- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-261-188-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Stasys Gagys (pran.)
- Pareiškėjas
- G. K.
- Atsakovas
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. K. (G. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-628/2011 pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T I, b. l. 2), kurį patikslino (T I, b. l. 46-51, 162-165), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2007 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. N-(1.10.)-74-36-07 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo G. K. nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą nustatyta tvarka išnagrinėti jo 2005 m. rugsėjo 28 d. pareiškimą/prašymą (papildytą 2005 m. rugsėjo 30 d.) dėl advokato A. K. pakeitimo.
Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-715/2007 panaikino Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 12 1 ir 2 punktus ir įpareigojo per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės išnagrinėti jo 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymą (papildytą 2005 m. rugsėjo 30 d.) dėl advokato A. K. pakeitimo. Tarnyba 2007 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą Nr. N-(1.10.)-74-36-07 (pateikdama jį kaip teismo sprendimo įvykdymą), kuriuo nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2005 m. liepos 5 d. sprendimą. Teigė, kad šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo nevykdomas teismo sprendimas, kadangi advokato pakeitimo ir antrinės teisinės pagalbos nutraukimo klausimų išsprendimo pagrindai yra skirtingi. Šiuos klausimus reguliuoja skirtingos įstatymo normos. Antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių advokatas negali teikti pagalbos konkrečioje byloje. Sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo priima Tarnyba (Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau - ir VGTPĮ) 18 str. 6 d.). Nurodė, kad skundžiamame Sprendime nurodyta komisija, kuriai įstatymas nesuteikia kompetencijos tikrinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybę. Remiasi VGTPĮ 10 straipsniu ir paaiškina, kad advokatų veiklos kokybę tikrina Lietuvos advokatūra. Dėl to teisingumo ministras turi patvirtinti atitinkamas taisykles, kurios dar nėra patvirtintos. Teigė, kad Tarnybos organizuotas paskirto pareiškėjui advokato antrinės teisinės pagalbos kokybės įvertinimas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinis, nes tai buvo vienintelis atvejis. Manė, kad antrinės teisinės pagalbos nutraukimu Tarnyba dangstė proteguojamą advokatą. Teigė, kad Tarnybos veikla yra ydinga, trejus metus nuo Tarnybos įsteigimo advokatų veikla buvo neteisėta, nes jie nebuvo apsidraudę profesinės civilinės atsakomybės draudimu. Taip pat manė, kad nustatyta netinkama advokatų parinkimo į Tarnyba tvarka. Nesutiko su teisiniu reguliavimu, kuris numato, kad advokatas gali neteikti pagalbos, jeigu pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, atstovavimas neperspektyvus.
2008 m. vasario 11 d. pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos „Nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties“ 2.2.9 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (ir kitų tarnybų) nuostatų 7.16 punktu reglamentuojama advokatų antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo tvarka neprieštarauja VGTPĮ 10 straipsnio nuostatoms; ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos „Nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties“ 2.2.9 punkte reglamentuojamas privalomas advokatų jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymas neprieštarauja VGTPĮ, Advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1, 3 punktui, 21 straipsniui; ar teisėta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintos „Nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinės sutarties“ 2.2.9 punktu nustatyta privaloma advokatų jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sąlyga, reglamentuojanti advokatų antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo tvarką; ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1R-123 patvirtintą „Nuolatinės antrinės teisinės pagalbos teikimo pavyzdinę sutartį“ teisingumo ministras patvirtino suderinęs su Lietuvos advokatūra, kaip nustatyta VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte; be to prašė ištirti, ar teisėta Tarnybos advokatų, nuolat teikiančių antrinę teisinę pagalbą Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje, partnerystės sutarties ir jos nuostatų, reglamentuojančių antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimo tvarka (T I, b. l. 44-45). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas žodžiu prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu pakeistų minėtų teisės aktų normų teisėtumo tyrimo (T I, b. l. 197-199).
