Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV arba trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-2021-R95-I-27219 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius arba atsakovas) 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV-S-2021-R07-I-1368388 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2019 ir 2020 kalendorinius metus sumokėtas valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2019 ir 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 120 vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) ir 84 VDU, ir grąžinti permoką pareiškėjui.

Nurodo, kad 2019 metais pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartis įmonėse UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovės), o 2020 metais – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2019 metais Bendrovės, o 2020 m. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ skaičiavo ir mokėjo VSD įmokas nuo pareiškėjo darbo užmokesčio. VSDFV buvo pateikta visa informacija apie pareiškėjo darbo užmokestį bei nuo jo apskaičiuotas ir sumokėtas VSD įmokas. 2019 metais pareiškėjo su darbo santykiais susijusių pajamų suma viršijo 120 VDU, t. y. 136 344 Eur, o 2020 metais viršijo 84 VDU, t. y. 104 277,60 Eur.

Pažymi, jog iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusio Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje buvo nustatyta, kad pagal šio įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 VDU suma, 2020 metais – 84 VDU suma, 2021 ir vėlesniais metais – 60 VDU suma, o šias sumas viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nepaisant to, kad pareiškėjo bendros pajamos viršijo numatytas „lubas“, VSD įmokos buvo sumokėtos nuo visų pareiškėjo pajamų, t. y. taip pat ir nuo dalies, viršijančios įstatyme numatytą pajamų ribą. Atskirų draudėjų išmokėtos darbo užmokesčio sumos neviršijo Įstatyme numatytos ribos, todėl darbdaviai per asmeninę VSDFV paskyrą nebuvo informuoti apie tai, kad pareiškėjo pajamos pasiekė nurodytą ribą ir VSD įmokos nebuvo perskaičiuotos automatiškai.

Pareiškėjo vertinimu, VSDFV kaupdama asmenų duomenis, reikalingus teisingam įmokų apskaičiavimui, o taip pat ir nustatydama ribas viršijančias VSD įmokas, turi teisingai identifikuoti priklausančių mokėti įmokų dydį, o šį dydį viršijančią sumą grąžinti apdraustajam asmeniui. Pareiškėjo apskaičiavimais, VSDFV permoka siekia 8 788,87 Eur, tačiau tikslų permokėtų VSD įmokų apskaičiavimą turėtų atlikti atsakovas. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, pareiškėjo su darbo santykiais susijusios 2019-2020 metų metinės pajamos, viršijančios nustatytus VDU dydžius, buvo apmokestintos padidintu atitinkamai 27 proc. (2019 m.) ir 32 proc. (2020 m.) gyventojų pajamų mokesčio tarifu. Taigi, pradėjus taikyti taip vadinamas VSDFV „lubas“ ir neapmokestinat atitinkamas sumas viršijančių pajamų VSD įmokos, šiai viršijančiai daliai yra pradedamas taikyti GPM tarifas. Pareiškėjo atveju, nustatant GPM prievoles, į tai, kad pajamos buvo gautos iš kelių darbdavių, niekaip neatsižvelgta, o VSD įmokų atžvilgiu tenkančią didesnę mokestinę naštą lėmė vienintelė aplinkybė – darbo sutarčių skaičius. Tuo tarpu didesnė mokestinė našta pareiškėjui nesuteikia jokių papildomų socialinio draudimo garantijų. 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 10 dalis, kuri numato, jog apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 d.

