- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-08-16
- Bylos Nr.
- 2-1742/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00909-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Miesto energija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-5127-560/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ukmergės šiluma“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Miesto energija“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 617 207,02 Lt skolos. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, o jų nesant pakankamai – lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštą 1 617 207,02 Lt sumai. Nurodė, kad reikalavimo suma laikytina didele, o ši aplinkybė gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi 1 617 207,02 Lt sumai areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, šio turto neužtenkant ir/ar esant nepakankamai, areštavo atsakovo lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leisdamas iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, privalomas socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu. Teismas nurodė, kad prašoma priteisti iš atsakovo suma yra didelė ir gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, prievolių ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, todėl yra pagrindas teigti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas neįrodė, kad egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių realią riziką, kad atsakovas gali neįvykdyti būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui. Be to, nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeis ieškovo teises ir teisėtus interesus. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teismų praktikoje įtvirtintą taisyklę dėl didelės ieškinio sumos. Ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, patikimumą verslo santykiuose, reputaciją ir kitas aplinkybes. Pridėti prie atskirojo skundo įrodymai patvirtina, kad vien atsakovui nuosavybės teises priklausančio kilnojamojo turto suma siekia 1,3 mln. Lt, t. y. būtų pakankama patenkinti ieškovo reikalavimą, todėl nėra jokios rizikos dėl būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Šie įrodymai paneigia objektyvios grėsmės būsimo teismo įvykdymui egzistavimą. Be to, Ukmergės rajono savivaldybės taryba 2010 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti ieškovui valdyti, naudoti ir disponuoti atsakovui nuosavybės teise priklausantį ir kitais pagrindais valdomą turtą. Dalis atsakovo turto, kurio vertė viršija šioje byloje pareikšto reikalavimo sumą, jau yra ieškovo žinioje ir valdyme, kas lemia, kad ieškovo reikalavimai yra visiškai užtikrinti. Atsakovas yra finansiškai pajėgus įvykdyti teismo sprendimą.
3. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia teisingumo principą, kuris reikalauja, kad taikomos ieškinio užtikrinimo priemonės būtų proporcingos siekiamiems tikslams. Turi būti atsižvelgta ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, jo turtinę padėtį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes skolininkui ir kitiems su skolininko veikla susijusiems asmenims. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės be pagrindo suvaržys atsakovo turtines teises ir sukels jam neigiamų pasekmių. Visas atsakovo turtas yra naudojamas atsakovo pagrindinei veiklai vykdyti, todėl jį areštavus gali būti sutrikdyta normali atsakovo veikla.
4. Teismas neišsprendė areštuotino turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimų ar areštuotų lėšų disponavimo galimybių, nors pagal CPK 145 straipsnio 4 dalį turėjo išspręsti, t. y. pažeidė tokių nutarčių priėmimo procedūrines taisykles ir esminius civilinio proceso principus.
5. Atsakovas planuoja pateikti priešieškinį dėl ieškovo įsiskolinimo atsakovui, kurio vertė yra daugiau nei 1 mln. Lt. Bylos nagrinėjimo metu pritaikius šių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų tarpusavio įskaitymą, likutinė suma būtų tokia nedidelė, kad jos sumokėjimas tikrai nekeltų jokios rizikos būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
1. Apeliantas teigia, kad ieškovas neįrodė, jog egzistuoja reali rizika būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pagal susiformavusią teismų praktiką vien didelė ieškinio suma sudaro pagrindą preziumuoti, kad kilo reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl teismas pagrįstai šioje byloje pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Nepaisant to, kad atsakovas yra pripažinęs savo skolą ieškovui, tačiau iki šiol įsiskolinimo nėra padengęs. Atsakovas vengia vykdyti piniginę prievolę ir toks elgesys patvirtina jo nenorą spręsti situaciją geranoriškai, tuo pačiu patvirtina grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
2. Apeliantas, pateikdamas teismui kilnojamojo turto likučių sąrašą, nepateikia jokių duomenų apie kitus jo finansinius rodiklius – pajamas, apyvartą, kitą turimą turtą ir turimus finansinius įsipareigojimus, duomenis apie vykdomos veiklos pelningumą (nuostolingumą). Neturint tokios informacijos, negalima laikyti, kad atsakovas atitinka finansiškai pajėgaus ir patikimo verslo subjekto kriterijų. Be to, pateiktame sąraše nurodomi daiktai, kurių vertė ar likvidumas laikytini abejotinais. Apeliantas nepateikė duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą, išskyrus butą Šventupės k., Melioratorių g. 24-2, kurio vertė – 6 708,67 Lt.
3. Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad teismas pažeidė teisingumo principą. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pagrįstai, todėl teisingumo principas negalėjo būti pažeistas.
4. Skundžiama nutartis atitinka CPK 145 straipsnio 4 dalį, nes teismas nurodė laikinąją apsaugos priemonę, jos mastą, įvykdymo tvarką ir būdą. Apelianto nurodomas reikalavimas teismui nutartimi išspręsti areštuotino turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimus šioje byloje netaikytinas, nes skundžiama nutartimi areštas pritaikytas ne konkrečiam, o atsakovo turtui bendrai. Be to, teismas turto saugotojo paskyrimo klausimą gali išspręsti ir po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo.
5. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui aplinkybė apie atsakovo rengiamą priešieškinį nėra svarbi. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas neturi galimybių įvertinti atsakovo reiškiamų reikalavimų pagrįstumą ir iš anksto spręsti, kad šalys byloje taikys įskaitymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.
Apelianto teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realią būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, be to, nepateikė įrodymų, kad ieškinio suma konkrečiam atsakovui yra didelė. Pažymėtina, kad CPK neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas, tačiau teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai (aplinkybės), kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Visi minėti kriterijai yra svarbūs ir išskirti kurį nors iš jų, kaip mažiau svarbų, negalima.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didelė ieškinio suma. Minėta, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio suma jam nėra didelė. Iš pateikto atsakovo nekilnojamojo turto likučių sąrašo matyti, kad šio turto vertė 2011 m. balandžio 1 d. duomenimis buvo 1 274 695,71 Lt. Pažymėtina, kad atsakovas, turėdamas galimybę pateikti įrodymus, patvirtinančius jo turtinę padėtį, kitų įrodymų, išskyrus minėta turto sąrašą, nepateikė. Nustatant tikrąją atsakovo turtinę padėtį svarbesniais įrodymais laikytini duomenis apie atsakovo finansinius rodiklius, t. y. pajamas, apyvartą, finansinius įsipareigojimus, veiklos pelningumą (nuostolingumą), turimą nekilnojamąjį turtą. Kilnojamojo turto likučių sąraše nurodytas turtas (pavyzdžiui, vokai, pašto ženklai, guminiai botai, siurbliai, naftos produktai, reagentai) kelia pagrįstų abejonių dėl jo ilgalaikio išsaugojimo ir likvidumo. Pateikti įrodymai dėl atsakovo turtinės padėties neeliminuoja abejonių dėl atsakovo galimybės įvykdyti teismo sprendimą ieškinio patenkinimo atveju, todėl darytina išvada, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą.
Apeliantas nurodo, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės be pagrindo varžo jo turtines teises ir sukelia jam neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, bet įstatymo numatytais atvejais jie yra leidžiami. Siekdamas išvengti šių suvaržymų atsakovas turi teisę įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimo raštą arba įkeisti turtą, nes tokiu atveju atsiranda pagrindas pakeisti ar panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 146 straipsnio 2 dalis).
Neturi pagrindo apelianto argumentas, kad teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 4 dalį, pagal kurią teismas turi išspręsti areštuotino turto saugojimo, valdymo ir naudojimo klausimą. Pažymėtina, kad skundžiama nutartimi buvo areštuotas neapibrėžtas atsakovo turtas. Tokiu atveju surasti ir aprašyti areštuotiną turtą pavedama antstoliui. Neturint duomenų, koks atsakovo turtas bus areštuotas, nėra galimybės iš anksto spręsti dėl tokio turto saugojimo, valdymo ir naudojimo. Šis klausimas galėtų būti sprendžiamas antstoliui suradus ir aprašius konkretų atsakovo turtą. Be to, pirmosios instancijos teismas, tuo atveju, jeigu bus areštuotos atsakovo lėšos, leido iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, privalomas socialinio draudimo įmokas ir atsiskaityti su ieškovu, todėl atmetamas apelianto argumentas, kad teismas neišsprendė areštuotų lėšų disponavimo galimybės.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.