Atsiliepimas
Atsakovas Tarnyba atsiliepimuose į apeliacinį skundą (T I, b. l. 9-12, 166-170) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Paaiškino, kad Tarnyba 2005 m. birželio 27 d. gavo G. K. prašymą Nr. 68 suteikti antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba 2005 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą Nr. 68 suteikti antrinę teisinę pagalbą G. K.. 2005 m. liepos 12 d., gavusi prašymą dėl advokato V. M. pakeitimo, 2005 m. liepos 12 d. Tarnyba priėmė sprendimą Nr. 4 dėl advokato V. M. pakeitimo advokatu A. K.. Tarnyba, gavusi advokato A. K. pranešimą Tarnybai ir 2005 m. spalio 16 d. antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatų sudarytos komisijos išvadą „Dėl G. K. pareiškimo“, 2005 m. spalio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 12 „Dėl advokato pakeitimo pagal pareiškėjo G. K. prašymą“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi panaikino 2005 m. spalio 26 d. Tarnybos sprendimo Nr. 12 1 ir 2 punktus ir įpareigojo Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės išnagrinėti 2005 m. rugsėjo 28 d. G. K. prašymą dėl advokato A. K. pakeitimo. Tarnyba, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, iš naujo išnagrinėjo 2005 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjo prašymą, 2005 m. rugsėjo 15 d. advokato A. K. pranešimą, Antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros sudarytos komisijos 2005 m. spalio 16 d. išvadą dėl G. K. pareiškimo. Paaiškino, kad Tarnyba nustatė akivaizdų G. K. piktnaudžiavimą materialiomis ir procesinėmis teisėmis bei tai, kad pareiškėjas reikalavo iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais, todėl vadovaujantis VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2007 m. spalio 5 d. priėmė sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą G. K. pagal 2005 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68. Nutraukus antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjo prašymas pakeisti advokatą negalėjo būti tenkinamas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu (T I, b. l. 202–208) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad skundžiamu Sprendimu nebuvo įvykdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A2-715/2007. Šiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nebuvo nurodyta, kokį sprendimą privalo priimti Tarnyba. Pabrėžė, kad remiantis administracinių teismų sprendimų vykdymo tvarka pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 97 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK), pareiškėjas nesikreipė nuo minėto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įvykdymo termino pabaigos dėl šio sprendimo priverstinio įvykdymo, t. y. pareiškėjas savo veiksmais pripažino, jog skundžiamu Sprendimu buvo įvykdytas minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės neskundžia tos sprendimo dalies, kuria jam nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2005 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68. Vienintelis pareiškėjo argumentas dėl teisinės pagalbos nutraukimo yra tai, kad teisinės pagalbos teikimas nutrauktas, siekiant išvengti pareigos kontroliuoti teisinės pagalbos teikimo kokybę bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo įvykdymo. Remdamasis ABTĮ 5 straipsniu, teismas nevertino tų pareiškėjo argumentų, kurie buvo susiję su Tarnybos veiklos organizavimu (vidinė Tarnybos veikla, advokatų parinkimas ir jų darbo vertinimas, civilinės atsakomybės draudimas). Nustatė, kad Tarnyba, nagrinėdama minėtą pareiškėjo prašymą, turėjo patikrinti, ar yra įstatyme numatyti pagrindai advokatui pakeisti (VGTPĮ 18 str. 6 d.) ir priimti atitinkamą sprendimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas negali skundo grįsti tuo motyvu, kad skundžiamu sprendimu neišspręstas advokato A. K. prašymas. Šio advokato prašymo išsprendimas ar neišsprendimas gali liesti tik advokato teises ar įstatymu saugomus interesus, todėl ginčyti sprendimą nurodytu pagrindu gali tik pats advokatas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo prašymą grindė tuo, kad advokatas netinkamai teikė teisinę pagalbą, neatliko tam tikrų veiksmų, kuriuos, pareiškėjo manymu, privalėjo atlikti, kilo interesų konfliktas. Remdamasis Sprendimo priėmimo metu galiojusia VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalies redakcija, teismas įvertino, kad skundžiamame Sprendime nėra nurodomi motyvai ir argumentai, dėl kurių atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti advokatą ir kurie atitiktų VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalyje nurodytus galimus advokato pakeitimo pagrindus. Nustatė, kad atsisakymas pakeisti advokatą grindžiamas tuo, kad Tarnyba nustatė, jog yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, kuris numatytas VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Darė išvadą, kad nėra galimybės nustatyti, kokiu teisiniu pagrindu atsisakyta pakeisti advokatą, t. y. ar buvo interesų konfliktas, ar buvo kitos aplinkybės, dėl kurių advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Tačiau pažymėjo, kad pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymas pakeisti advokatą grindžiamas tais pačiais motyvais, kurie tapo pagrindu nutraukti jam antrinės teisinės pagalbos teikimą (advokatas savo pareigas atliko netinkamai, nepagrįstai nurodė kreiptis į ikiteisminę ginčus nagrinėjančią instituciją), o šiuos teisinius pareiškėjo argumentus Tarnyba nagrinėjo Sprendime. