Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Vijolė Vitienė, sekretoriaujant Elonai Mackutei, ieškovei B. M. ir jos atstovei advokatei D. B. , atsakovo UAB „Šiaurės arka“ atstovams V. S. ir advokatui M. S. nedalyvaujant, apie posėdį pranešta, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui UAB „Šiaurės arka“ dėl išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo

Aprašomoji dalis

nustato:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau tekste – LR DK ) 94 str. 1d. nustato, kad darbo sutarties turinys yra jos šalių sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas.

Šalys 2007-01-22 pasirašė darbo sutartį Nr. 55 ( 11-12 b.l.), pagal kurią laikotarpiui nuo 2007-01-24 iki 2007-04-06 ieškovė įsipareigojo 8 valandas per darbo dieną ir 40 valandų per savaitę dirbti ūkio darbininke, o darbdavys įsipareigojo jai mokėti kas mėnesį 700,00 Lt dydžio darbo užmokestį. Šalims vykdant šią darbo sutartį, 2007-01-22 atsakovo direktoriaus įsakymo Nr.1 pagrindu ieškovė buvo komandiruota į Norvegijos Karalystę darbui 74 dienoms ūkio darbams (9, 64 b.l.). Taigi šioje byloje minėtais rašytiniais įrodymais laikytina nustatyta, kad šalis minėtu laikotarpiu siejo darbo teisiniai santykiai.

Sudarius darbo sutartį, atsakovui, kaip darbdaviui, teko pareiga tinkamai organizuoti ieškovės darbą, laikytis darbo įstatymų, rūpintis jos poreikiais ( LR DK 229 str.), o ieškovei teko LR DK 228 straipsnyje numatytos pareigos - dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės. LR DK numato teisę darbdaviui ne tik domėtis tuo, kaip darbuotojas atlieka savo darbines pareigas, bet nustato ir priemones reaguoti, jei darbuotojas darbo pareigas vykdo netinkamai ar visai neatlieka savo darbo pareigų - taikyti drausmines nuobaudas. Šioje byloje nepateikta leistinų rašytinių įrodymų, kad ieškovė minėtu darbo laikotarpiu būtų neatlikusi savo darbo pareigų ar jas atlikusi netinkamai. Atsakovo atstovų teiginiai apie tai, kad ieškovei galimai nebuvo darbo pilnu krūviu, nesant jokių tą galinčių patvirtinti rašytinių įrodymų, atmestini, kaip ir teiginiai, kad ieškovė neatitiko reikalavimų, nes nepakankamai mokėjo anglų kalbą, nes nepateikta jokių įrodymų, kad darbo sutartimi ar kitu įmonės kolektyviniu ar kitokiu lokaliniu norminiu teisės aktu tokie reikalavimai ūkio darbininkui būtų buvę nustatyti. Pažymėtina, kad tokių reikalavimų ieškovės sutuoktiniui atsakovas nekėlė.

LR DK 93 str. nustato svarbią darbdavio pareigą ir darbo sutarties požymį – darbo, atliekamo esant darbo teisiniam santykiui, atlygintinumą. Tai reiškia, kad negali būti pagal darbo sutartį atliekamų darbų, kurie būtų neatlyginami. LR DK 186 str. 4d. imperatyviai nurodo, kad darbo užmokestis mokamas pinigais.

Kaip patvirtina atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai – atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiai (34-37 b.l.), ieškovei už visą darbo laikotarpį išmokėti priklausė viso 1.684,28 Lt darbo užmokesčio.

LR DK 177 str. 1 d. nustato, kad jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių (LR DK 177 str. 2 d.). Tokiu būdu, ieškovei už jos sulygtą darbo laikotarpį buvo priskaičiuotina 100, 25 Lt (44 b.l.) kompensacija už nepanaudotas atostogas, tačiau priklausanti suma buvo didesnė 41,58 Lt ( buhalterei padarius klaidų) (76 b.l.), ką atsakovas pripažino.

Taigi visa ieškovei išmokėtina darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma yra 1.725,86 Lt ( nurodoma tik išmokėtina suma, nes atsakovas privalomus mokesčius sumokėjo).

