Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-245/2015

Teisėjas Jonas Malinauskas Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00474-2014-1

2015 m. sausio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, nuteistojo G. B. gynėjai advokatei Violetai Naujokienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas laisvės apribojimu 10 (dešimt) mėnesių, įpareigojant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 120 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 3 d., 72² str., nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad suduodamas smūgius rankos kumščiu nukentėjusiajai E. B. į veidą, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą šiomis aplinkybėmis:

2014 m. gegužės 6 d., apie 8.00 val. namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktine E. B. metu, jis tyčia kambaryje sudavė tris kartus ranka jai į dešinę veido pusę, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą dėl nubrozdinimo viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 2 d., jis yra nuteistas visiškai nepagrįstai, kadangi pati nukentėjusioji susižalojo ir iškvietė policiją. Tai ne pirmas atvejis, kuomet ji susižaloja pati, o jį apkaltina smurtavimu. Teismui buvo pateiktas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu nepadarius nusikalstamos veikos, iš kurio matyti, kad jo sutuoktinė E. B. prieš du metus nepagrįstai buvo jį apkaltinusi, jog jis ją sužalojo. Atlikus ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, jog nukentėjusioji pati susižalojo kočėlu. Dėl melagingų parodymų davimo ji buvo nuteista. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad nukentėjusioji turi rimtų sveikatos sutrikimų. 2005 m. jai buvo nustatytas adaptacijos sutrikimas, ji lankėsi Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Jokie duomenys apie nukentėjusiosios sveikatos būklę išreikalauti nebuvo. 2014-05-06 įvykęs konfliktas nukentėjusiosios buvo suplanuotas iš anksto. Tuo tikslu jų dukros M. nukentėjusioji neleido į mokyklą, kad dukra girdėtų jų pokalbį. Dukra taip pat buvo nuteikta prieš jį. Tai, kad dukra yra stipriai paveikta motinos, jį informavo psichologai, pas kuriuos jų dukra lankosi. Įvykus žodiniam konfliktui, dukrai išsigandus, jis, nenorėdamas šios traumuoti, pats nuvyko į policijos komisariatą, norėdamas pranešti apie konfliktą. Apie konfliktą pranešė ir savo pažįstamui D. G.. Policijos komisariato budinčiojoje dalyje jo niekas nenorėjo išklausyti, liepė išeiti. Praėjus pusvalandžiui jis buvo sugrįžęs į policijos komisariatą, tačiau buvo prievarta išprašytas iš policijos komisariato. Į jo paaiškinimus niekas neatsižvelgė, kadangi nukentėjusiosios draugė O. dirba tyrėja Alytaus apskrities VPK, kuri bendravo su ikiteisminio tyrimo pareigūnu, atliekančiu tyrimą. Dėl netinkamų policijos pareigūnų veiksmų jis kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos. Atsakymo į skundą negavo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas liudytoju D. G., kuris jį nuvežė į policijos komisariatą, taip pat matė, kad jis buvo blaivus, o ne girtas, kaip yra nurodžiusi nukentėjusioji. Nebuvo išreikalauti ir įrašai stebėjimo kamerų policijos komisariato budinčios dalies, iš kurių matytųsi, jog jis net du kartus buvo pats atvykęs į policijos komisariatą. Visiškai yra nepagrįsti nukentėjusiosios teiginiai, jog jis, išgirdęs, kad nukentėjusioji kviečia policiją, pabėgo nuo policijos pareigūnų.

Iš duotų dukros M. parodymų matyti, kad dukra buvo primokinta savo motinos - nukentėjusiosios E. B.. Dukra parodė, kad jos mama į mokyklą įvykio dieną neišleido, nes „numanė kas bus“. Atkreiptinas dėmesys, jog mažametės dukros M. parodymai yra nebūdingi 10 m. vaiko amžiaus stiliui, kadangi ji apklausos metu vartojo frazes, kurias vartoja suaugusieji. Po nuosprendžio priėmimo jis sužinojo, kad šiuo metu nukentėjusiajai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jų mažametės dukros M. sužalojimo. Nukentėjusioji pateikė ne visą darytą garso įrašą, tik jo dalį, kuri yra naudinga jai. Kaip jam yra žinoma, visas įrašas yra 30 min. trukmės. Jis neneigia, jog konflikto metu vartojo necenzūrinius žodžius. Jį įsiutino nukentėjusiosios elgesys, nes ji pasakė, kad paėmė visas santaupas. Teismo posėdžio metu apklaustas specialistas S. J. kategoriškai nepatvirtino nukentėjusiosios versijos, kad ji buvo sužalota kumščiu, o ne kitu buku daiktu. Apklaustos mažametės dukros parodymus reikėtų vertinti kritiškai, nes ji visas aplinkybes aiškino nukentėjusiosios naudai, buvo paveikta nukentėjusiosios, o liudytojo - policijos pareigūno V. J. parodymai nekelia pasitikėjimo, kadangi šis konflikto nematė ir negirdėjo. Išdėstyti įrodymų šaltiniai neduoda pagrindo manyti, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl teismas jo atžvilgiu turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

G. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Aukštesnės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. nuostatas, o tai, apelianto nuomone, lėmė neteisingą išvadą dėl jo kaltės buvimo. Pagrįsdamas šį teiginį, G. B. iš esmės remiasi pirmos instancijos teisme nepašalintų prieštaravimų egzistavimu mažametės liudytojos parodymuose. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pačios nukentėjusiosios parodymai yra melagingi, konfliktas išprovokuotas pačios nukentėjusiosios, kuri pati save ir susižalojo. G. B. kelia abejonių ir pateiktos specialisto išvados vertinimas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, šiuo atveju nesudaro pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu bei tenkinti apeliacinį skundą.

G. B. kaltė padarius jam inkriminuotą BK 140 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta. Tuo tarpu nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apylinkės teismo padarytų BPK 20 str. pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei priimtam teismo sprendimui, iš kurio matyti, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, nuosprendyje išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, tinkamai įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Daryti kitokias išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo šiuo atveju teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas rėmėsi ne vien nukentėjusiosios E. B. parodymais, bet ir liudytojos M. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui (b. l. 56-57), liudytojo V. J. parodymais, specialisto išvada (b. l. 40-41), garso įrašu, kuriame užfiksuotas vyro, moters ir mergaitės pokalbis, kita rašytine bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais (BPK 186 str. 2 d.). Šioje byloje mažametė M. B., gim. 2005 m., buvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, apklausoje dalyvavo mergaitės įstatyminė atstovė E. B., psichologė A. K., Alytaus m. vaiko teisių apsaugos atstovė V. T., taip pat ir nuteistasis G. B.. Mažametės parodymai buvo surašyti pažodžiui, po apklausos protokolo teksto nė vienas apklausoje dalyvavęs asmuo nepažymėjo jokių pastabų, pvz., kad mergaitė kalba nerealistiškai ir pan. Teismas įvertina ir tai, kad M. B., nors ir teisiškai yra mažametė, tačiau jau pakankamai didelė, lanko mokyklą. Dešimties metų vaikas manytina galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus. Iš apklausos protokolo matyti, kad liudytojos M. B. vartojamas žodynas yra pakankamai platus, pasakojime nemažai detalių, apklausoje dalyvavusi psichologė nepažymėjo, jog mergaitė turėtų padidintą polinkį fantazuoti ar padidintą polinkį į įtaigumą. Vertinant šios liudytojos parodymus kitų surinktų įrodymų kontekste, jie nėra prieštaringi, todėl vertinti juos kritiškai apygardos teismas neturi pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo teiginius, kad konfliktas buvo išprovokuotas pačios nukentėjusiosios, ji neva viską suplanavo iš anksto ir pati save susižalojo. Šiuos teiginius paneigia visa eilė byloje surinktų įrodymų. Visų pirma, iš tarnybinio pranešimo, surašyto iškart po 2014-05-06 įvykio, matyti, kad policijos patruliai, atvykę pagal iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje, užfiksavo, jog moteris yra išsigandusi, verkia, akivaizdžiai matėsi prakirsta lūpa, patinusi, kraujuojanti nosis (b. l. 3-5). Toliau buvo pavesta atlikti E. B. kūno tyrimą, specialisto išvada Nr. G 413/14 (06) liudija, jog E. B. padarytas nubrozdinimas viršutinės lūpos dešinės pusės gleivinėje. Sužalojimas padarytas veikiant lūpų sritį kietu buku žalojančiu daiktu. Sužalojimas kvalifikuotinas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, dėl jo nukentėjusioji galėjo jausti fizinį skausmą (b. l. 40-41). Be to, E. B. į bylą pateikė ankstesnių jos atžvilgiu darytų tyrimų išvadas, kuriose jai konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai (b. l. 22-31). Atitinkamai G. B. teismui pateikė Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, nepadarius BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos (b. l. 91-92), taip pat specialisto išvadas, kuriose jam konstatuoti nežymūs sveikatos sutrikdymai (b. l. 93-96). Šių duomenų vertinimo aspektu, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad analizuojamu atveju jie jokios įrodomosios reikšmės neturi. Aiškinamos tik tos aplinkybės, kurios susijusios su 2014-05-06 įvykusiu konfliktu. Be abejo, pateikti duomenys rodo, jog šeimos santykiai yra komplikuoti jau gana seniai, šiuo metu vyksta skyrybų procesas. Vis dėlto, skyrybos nėra priežastis smurtauti.

