- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-22
- Bylos Nr.
- A-39-795-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- J. R. S. C.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui V. V. , atsakovo atstovui V. O. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. S. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
J. R. S. C. 2006 m. rugpjūčio 28 d. padavė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) prašymą suteikti jam pabėgėlio statusą. Prašyme paaiškino, kad šiuo metu jis jaučia visiškai pagrįstą baimę Kuboje būti persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų. 1987 metais jis išvažiavo iš Kubos į TSRS. Jis tarnavo Kubos armijoje ir buvo partijos narys. Kubos armija apmokėjo jo mokymus TSRS, po kurių jis turėjo grįžti į Kubą. Tačiau jis yra opozicijos narys, savo pažiūras dar 1990 metais išsakė Novosibirske ir kaip nepatikimas buvo išbrauktas iš partijos narių. Todėl Kuboje jis gali būti įkalintas dėl politinių pažiūrų ir dėl tariamo dezertyravimo iš armijos.
Migracijos departamentas 2007 m. balandžio 20 d. sprendimu Nr. 15/6-5-35PR-1 Kubos Respublikos piliečiui J. R. S. C. nesuteikė pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso (1 punktas) ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (2punktas), bet išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nesusijusį su prieglobsčio suteikimu (3 punktas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. R. S. C. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 15/6-5-35PR-1 1 ir 2 punktus bei įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo bylą šioje dalyje išnagrinėti ir sprendimą priimti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagal JTVPK Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovą, dezertyras gali būti laikomas pabėgėliu, jeigu už karinį nusikaltimą jam bus paskirta neproporcingai didelė bausmė dėl jo politinių pažiūrų (Vadovo 169 punktas). Apklausų metu pareiškėjas buvo nurodęs, kad dėl atsisakymo grįžti į Kubą jam gresia karinis tribunolas už dezertyravimą, paskelbimas priešu bei bausmė už neteisėtą buvimą už šalies ribų. Pareiškėjo vieši pasisakymai prieš Fidelio Kastro režimą, Kubos politiką, komunizmą yra žinomi Kubos valstybės pareigūnams. Nepaklusęs įsakymui grįžti į Kubą, pareiškėjas būtų baudžiamas už dezertyravimą ir neteisėtą buvimą už šalies ribų, paskelbiamas priešu, jam taip pat grėstų persekiojimas dėl viešų opozicinių pažiūrų išsakymo. Migracijos departamento 2007 m. vasario 28 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-5-12-128 patvirtinama, kad tokiais atvejais neužtikrinamas tinkamas baudžiamasis procesas, valdžios atstovai kartais pateikia sufalsifikuotus kaltinimus, kad galėtų suimti politinius oponentus. Skundžiamame sprendime nurodyta, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad Kuboje jam gresia persekiojimas dėl opozicinių politinių pažiūrų. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalimi, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir iš esmės neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Migracijos departamento išvadoje nurodyta, kad pareiškėjo pasakojimas neprieštaringas, nuoseklus ir neprieštaraujantis turimai informacijai apie padėtį Kubos Respublikoje. Todėl, pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinos minėto įstatymo 83 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas taip pat nepagrįstai atsisakė suteikti jam papildomą apsaugą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsniu, numatančiu, jog papildoma apsauga nesuteikiama, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Tačiau atsakovas savo išvadoje yra nustatęs, kad pareiškėjas baigia atlikti bausmę už padarytą nusikaltimą, nėra nusikaltėlis recidyvistas ir nekelia grėsmės visuomenei ar viešajai tvarkai. Todėl pareiškėjo atžvilgiu nepagrįstai buvo taikytas minėto įstatymo 88 straipsnio 6 punktas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nagrinėjamu atveju neteisingai taikė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 88 straipsnių nuostatas.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 6 punktą, prieglobsčio prašytojui, atitinkančiam šio įstatymo 86 arba 87 straipsnyje nustatytus kriterijus, nesuteikiamas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Vilniaus apygardos teismo 1998 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjas buvo nuteistas pagal tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalį bei 272 straipsnio 2 ir 3 dalis už nusikaltimus, kuriuos tuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 8¹ straipsnis priskirdavo sunkiems nusikaltimams. Pagal šiuo metu galiojančio Baudžiamojo kodekso 11 straipsnio 5 dalį, tokie nusikaltimai taip pat laikomi sunkiais. Todėl pareiškėjui negali būti suteiktas pabėgėlio statusas arba papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo bei jo šeimos narių interesus, skundžiamu sprendimu pareiškėjui buvo leista laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tokiu būdu suteikiant jam galimybę pasilikti šalyje, kur jo žmogaus teisės nėra pažeidinėjamos, bei užtikrinant asmens negrąžinimo (non-refoulement) principo, įtvirtinto 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnyje, laikymąsi.