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas teigti, jog ginčijamas sprendimas toje dalyje, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti advokatą, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Tačiau nustatė, kad panaikinus Sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymas pakeisti advokatą, bet palikus galioti to paties Sprendimo dalį, kuria nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas G. K. pagal 2007 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68 (turėtų būti: „2005 m. liepos 5 d. sprendimas Nr. 68“), pirmosios sprendimo dalies panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių padarinių, kadangi nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2005 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. 68, nebūtų galima nagrinėti klausimo dėl advokato pakeitimo, t. y. pagal minėtos VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalies nuostatas klausimas dėl advokato pakeitimo gali būti svarstomas tik tokios pagalbos teikimo metu. Antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo nutrauktas remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis. Teismas nustatė, kad gavęs valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pareiškėjas nesutiko su advokato teisine pozicija ir turėjo aiškiai išreikštą savo poziciją, todėl sprendė, kad teisinė pagalba pareiškėjui iš esmės nebuvo reikalinga, nes jis manė, kad geriau žino, kaip ginti savo teises. Pabrėžė, kad Tarnyba teikia teisinę pagalbą, o ne techninių dokumentų surašymo ir pareiškėjo nurodytų įrodymų išreikalavimo paslaugas. Pareiškėjas nepateikė savo argumentų dėl jo piktnaudžiavimo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis, be to, nenurodo, kad Antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros komisija būtų nustačiusi tikrovės neatitinkančius faktus, dėl kurių buvo priimtas neteisėtas sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą. Teisės aktais nėra uždrausta Tarnybos viduje sudaryti komisijas, kurios pateiktų rekomendacijas ir vertintų asmenų skundų pagrįstumą. Sprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog Tarnyba priėmė skundžiamą sprendimą, nes inter alia siekė išvengti pareigos kontroliuoti teisinės pagalbos teikimo kokybę, yra tik prielaida, be to, šis argumentas susijęs su Tarnybos vidaus darbo tvarka. Teisinės pagalbos teikimo kokybės tikrinimas yra atliekamas vadovaujantis VGTPĮ nuostatomis ir tokio tikrinimo procedūros, jų atlikimas ar neatlikimas, negali būti siejami su teisinės pagalbos nutraukimu konkrečiam asmeniui. Pažymėjo, kad pareiškėjas siekė kitokių savo teisių gynybos būdų, nei jam siūlė advokatas, todėl Tarnyba pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas piktnaudžiavo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Pareiškėjas neginčijo, kad jis nesutiko su advokato pozicija, todėl skundžiamame Sprendime faktinės aplinkybės, kurios nulėmė teisinės pagalbos nutraukimą, išdėstytos teisingai. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjo nurodyti motyvai ir argumentai dėl Sprendimo dalies, kuria nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, panaikinimo yra nepagrįsti, šioje dalyje paliko galioti Tarnybos Sprendimą, ištaisant rašymo apsirikimą dėl sprendimo Nr. 68 datos. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą ištirti norminių teisės aktų teisėtumą. Nurodė, kad šis ginčas yra analogiškas ginčui, kurį nagrinėjo Vilniaus apygardos administracinis teismas (administracinė byla Nr. I-776-19/2006) ir kuris buvo išspręstas minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A2-715/2007. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pasisakyta dėl tų pačių norminių administracinių teisės aktų teisėtumo tyrimo, t. y., kad šie teisės aktai netaikytini sprendžiant ginčą šioje byloje ir todėl prašymas nėra susijęs su teisme nagrinėjama konkrečia byla (ABTĮ 111 str. 2 d. 1 p.). Pabrėžė, kad ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašomi ištirti norminiai administraciniai teisės aktai netaikytini sprendžiant ginčą, be to, tokie prašymai teismui gali būti paduodami tik raštu (ABTĮ 23 str. 1 d.).
