Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo spręsti, susidedanti iš L.e.p. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojo Gintaro Kryževičiaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjo Algio Norkūno ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Algirdo Taminsko,

išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos administracinio teismo prašymą išspręsti bylos pagal ieškovo valstybės įmonės Vidaus vandens kelių direkcija ieškinį atsakovui UAB “Šturmų žuvininkystės įmonė” dėl skolos išieškojimo rūšinio teismingumo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija (toliau – ir Direkcija) kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą ir prašė iš atsakovo UAB “Šturmų žuvininkystės įmonė” (toliau – ir Bendrovė) priteisti 1070 litų. Direkcija paaiškino, kad Direkcijos generalinio direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 4S-190 „Dėl įmonės teritorijos Uostadvario vidaus vandenų uoste lankymo ir rinkliavų skaičiavimo, mokėjimo ir taikymo tvarkos patvirtinimo” buvo nustatyta Uostadvario vidaus vandenų uosto lankymo, uostų rinkliavų skaičiavimo, mokėjimo ir taikymo tvarka. Pagal šio įsakymo 1.5.1 punktą keleivių rinkliavą moka laivų, su kuriais sudarytos trumpalaikio švartavimosi prie krantinės arba stovėjimo sutartys, valdytojai. 2005 m. gegužės 30 d. Direkcija su Bendrove sudarė sutartį dėl trumpalaikio švartavimosi Uostadvario vidaus vandenų uoste. Bendrovės valdomo laivo kapitonai pasirašė Keleivių rinkliavos žurnale, kuriame nurodyta lankymosi Uostadvario vidaus vandenų uosto teritorijoje laikas, keleivių skaičius, rinkliavos suma. Atsižvelgiant į žurnale užfiksuotus duomenis, Bendrovei buvo pateiktos apmokėjimui dvi sąskaitos-faktūros bendrai 1070,00 Lt sumai, tačiau Bendrovė šių sumų nesumokėjo. Teismo posėdžio metu Direkcijos atstovė paaiškino, kad priimant paminėtą Direkcijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymą buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo įstatymu.

Bendrovė su ieškiniu nesutiko ir paaiškino, kad dėl keleivių rinkliavos surinkimo Direkcijos ir Bendrovės sutartyje nebuvo susitarta, o dėl sutarties papildymo ar naujos sutarties sudarymo ieškovas nesikreipė. Todėl neturėdama teisinio pagrindo Bendrovė keleivių mokesčio nerinko ir teigė, kad ieškovui nėra skolinga, nes pagal laikinąją švartavimosi sutartį yra pilnai atsiskaičiusi.

Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad Direkcija yra viešojo administravimo subjektas. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl uosto rinkliavų mokėjimo, kurios buvo nustatytos Direkcijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 4S-190. Įsakymo 1.5.1 punkte numatyta, kad keleivių rinkliavą moka laivų, su kuriais sudarytos trumpalaikio švartavimosi prie krantinės arba stovėjimo sutartys, valdytojai. Teismas padarė išvadą, kad iš bylos duomenų galima spręsti, jog Direkcijos reikalavimai kyla iš įsakymo, t. y. viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto, o sutartis šiuo atveju yra tik viena iš įsakymo taikymo sąlygų. Todėl teismas nusprendė, jog ginčas dėl nustatytų uosto rinkliavų priteisimo, kylantis tarp Direkcijos ir laivų valdytojo, kuriam pareigą mokėti uosto rinkliavą nustato viešojo administravimo subjekto priimtas teisės aktas, yra administracinės teisinės, bet ne civilinės teisinės prigimties, todėl nagrinėtinas ne bendrosios kompetencijos, o administraciniame teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnis). Taigi bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę prigimtį ir pobūdį. Administracinių teismų kompetencijai paprastai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. Bendrosios kompetencijos teismų kompetencija, kaip platesnė pagal savo pobūdį, turi apimti tuos atvejus, kai ginčas nėra grynai administracinio pobūdžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. J. A. ir kt., bylos Nr. 3K-7-989/2000; nutartis paskelbta biuletenyje “Teismų praktika” Nr. 14).

