Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudž. byla Nr. 1A-359-190/2014

Teisėja Rasa Paužaitė Teisminio proceso kategorija: 1-68-3-00269-2013-1

2014 m. balandžio 30 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažinta kalta padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d., ir jai skirti 2 (du) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per paskirtą laiką neatlygintinai išdirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Priteista iš kaltinamosios I. M. 170 Lt UAB „Tiketa“ naudai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. M. nuteista už tai, kad tyčia sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Ji 2013-05-04, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 8.00 val., prie Rygos g. 17 namo, Vilniuje pradūrė dvi automobilio Škoda Roomster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio UAB „Tiketa“ padangas, tuo padarydama bendrovei 170 Lt turtinę žalą.

Teismas atmetė prielaidą, jog automobilio Škoda Roomster padangas galėjo pradurti kiti asmenys, nes liudytojas M. L. patvirtino aiškiai matęs, kad kaltinamoji buvo pasilenkusi būtent prie minėto automobilio padangų ir kažką darė. Iš jos elgesio atrodė, kad ji supykusi, nes negali išvažiuoti iš kiemo. Nors įvykio vietoje liudytojas M. L. nurodė matęs ir kitą moterį, tačiau tuo metu, kai I. M. buvo pasilenkusi prie automobilio Škoda Roomster padangų, šalia nieko nebuvo.

Nustatyta, kad I. M. 2013-05-04 dalyvavo ekskursijoje į Utenos alaus daryklą. Iš UAB „Partizanas“ pažymos matyti, kad Vilniaus ekskursijos dalyviai išvyko 8 val. ryte ir grįžo apie 15 val. po pietų. Tačiau, teismo vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia liudytojo M. L. parodymų, kad kaltinamoji nurodytu laiku buvo prie Rygos g. 17 namo, Vilniuje. Liudytojas savo parodymuose nurodė apytikslį laiką, todėl nusikalstama veika galėjo būti padaryta iki 8 val., kai kaltinamoji skubėjo į išvykimo į ekskursiją vietą prie Akropolio, Vilniuje. Nors kaltinamoji nurodė, kad į išvykimo vietą ją atvežė motina iš Nemenčinės, kur ji gyvena, tačiau tokius jos parodymus paneigia Vilniaus apskrities VPK šeštojo PK tyrėjo I. Gordevič tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta, kad I. M. motina J. M. paaiškino, jog dukra su ja negyvena, jos nebendrauja ir ji nežino kur gali būti jos dukra. Teismas, kaip neatitinkančiais kitų byloje surinktų įrodymų, nesivadovavo ir liudytojo V. S. parodymais, kad 2013-05-04 iš ryto I. M. nebuvo jo namuose, nes šis liudytojas palaiko artimus santykius su kaltinamąja, todėl yra suinteresuotas bylos baigtimi.

Pirmosios instancijos teismas, anot I. M., neteisingai įvertino ją kaltinančius įrodymus bei nuosprendyje padarytas išvadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, padarė apskritai jokiais įrodymais neparemtas išvadas.

I. M. manymu, teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad, kaip nurodė liudytojas M. L., visą situaciją jis stebėjo per savo buto langą, kuris yra 15 aukšte. Akivaizdu, kad jau vien šitas faktas leidžia pagrįstai suabejoti kategoriškais šio liudytojo parodymais, kad tuo metu kieme jis matė būtent ją, kadangi iš tokio atstumo nėra galimybės įžiūrėti žmogaus veido ir tiksliai jį atpažinti. Be to, šis liudytojas nematė, kaip tas žmogus, kurį jis palaikė ja, pradūrė padangas, vienintelis dalykas, ką matė M. L., yra tai, kad kažkokia moteris buvo pasilenkusi prie automobilio padangų.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas pažymėjo, tačiau tinkamai neįvertino tai, kad po įvykio, kuris, anot liudytojo, buvo apie 8 val. ryto, jis tik po dviejų valandų (apie 10 val.) išėjo iš savo namų ir pamatė, kad automobilio padangos yra nuleistos, bei, kaip nurodė, paliko raštelį ant automobilio. Kaip nurodė liudytojas bylos nagrinėjimo metu, per tas dvi valandas jis prie lango nestovėjo ir nestebėjo, kas vyksta kieme, todėl akivaizdu, kad per tas dvi valandas bet kas galėjo pradurti automobilio padangas ar atlikti kitus veiksmus su šiuo automobiliu.