III.
Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (T I, b. l. 215-218), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (T II, b. l. 1–4) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu (T II, b. l. 25–32) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo Nr. N-(1.10.)-74-36-07 pagrįstumo ir teisėtumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl sprendė, kad inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėjas turi teisę reikalauti, jog atsakovas atliktų tokius veiksmus, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti. Pažymėjo, jog iš skundžiamo Sprendimo matyti, kad atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-715/2007, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo G. K. 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymą dėl advokato A. K. pakeitimo ir priėmė sprendimą netenkinti šio prašymo bei nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą G. K. pagal 2007 m. liepos 5 d. sprendimą. Nr. 68. Atkreipė dėmesį, jog Sprendime buvo padaryta techninė klaida, t. y. buvo nutrauktas teisinės pagalbos teikimas pagal 2005 m. (o ne 2007 m.) liepos 5 d. sprendimą Nr. 68. Teismas rėmėsi VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalimi ir sutiko su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-715/2007 padaryta išvada, kad atsakovas, nagrinėdamas minėtą pareiškėjo prašymą, turėjo patikrinti, ar yra įstatyme numatyti pagrindai advokatui pakeisti ir priimti atitinkamą sprendimą. Pažymėjo, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog Tarnyba rėmėsi Antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros sudarytos komisijos 2005 m. spalio 16 d. išvadomis. Ši komisija nagrinėjo pareiškėjo G. K. prašymą ir Tarnybai siūlė pareiškėjo kaltinimus advokatui A. K. pripažinti nepagrįstais bei įspėti G. K., kad jam nepateikus advokato parengto dokumento adresatui, atsirado pagrindas antrinę teisinę pagalbą nutraukti ir įstatymų nustatyta tvarka teisinės išieškoti teisinės pagalbos išvadas iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Taip pat pažymėjo, kad jau šiose Komisijos išvadose buvo atkreiptas dėmesys, jog pareiškėjas savo prašyme pakeisti advokatą nurodo, ką, jo nuomone, advokatas turėjo padaryti, kokius turėjo surinkti įrodymus, ką patraukti atsakomybėn ir buvo daroma išvada, kad pareiškėjui nebuvo reikalinga profesionali teisinė pagalba. Šie pareiškėjo veiksmai buvo pažymėti ir skundžiamame Sprendime, nustačius, kad jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis arba reikalauja iš advokato įgyvendinti arba ginti teises neleistinais būdais, yra pagrindas taikyti VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir antrinės teisinės pagalbos teikimą nutraukti. Konstatavo, kad Tarnyba įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-715/2007 paskirtą įpareigojimą ir iš esmės išnagrinėjo G. K. 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymą – išnagrinėjo visas aplinkybes, esamus įrodymus bei pagrįstai ir teisėtai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui G. K. Pažymėjo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog Sprendime nėra nurodomi motyvai ar argumentai, dėl kurių atsisakoma tenkinti pareiškėjo prašymą pakeisti advokatą pagal VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalį. Tačiau pritarė pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad panaikinus Sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo 2005 m. rugsėjo 28 d. prašymas pakeisti advokatą, bet palikus galioti to paties Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, pirmosios sprendimo dalies panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių padarinių, nes nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą nebūtų galima nagrinėti klausimo dėl advokato pakeitimo. Konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą ir atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą nustatyta tvarka išnagrinėti jo 2005 m. rugsėjo 25 d. pareiškimą dėl advokato A. K. pakeitimo. Sprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
IV.