Pagal Vidaus vandenų kelių eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 1998 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 146, 8 punktą valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelius valdo Susisiekimo ministerijos įgaliota Vidaus vandens kelių direkcija (toliau – Direkcija). Pagal paminėtų taisyklių 10 punktą Direkcija valdo visus valstybinės reikšmės vidaus vandenų kelių objektus: žemę, skirtą vandens transporto poreikiams, krantines, laivų remonto įrengimus, uostus, prieplaukas ir kitą vidaus vandenų kelių infrastruktūrą. Pagal šių taisyklių 11 punktą pagrindinės Direkcijos funkcijos yra vidaus vandenų kelių priežiūra, naujų vidaus vandenų kelių įsisavinimas ir statyba, valstybės turto ir finansinių išteklių efektyvus naudojimas ir saugojimas, rinkliavų už naudojimąsi vidaus vandenų keliais rinkimas, Lietuvos Respublikos įstatymų, Susisiekimo ministerijos ir kitų teisės aktų vidaus vandenų kelių klausimais vykdymo kontrolė, vidaus vandenų kelių eksploatavimo taisyklių laikymosi kontrolė. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, Direkcija gali būti laikoma viešojo administravimo subjektu ABTĮ taikymo prasme (ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis). Tačiau, kaip minėta, Direkcijos pripažinimas viešojo administravimo subjektu nėra lemiamas kriterijus sprendžiant dėl ginčo teismingumo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Direkcijos direktoriaus 2005 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. 4S-190 „Dėl įmonės teritorijos Uostadvario vidaus vandenų uoste lankymo ir rinkliavų skaičiavimo, mokėjimo ir taikymo tvarkos patvirtinimo”, Direkcijos reikalaujama rinkliava yra nustatyta už naudojimąsi Uostadvario uostu ir kitais jame esančiais objektais. Pagal įsakymo 1.6 punktą, sumokėjus keleivių rinkliavą, suteikiama teisė įeiti į uosto teritoriją, lankyti švyturį, naudotis tualetu. Sprendžiant iš Direkcijos paaiškinimų, uosto teritorija ir atitinkami jos objektai nuosavybės teise priklauso valstybei, o Direkcija valdo, naudoja ir disponuoja jais patikėjimo teise. Taigi ginčas iš esmės kilo dėl apmokėjimo už valstybės turto naudojimą, suteiktas paslaugas. Direkcija, nustatydama rinkliavą už valstybės turto naudojimą, teikiamas paslaugas, reikalaudama apmokėjimo už jas, iš esmės įgyvendina valstybės, kaip atitinkamų turto objektų savininko, teises, išreiškia žemės savininko valią dėl naudojimosi turtu, naudojimosi juo sąlygų bei imasi priemonių savininko teisėms apginti. Specialioji teisėjų kolegija pažymi, kad ji šioje byloje nesprendžia dėl Direkcijos kompetencijos atlikti paminėtus veiksmus (nustatyti uosto rinkliavas ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 2.34 ir 2.36 straipsnius, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kaip viešieji juridiniai asmenys, be viešojo administravimo veiklos, gali užsiimti ūkine komercine veikla ir būti civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalimi yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Specialiosios teisėjų kolegijos praktika patvirtina, kad ginčai dėl valstybinės žemės pardavimo, nuomos, žemės nuomos mokesčio mokėjimo, t. y. dėl valstybės turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo, laikytini ginčais kylančiais iš civilinių teisinių santykių ir paprastai nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas.

Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, Specialioji teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas iš esmės kyla iš privatinių (civilinių) teisinių santykių, t. y. valstybės, kaip lygiateisės civilinių teisinių santykių dalyvės, turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo santykių, todėl byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Dėl šios priežasties panaikinama Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartis, kuria buvo panaikintas Šilutės rajono apylinkės teismo 2006 m. kovo 6 d. sprendimas ir byla perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui. Atsižvelgiant į proceso operatyvumo, protingumo ir teisingumo principus, byla perduodama Klaipėdos apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad “visi transporto infrastruktūros naudotojai už naudojimąsi transporto infrastruktūra privalo mokėti transporto infrastruktūros objekto valdytojui (savininkui) rinkliavas. Rinkliavų dydžius ir jų mokėjimo tvarką nustato transporto infrastruktūros objekto savininkas, atsižvelgdamas į išlaidas, reikalingas šiems objektams eksploatuoti”. Tačiau Direkcijos reikalaujama rinkliava, jos dydis, mokėjimo tvarka yra nustatyta valstybės įmonės, t. y. pagal savo prigimtį ir paskirtį ūkinės veiklos subjekto, direktoriaus įsakymu, o ne valstybės valdžios institucijos išleistu teisės aktu (pavyzdžiui, Vyriausybės nutarimu, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymu ar pan.). Tuo ši byla iš esmės skiriasi nuo Specialiosios teisėjų kolegijos nagrinėtų panašaus pobūdžio bylų (žr. Specialios teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 24 d. nutartis, priimta byloje valstybės įmonė „Tarptautinis Vilniaus oro uostas“ v. akcinė bendrovė aviakompanija „Lietuvos avialinijos“; 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta byloje Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. akcinė bendrovė „Smiltynės perkėla“), nes šiose bylose rinkliavos buvo aiškiai numatytos atitinkamuose įstatymuose, Vyriausybės nutarimais buvo reglamentuoti kiti su šiomis rinkliavomis susiję klausimai. Todėl šiuo atveju į paminėtose bylose suformuotą praktiką atsižvelgti nėra pagrindo.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2, 3 dalimis ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalimis,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

Nutartis dėl bylos teismingumo neskundžiama.