- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- I-4151-644/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- K. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. V. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 13 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l 4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 m. gyveno Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad buvo laikomas perpildytuose Kybartų pataisos namų būriuose Nr. 5 ir Nr. 2 bei drausmės grupės kamerose Nr. 106, 103. Atskaičiavus baldų ir kito inventoriaus užimamą plotą (stalai, gultai, spintelės) pareiškėjui teko mažai gyvenamojo ploto (mažiau nei 5 kv. m.), todėl turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktinės situacijos, įtampa. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi su nerūkančiais, pareigūnai netinkamai elgėsi tyčia provokuodami, sukeldami konfliktines situacijas ir pan. Teigė, kad laikydamas pareiškėją orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis atsakovas pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kitus teisės aktus, reglamentuojančius minimalią gyvenamojo ploto normą. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, fizinėmis kančiomis, pažeminimu ir pan. Neturtinę žalą vertino 13000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 7-10) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad K. V. Kybartų pataisos namuose bausmę atliko laikotarpiu nuo 2012-10-11 iki 2015-09-07. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2012-10-22 įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į penktojo nuteistųjų būrio, kambarį Nr. 521, kurio plotas 36 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų. Kybartų pataisos namų direktoriaus 2013-04-15 įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į antrojo nuteistųjų būrio kambarį Nr. 223, kurio plotas 25,35 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos. Nuo 2014-12-12 pareiškėjas buvo 9 mėnesių laikotarpiui perkeltas į drausmės grupę. Pažymėjo, kad pataisos įstaigoje numatytas bausmės atlikimo režimas nustato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, kiti sporto įrenginiai, kuriais nuteistieji gali bet kada naudotis. Pažymėjo, kad buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pripažino, kad kamerų plotas atskirais laikotarpiais galėjo neatitikti nustatytų reikalavimų, tačiau pataisos namų administracija stengiasi tokiomis sąlygomis asmenis laikyti kuo trumpesnį laiką. Teigė, kad pareiškėjui minimalus kamerų plotas buvo mažesnis tik 5 paras (2014-12-12 - 2014-12-16), tačiau pažeidimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pažymėjo, kad pareiškėjas tyčia darė rėžimo pažeidimus suvokdamas, kad už tai bus skirtos nuobaudos ir jis bus patalpintas į kamerų tipo patalpas. Paaiškino, kad Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai apšvietimui ir oro cirkuliacijai nagrinėjamu atveju neturi būti taikomi, kadangi higienos norma taikoma projektuojamiems ir naujai statomiems namams. Gyvenamųjų patalpų temperatūra atitinka Higienos normos HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Drausmės grupėje kamerų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliai per langus ir mechaniniu būdu. Tvirtino, kad pareiškėjas pageidavo nuobaudą atlikti katu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas atlikdamas bausmę Kybartų pataisos namuose nesikreipė į psichologus dėl psichologinių ar emocinių problemų, susijusių su kalinimo sąlygomis, taip pat į pataisos namų administraciją nesikreipė dėl konfliktų su kitais nuteistaisiais. Pažymėjo, kad žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau – ir Kybartų PN) netinkamomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad įkalinimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose gyvenamosiose patalpose, kamerose, kurių plotas vienam nuteistajam neatitiko nustatytų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Bylos duomenimis, pareiškėjas K. V. Kybartų pataisos namuose bausmę atliko nuo 2012-10-11 (b. l. 11-12). Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-08-25 (b. l. 5). Vadinasi, nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012-10-11 iki 2015-08-24.
Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, Kybartų pataisos namų direktoriaus 2012-10-16 įsakymu, pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 5-jo nuteistųjų būrio kambarį Nr. 505, kurio plotas 36,00 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko 3,00 kv. m. gyvenamojo ploto (0,1 kv. m. mažiau negu nustatyta Taisyklėse). Kybartų pataisos namų direktoriaus 2012-10-22 įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į Kybartų pataisos namų 5-jo būrio kambarį Nr. 521, kurio plotas 36,00 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, taigi pareiškėjui teko 3,00 kv. m. gyvenamojo ploto (0,1 kv. m. mažiau negu nustatyta Taisyklėse). Kybartų pataisos namų direktoriaus 2013-04-15 įsakymu Nr. 223 pareiškėjas buvo paskirtas į 2-jo nuteistųjų būrio kambarį Nr. 223, kurio plotas 25,35 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 3,17 kv. m. gyvenamojo ploto (b. l. 20, 22, 23). Taip pat, Kybartų pataisos namų direktoriaus 2014-12-12 įsakymu pareiškėjas devynių mėnesių laikotarpiui buvo paskirtas į drausmės grupę (b. l. 15-16). Pareiškėjas gyveno drausmės grupės kamerose Nr. 103, 106, 114, 116, 125. Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, laikotarpiu nuo 2014-12-12 iki 2014-12-16 kameroje Nr. 125 pareiškėjui teko 3,52 kv. m (0,08 kv. m. mažiau negu nustatyta Taisyklėse) (b. l. 20).
