Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Stasys Punys Baudžiamoji byla Nr. 1A-334-166/2013

Teisėjas Viktor Voicechovski Teisminio proceso Nr.1-97-1-00315-2012-2

2013 m. gegužės 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Punio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį ir taikant Baudžiamojo kodekso 48 straipsnį, skirtas laisvės apribojimas ketveriems mėnesiams.

Pripažinta Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklai teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio mėn. pradžioje, tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, Šalčininkų r., Dieveniškių mstl., neaptvertoje fermos teritorijoje demontavo ir pavogė metalinį vandens bokštą, unikalus Nr. 8597-6015-4046, kurį patikėjimo teise valdo Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla, nutempė bokštą į šalimais esančių garažų teritoriją, tokiu būdu pagrobė svetimą turtą 800 Lt vertės.

Šiais savo veiksmais R. Š. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 178 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistojo R. Š. gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė ir civilinio ieškovo atstovė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais argumentais.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apygardos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad R. Š. padarė LR BK 178 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų. Nors nuteistasis R. Š. aukštesnės instancijos teismo prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltino ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau jo kaltė padarius šį nusikaltimą pilnai įrodyta jo paties ikiteisminio tyrimo metu bei pirmos instancijos teisme duotais parodymais, liudytojo parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Apeliantas savo kaltės dėl vagystės nepripažįsta, savo kaltę neigia, tačiau tokią jo poziciją kolegija vertina kritiškai, kadangi byloje surinkti įrodymai, tiek pirminiai apelianto parodymai leidžia teigti, kad R. Š. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Pagal BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiams būdinga tai, kad ji apima du momentus: neteisėtą slaptą arba atvirą svetimo turto paėmimą ir neatlygintiną turto pasisavinimą.

Apklausiant R. Š. pirmos instancijos teisme jis neneigė savo kaltės dėl vandens bokšto vagystės ir nuosekliai išdėstė įvykio aplinkybes. Nuteistasis parodė, kad laikraštyje perskaitęs, kad bus griaunami seni pastatai ir pamanęs, kad fermoje esantis vandens bokštas niekam nepriklauso, jis jį nupjovė ir nutempė prie garažų, kur yra jo sandėliai.

Tačiau skunde apeliacinės instancijos teismui nuteistasis R. Š. savo parodymus pakeitė ir nurodė, kad jis nevogė vandens bokšto, tai yra, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apygardos teismas tokią nuteistojo poziciją vertina kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, ji nesiderina su faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų neatitinka. Priešingai, nuteistojo R. Š. pirminiai parodymai pasitvirtina nustatymos faktinėmis aplinkybėms. Be to liudytojas J. M. parodė, kad 2012-04-11 jis sutiko R. Š. kurio pasiteiravo, kodėl jis nupjovė bokštą, o pastarasis atsakė, kad nežinojęs, jog bokštas kam nors priklauso. Taigi matyti, kad R. Š. neneigė, kad pasisavino vandens bokštą. Nors apeliantas R. Š. apeliaciniame skunde ir nurodo, jog liudytojai I. K., J. M. savo parodymuose teismui neįvardino jokių duomenų pagrindžiančių jo kaltę, tačiau tai nepaneigia jo kaltės dėl svetimo turto vagystės, dėl kurios jis pats prisipažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Tiesioginių liudytojų matančių, kad būtent R. Š. pavogė bokštą byloje nenustatyta, tačiau nustatant kaltininką buvo vertinami paties apelianto parodymai, kuriais jis pripažino nupjovęs ir pasisavinęs vandens bokštą. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis R. Š. tokius parodymus duotų kieno verčiamas ar įtakojamas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, po apklausos protokolais jis pasirašė, sutiko su jam pareikštais įtarimais ir pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Savo kaltę, dalyvaujant gynėjui, pripažino ir bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Nors apeliantas nurodo, kad Šalčininkų rajono laikraštyje „Šalčios žinios“, buvo atspausdintas straipsnis dėl tam tikrų pastatų griovimo Dieveniškių miestelyje, taip pat straipsnyje nebuvo jokių duomenų, kad vandens bokštas numatytas griovimui kam nors priklauso, tačiau pažymėtina, kad laikraštis nėra įrodomąją vertę turintis dokumentas, patvirtinantys, kad daiktas tikrai yra bešeimininkis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad net jei daiktas ir yra bešeimininkis, ar kaip nurodo nuteistasis, dvidešimt metų nenaudojimas, jo pasisavinti negalima. Šiuo atveju R. Š. savavališkai ir sąmoningai nupjaudamas ir pasisavindamas vandens bokštą padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 178 str. 1 d. požymius, todėl išteisinti R. Š. dėl šios nusikaltimo padarymo nėra jokio įstatyminio pagrindo. Paskirta bausmė yra teisinga ir adekvati padarytai nusikalstamai veikai.

Nors apeliantas skunde jau nebesutinka su pagal jo paties nuomone teisme įvertinta 800 Lt vandens bokšto verte, tačiau aukštesnės instancijos teismas su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada nesutikti neturi pagrindo. Kaip pagrįstai nurodė pirmos instancijos teismas, vandens bokšto vidutinė rinkos vertė yra 4300 Lt, tačiau ši vertė apskaičiuota dar 1997.01.15, tad neabejotinai, kad šiai dienai aptariamo pavogto turto vertė yra ženkliai mažesnė. Taip pat pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nors statinys ir buvo nusidėvėjęs, tačiau tai dar nereiškia, kad jis yra bevertis. Teismas taip pat atsižvelgė ir į R. Š. parodymus, kad vandens bokšto vertė gali siekti 800 Lt, kadangi tokia būtų pavogto metalo vertė. Atsižvelgęs į visas aplinkybes bei į tai, kad nėra duomenų, patvirtinančių vandens bokšto atstatymo sąnaudas, teismas pagrįstai vandens bokštą įvertino 800 Lt suma. Tai yra teismas toje dalyje sprendimą priėmė pilnai jo naudai. Aukštesnės instancijos teismo nuomone ši vertė yra pakankamai reali, proporcinga ir sumažinti nėra pagrindo, tuo labiau, kad išmontuoto bokšto atstatymui galutinė vertė netik, kad nemažėtų, bet gali ir padidėti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n u tarė:

nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.