Be to, apeliantės teigimu, liudytojo M. L. parodymai buvo akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi, jis negalėjo tiksliai pasakyti, su kokia mašina išvažiavo moteris, kuri, anot jo, pradūrė padangas, o bylos nagrinėjimo metu liudytojas pradėjo pasakoti ir apie kažkokią kitą moterį, kuri stovėjo netoliese UAB „Tikėta“ valdomo automobilio tuo metu, kad neva ji (I. M.) bandė išvažiuoti iš kiemo. Taip pat bylos nagrinėjimo metu šis liudytojas nurodė, kad tai moteriai, kurią jis atpažino kaip ją, UAB „Tikėta“ automobilis išvažiuoti faktiškai netrukdė, kas paneigia jo paties iškeltą versiją, kad UAB „Tikėta“ automobilio padangos buvo nuleistos dėl to, kad jis neva trukdė išvažiuoti kitam automobiliui (kurį neva vairavo ji).

I. M. manymu, M. L. galėjo būti suinteresuotas ją apkalbėti, nes bylos nagrinėjimo metu, atsakinėdamas į jos gynėjo klausimus, nurodė, kad kieme yra problema su automobilių parkavimu bei patvirtino, kad dėl to ne kartą buvo kilęs konfliktas su jos sugyventiniu V. S..

Apeliaciniame skunde teigiama, jog visa įrodymų visuma, surinkta byloje, leidžia daryti tik vieną išvadą - kad ji jokios nusikalstamos veikos nepadarė, nes tuo metu ji negalėjo būti ir nebuvo adresu (duomenys neskelbtini). Liudytojos M. L. parodymus paneigia liudytojo V. S. parodymai, UAB „Partizanas“ 2014 m. sausio 6 d. pažymėjimas, 2013 m. gegužės 4 d. prizo perdavimo- priėmimo aktas.

Būtina įvertinti, kad, kaip nurodoma nuosprendyje, liudytojas M. L. nurodė, kad neva tai UAB „Tiketa“ valdomo automobilio padangos buvo pradurtos „<..> maždaug 8 val. <...>“, o visą veiksmą kieme stebėjo apie 10 minučių, tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, kad alaus žaidimo-loterijos laimėtojai iš Vilniaus išvyko 2013 m. gegužės 4 d., 8 valandą ryte nuo Vilniaus prekybos ir pramogų centro Akropolis. Taigi, akivaizdu, kad esant tokiai situacijai, ji būtų neabejotinai pavėlavusi ir negalėjusi dalyvauti UAB „Partizanas“ organizuotoje ekskursijoje į Utenos alaus daryklą, bet byloje esantys rašytiniai įrodymai neabejotinai patvirtina, kad nurodytoje ekskursijoje ji dalyvavo, kas leidžia daryti vienintelę logiška išvadą - liudytojas M. L. arba suklydo, arba sąmoningai siekė ją apkalbėti.

I. M. pažymi, jog pirmosios instancijos teismas cituoja ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kuri net nėra sudedamoji šios bylos dalis, esančiame Vilniaus apskrities VPK šeštojo PK tyrėjos I. Gordevič tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją apie pokalbį su jos mama, tačiau, anot apeliantės, mama buvo netiksliai pacituota, ji tokių žodžių niekada nesakė. Be to, teismas, siekdamas išsklaidyti visas abejones, susijusias su jos paaiškinimais ir jos mamos tariamais parodymais, galėjo ją iškviesti į teismo posėdį ir apklausti.

Nuteistajai nesuprantamas pareiškėjos D. L. neigiamas nusistatymas jos atžvilgiu, ką patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas - UAB „Senat“ pažyma, iš kurios matyti, kad pradurtas padangas buvo galima sutvarkyti per pusę pigiau, todėl byla net nebūtų buvusi nagrinėjama Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau, matomai siekiant ją pamokyti, įbauginti ir/arba pridaryti nemalonumų, buvo dirbtinai sukelta tariamai jos padaryta žala, o visa situacija sprendžiama baudžiamosios teisės pagalba.