G. K. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-628/2011. Savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais:
Pažymi, jog, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1370/2010, skundo nagrinėjimas dalyje dėl reikalavimo įvykdyti teismo sprendimą nėra žinybingas administraciniam teismui, todėl teismai neturėjo pradėti savarankiško proceso dalyje dėl teismo sprendimo įvykdymo. Mano, kad tokiais veiksmais buvo pažeistas lygiateisiškumo principas ir reikalavimas vienodas bylas spręsti vienodai, dėl to yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisėtų sprendimų priėmimą, ir nukrypta nuo teismų praktikos. Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė jo atsisakymo nuo skundo reikalavimo dalyje dėl teismo sprendimo įvykdymo ir išnagrinėjo tai, ko jis neprašė. Teigia, kad todėl teismas nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktikos, pažeidė ABTĮ 82 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio reikalavimus, 152 straipsnyje nustatytą teisę. Nurodo, jog skundžiamas Sprendimas ir teismų sprendimai yra grindžiami neteisėtais, šališkai, jį diskriminuojant gautais įrodymais, t. y. nėra įrodymų apie jo piktnaudžiavimą savo teisėmis. Pabrėžia, kad Tarnybos advokatų komisija yra nekompetentinga spręsti antrinės teisinės pagalbos kokybės vertinimą, ir ypač savo partnerio veiklos kokybės vertinimą. Mano, jog tai, kad išvadą pateikė teisės ją pateikti neturintis subjektas, lėmė, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos bylos baigčiai ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas, nukrypta nuo administracinių teismų praktikos.Teigia, kad Sprendimas ir teismų sprendimai grindžiami nesusieta su klausimo sprendimo aplinkybe – advokato A. K. 2005 m. rugsėjo 15 d. paaiškinimais, pateiktais Tarnybos reikalavimu, sprendžiant jo 2005 m. rugpjūčio 16 d. prašymą dėl advokato pakeitimo, kurį Tarnyba išsprendė 2005 m. rugsėjo 16 d. sprendimu Nr. 7. Pabrėžia, kad neatsižvelgta į advokato A. K. 2005 m. spalio 10 d. paaiškinimus, susietus su klausimo sprendimu, kuriuos advokatas pateikė Tarnybos reikalavimu, jai sprendžiant jo 2005 m. rugsėjo 28 d. pareiškimą/prašymą. Teigia, kad dėl to padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisėtų sprendimų priėmimą. Pabrėžia, kad teismas turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas patikrinti jo skunde nurodytų norminių administracinių aktų teisėtumą. Teigia, jog apeliacinės instancijos teismas jo prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą neišsprendė – paliko be motyvų, todėl yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos bylos baigčiai ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas bei nukrypta nuo administracinių teismų praktikos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų dėl jo nurodytų skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-455/2010 buvo išspręstas analogiškas atvejis, tačiau šioje byloje teismas padarė išvadą, kad sprendimas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą yra nepagrįstas ir naikintinas. Mano, kad tai lėmė, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos bylos baigčiai – buvo priimtas neteisingas sprendimas, ir nukrypta nuo administracinių teismų praktikos.Pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino visos bylos – pažeidė ABTĮ 136 straipsnį. Teigia, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas – suinteresuoti bylos baigtimi, šališki teismai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442 - 166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis šioje byloje įsiteisėjo 2011 m. kovo 4 d., o pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2011 m. birželio 6 d. (pagal spaudą ant voko), darytina išvada, kad nurodytas trijų mėnesių terminas nėra praleistas (ABTĮ 63 str. 4 ir 6 dalys).
ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Atsižvelgiant į tai, kad G. K. yra administracinės bylos, kurioje prašo atnaujinti procesą, šalis, darytina išvada, kad jis yra tinkamas subjektas šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.