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių, negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas atsiųstas iš Kubos 1987 metais mokytis, besimokydamas Novosibirske karo geodezininko specialybės, jis pakeitė savo pažiūras ir gavęs kvietimą grįžti į Kubą 1991 metais – negrįžo. Iš Migracijos departamento išvados, kurioje išanalizuota padėtis Kuboje, matyti, kad situacija asmenims, be leidimo likusiems gyventi už šalies ribų, yra nepalanki – asmenys neturi teisės grįžti į šalį be atskiro leidimo, o grįžę gali būti persekiojami dėl aktyvaus priešinimosi „žmonių sprendimui kurti socializmą“. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad liko Rusijoje dėl priklausymo Kubos komunistų partijos opozicijai ir viešai reiškė savo politines pažiūras, dėl kurių galėtų būti persekiojamas. Pareiškėjas paaiškino, kad 1994 metais jis išvyko į Baltarusiją, o iš Baltarusijos – į Lietuvą. Lietuvoje liko, nes susidraugavo su mergina. Tačiau Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus 2005 m. sausio 6 d. nutartis dėl pareiškėjo išdavimo Rusijos Federacijai už 1994 m. kovo 30 d. Rusijos teritorijoje padarytą nusikaltimą patvirtina, kad ne visi pareiškėjo paaiškinime nurodyti duomenys atitinka jo gyvenimo aplinkybes. Pareiškėjas, 1994 metų pabaigoje atvykęs į Lietuvos Respubliką, neskleidė jokių politinių pažiūrų, kurios rodytų jo politinių pažiūrų pasikeitimą ir dėl kurių jis galėtų būti persekiojamas Kuboje. Per trumpą laiką jis įvykdė penkiolika nusikaltimų, iš kurių aštuoni yra sunkūs. Pareiškėjo gyvenimo būdas tik patvirtina, kad pareiškėjo netenkino gyvenimas Kuboje socializmo sąlygomis, ir neįrodo, kad jis buvo ar galėtų būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų. Atsakovas padarė teisingą išvadą, kad dezertyravimas iš Kubos kariuomenės (tai yra negrįžimas į Kubą po 1991 metų) pats savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti, jog asmuo gali būti persekiojamas Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio prasme. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso. Teismas sprendime taip pat nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui gali būti suteikta, jei jis yra už savo kilmės šalies ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; jei yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; jei yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Tačiau, šio įstatymo 88 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad papildoma apsauga nesuteikiama, kai asmuo yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje įvykdė aštuonis sunkius nusikaltimus. Todėl, nors Kuboje esama padėtis kelia pagrįstą baimę, kad pareiškėjui dėl nesugrįžimo laiku į Kubą gali būti taikomi baudžiamieji įstatymai, kuriuos vykdant nėra užtikrinamas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių nuostatų laikymasis, jam papildoma apsauga negali būti suteikta. Atsižvelgiant į tai, kad bausmės atlikimo metu pareiškėjas vedė ir jam Lietuvos Respublikoje gimė du vaikai, jam yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis leidimas užtikrina tai, kad pareiškėjas, nors jam ir nesuteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga, turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam negresia išsiuntimas į Kubą. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutartyje dėl pareiškėjo išdavimo Rusijos Federacijai patvirtinama, kad Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra įsipareigojo be Lietuvos Respublikos sutikimo neperduoti pareiškėjo kitai šaliai arba trečiajai valstybei. Todėl pareiškėjas nepagrįstai baiminasi, kad pasibaigus baudžiamajam procesui Rusijos Federacijoje jis gali būti išsiųstas į Kubą ir ši pareiškėjo baimė negali būti pagrindu suteikti jam pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas J. R. S. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2007 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. 