- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-18
- Bylos Nr.
- 1A-158/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė (pran.), Jonas Algimantas Venckus
- Nuteistasis
- J. M.
- Civilinis ieškovas
- R.
- Nukentėjusysis
- J. L.
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
- 1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. L. 52 851,09 Lt civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas, civiliniam ieškovui išaiškinus teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. rugpjūčio 25 d., apie 16 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), kambaryje dėl asmeninių priežasčių kilus konfliktui su nukentėjusiuoju J. L., sudavė vieną smūgį peiliu į krūtinę ant lovos buvusiam J. L., tuo jam padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje su kiauriniu širdies abiejų skilvelių sužalojimu, sukėlusiu ūmų vidinį ir išorinį nukraujavimą, dėl to nukentėjusysis mirė, t. y. tokiu būdu tyčia nužudė kitą žmogų.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. M. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose, bei paskirti minimalią terminuotą laisvės atėmimo bausmę, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
Nurodo, jog teismas, visapusiškai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, paskyrė per griežtą bausmę.
Apeliantas neginčija savo kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo, tačiau nesutinka, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių prisipažinimo ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio.
Apeliantas nuo pat pradžių prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, dėl to nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje. Jis nuo pirmos apklausos, nevengdamas atsakomybės, kiek prisiminė paaiškino visas įvykio aplinkybes, aktyviai dalyvavo ikiteisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose, teisme atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų. Teismas šių aplinkybių nepagrįstai nepripažino kaip atsakomybę lengvinančių motyvuodamas susiklosčiusia teismų praktika, jog prisipažinimas turi būti išreikštas laisva valia. Teismas jo prisipažinimo nepagrįstai nelaikė išreikšto laisva valia. Jis dėl girtumo negalėjo prisiminti visų įvykio aplinkybių. Apeliantas nevengė atsakomybės už labai sunkų nusikaltimą, neišsisukinėjo, nekeitė parodymų, stengėsi prisiminti visas įvykio aplinkybes. Teismo išvada, kad apeliantas nesiėmė skubių priemonių nusikaltimo pasekmėms sušvelninti, ne visai atitinka byloje esančius įrodymus. Nuteistasis darė dirbtinį kvėpavimą, neslėpė nusikaltęs, apie tai pasakė savo motinai, kuri ėmėsi priemonių kviesti pagalbą.
Teismas taip pat nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – nukentėjusiojo J. L. provokuojančio elgesio. Liudytoja J. M. parodė, jog J. L. girtas juokais pasakydavo: ,,Su Juzečka eisim miegoti“. Dėl tokių J. L. pasakymų J. M. pykdavo ir liepdavo J. L. nelįsti prie jos. J. M. pavyduliavo dėl kitų vyrų jai rodomo dėmesio. Tai atsispindi ir nukentėjusiojo N. L., liudytojo E. Ž., liudytojo Nr. 555, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymuose. Teisme šie asmenys (išskyrus liudytoją Nr. 555, kuriam taikomas anonimiškumas) pradėjo keisti, švelninti savo parodymus. Teismas nepasinaudojo jam suteiktomis procesinėmis teisėmis išsiaiškinti, kokiais motyvais buvo keičiami ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apeliantas teisme patvirtino padaryto nusikaltimo motyvą – jis nužudė J. L., nes nenorėjo, kad pastarasis turėtų lytinių santykių su jo motina J. M. Apelianto nuomone, J. L. veiksmai prieš nusikaltimo padarymą tikrai buvo provokuojantys, ir tai turėtų švelninti jo atsakomybę.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmetamas.
Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.
Nuteistasis neginčija savo kaltės ir veikos kvalifikavimo, skundžia tik bausmės dydį, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, prašant nustatyti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra nepagrįsti.
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog J. M. prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, remiantis pirmuoju ir antruoju pagrindais.
Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkte išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes; kaltininko aktyvus padėjimas išaiškinti nusikaltimą yra tada, kai kaltininkas savo valia padeda išaiškinti esmines nusikaltimo padarymo aplinkybes.
Šioje byloje nenustatytos paminėtos bausmės skyrimui reikšmingos nuostatos.
Apklausiamas praėjus dviem dienoms po įvykio (t. 1, b. l. 144-145) nuteistasis teigė neprisimenantis, jog būtų dūręs peiliu nukentėjusiajam. Apklausiamas vėliau (t. 1, b. l. 147-148, 150-151, 153-155) jis teigė, kad gal ir galėjo durti peiliu, tačiau nieko neprisiminė. Prisiminė tik, jog kratė gulintį J. L. ir sutikęs motiną jai pasakė, kad iškviestų greitąją medicinos pagalbą. Skiriant kardomąją priemonę – suėmimą (t. 1, b. l. 166) nuteistasis teigė, jog J. L. kibo prie motinos, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, kad įvykio metu motinos net nebuvo name. Pirmosios instancijos teisme apeliantas jau teigė viską prisimenantis, jog grįžęs iš lauko J. L. nuėjo tiesiai į motinos kambarį, dėl to jis labai supyko, jie apsižodžiavo. J. L. pašoko prie jo, o jis, paėmęs peilį, įdūrė jam.
Vertinant nuteistojo parodymus, negalima neįvertinti liudytojo Nr. 555, kuriam taikomas anonimiškumas, bylą nagrinėjant teisme duotų parodymų. Jis parodė J. M. jam sakius, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pareigūnų pasakys, jog buvo stipriai girtas ir negali prisiminti įvykio aplinkybių (t. 2, b. l. 52-53).
Iš išdėstytų nuteistojo parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu būtent tokios gynybos taktikos jis ir laikėsi.