Darbuotojui mokamų dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti. Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu NR.116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ patvirtinta dienpinigių dienos norma Norvegijos Karalystėje yra 170,00 Lt (minėto įsakymo 2003-05-24 redakcija). Tokių padidėjusių išlaidų kompensavimo garantija darbuotojui nustatyta LR DK 220 straipsnyje, detalizuota LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarime Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2005 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 101 redakcija); šio nutarimo 5.1 punkte įtvirtinta teisė darbo sutarties šalims keisti nustatytą dienpinigių dydį, tačiau tik esant vienam iš šių atvejų: jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje, o jeigu tokia sutartis nesudaryta – darbo sutartyje. LR DK 93 straipsnyje apibrėžta darbo sutarties sąvoka apima ir darbdavio pareigą užtikrinti darbuotojui darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, o darbo sutarties šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginus su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis (LR DK 94 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties keitimo tvarka yra tokia pati kaip ir jos sudarymo, susitarimą patvirtinant parašais rašytiniame darbo sutarties tekste.

Nors, atsakovo teigimu, žodžiu su ieškove tarėsi ir sulygo dėl jai mokėtinų dienpinigių kitokios normos ( tik dėl 50 proc.) nei numato norminiai teisės aktai, tačiau ieškovė kategoriškai neigė buvus net ir žodinį tokį susitarimą, atsakovas neturi ir nepateikė leistinų rašytinių įrodymų (LR CPK 178 str.), kad jo, kaip darbdavio, teisė mokėti 50 proc. mažesnio dydžio dienpinigius ieškovei buvo įforminta jau minėta norminių teisės aktų nustatyta tvarka.

Šioje byloje nebuvo ginčijama, nors ir nėra pateikta darbo sutartis, sudaryta su ieškovės sutuoktiniu, kad tiek su ieškove, tiek ir su jos sutuoktiniu R. M. buvo sudarytos darbo sutartys, jiems sulygus dėl analogiškų darbo sutarties sąlygų, t.y. dėl darbo ūkio darbininkais 8 valandas per darbo dieną ir 40 valandų per savaitę. Atsakovo teiginiai apie tai, kad pagrindas susitarti dėl dienpinigių normos mažinimo buvo tas, kad darbų apimtis buvo tokia, jog tik vienam ieškovės sutuoktiniui užteko darbo ūkyje, prieštarauja pateiktiems rašytiniams įrodymams.

Nors atsakovas teigė, kad tarėsi ieškovei mokėti 50 proc. mažesnio dydžio dienpinigius, tačiau, kaip matyti iš pateiktos avanso apyskaitos (40 b.l.) ir liudytojos S. L. , atsakovo buhalterės, parodymų (150-151 b.l.), buvo skaičiuojama tik 34,01 Lt dienai, t.y. ženklai mažiau nei 50 proc. nustatyto dydžio, o nurodymą skaičiuoti tik tokio dydžio dienpinigius ieškovei buhalterė gavo iš atsakovo direktorės jau prasidėjus šalių tarpusavio nesutarimams. O nesutarimai, kaip paaiškino šalys bei patvirtino liudytojas R. M. , prasidėjo tada, kai atsakovo vienintelis akcininkas, atsakovo teigimu, veikiantis pagal direktorės įgaliojimą, neketino pasirašyti ieškovės komandiruotės pažymėjime, teigdamas, kad ieškovė kaip darbuotoja šiame ūkyje buvo nereikalinga. Pažymėtina, kad toks akcininko pareiškimas buvo padarytas baigiantis darbo sutartimi sulygtam terminui.

Šioje byloje rašytiniu įrodymu – su ieškove sudaryta darbo sutartimi, kuri nebuvo pakeista ir papildyta, laikytina neginčijamai nustatyta, kad nebuvo jokio šalių susitarimo sumažinti ieškovei priklausančių išmokėti dienpinigių normą, taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų turėjęs teisinį pagrindą ieškovei sumažinti norminių teisės aktų nustatytą 170,00 Lt dienpinigių normą.

Ieškovei už 75 dienas (būtent taip nurodyta atsakovo pateiktoje avanso apyskaitoje Nr. 2 2007 metų (40 b.l.)), išbūtas komandiruotėje Norvegijos Karalystėje, priklausė išmokėti 12.750,00 Lt (75 dienos x 170,00 Lt).

Taigi viso ieškovei priklausė išmokėti 14.475,86 Lt: 1.725,86 darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir 12.750,00 Lt dienpinigių.

Kaip jau minėta, darbdaviui tenka pareiga darbuotojui mokėti darbo užmokestį ir kitas išmokas, o LR DK 141 str. 1d. yra įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. Taigi pareiga įrodyti, kad su ieškove buvo pilnai atsiskaityta, tenka atsakovui.