Visų pirma, pareiškėjas proceso atnaujinimo pagrindu šioje byloje nurodo tai, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1370/2010, skundo nagrinėjimas dalyje dėl reikalavimo įvykdyti teismo sprendimą nėra žinybingas administraciniam teismui. Pareiškėjo nuomone, teismas, pradėdamas savarankišką procesą dėl teismo sprendimo įvykdymo, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, nulėmusį neteisėtų sprendimų priėmimą, ir nukrypo nuo vieningos teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurias taikant, jo nuomone, buvo padarytas esminis pažeidimas, turėjęs įtakos priimant neteisėtą nutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju pareiškėjo keliamas klausimas yra reguliuojamas proceso teisės normomis, tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo. Todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/07). Pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nuo kurios, jo nuomone, galimai buvo nukrypta šioje byloje, taip pat susijusi ne su materialinės, o su proceso teisės normų interpretavimu, todėl net jei ir būtų nustatyta, kad nuo jos buvo nukrypta, tai nebūtų laikoma pagrindu atnaujinti byloje procesą.
Antra, pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišsprendė jo atsisakymo nuo skundo reikalavimo dalyje dėl teismo sprendimo įvykdymo ir išnagrinėjo tai, ko jis neprašė. Pareiškėjo nuomone, tai lėmė, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisėto sprendimo priėmimą, bei nukrypta nuo teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 punktai). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė nuorodų į jokią konkrečią teismų praktiką, nuo kurios galimai nukrypta šioje byloje, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu numatytu pagrindu. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos paminėtais veiksmais galimai pažeistos teisės normos – ABTĮ 52 straipsnio, 82 straipsnio 5 dalies, 133 straipsnio nuostatos – yra priskirtinos proceso teisės normoms, kurių galimas pažeidimas, kaip jau minėta, nelaikomas proceso atnaujinimo pagrindu. Darytina išvada, kad aptartu pareiškėjo nurodytu pagrindu procesą atnaujinti atsisakytina.
Trečia, pareiškėjo nuomone, skundžiamas Sprendimas bei teismų sprendimai yra grindžiami neteisėtais, šališkai, jį diskriminuojant gautais įrodymais, kadangi nėra įrodymų apie jo tariamą piktnaudžiavimą savo teisėmis. Pareiškėjas teigia, kad tuo buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, kuris turėjo įtakos bylos baigčiai ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas, bei nukrypta nuo administracinių teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 punktai). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas, nurodydamas šį proceso atnaujinimo pagrindą, iš esmės nesutinka ne su byloje išdėstytu materialinių teisės normų aiškinimu bei taikymu, o ginčija atliktą įrodymų vertinimą bei teismo išvadas dėl faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Pareiškėjas, teigdamas, kad buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N3-1679/2007. Pabrėžtina, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos, tačiau pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų dėl paminėtos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybių analogiškumo, o remiasi nurodytoje nutartyje pateiktais bendro pobūdžio išaiškinimais. Teisėjų kolegijos nuomone, šią bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose pateikti teisės aiškinimai neprieštarauja teisės normų aiškinimui, pateiktam paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, todėl proceso atnaujinti šiuo pagrindu taip pat nėra.
Ketvirtuoju proceso atnaujinimo pagrindu šioje byloje pareiškėjas nurodo tai, kad Sprendimas bei teismų sprendimai grindžiami advokato A. K. 2009 m. rugsėjo 15 d. paaiškinimais, tačiau neatsižvelgiama į šio advokato 2005 m. spalio 10 d. paaiškinimus, ir todėl, pareiškėjo nuomone, yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisėtų sprendimų priėmimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurios, jo nuomone, buvo pažeistos, nors aplinkybių, esančių proceso atnaujinimo pagrindu, buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas iš esmės ginčija ne netinkamą materialinės teisės normų aiškinimą ar taikymą, bet byloje atliktą įrodymų vertinimą. Kaip minėta, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį siekis pakartotinai ištirti ir įvertinti įrodymus nelaikomas proceso atnaujinimo pagrindu. Darytina išvada, kad aptartos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
Penkta, pareiškėjo nuomone, procesas šioje byloje atnaujintinas, kadangi pirmosios instancijos teismas turėjo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimo. Be to, pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šio jo prašymo neišsprendė, paliko be motyvų, todėl buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos bylos baigčiai ir neteisingo sprendimo priėmimui, bei nukrypta nuo administracinių teismų praktikos (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 ir 12 punktai). Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad jis šiuo atveju nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurios galimai buvo pažeistos, bei jokios konkrečios administracinių teismų praktikos, nuo kurios galimai buvo nukrypta, nors, kaip minėta, jis turi pareigą pagrįsti aplinkybių, esančių proceso atnaujinimo pagrindu, buvimą. Be to, teismo sprendimas nestabdyti bylos ir nesikreipti į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo nereiškia bylos išsprendimo iš esmės, t. y. jis laikytinas procesinio pobūdžio sprendimu, neturinčio tiesioginės įtakos proceso šalių teisei į teisingą jų materialinių reikalavimų išsprendimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 bei 12 punktus.