Be to, apeliaciniame skunde pažymima, jog nagrinėjamu atveju procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje, galėjo būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo - fizinio asmens - skundą. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje nurodyta, kad byla yra pradedama pagal UAB „Tiketa“ įgaliotos atstovės D. L. privataus kaltinimo skundą. Minėtoje nutartyje pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pradūrus UAB „Tiketa“ valdomos transporto priemonės padangas, žala buvo padaryta būtent UAB „Tiketa“. Būtina įvertinti, kad pagal Ilgalaikės nuomos sutarties Nr. 08 04-5352 nuostatas, automobilis, kurio padangos buvo pradurtos, faktiškai nuosavybės teise priklauso UAB „Swedbank autoparko valdymas“ ir yra nuomojamas UAB „Tiketa“. Gi D. L., kaip jau buvo nurodyta, į teismą kreipėsi tik kaip UAB „Tiketa“, kuriai ir buvo padarytą turtinė žala, atstovė, veikianti pagal 2013 m. gegužės 15 d. įgaliojimą. Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis Civilinio kodekso 2.132 str. 1 d. bei 2.133 str. 1 d. nuostatomis, šiuo atveju faktiškai į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi ne fizinis, o juridinis asmuo - UAB „Tiketa“. Pirmosios instancijos teismas nėra priėmęs nutarties, kuria nukentėjusiuoju būtų pripažinta UAB „Tiketa“ atstovė D. L. kaip fizinis asmuo. Be to, nei 2013 m. spalio 16 d. privataus kaltinimo skunde, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nei nuosprendyje, nei bylos nagrinėjimo metu D. L. nenurodė nei vienos aplinkybės, kuri būtų susijusi su jai asmeniškai nusikalstama veika padaryta fizine, turtine ar moraline žala. Priešingai, visą laiką buvo įrodinėjama, kad turtinė žala, atsiradusi dėl turto sugadinimo, buvo padaryta tik automobilio valdytojai UAB „Tiketa“.

Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 28 str. 1 d. bei 407 str. nuostatas, byla privataus kaltinimo tvarka buvo išnagrinėta pagal juridinio asmens skundą, nesant nukentėjusiojo fizinio asmens skundo, dėl ko procesas turėjo būti nutrauktas (LR BPK 3 str. 1 d. 6 p.)

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji I. M. ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti, UAB „Tiketa“ atstovė D. L. – atmesti.

I. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju byla privataus kaltinimo tvarka buvo išnagrinėta pagal juridinio asmens UAB „Tiketa“ įgaliotos atstovės skundą, t.y. nesant nukentėjusiojo fizinio asmens skundo ir patirta turtinė žala priteista būtent UAB „Tiketa“, dėl ko procesas turėjo būti nutrauktas (LR BPK 3 str. 1 d. 6 p.)

Lietuvos Respublikos BPK 407 str. reglamentuota, jog „baudžiamųjų bylų dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148, 152, 154, 155, 165, 168 straipsniuose, 187 straipsnio 1 ir 3 dalyse, 188, 313 straipsniuose, procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, išskyrus šio Kodekso 409 straipsnyje numatytus atvejus“.

Lietuvos Respublikos BPK 28 str. 1 d. apibrėžta nukentėjusiojo sąvoka: „nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi.“ Taigi, nukentėjusiuoju gali būti pripažintas tik fizinis asmuo, kas reiškia, jog nagrinėjamu atveju procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 187 str. 3 d., galėjo būti pradėtas tik pagal D. L., kaip fizinio asmens, o ne UAB „Tiketa“ įgaliotos atstovės (veikiančios pagal 2013-05-15 įgaliojimą) ir būtent jai padarytos turtinės ar neturinės žalos, skundą.

Tačiau pažymėtina, jog iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties matyti, kad byla buvo pradėta pagal UAB „Tiketa“ įgaliotos atstovės D. L. privataus kaltinimo skundą, taip pat šioje nutartyje nustatyta, kad pradūrus UAB „Tiketa“ valdomos transporto priemonės padangas, žala buvo padaryta būtent UAB „Tiketa“. Nei 2013 m. spalio 16 d. privataus kaltinimo skunde, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartyje, nei skundžiamame nuosprendyje, o taip pat bylos nagrinėjimo metu D. L. nenurodė, jog asmeniškai ji dėl pradurtų automobilio padangų patyrė turtinę ar moralinę žalą, be to, pirmosios instancijos teismo nutartimi ji nebuvo pripažinta nukentėjusiąja.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje iš esmės pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 407 str. nuostatos ir todėl yra Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. nurodyta aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas, todėl dėl kitų I. M. apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismo sprendimas nagrinėjamoje byloje naikintinas ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamoji byla I. M. nutrauktina.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šios nutarties priėmimas neužkerta kelio D. L. kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, jei ji asmeniškai dėl pradurtų automobilio padangų patyrė turtinę ar moralinę žalą (atsikirtime į I. M. skundą ji pažymėjo, jog yra atsakinga už automobilio Škoda Roomster priežiūrą ir saugumą, o kiekvienas jo gedimas sukelia jai, kaip naudotojui, nepatogumų), o ikiteisminio tyrimo institucijai – pradėti ikiteisminį tyrimą dėl UAB „Tiketa“ padarytos turtinės žalos, pradūrus automobilio Škoda Roomster padangas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,

nutarė:

I. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendį panaikinti ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p., baudžiamąją bylą I. M. atžvilgiu nutraukti.