Atkreiptinas dėmesys, jog G. B. neneigia kilusio konflikto fakto, pripažįsta, jog su E. B. apsistumdė, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau neigia jai sudavęs. Nors specialisto išvada dėl sveikatos sutrikdymo atsiradimo priežasties nėra kategoriška, tačiau teismo medicinos ekspertas S. J. patvirtino, jog labiau tikėtina, kad sužalojimas padarytas smūgiuojant, nes rankos kumštis ar delnas gali veikti kaip kietas bukas žalojantis daiktas. Save bandant sužaloti kočėlu formuotųsi ne toks specifinis sužalojimas. Tiesiogiai įvykį stebėjusi M. B. patvirtino, jog pirmasis į fizinį kontaktą puolė G. B., t. y. būtent jis pastūmė E. B., tuomet ši kirto jam per galvą. Tada G. B. kirto E. B. per lūpą, du kartus per ranką ir per nosį, mergaitei buvo liepta pasitraukti. Tai liudija, kad savo emocijų dėl žmonos pareiškimo skirtis nesuvaldė būtent nuteistasis, pasirinkdamas grubų ir teisiškai nepriimtiną konflikto sprendimo būdą. Visą konflikto eigą padeda atskleisti ir nukentėjusiosios įvykio metu padarytas garso įrašas, iš kurio matyti, kad pirmas necenzūrinius žodžius E. B. atžvilgiu pradeda vartoti G. B., įraše girdėti du duslūs trumpi garsai, po kurių moteris sako: „nedaužyk tu, išsigimėli, manęs“. G. B. vis klausia, kur pinigai, E. B. kartoja, kad iš jo nieko nepaėmė, verkia. Pažymėtina, kad garso įrašas, sukurtas 2014-05-06, perkeltas iš E. B. telefono „Samsung Galaxy Note 3“, yra 4:23 min. trukmės, jokių duomenų, kad būtų pateikta tik dalis įrašo nėra. Tyrimo metu buvo perklausytas visas įrašas, taip pat peržiūrėta kita telefone esanti medžiaga, tačiau daugiau tyrimui vertingos informacijos nerasta. Iš ko G. B. sprendžia, jog visas įrašas yra 30 min. trukmės, apeliantas nepateikia. Minėtas garso įrašas yra nuoseklus, jokių nenatūralių pauzių jame nėra, įraše girdima įvykio eiga neprasilenkia su kita rašytine bylos medžiaga, todėl šis įrodymas pripažįstamas tinkamu.

Apeliantas teigia, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas liudytoju D. G., kuris jį nuvežė į policijos komisariatą, taip pat matė, jog jis buvo blaivus, o ne girtas kaip yra nurodžiusi nukentėjusioji. Apygardos teismas šiuo aspektu pažymi, kad minėtas asmuo nėra tiesioginis įvykio liudytojas, konflikto jis nematė, todėl jokios vertingos informacijos teismui pateikti negali. Nei prokurorė kaltinamajame akte, nei pirmos instancijos teismas priimtame nuosprendyje G. B. neinkriminavo teisinę atsakomybę sunkinančios aplinkybės – apsvaigimo nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl D. G. galimas paliudijimas, jog apeliantas įvykio dieną buvo blaivus, taip pat neturi jokios reikšmės. Be to, priešingai nei skunde nurodo apeliantas, E. B. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nėra tvirtinusi, jog įvykio dieną G. B. buvo neblaivus.

Apygardos teismas taip pat atmeta nuteistojo aiškinimus, jog E. B. draugė O., dirbanti Alytaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate tyrėja, bendravo su tyrimą atliekančiu pareigūnu, todėl į jo paaiškinimus niekas neatsižvelgė. Byloje nėra duomenų, kad tyrimas būtų atliktas šališkai ar neišsamiai. Ikiteisminį tyrimą atliko Alytaus apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja I. B.. Jokių objektyvių duomenų, kad ši tyrėja būtų suinteresuota bylos baigtimi, nėra.

Remiantis išdėstytu, apygardos teismas daro išvadą, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-10-17 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam G. B. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2015-01-06 pažymos Nr. TP-7-(2.10)-34 matyti, kad advokatė Violeta Naujokienė, pateikusi advokato orderį Nr. 387929, teikia antrinę teisinę pagalbą G. B. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 34,74 Eur (b. l. 121).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš nuteistojo G. B. nepriteistinos. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Bylos duomenimis G. B. niekur nedirba, yra registruotas darbo biržoje.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. B. apeliacinį skundą atmesti.