Šešta, pareiškėjas nurodo, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimai yra be motyvų dėl jo nurodytų skundžiamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, ir tai yra pagrindas šioje byloje atnaujinti procesą (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2010 m. spalio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-180/2010). Tiek teismo sprendime, tiek nutartyje privalo būti išdėstyti motyvai, kuriais prieinama atitinkama išvada, ir nurodyti teisės aktai, kuriais teismas vadovaujasi (ABTĮ 87 str. 4 d., 106 str. 1 d. 5 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylą nagrinėjusių teismų sprendimus, konstatuoja, kad pagrindo išvadai, jog šie teismų sprendimai yra be motyvų, nėra. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas detaliai pagrindė, kuo remdamiesi priima sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo. Pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą nėra.
Septinta, pareiškėjas nurodo kad Lietuvos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-455/2010 išsprendė analogišką atvejį, todėl turėtų būti suvienodinta teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Nors pareiškėjas teigia, kad šiuo atveju buvo padarytas tiek esminis materialinės teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos bylos baigčiai ir neteisingo sprendimo priėmimui, tiek nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, iš argumentų, kuriais jis grindžia paminėtas proceso atnaujinimo pagrindu galimai esančias aplinkybes, matyti, jog siekiama atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Pabrėžtina, kad, kaip jau minėta, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas šioje byloje priėmė sprendimą, įvertinęs konkrečias nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir jos skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartyje. Pažymėtina, kad nutartyje, kuria remiasi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą, antrinės teisinės pagalbos nutraukimas buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, kadangi dar iki šio sprendimo priėmimo Tarnyba, jau žinodama apie aplinkybes, buvusias pagrindu nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, priėmė sprendimą asmeniui teikti antrinę teisinę pagalbą. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, be to pareiškėjas jau 2005 m. spalio 26 d. Tarnybos sprendimu „Dėl advokato pakeitimo pagal pareiškėjo G. K. prašymą“ Nr. 12 buvo įspėtas, jog neįvykdžius šiame sprendime nurodytų veiksmų, jam antrinės teisinės pagalbos teikimas bus nutrauktas, kadangi nustatyta, jog pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Išdėstytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamos ir pareiškėjo nurodomos bylos aplinkybės nėra analogiškos, todėl pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą nėra.
Aštunta, pareiškėjas teigia, kad teismas pažeidė ABTĮ 136 straipsnį, kadangi nepatikrino visos bylos. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nenurodo, kokio proceso atnaujinimo pagrindo atsiradimą galimai nulemia paminėto straipsnio pažeidimas. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 136 straipsnyje įtvirtintos procesinės teisės normos, o jų galimas pažeidimas, kaip minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatytas kaip proceso atnaujinimo pagrindas, teisėjų kolegija šiuo pagrindu procesą atnaujinti atsisako.
Devintuoju proceso atnaujinimo pagrindu pareiškėjas nurodo tai, kad bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismai (ABTĮ 153 str. 2 d. 9 p.), t. y. teismai buvo suinteresuoti bylos baigtimi, šališki. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą turinį, vertina, jog iš esmės pareiškėjas abejoja ne bylą nagrinėjusių teismų sudėties teisėtumu, tačiau nagrinėjant bylą jų priimtais procesiniais sprendimais bei padarytomis išvadomis. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai dėl galimo teismų šališkumo, taip pat samprotavimai apie prielaidas tokiam šališkumui, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pagrindo pripažinti, jog egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Darytina išvada, kad procesą nurodytu pagrindu atsisakytina atnaujinti.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A502-628/2011 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
G. K. (G. K.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-628/2011 pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.