Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Linos Žemaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. P., atstovaujamos advokato A. G., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-392-947/2019 pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

12. Byloje nustatyta, kad atsakovė yra priėmusi sprendimą dėl ginčo objekto pardavimo, organizuojant viešą aukcioną. Byloje nėra ginčo, kad apie organizuojamą aukcioną, jo sąlygas ieškovė buvo tinkamai ir laiku informuota ir turėjo galimybę dalyvauti aukcione. Ieškovė nusprendė neįgyvendinti savo teisės dalyvauti aukcione dėl savivaldybei priklausančio turto pirkimo. Ieškovė, po to kai sužinojo apie aukcione ketinamą parduoti turtą, kreipėsi į teismą, prašydama atidalinti ieškovei priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 67/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), su priklausiniu 16/100 ūkinio pastato, pažymėto plane 2I1p, o atsakovei išmokant 15300,00 Eur dydžio (tokia buvo nustatyta pradinė aukcione parduodamo turto kaina) kompensaciją.

13. Pirmos instancijos teismas atmetė ieškovės V. P. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, savo sprendimą iš esmės motyvuodamas tuo, kad atsakovei priėmus sprendimą dėl ginčo objekto pardavimo viešo aukciono būdu, negali būti taikomas Civiliniame kodekse nustatytas turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutas, t. y. CK 4.80 straipsnio nuostatos.

14. Apeliantės vertinimu, teismas turėjo atidalinti jai priklausančią dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes savivaldybė tokiuose civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, o Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad savivaldybė gali turtą perduoti ir kitais įstatyme nustatytais pagrindais, t. y. taikant Civilinio kodekso 4.80 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka bei juos atmeta kaip nepagrįstus.

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75 straipsnis numato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo (suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai) ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas yra vienas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. Tiek sujungiant savo nuosavybę su kitų asmenų nuosavybe, tiek ir atskiriant ją nuo kitų asmenų nuosavybės, įgyvendinama disponavimo turtu teisė.

16. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, reiškia, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka.

17. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo bei (ar) disponavimo juo įstatymai, nustato Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Įstatymas), pagal kurio 2 straipsnio 1 punktą disponavimą turtu apima teisė turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę.

18. Valstybės ir savivaldybės turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal Įstatymą yra grindžiamas valstybės turto tvarkymo visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais (Įstatymo 9 straipsnis). Racionalumo principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai valdomas ir naudojamas; sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais, nes būtent per valstybės ir savivaldybių turto santykių reglamentavimą valstybė reguliuoja ūkinę veiklą, ir šis reglamentavimas yra imperatyvus. Taigi, valstybės ir savivaldybių turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista Įstatymo. Pagrindiniai savivaldybės turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn būdai yra įtvirtinti Įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje.

19. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina bendrą taisyklę, kad savivaldybės nekilnojamasis turtas ir jam priskirtas žemės sklypas parduodamas šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. viešo aukciono būdu. Kita tvarka valstybės nekilnojamasis turtas kitų asmenų nuosavybėn gali būti perleistas tik esant šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytiems atvejams. Įstatymų leidėjo nuostata savivaldybės nekilnojamąjį turtą parduoti viešo aukciono būdu paaiškinama tuo, kad toks būdas leidžia varžytis dėl turto neribotam dalyvių skaičiui ir parduoti valstybės turtą didžiausią kainą pasiūliusiam viešo aukciono dalyviui (Įstatymo 21 straipsnio 1, 5, 6 dalys), tuo užtikrinant disponavimo viešąja nuosavybe principų įgyvendinimą.

20. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad savivaldybė dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad dėl civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių subjektų - valstybės ir savivaldybės - savitumo ir objekto - valstybės ir savivaldybės turto – specifikos, su valstybės ir savivaldybės turto perdavimu susijusiems santykiams netaikomos CK nuostatos, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymo nenustatytų pagrindų; pripažinus priešingai, būtų sudarytos sąlygos švaistyti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pažeisti viešąjį interesą. Valstybės ar savivaldybių turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, o teisės normos, reglamentuojančios valstybės ir savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas (2011-05-17 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011 ir kt.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendraturčio teisė atidalinti turtą iš bendrosios nuosavybės, kaip ir jo pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, nereiškia, jog valstybei priklausantis turtas bendraturčiui gali būti perduodamas nesilaikant Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytos tvarkos. Disponavimas valstybei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu atliekamas pagal viešosios teisės principą, specialia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme bei jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, o CK nuostatos šiems santykiams taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja specialūs teisės aktai (CK 1.1 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad turtą įtraukus į savivaldybės tarybos patvirtintą Viešame aukcione parduodamo savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąrašą, šis turtas ir privalo būti parduodamas būtent viešo aukciono būdu, tuo užtikrinant kuo naudingesnį jo pardavimą. Kitaip tariant, bendraturčio teisė atidalinti turtą iš bendrosios nuosavybės, kaip ir jo pirmenybės teisė pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe, negali sukurti naujo savivaldybės turto pardavimo būdo, kuris neatitiktų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytos tvarkos.

22. Taigi, įvertinant savivaldybės turto perleidimą reglamentuojančių teisės normų imperatyvų pobūdį konstatuotina, kad atidalijus turtą, išmokant kompensaciją pinigais atidalijamam bendraturčiui – savivaldybei, o tuo pačiu ieškovei priteisiant savivaldybei priklausantį turtą, būtų pažeistas viešosios teisės principas – savivaldybės turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Nagrinėjamu atveju, iki ieškovei kreipiantis į teismą atsakovė jau buvo nusprendusi turtą parduoti viešo aukciono būdu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, net nedalyvaudama paskelbtame aukcione, iš esmės siekia savivaldybei priklausantį turtą iš karto įsigyti už aukcione paskelbtą pradinę jo kainą, t. y. 15300,00 Eur, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai prieštarautų turtą parduodančio bendraturčio teisėtiems interesams turtą parduoti už didžiausią kainą, taip pat prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė viešosios nuosavybės perleidimo kitiems asmenims būdus nustatančias teisės normas.

23. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje yra atvejų, kai teismo sprendimu buvo atidalinta savivaldybės, kaip bendrasavininkės, dalis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012, 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, remtis nurodyta teismų praktika šiuo atveju negalima, nes ieškovės nurodytų civilinių bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi. Ieškovės nurodytose bylose savivaldybė nebuvo priėmusi sprendimo turtą parduoti viešo aukciono būdu, be to, tuo metu negaliojo šiam ginčui aktuali Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio redakcija, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi kasacine tvarka išspręstoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016 ginčas buvo kilęs ne dėl viešosios nuosavybės objekto perleidimo kitų subjektų nuosavybėn, o turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Dėl procesinės bylos baigties

24. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti (ar pakeisti) apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

26. Ieškovė laikoma bylą pralaimėjusia šalimi, todėl atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93, 98 straipsniai). Atsakovė nei prašymo, nei bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė, todėl teismas dėl jų paskirstymo nesprendžia.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.