Daroma išvada, kad laikotarpiais nuo 2012-10-16 iki 2013-04-14 (viso 132 paras, atėmus laiką, kai pareiškėjas buvo išvykęs (50 parų)) ir nuo 2014-12-12 iki 2014-12-16 (5 paras) atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose negalėjo judėti, jam teko nuolat gulėti arba sėdėti, kadangi kameros plotą užėmė baldai, kitas inventorius. Teismo vertinimu, minėtos pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis (pvz., LVAT 2013-05-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2015-10-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1780-575/2015 ir kt.). Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti, teismas minėtų aplinkybių nevertina kaip atskirų žalos padarymo pagrindų. Be to, teisės aktai nenumato, kad asmeniui tenkanti kameros ploto norma turi būti skaičiuojama neįskaitant baldų.
Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl vietos trūkumo tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, tačiau minėtus pareiškėjo argumentus paneigia Kybartų pataisos namų 2015-09-18 pažyma, kurioje nurodyta, kad per savo bausmės atlikimo laiką pareiškėjas į pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnus dėl konfliktų su kitais nuteistaisiais nesikreipė, o informacijos, kad pareiškėjas turėtų konfliktų su kitais nuteistaisiais neužfiksuota (b. l. 18).
Pareiškėjas savo teisių pažeidimus sieja su aplinkybėmis, kad patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, tačiau į bylą nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Hhigienos norma HN 76:2010, kurios 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, tačiau tos pačios higienos normos 2 punktas nustato, jog ji taikoma projektuotiems naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Pagal higienos normos HN 76:2010 26 punktą, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laiku turi būti 35-65 proc., šaltuoju – 35-60 proc., oro temperatūra šiltuoju metų laiku 18-28 Co, šaltuoju – 18-22 Co, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas), natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 % (22 p.).
Nors pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad kamerose nebuvo tinkamo natūralaus apšvietimo, tačiau, įvertinus tai, kad patalpų natūralus apšvietimo padidinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, nes tam reikia iškirsti didesnius langus, teismo vertinimu, Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimai nagrinėjamu atveju netaikytini ir atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna ir šalta, tačiau į bylą nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Atsakovas taip pat nepateikė pareiškėjo argumentus paneigiančių įrodymų. Atsakovo atstovo į bylą pateiktas Kybartų pataiso namų ūkio skyriaus tarnybinis pranešimas (b. l. 19) patvirtina, kad Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 metais laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų, pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Nors atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo pataisos namų eksploatacijos pradžios minėti aplinkos veiksniai patalpose nepakito, tačiau, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik atsakovo atstovo paaiškinimų, kad aplinkos veiksniai (šiluma, drėgmė patalpose) atitinka nustatytus reikalavimus, nepakanka. Atsakovui nepateikus nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų pareiškėjo argumentai šioje dalyje lieka nepaneigti ir laikytini įrodytais.
Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, jog jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pageidavo nuobaudą atlikti kartu su rūkančiais asmenimis. Šią aplinkybę patvirtina 2014 m. gruodžio 12 d. Kybartų pataisos namų direktoriaus nutarimas Nr. 5-48/2069 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ (b. l. 15-16). Be to, į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas pageidavo bausmę atlikti su nerūkančiais asmenimis, taigi nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio (provokacijų, sukeltų konfliktinių situacijų ir pan.), tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t.y. nedetalizuoja, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (pvz. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai 137 paras (2012-10-16 -2013-04-14 ir 2014-12-12 - 2014-12-16) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios gyvenamojo ploto normos, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų aplinkos veiksnių patalpose (šiluma, drėgmė), todėl konstatuotina, kad Kybartų pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 13 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, fizinėmis kančiomis, pažeminimu ir pan. Tačiau teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Bylos duomenimis, pareiškėjas vartoja narkotines medžiagas, dėl to buvo perkeltas į drausmės grupę (b. l. 13), taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos fizinės kančios galimai susijusios su narkotinių medžiagų vartojimu. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).
Nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis (137 paras pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą minimalią vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, taip pat liko nepaneigti argumentai dėl netinkamų aplinkos veiksnių), tačiau atsižvelgiant į tai, kad minimali ploto norma nebuvo pažeista ženkliai (pareiškėjui trūko iki 0,1 kv. m.), be to, nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ilgą laiką (132 paras) gyveno bendrabučio tipo patalpose ir turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, kadangi buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nustatyta aplinkybė dėl minimalaus ploto normos pažeidimo kamerų tipo patalpoje, teismo vertinimu, laikytina mažareikšme, kadangi ploto norma kameroje Nr. 125 buvo pažeista tik 0,08 kv. m. Be to, įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis į bylą nepateikta. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs nustatytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. V. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo K. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.