Remdamasis tuo metu galiojusio Įstatymo 10 straipsnio 10 punktu, pareiškėjas VSDFV pateikė prašymą grąžinti nustatytus maksimalius dydžius viršijančius už jį sumokėtas VSD įmokas už 2020 metus. VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu prašymo netenkino. Pareiškėjas 2021 m. gegužės 18 d. pateikė skundą VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu atsisakė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą bei perskaičiuoti ir grąžinti permokėtas VSD įmokas. Pareiškėjo vertinimu, toks atsisakymas prieštarauja teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintai ūkinės veiklos laisvei ir laisvei pasirinkti darbą, taip pat Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintam mokesčių mokėtojų lygybės principui.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėjas 2021 m. balandžio 23 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl 2019 ir 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2019 metais jo pajamų suma, nuo kurios sumokėtos įmokos, viršijo 120 VDU, o 2020 metais viršijo 84 VDU. VSDFV Vilniaus skyrius, patikrinęs Registro duomenų bazėje įrašytus pareiškėjo draudėjų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus duomenis apie pareiškėjo pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos (draudžiamąsias pajamas) bei turimą informaciją apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, nustatė, kad: 1) dėl 2019 metų laikotarpio: UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Vilniaus skyriui pateikė duomenis apie pareiškėjo 55 453,81 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 97 090,12 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 32,00 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 20 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. ir 5,00 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 18 d.; 2) dėl 2020 metų laikotarpio: UAB „(duomenys neskelbtini)“ VSDFV Vilniaus skyriui pateikė duomenis apie pareiškėjo 54 678,43 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė duomenis apie pareiškėjo 89 805,28 Eur draudžiamąsias pajamas laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Nustatęs, kad 2019 ir 2020 metais pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, suma pas kiekvieną draudėją atskirai nepasiekė socialinio draudimo įmokų bazės maksimalaus dydžio, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. neviršijo 120 VDU sumos (136 344,00 Eur), o laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (7.2E) DV_S-38509 apie tai informavo pareiškėją ir nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti jo 2021 m. balandžio 23 d. prašymo dėl socialinio draudimo įmokų už 2019 ir 2020 metus perskaičiavimo ir permokos grąžinimo.

Pažymi, jog pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (7.2E) DV_S-38509, kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas kelis darbdavius ir veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti.

Nurodo, jog 2019 ir 2020 metais pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, suma pas kiekvieną draudėją atskirai nepasiekė socialinio draudimo įmokų bazės maksimalaus dydžio, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. neviršijo 120 VDU sumos (136 344,00 Eur), o laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. neviršijo 84 VDU sumos (104 277,60 Eur), todėl jis VSD įmokų nebuvo permokėjęs. Apie tai pareiškėjui buvo paaiškinta VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendime. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojo Įstatymo 10 straipsnio 10 dalies pakeitimas, kuriame nustatyta, kad apdraustųjų asmenų VSD įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų VSD įmokų bazė (60 VDU suma), grąžinamos tiesiogiai apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos į apdraustojo asmens sąskaitą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje, į kurią buvo pervesta paskutinė išmoka, kurios mokėjimas pavestas VSDFV ar jos teritoriniams skyriams. 2021 metais maksimali suma, nuo kurios skaičiuojamos VSD įmokos, bus skaičiuojama bendrai, jei asmuo dirba pas kelis darbdavius.

Pažymi, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalys yra materialinės teisės normos, todėl yra taikomos tiems teisiniams santykiams, kurie atsiranda jų galiojimo metu, jeigu įstatymų leidėjas nenustato kitaip, ir atgalinio galiojimo laike galios neturi. Įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusios pakeistos Įstatymo 10 straipsnio 9 ir 10 dalių nuostatos dėl VSD įmokų mokėjimo ir grąžinimo tvarkos tuo atveju, kai apdraustasis asmuo dirba pas kelis draudėjus ir asmens draudžiamosios pajamos viršija maksimalų VSD įmokų bazės dydį, turėtų būti taikomos ir už ankstesnį, 2019 ir 2020 metų laikotarpį.

Laikosi pozicijos, kad VSDFV Vilniaus skyrius tinkamai pritaikė ginčui aktualias galiojančias Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2021 m. gegužės 21 d. sprendimo Nr. (9.8E) I-2021-R95-I-27219 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. (7.2E) DV-S-2021-R07-I-1368388 teisėtumo ir pagrįstumo ir atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas R. G. 2021 m. balandžio 23 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą dėl darbdavių už jį 2019 ir 2020 metais sumokėtų socialinio draudimo įmokų perskaičiavimo ir įmokų permokos grąžinimo, nurodydamas, kad 2019 metais jo pajamų suma, nuo kurios sumokėtos įmokos, viršijo 120 VDU, o 2020 metais - viršijo 84 VDU.

