Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo M. K. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal M. K. skundą kaltinant N. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. K. 2012 m. gruodžio 13 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą, prašydamas už tikrovės neatitinkančios šmeižikiškos informacijos viešą paskleidimą (kad yra „VSD agentas“) pripažinti (duomenys neskelbtini) N. P. kaltu pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir skirti jam įstatyme numatytą bausmę, įpareigoti viešai atsiprašyti bei paneigti paskleistą informaciją, atlyginti patirtą neturtinę žalą ir priteisti iš N. P. 5 454 litus bei patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurių tikslius apskaičiavimus pateiks vėliau. M. K. kaltino N. P. per visuomenės informavimo priemonę – (duomenys neskelbtini) televizijos laidą „(duomenys neskelbtini)“ paskleidus apie jį tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką ir įžeidžiančią informaciją, o būtent:

2012 m. gruodžio 6 d. 21.15 val. „(duomenys neskelbtini)“ televizijos laidoje „(duomenys neskelbtini)“ diskutuojant tema: ,,Ar rezonansinėje „pedofilijos“ byloje triumfavo teisingumas?“ laidos 26 minutę 28 sekundę (duomenys neskelbtini) N. P. pareiškėjui paliekant filmavimo salę viešai dėl jo pareiškė: „VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“

Nesutikdamas su apylinkės teismo nutartimi, Generalinės prokuratūros prokuroras 2013 m. sausio 4 d. ją apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2013 m. sausio 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį ir grąžino bylą tam pačiam teismui.

Analizuodamas N. P. televizijos laidoje pasakytą frazę „VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“, pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad pagal sakinio konstrukciją jo dalis apie VSD agentą yra konstatuojamojo pobūdžio teiginys. To, jog frazė buvo skirta M. K., neslepia ir pats N. P., kuris ir toliau viešoje erdvėje jį vadina spec. tarnybų darbuotoju. Dalis asmenų Lietuvoje, taip pat ir N. P., apie VSD kalba kaip apie nusikalstamą organizaciją, dengiančią pedofilų klaną. M. K. niekada VSD nedirbo ir nedirba, todėl N. P. paskleista melaginga informacija žemina pareiškėjo garbę bei orumą.

Įvardindamas M. K. VSD agentu, N. P. turėjo tikslą jį paniekinti, pažeminti visuomenės akyse, taip įvertindamas jo ankstesnę veiklą, liudijimus rezonansiniuose ikiteisminiuose tyrimuose ir tariamos pedofilijos byloje.

Šiuo konkrečiu atveju diskusijoje su N. P. jis nedalyvavo, o teiginį „VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“ N. P. išsakė, M. K. paliekant salę be galimybės apsiginti, o tai reiškia, jog taip N. P. vertino ne M. K. pasisakymus laidos metu, bet jo ankstesnę veiklą (liudijimus rezonansiniuose ikiteisminiuose tyrimuose ir rezonansinėje tariamos pedofilijos byloje).

Pareiškėjo nuomone, (duomenys neskelbtini) turi būti taikomi aukštesni kriterijai skleidžiant informaciją, nes didžiajai daliai visuomenės (duomenys neskelbtini) asocijuojasi kaip neklystantis asmuo, kuriuo reikia tikėti.

Nepriimdama skundo ir atmesdama kaltinimo argumentus net nepradėjusi proceso, teisėjų kolegija pademonstravo šališkumą. Skunde nurodytoms aplinkybėms išsiaiškinti turėjo būti apklaustas N. P., išklausyti jo argumentai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra pasisakęs, kad teismas negali būti suprantamas kaip ,,pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Priimdamas nutartį atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, teismas vadovavosi ne įstatymais, bet žmogiškuoju faktoriumi, išskyrė N. P. iš kitų piliečių, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 straipsnį dėl visų asmenų lygybės.

Teismo posėdyje pareiškėjas M. K. prašo jo skundą tenkinti. Asmuo, dėl kurio atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, N. P. prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. K. skundas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo M. K. skundo argumentai nepaneigia apygardos teismo padarytų išvadų.

Vilniaus apygardos teismas atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo M. K. skundą, nes N. P. veiksmuose nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, ir tai skundžiamoje nutartyje išsamiai argumentavo.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo išvada. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).

M. K. kaltina N. P. padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, todėl šiuo atveju būtina nustatyti, kad N. P. veika atitinka aptariamo baudžiamojo įstatymo sudėtį.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, nes baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį galima tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą.

Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais, objektyviai nustatytas.

Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama, sąmoningai neiškreipiant duomenų.

Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, jog buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Aptariamu atveju pareiškėjas M. K. kaip šmeižiančią jį įvardija televizijos debatų laidoje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini)N. P. pasakytą frazę ,,VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“, kurią, pareiškėjo teigimu, Seimo narys skyrė tiesiogiai M. K.

Kaip teisingai nustatė apygardos teismas, minėtoje televizijos laidoje dalyvavę asmenys, turėdami kardinaliai priešingas nuomones apie didelį visuomenės rezonansą sukėlusią „pedofilijos bylą“, emocingai dalijosi savo mintimis apie jos baigtį, laidos vedėjui sunkiai sekėsi sutramdyti bei nuraminti laidos dalyvius. Dėl emocijų proveržio M. K. laidos vedėjas paprašė palikti salę, o vėliau jo prašymu M. K. iš salės išvedė.

