Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ramūno Antanavičiaus, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistojo M. B. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Į bausmės laiką įskaitytas M. B. sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 5 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

M. B. nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. už tai, kad 2015 m. lapkričio 4 d. apie 23.30 val. viešoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie Druskininkų amatų mokyklos bendrabučio „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, be jokios priežasties, vandališkais veiksmais, pasireiškusiais svetimo turto sunaikinimu, o būtent: ranka išdaužė V. V. priklausančio automobilio „Seat Cordoba“, valst. nr. (duomenys neskelbtini), bagažinės dangčio stiklą 150 Eur vertės, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei nukentėjusiajam V. V. padarė 150 Eur turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, apeliantas skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.). Nusikalstama veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia, apeliantas savo kaltę pripažino visiškai, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, padaryta žala atlyginta, šios aplinkybės lengvina jo atsakomybę. Nusikalstama veika padaryta apsvaigus nuo alkoholio. Taip pat matyti, kad apeliantas prieš šias nusikalstamas veikas buvo ne kartą teistas, baustas administracine tvarka, į psichikos ir priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas. Apeliaciniame skunde M. B. nurodo, jog jis yra jauno amžiaus, mokosi ir turi darbo pasiūlymą. Jo nuomone, šios aplinkybės leidžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą.

Nors šiuo atveju yra formalus pagrindas nuteistojo atžvilgiu spręsti klausimą dėl BK 75 str., tačiau ypatingą reikšmę turi ir materialusis šios normos pagrindas, t. y. pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 str. numatytomis sąlygomis, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų; taikant BK 75 str. baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75 str. numatytas sąlygas, teismas šias aplinkybes įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Teismas atkreipia dėmesį, jog BK 75 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kasacinė byla Nr. 2K-404/2007).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę apeliantui už jo padarytą nusikalstamą veiką, įvertino jos pobūdį bei pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į apelianto asmenybę bei jį charakterizuojančius duomenis, lengvinančiomis jo atsakomybę aplinkybėmis pripažino tai, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai dėl to gailisi bei atlygino nusikaltimu padarytą žalą, sunkinančia jo atsakomybę aplinkybe teismas pripažino tai, kad veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat teismas įvertino, tai, kad minėtą nusikalstamą veiką, nustatytą skundžiamu nuosprendžiu apeliantas padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nors BK 75 str. nuostatos nenumato tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusia bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tokiam asmeniui bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, teismui konstatavus, kad susidariusioje situacijoje bausmės tikslai bus pasiekti realiai nevykdant paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Kolegijos nuomone, aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad apeliantas nelinkęs laikytis visuomenėje priimtų bendro elgesio taisyklių, linkęs pažeidinėti įstatymus, nusikalsti, iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, todėl šios nurodytos aplinkybės pagrįstai leido apylinkės teismui manyti, kad BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams pasiekti nuteistasis M. B., gali būti pataisytas ir perauklėtas, tik izoliavus jį nuo visuomenės, nes kitos rūšies bausmių nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti jau nepakanka. Juo labiau, kad apeliantui jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad bausmės paskirtis yra ne tik pataisyti nusikaltusį asmenį, bet ir už tai jį nubausti.

Nors nuteistasis yra dar labai jauno amžiaus, šis nuosprendis jam yra jau trečias. Vienu nuosprendžiu (pagal BK 178 str. 2 d.) jam jau buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, o kitu už tą pačią veiką (BK 284 str. 1 d.) buvo paskirtas laisvės atėmimas ir bausmės vykdymas atidėtas, tačiau laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas vėliau panaikintas. Nusikalstamą veiką, už kurios padarymą M. B. nuteistas šiuo nuosprendžiu, jis padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu, žinodamas ir suprasdamas gresiančias pasekmes.

Pažymėtina, jog skunde nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu būtų taikomas bausmės vykdymo atidėjimas, teismo buvo įvertintos skiriant bausmę ir nenustačius išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išimtiniam atvejui dėl pakartotinio BK 75 str. normos taikymo, apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. B., išlaidas sudaro 23,16 Eur. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.