VSDFV Vilniaus skyrius 2021 m. gegužės 7 d. sprendime informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) pagal Įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo (toliau - PSD) įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo sumos, ne didesnės kaip 2019 metais – 120 VDU suma, 2020 metais – 84 VDU suma, o šią sumą viršijančiai pajamų daliai taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Pažymėjo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 10 straipsnio 10 dalis (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) reglamentuoja, kad socialinio draudimo įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, pagal pateiktą prašymą grąžinamos draudėjams iki kitų metų gegužės 31 dienos. Nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nebelieka nuostatos, kad kai asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) apdraustųjų socialinio draudimo įmokos, išskyrus PSD įmokas, kurios per kalendorinius metus sumokėtos didesnės, negu šio straipsnio 9 dalyje nustatyta atitinkamų kalendorinių metų socialinio draudimo įmokų bazė, gražinamos apdraustiesiems asmenims iki kitų metų gegužės 31 dienos. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre turimais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, suma 2019 ir 2020 metais pas draudėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirai nepasiekė valstybinio socialinio draudimo įmokų bazės maksimalaus dydžio, t. y. 2019 metais neviršijo 120 VDU sumos (136 344,00 Eur), o 2020 metais – 84 VDU sumos (104 277,60 Eur). Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, atsakovas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2021 m. balandžio 23 d. prašymą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu skundo netenkino ir konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimas atsisakyti grąžinti pareiškėjui socialinio draudimo įmokas dirbant pas du darbdavius yra pagrįstas, veiksmai atlikti vadovaujantis galiojančiais teisės aktais ir jiems neprieštarauja. VSDFV 2021 m. gegužės 21 d. sprendime nurodė, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje (redakcija galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, kad pagal Įstatymo 4 straipsnį draudžiamų asmenų socialinio draudimo įmokos, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus 2020 metais skaičiuojamos nuo sumos ne didesnės kaip 84 VDU suma. Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal Įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai. Nurodė, kad pareiškėjo uždirbtos 2020 metais pajamos pas kiekvieną draudėją, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atskirai neviršijo 84 VDU, todėl valstybinio socialinio draudimo įmokų pareiškėjas nėra permokėjęs.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VSDV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu bei VSDFV 2021 m. gegužės 21 d. sprendimu, kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Pareiškėjas savo skunde teismui taip pat prašė stabdyti administracinę bylą pagal jo skundą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priims nutarimą pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą administracinėje byloje Nr. eI2-1127-595/2021 dėl iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies redakcijos atitikties Konstitucijai.

