.1.5. p. nustato, kad draudėjas turi teisingai užpildyti draudiko pateiktą anketą apie įvykį ir ją nedelsiant pristatyti draudikui. Taisyklių 17.3.1 p. nustato, kad draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas nevykdė 12.1.2. - 12.1.12., 12.2. - 12.4. punktuose numatytų pareigų (taigi įskaitant 12.1.5. p. numatytą pareigą teisingai užpildyti draudiko pateiktą anketą). Taisyklių 17.3.6. p. suteikia atsakovui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei draudėjas ar jo įgaliotas asmuo pateikė klaidinančią, neteisingą, melagingą ar tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį aprašymą (b. l. 55-62).
Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas darė išvadą, kad ieškovas D. P. pateikė atsakovui neteisinga, tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį. Ieškovas D.P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad jis žmonos I. P. vardu registruotu automobiliu į Kėdainius atvyko 2009-01-23 apie 18 val. Automobilį pastatė (duomenys neskelbtini) namo kieme, (duomenys neskelbtini), prie brolio N. P. namų. 2009-01-24 apie 7 val. automobilio paliktoje vietoje neberado. Tačiau iš UAB „Krasta Auto“ 2009-04-06 rašto Nr. 169 matyti, kad ištyrus automobilio, kurio kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), raktą buvo nustatyta, kad paskutinį kartą raktas naudotas 2009-01-20 20 val. 21 min., 57 sek. Iš baudžiamosios bylos Nr. 66-1-0484-09 medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. V., kuris yra technikos konsultantas, paaiškino, kad UAB „Krasta Auto“ yra specialus įrenginys, į kurį įdėjus BMW automobilio raktą nuskaitomi duomenys ir parodoma, kada paskutinį kartą duomenys buvo nuskaityti, automobilio kėbulo identifikacinis numeris, automobilio tipas, spalvos kodas, salono apdailos kodas, nuvažiuotas atstumas, aptarnavimo intervalai. Raktą įdėjus į automobilį ir paleidus variklį automobilis ir raktas pasikeičia informacija. Tačiau kartais, jei raktas automobilyje būna labai trumpai, mažiau kaip 5 minutes, raktas gali ir neparodyti, kad mašinos variklis buvo užvestas. Ieškovas D. P. teisme nurodė, kad ir po 2009 m. sausio 20 d. visą laiką naudojosi pavogtu automobiliu BMW, važiuodavo juo į darbą ir kitais reikalais, net į kitus miestus. Teismo posėdžio metu ieškovas D. P. paaiškino, kad nežinojo, jog pagal automobilio raktelį galima fiksuoti jo judėjimo duomenis, kad duomenis galima koreguoti. Šią informacija jis sužinojo tik po automobilio vagystės. Iš to teismas daro išvadą, kad ieškovo D. P. paaiškinimai apie automobilio vagystės aplinkybes paneigiami kitais objektyviais duomenimis. Ieškovų nurodytos aplinkybės dėl oro temperatūros 2009 m. sausio 20-24 dienomis nepaneigia aplinkybės, kad pavogtu automobiliu paskutinį kartą buvo važiuota būtent 2009-01-20. Teismui nepateikta jokių įrodymų (CPK 178 str.), kad duomenys, užfiksuoti automobilio raktelyje yra pakeisti ar kitokiu būdu suklastoti.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Ieškovai apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-02-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodė, kad vertindamas įrodymų visumą teismas privalo įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad ieškovas pateikė atsakovui neva neteisingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją, grindė tik automobilio raktelio informacija. Teismas nevertino liudytojų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, kurie yra šioje byloje tirtinų ir vertintinų įrodymų dalis, nes automobilio raktelio informacija neatitinka liudytojų parodymų. Buvo pažeistas CPK 185 straipsnio 2 dalis, nes teismas automobilio raktelio informacijai, kaip įrodymui, nepagrįstai suteikė išskirtinę įrodomąją galią kitų įrodymų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tai, kad automobilio raktelio informacija nėra objektyvi, nes ji priklauso nuo automobilyje fiksuotos informacijos. Byloje nėra įrodymų, kad automobilio paskutinio naudojimo metu jame buvo užfiksuota teisinga datos ir laiko informacija, todėl ir jo paskutinio naudojimo laikas ir data gali neatitikti tikrovės. Raktelyje esanti informacija yra skirta tik serviso tikslams ir tą informaciją galima koreguoti. Teismas neįvertino, kad Draudimo sutartyje nėra nustatyta konkreti pareiga automobilyje pastoviai nustatinėti teisingą datą ir laiką, kai tuo tarpu automobilis buvo apgadintas autoįvykio metu, pastoviai gesdavo, dėl ko galėjo atsirasti