Pats pareiškėjas savo privataus kaltinimo skunde nurodo, jog nesutikdamas su N. V. demagoginiais teiginiais, absurdiškais kaltinimais reabilituotam asmeniui, taip žeminant jo šeimą, išmetė į salę laidos organizatorių duotą balsavimo lentelę.

Būtent po tokio emocingo veiksmo laidos vedėjo A. T. prašymu M. K. buvo priverstas palikti laidos filmavimą. Išvedant jį iš salės, (duomenys neskelbtini) N. P. garsiai pasakė pareiškėjo ginčijamą frazę „VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“

Priešingai, nei nurodo pareiškėjas, toks N. P. pasakymas negali būti vertinamas kaip negatyvaus jo asmens vertinimo pateikimas. Nors pareiškėjas skunde ir bando įrodyti, kad N. P. paskleidė tikrovės neatitinkančią žinią apie jo asmenį, visgi N. P. pasakymo prasmė, forma ir aplinkybės rodo, jog jis pateikė ne konstatuojamojo pobūdžio informaciją, o impulsyviai išreiškė savo subjektyvaus pobūdžio nuomonę.

Tokią išvadą leidžia daryti pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl N. P. viešoje erdvėje dėstomos pozicijos palaikant N. V. ir ją pateisinant, neigiamai vertinant VSD pareigūnų veiksmus, bei teismo posėdyje išklausyti abiejų proceso dalyvių paaiškinimai.

Dėl to N. P. viešas pasakymas minėtoje laidoje „VSD negali parinkt agentų su normalia psichika?“ šiuo atveju negali būti suprantamas tiesiogiai.

Tai, kad M. K., kaip jis teigia, nepriklauso VSD struktūrai, neginčijama, tačiau jis, televizijos debatuose dalyvaudamas kaip žiūrovas, dėl emocijų pertekliaus pirmasis neadekvačiai, t. y. fiziniu veiksmu, sureagavo į vykusią diskusiją ir nuomonių įvairovę.

Tokiomis aplinkybėmis ištarta N. P. frazė vertintina ne kaip informacija (žinia), neatitinkanti tikrovės ir galinti visuomenės akyse paniekinti, pažeminti M. K., bet kaip reakcija žodžiu į, jo supratimu, prieš jį nukreiptą veiksmą, kadangi į jį pataikė M. K. mesta balsavimo lentelė, ir jo nuomonė apie atitinkamą įvykį.

Dėl to pagrįstas skundžiamos teismo nutarties motyvas, jog laidoje, kurios dalyviai turi priešingas nuomones apie aptariamus įvykius, galimas emocingas nuomonių išreiškimas ir ne visai etiški pasisakymai.

Šioje nutartyje jau minėta, kad už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nekyla.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog N. P. pasakyta frazė neatitinka (duomenys neskelbtini) statusui deramo elgesio (kaip, beje, netoleruotinas ir M. K. elgesys viešoje erdvėje), tačiau ji nesukelia baudžiamosios teisės normose įtvirtintų padarinių.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas vadovavosi ne įstatymais, bet žmogiškuoju faktoriumi, o, išskyręs (duomenys neskelbtini) aukščiau kitų Lietuvos Respublikos piliečių, nesilaikė Konstitucijos 29 straipsnio nuostatų.

Tai yra subjektyvus pareiškėjo vertinimas ir skundžiamos teismo nutarties teksto interpretavimas.

Pareiškėjo skunde nurodomi N. P. kiti vieši pasisakymai, susiję su VSD pareigūnų veiklos vertinimu, taip pat „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriaus A. D. dėstoma pozicija tuo pačiu klausimu nėra aptariamo proceso (dėl privataus kaltinimo bylos proceso pradėjimo) vertinimo objektas, todėl aukštesnysis teismas dėl to nepasisako.

Atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais M. K. skundo teiginiai, jog N. P. savo viešus teiginius žiniasklaidoje sąmoningai pateikia taip, kad kiltų abejonių dėl pareiškėjo vertinimo (tyčinis veiksmas ar nuomonė).

Nepagrįstas M. K. skundo argumentas, jog jis gali apsiginti nuo, jo manymu, prieš jį naudojamo šmeižto, tik pradėjus teisminį procesą baudžiamojo proceso tvarka.

Asmens garbė bei orumas gali būti ginami, pasinaudojant ir kitomis priemonėmis (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis numato galimybę savo garbę ir orumą ginti civilinio proceso tvarka). Apygardos teismas pagrįstai rėmėsi teismų praktika, kad demokratinėje visuomenėje baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė teisiniams gėriams ir vertybėms apsaugoti tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų tikslų negalima pasiekti.

Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas tinkamai vadovavosi BPK 412¹ straipsnio nuostatomis.

N. P. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, būtinųjų sudėties požymių, yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, todėl nėra pagrindo tenkinti M. K. skundo jame išdėstytais motyvais bei argumentais.

Esant tokioms aplinkybėms, atsisakymas pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nelaikomas ir negali būti laikomas teismo šališkumu, o skundo nuoroda į Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriame pasisakyta dėl ,,aktyvaus“ teismo modelio teisinėje valstybėje, nesietina su aptariama situacija.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo M. K. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.