Taigi ginčo teisiniams santykiams yra aktuali Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies 2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 29 d. kreipėsi su prašymu į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), prašydamas ištirti, ar Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame konstatavo, kad Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija, TAR, 2018-12-20, Nr. 20974) nuostata „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ tiek, kiek pagal ją darbo santykius arba santykius, savo esme atitinkančius darbo santykius, turėjusio apdraustojo asmens, drausto daugiau negu vieno draudėjo, valstybinio socialinio draudimo įmokos turėjo būti skaičiuojamos pagal kiekvieną draudėją atskirai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2022 m. liepos 7 d. nutarime nurodė, kad pagal ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje „Jeigu asmuo atitinkamais kalendoriniais metais yra draudžiamas pagal šio įstatymo 4 straipsnį daugiau negu vieno draudėjo, socialinio draudimo įmokos pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto atitinkamų metų rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą 2019 ir 2020 metais vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai atitinkamai 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas viršijus nurodytas maksimalias sumas, tačiau tais pačiais 2019 ir 2020 metais daugiau negu vieno draudėjo drausto darbuotojo pajamų daliai, viršijusiai minėtas 120 VDU ir 84 VDU sumas, 0 procentų socialinio draudimo įmokų tarifas turėjo būti taikomas tik tuo atveju, jeigu nurodytas sumas sudariusios ir jas viršijusios pajamos buvo gautos iš kiekvieno draudėjo atskirai, ir tik šioms iš atskiro (atskirų) draudėjo (draudėjų) gautoms nurodytas sumas viršijusioms pajamoms. Atsižvelgiant į tai, kad didesnis pajamų šaltinių skaičius nebūtinai reiškia didesnes (papildomas) pajamas, pažymėjo, kad ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti situacijoms, kai darbuotojai, gavę vienodo dydžio pajamas, privalėjo mokėti skirtingo dydžio socialinio draudimo įmokas dėl to, kad jų pajamos buvo gautos iš skirtingo skaičiaus pajamų šaltinių; tokiu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos atsirasti ir tokioms situacijoms, kai darbuotojai, gavę mažesnes pajamas, tačiau iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio, privalėjo mokėti didesnes socialinio draudimo įmokas nei darbuotojai, gavę didesnes pajamas, tačiau iš vieno pajamų šaltinio, kai tos pajamos viršijo įstatyme nustatytas maksimalias sumas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, t. y. kai pasiekus minėtas įstatyme nustatytas maksimalias sumas, jas viršijančiai pajamų daliai turėjo būti taikomas 0 procentų įmokų tarifas. Taigi, ginčijamoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu darbuotojams, draustiems daugiau negu vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš daugiau negu vieno pajamų šaltinio), buvo nustatytas nevienodas, t. y. mažiau palankus, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas teisinis reguliavimas, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draustiems vieno draudėjo (pajamas gavusiems iš vieno pajamų šaltinio). Pažymėjo, kad tarp vienodo dydžio pajamas iš tokių pat darbo santykių arba santykių, savo esme atitinkančių darbo santykius, gavusių apdraustųjų asmenų, draustų vieno draudėjo, ir asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, jų pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas aspektu nebuvo tokio pobūdžio ir tokios apimties teisinės padėties skirtumų, kad jų nevienodas traktavimas, neatsižvelgiant į, be kita ko, asmenų, draustų daugiau negu vieno draudėjo, gaunamų pajamų bendrą dydį, būtų objektyviai pateisinamas. Konstatavo, kad įstatymų leidėjas, ginčijamoje Įstatymo 10 straipsnio 9 dalies (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija) nuostatoje nustatęs, jog socialinio draudimo įmokos darbuotojams, draudžiamiems daugiau negu vieno draudėjo, skaičiuojamos nuo šioje dalyje nustatytų maksimalių sumų pagal kiekvieną draudėją atskirai, darbuotojų, draudžiamų daugiau negu vieno draudėjo, atžvilgiu įtvirtino kitokį, mažiau palankų socialinio draudimo įmokų skaičiavimo teisinį reguliavimą, palyginti su įtvirtintuoju darbuotojams, draudžiamiems vieno draudėjo, tarp šių vienodoje (panašioje) padėtyje esančių asmenų kategorijų nesant tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kurie objektyviai pateisintų nevienodą jų traktavimą, taigi nepaisė Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui prašo panaikinti VSDFV 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą, kurie iš esmės buvo priimti vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 9 dalimi (2018 m. gruodžio 11 d. redakcija), kuri Konstitucinio Teismo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad VSDFV 2021 m. gegužės 21 d. sprendimas Nr. (9.8E) I-2021-R95-I-27219 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimas Nr. (7.2E) DV-S-2021-R07-I-1368388 yra naikintini.

Pareiškėjas skunde taip pat prašo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti darbdavių už pareiškėją per 2019 ir 2020 kalendorinius metus sumokėtas VSD įmokas, išskyrus privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios viršijo Įstatymo 2019 ir 2020 kalendoriniams metams nustatytą socialinio draudimo įmokų bazę, t. y. 120 VDU ir 84 VDU. Atsižvelgiant į tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimai naikintini, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2021 m. balandžio 23 d. prašymą.

Pareiškėjas skunde prašo priteisti bylinėjimo išlaidas – žyminį mokestį. Kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. birželio 14 d. mokėjimo nurodymo Nr. 846, pareiškėjas, teikdamas skundą teismui, sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. ABTĮ 40 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, o 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas 22,50 Eur jo sumokėtas žyminis mokestis.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. (7.2E) DV-S-2021-R07-I-1368388 „Dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų grąžinimo“.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. (9.8E) I-2021-R95-I-27219 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsisakymo grąžinti valstybinio socialinio draudimo įmokas“.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo R. G. 2021 m. balandžio 23 d. prašymą.

Priteisti pareiškėjui R. G. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 22,50 (dvidešimt dviejų eurų ir penkiasdešimties euro centų) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.