įvairūs gedimai, įtakojantys datos ir laiko parametrus. Pirmosios instancijos teismas neturėjo konstatuoti aplinkybės dėl automobilio vagystės fakto buvimo ar nebuvimo, nes dėl tokio fakto yra atliekamas ikiteisminis tyrimas ir jis nėra baigtas, automobilis nėra rastas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovai neįrodė žalos dydžio, nes automobilio apdraudimo momentu atsakovas pats jį apžiūrėjo ir draudimo polise įrašė, kad apgadinimų nėra ir, kad transporto priemonę apdraudžia rinkos verte, todėl tai yra pakankamas, paties atsakovo duotas įvertinimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ su skundu nesutiko. Nurodė, kad teismas padarė teisingą išvadą apie tai, jog apeliantai pateikė į bylą melagingą informaciją apie automobilio vagystės aplinkybes. Teismas pagrįstai nustatė, kad apeliantai neįrodė aplinkybių dėl automobilio raktelio galimai neteisingos informacijos, dėl nuolat išjungiamo automobilio kompiuterio, dėl dažno automobilio gedimo. Apeliantai nepateikė įrodymų apie tai, kad kokie nors asmenys galėjo klastoti automobilio rakto įrašus arba kad rodmenyse galėjo atsirasti ženklių paklaidų dėl automobilio remonto. Prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
Apeliantai savo skundą iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismo netinkamu procesinių normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, taikymu.
Teismas dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui iš anksto neturi galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant laibiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/200; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2010).
Nagrinėjamoje byloje buvo pateikta baudžiamoji byla Nr. 661-0484-09, kurioje surinkti rašytiniai įrodymai buvo vertinami nagrinėjant civilinę bylą. Kai šalys remiasi įrodymais, esančiais kitose, teismų jau išnagrinėtose civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose, tokių įrodymų išreikalavimas atitinka įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kooperacijos principus.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus. Todėl šios taisyklės taikymas neturėtų būti išplėstas. Ji neturėtų būti taikoma administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtiems sprendimams ir nutarimams. Šie dokumentai vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi.
Tai reiškia, kad esant prijungtai baudžiamajai bylai prie civilinės bylos medžiagos, teismui nekyla pareigos ištirti visą toje byloje esančią medžiagą ir atitinkamai padaryti išvadas dėl visų byloje esančių įrodymų. Kiekviena šalis turi teisę ir pareigą savo nurodomas aplinkybes grįsti atitinkamais įrodymais (CPK 178 str.). Ieškovai nei ieškinio pareiškime, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodomų aplinkybių, kad ieškovas 2009-01-23 vakare atvyko į (duomenys neskelbtini) apdraustuoju automobiliu, ir/ar naudojosi automobiliu po 2009-01-20, negrindė liudytojų parodymais (CPK 177 str. 2d.), nereiškė prašymų šaukti liudytojus (CPK 190 str.), t.y. nesinaudojo įstatymo įsiteiktomis įrodinėjimo priemonėmis reikšmingiems bylos išnagrinėjimui faktams nustatyti. Baudžiamosios bylos apklausos protokoluose užfiksuoti liudytojų parodymai baudžiamojoje byloje neatitinka oficialaus rašytinio įrodymo požymių, juose esanti informacija neturi didesnės įrodomosios galios, todėl nėra laikomos visiškai įrodytomis civiliniame procese. Liudytojo apklausos protokolas pripažintinas paprastu rašytiniu įrodymu tik formos prasme, nes jame yra raštu užfiksuota fizinio asmens suteikiama informacija, kuri gali turėti ryšį su ieškinio dalyku ir pagrindu ir šie įrodymai vertintini kartu su kitais įrodymais pagal CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų įvertinimo taisykles. Tačiau ir šia liudytojų pateikta informacija ieškovai savo argumentų negrindė. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas turi teisę pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi, ir ieškinį atmesti. Todėl atmestini apeliantų skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl liudytojų duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir atitinkamai padaryti išvadas dėl jų įrodomosios galios civiliniame procese. Ieškovams negrindžiant savų argumentų konkrečių liudytojų konkrečiais parodymais, teismas nagrinėjamos bylos atveju neturėjo pagrindo savo iniciatyva vertinti baudžiamojoje byloje fiksuotų liudytojų parodymų.