15/6-5-35PR-1 1 ir 2 punktus bei įpareigoti atsakovą pareiškėjo bylą šioje dalyje išnagrinėti ir sprendimą priimti iš naujo. Pareiškėjo nuomone, teismas, kaip ir Migracijos departamentas, netinkamai įvertino pareiškėjo pasakojimą dėl jam gresiančio persekiojimo Kuboje. Tiek pareiškėjo pasakojimas, tiek byloje esanti informacija apie padėtį Kuboje rodo, kad Kuboje pareiškėjui gresia ne šiaip bausmė už dezertyravimą, o persekiojimas dėl jo išreikštų politinių įsitikinimų, žinomų Kubos valdžiai. Kubos saugumo tarnyba bendravo su pareiškėjo motina ir neslėpė, kad jam gresia politinis persekiojimas, kai jis grįš į Kubą. Tai yra pagrindas suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnį. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas šioje byloje nustatė, jog pareiškėjo pasakojimas yra neprieštaringas, nuoseklus ir neprieštaraujantis turimai informacijai apie padėtį Kuboje. Todėl, vadovaujantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsniu, pareiškėjo pasakojimas laikytinas pakankamai įrodytu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo atmesti apeliacinį skundą. Be argumentų, pateiktų atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Dezertyravimas savaime nėra pagrindas suteikti pabėgėlio statusą, o įstatyminės sankcijos, gresiančios už dezertyravimą, nėra prilyginamos persekiojimui 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso prasme. Kubos Respublikos politika dėl jos piliečių, neturinčių leidimo grįžti arba galiojančio leidimo gyventi užsienyje, neįleidimo į Kubą taip pat negali būti prilyginama persekiojimui 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso prasme. Pareiškėjas nepateikė pagrįstų įrodymų, kad Kuboje jam gresia persekiojimas dėl opozicinių politinių pažiūrų arba tokių pažiūrų jam priskyrimo. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Kubos vyriausybė dezertyrus arba asmenis, neteisėtai gyvenančius užsienyje, automatiškai laiko politiniais oponentais ir kad valdžios atstovų veiksmai tokių asmenų atžvilgiu gali būti prilyginami persekiojimui 1951 m. Konvencijos prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“. Pabėgėlio statuso suteikimo pagrindus reglamentuoja šio įstatymo 86 straipsnis. Pirmosios instancijos administracinis teismas, visapusiškai išnagrinėjęs bylos aplinkybes, priėjo pagrįstą išvadą, kad nėra įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje numatytų pagrindų, leidžiančių suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.
Byloje nustatyta, kad 1987 metais pareiškėjas iš Kubos buvo pasiųstas mokytis į buvusią TSRS. Tai rodo, kad Kuboje pareiškėjas nebuvo persekiojamas ir iš jos išvyko legaliai. Patikimų įrodymų, kad išvykus iš Kubos pareiškėjas pakeitė savo pažiūras ir dėl to jis negali ar bijo grįžti į ją, byloje nėra. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos administracinis teismas, dezertyravimas iš Kubos kariuomenės ir negrįžimas į Kubą po 1991 metų pats savaime negali būti laikomas pagrindu pripažinti, kad asmuo gali būti persekiojamas Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio prasme.
Kaip nustatyta byloje, už 1994 m. kovo 30 d. Rusijos Federacijoje padarytą nusikaltimą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėją nutartą išduoti Rusijos Federacijai po to, kai jis atliks laisvės atėmimo bausmę už Lietuvos Respublikoje padarytus nusikaltimus.
Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko 1994 metų pabaigoje po jo įvykdyto kriminalinio nusikaltimo Rusijoje. Gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas neskleidė jokių politinių pažiūrų, kurios rodytų jo politinių pažiūrų pasikeitimą, dėl ko jis negalėtų ar bijotų grįžti į Kubą. Lietuvoje pareiškėjas įvykdė penkiolika nusikaltimų, iš kurių aštuoni įstatymu priskirti sunkiems nusikaltimams.
Įvertinęs paminėtas ir kitas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo gyvenimo būdas patvirtina, jog jo netenkino gyvenimas Kuboje, tačiau neįrodo, kad jis buvo ar galėtų būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų.
Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 88 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad prieglobsčio prašytojui papildoma apsauga nesuteikiama, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Kaip jau paminėta, Lietuvos Respublikoje pareiškėjas įvykdė penkiolika nusikaltimų, iš kurių aštuoni yra sunkūs. Pareiškėjas teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas.
Pažymėtina, kad pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra įsipareigojo be Lietuvos Respublikos sutikimo neperduoti pareiškėjo kitai šaliai arba trečiajai valstybei. Tai patvirtina, kad pareiškėjui negresia išsiuntimas į Kubą.
Dėl to, kas pasakyta, naikinti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą pagrindo nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. R. S. C. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.