Taigi toks nuteistojo prisipažinimas nelaikomas savanorišku, nes jis išsamius parodymus dėl nužudymo davė tik teisiamajame posėdyje ir tik dėl byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę. Dėl to negalima teigti, jog apeliantas padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje.
Nors nuteistasis teisme atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų, tačiau tuoj po įvykio jo išėjimas iš namų ir nesidomėjimas nukentėjusiojo sveikata rodo, kad nuteistojo gailėjimasis nebuvo nuoširdus.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog nukentėjusiajam darė dirbtinį kvėpavimą, kadangi nukentėjusiojo kratymas po dūrio peiliu negali būti laikomas dirbtinio kvėpavimo darymu.
Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino J. M. parodymus ir pagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino, gailėjosi bei padėjo atskleisti nusikalstamą veiką.
Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pripažinti dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad veikai padaryti turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.
Provokuojančiu pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą) padaryti nusikalstamą veiką. Toks elgesys iš esmės prieštarauja moralės normoms, yra smurtinis ar kitaip pavojingas, įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį ir taip sukeliantis jam emocinę įtampą, nesiekiančią didelio susijaudinimo lygio.
Sprendžiant, ar nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis, atsižvelgiama į tai, kiek esmingai jis prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.
Pripažįstant šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, svarbu nustatyti, ar nukentėjusiojo elgesys buvo tokio pobūdžio, jog galėjo paskatinti padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudymą.
Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu J. L. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų išprovokavę nuteistąjį J. M. jį nužudyti.
Pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes bei paties nuteistojo J. M. parodymus, jis nukentėjusiajam J. L. dūrė peiliu dėl to, jog pastarasis nuėjo miegoti į kaltininko motinos kambarį, o jis nenorėjo, kad J. L. turėtų lytinių santykių su jo motina. Teisme duodamas parodymus dėl tokio savo elgesio, apeliantas parodė, jog toks buvo jo nusistatymas, kad J. L. nemiegotų jo motinos kambaryje. Liudytojai J. M. ir N. L. parodė, jog J. L. dažnai likdavo miegoti apelianto namuose. Be to, liudytoja J. M. parodė, kad J. L. gulėjo jos miegamajame, tačiau ne jos, o kitoje lovoje. Taigi tokioje situacijoje nukentėjusiojo veiksmas – atsigulimas nuteistojo motinos kambaryje, šiai net nesant name, negali būti vertinamas kaip provokuojantis ir turėjęs įtakos nusikalstamai veikai padaryti.
Nelaikytini provokuojančiu elgesiu ir apeliaciniame skunde nurodyti anksčiau nukentėjusiojo J. L. išsakyti teiginiai dėl tariamo jo priekabiavo prie nuteistojo motinos.
Liudytoja J. M. teisme parodė, jog su J. L. buvo normalūs santykiai, jis nepriekabiavo prie jos, kartais tik pajuokaudavo, kad eis su ja miegoti. J. L. kartais ją apkabindavo, ji jo ranką nuimdavo ir toliau sėdėdavo. Sūnus tai matydavo ir sakydavo J. L., jog prie jos nelįstų. Jokių lytinių santykių su J. L. ji neturėjo. Liudytojas N. L. taip pat patvirtino girdėjęs, kad jo tėvas juokais priekabiavo prie J. M., tačiau nėra matęs, jog tėvas prie jos lįstų. Beje, pats nuteistasis parodė J. L. juokais sakius, kad eis miegoti su jo motina, tačiau jokių intymių santykių jie neturėjo.
Tokie nukentėjusiojo J. L. anksčiau juokais išsakyti žodžiai, kurių jis niekada nebandė realizuoti, įvertinus paties nuteistojo parodymus, patvirtinančius šią aplinkybę, nelaikytini provokuojančiu elgesiu.
Taigi nukentėjusysis nuteistojo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų ar jo asmenį itin įžeidžiančių veiksmų, kurie būtų suformavę nuteistojo vidines paskatas nusikalsti, t. y. jis sąmoningai tyčia neskatino J. M. pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.
Beje, nuteistasis pats pripažino, jog būdamas blaivus taip nebūtų pasielgęs. Šioje situacijoje apeliantas būdamas girtas sureikšmino aptartas aplinkybes ir padarė nusikaltimą.
Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys dėl liudytojų N. L. ir E. Ž. parodymų keitimo.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad abu liudytojai apklausti pirmosios instancijos teisme. Liudytojas N. L. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apklausiant liudytojus dalyvavo nuteistasis ir jo gynėjas, kurie turėjo galimybę liudytojams užduoti klausimus, aiškintis, jų manymu, reikšmingas gynybai aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo teigti, kaip tai daro savo skunde apeliantas, jog teismas netinkamai ištyrė ir įvertino minėtų liudytojų parodymus.
Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė, kad J. M. tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį.
Antra vertus, teismas įvertino kaltininko asmenybę – jis neteistas, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, Ukmergės rajono savivaldybės administracijos Pivonijos seniūnijos seniūno charakterizuojamas teigiamai: ramus, darbštus, mėgdavęs išgerti, tačiau agresyvumu nepasižymėjęs (t. 1, b. l. 201).
Teismas motyvuotai nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o apsvaigimą nuo alkoholio pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti, tą patvirtino pats apeliantas.
Visa tai įvertinęs, už nužudymą be kvalifikuojamųjų požymių esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo 7 iki 15 metų, t. y. bausmės vidurkiui esant 11 metų, pirmosios instancijos teismas J. M. paskyrė žymiai trumpesnę nei vidutinę 9 metų laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, J. M. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.
Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n utaria:
nuteistojo J. M. apeliacinį skundą atmesti.