Apeliantai skunde nurodo eilę aplinkybių, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo neįvertinti, kad automobilio raktelio informacija nėra objektyvi ir gali priklausyti nuo daugelio objektyvių veiksnių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pateikiamos abejonės, jeigu jos nėra pagrindžiamos įrodinėjimo priemonėmis, civiliniame procese nesudaro pagrindo nevertinti esamų įrodymų, nes, kaip jau minėta, skirtingai nuo baudžiamojo proceso, įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Byloje buvo vertinami šalių nurodyti rašytiniai įrodymai, t.y. UAB „Krasta Auto“ 2009-04-06 raštas Nr. 169, pagrindžiantis, kad ištyrus automobilio, kurio kėbulo numeris (duomenys neskelbtini), raktą buvo nustatyta, kad paskutinį kartą raktas naudotas 2009-01-20 20 val. 21 min., 57 sek. (b.b. Nr.66-1-0484-09,1t.,b.l.18), technikos konsultanto G. Va. apklausos protokolas (b.b. Nr.66-1-0484-09,1t., b.l.70), kuriame paaiškinta, kad UAB „Krasta Auto“ yra specialus įrenginys, į kurį įdėjus BMW automobilio raktą nuskaitomi duomenys ir parodoma, kada paskutinį kartą duomenys buvo nuskaityti, automobilio kėbulo identifikacinis numeris, automobilio tipas, spalvos kodas, salono apdailos kodas, nuvažiuotas atstumas, aptarnavimo intervalai. Raktą įdėjus į automobilį ir paleidus variklį automobilis ir raktas pasikeičia informacija. Kitų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti apeliantų nurodomas aplinkybes apie esamos informacijos nepatikimumą, neteisingumą bei neobjektyvumą, nepateikta, pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti tik ieškovo paaiškinimus apie automobilio gedimus, akumuliatoriaus atjungimus, laiko ir datos parametrų reguliavimus, kurie jokiomis objektyvesnėmis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo pagrįsti. Tačiau šie paaiškinimai prieštaravo byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertindamas įrodymų leistinumo principą, rungtyniškumo principą, pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas automobiliu naudojosi nuo 2009-01-21 iki 2009-01-23, kad duomenys užfiksuoti automobilio raktelyje yra pakeisti ar kitokiu būdu suklastoti, bei atitinkamai įvertino, kad ieškovas D. P. pateikė atsakovui neteisingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie draudiminį įvykį.
Apeliantai skunde nurodė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog jie neįrodė žalos dydžio, nes jeigu netinkamai nustatyta automobilio vertė ieškovų pateiktoje UAB „Pajūrio retorika“ pažymoje, tai teismas turėjo remtis atsakovų pateiktu automobilio vertės paskaičiavimu, arba skirti byloje ekspertizę.
Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai išdėstė motyvus, dėl kokių priežasčių ieškovų nurodoma automobilio rinkos vertė laikoma nepagrįsta ir atitinkamai neįrodytu vertinamas prašomas priteisti žalos dydis (draudimo išmoka). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nurodytaisiais motyvais ir jų nekartoja. Atsakant į apeliantų argumentus pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų nustatęs, jog UADB „Ergo Lietuva“ nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovams, būtų buvęs pagrindas atitinkamai nustatyti ir mokėtiną išmokos dydį, vertinant ne tik ieškovų, bet ir atsakovų pateiktus įrodymus dėl automobilio rinkos vertės draudiminio įvykio dienai, o esant reikalui, būtų galimai skyręs ir teismo ekspertizę. Tačiau nagrinėjamu atveju, nenustačius pagrindų atsakovui vykdyti prievolę išmokant draudimo išmoką, nebeteko prasmės nustatyti išvestiniams reikalavimams iš pirmojo reikalavimo svarbias aplinkybes, nes jos nebesukelia teisinių pasekmių.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.