Atsakovas yra privatusis pelno siekiantis juridinis asmuo, t.y. savo pavadinimą turinti įmonė (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.33 str. 1d., 2.34 str.1d., 3 d.), kurios tikslas – tenkinti privačius poreikius, o jo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau tekste - Buhalterinės apskaitos įstatymas) 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 normos (1 str.). Šio įstatymo 2 straipsnis (su pakeitimais ir papildymais, galiojusiais iki ieškovės darbo santykių pabaigos - 2007-04-06) nustatė, kad apskaitos dokumentas yra popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas, o 12 straipsnis nustatė, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr.179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, kurios reglamentuoja juridinių asmenų kasos darbo organizavimo, kasos operacijų atlikimo ir įforminimo tvarką (1p.), pinigų priėmimas į ūkio subjekto kasą ir išmokėjimas iš ūkio subjekto kasos yra kasos operacija (2p.), pagal 3p., pinigai į kasą iš ūkio subjektų, gyventojų priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), o priėmus pinigus - ir kasininkas, pagal 11 p. nuostatas, - „Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną.“.

Taigi, pagal minėtus norminius teisės aktus įmonės ūkinės finansinės operacijos turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – LR CPK) 177 str. 4d. ir jau minėto Buhalterinės apskaitos įstatymo prasme leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įmonės atlikto pinigų priėmimo į įmonės kasą ir išmokėjimo iš kasos patvirtinimui pripažintini tik rašytiniai įrodymai.

Šioje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar ieškovei buvo sumokėta dalis jai priklausančių išmokų, nes ieškovė savo parašu nėra patvirtinusi, kad kokią nors sumą gavo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (2005 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 101 redakcija) 5.2. punkte numatyta, kad jeigu komandiruojamam darbuotojui dienpinigius moka kitas asmuo, t.y. kai dienpinigiai bus išmokėti komandiruotės vietoje priimančiojo asmens ar panašiai ir yra tai patvirtinantys dokumentai. Šiuo atveju komandiruojamam darbuotojui gali būti mokamas dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos 3 ir 9 punktų nuostatas, ir dienpinigių sumos, išmokėtos jam kito asmens, skirtumas.

Kad patvirtinti, jog ieškovei ūkininkas N. S. sumokėjo 10.000,00 kronų, kas, atsakovo teigimu, atitinka 4.251,40 Lt, atsakovas pateikė įrodymų.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų – 2007-03-29 datuotų pakvitavimų, ūkininkas N. S. ieškovei ir jos sutuoktiniui skyrė apmokėjimui (mokėjimo paskirtis - „avansas į rankas“) po 5.000,00 kronų (87- 88 b.l.). Pakvitavime savo parašu ieškovės sutuoktinis patvirtino, kad gavo 5.000,00 kronų kaip avansinį mokėjimą. Ieškovė pakvitavimo nepasirašė, tačiau nei ji, nei liudytojas R. M. neneigia fakto, kad jie iš ūkininko N. S. gavo 10.000,00 kronų. Ieškovės ir jos sutuoktinio R. M. teigimu (151-152 b.l.), tai buvo asmeninis ūkininko apmokėjimas už darbo sutartimi su atsakovu nesulygtų kitokio pobūdžio ūkio darbų atlikimą asmeniškai ūkininkui.

Pažymėtina, kad 2007-03-29 datuotas pakvitavimas, jog ūkininkas N. S. ieškovei skyrė apmokėjimui (mokėjimo paskirtis - „avansas į rankas“) 5.000,00 kronų (87- 88 b.l.), nėra ieškovės pasirašytas, taigi nepatvirtina fakto, kad ieškovė tokią sumą gavo. Liudytojo R. M. teigimu, ieškovei tą dieną negalėjus pasirašyti, pinigų ūkininkas grąžinti neprašė, pasirašyti nereikalavo.

Kaip matyti iš liudytojos S. L. , tuo metu dirbusios UAB „Šiaurės arka“ buhaltere, parodymų, darbuotojams, grįžusiems iš komandiruotės užsienyje ir atsivežus tokį ūkininko ir darbuotojo pasirašytą avansinio mokėjimo patvirtinimą, ji užpajamuodavo, kad tokia suma yra gauta įmonėje iš ūkininko, priklausančias mokėti išmokas darbuotojams apskaičiuodavo viso dydžio, išmokėdavo skirtumą, o darbuotojas privalėdavo pasirašyti, kad jam išmokėta visa priklausanti suma, t.y. ir ta priklausančių išmokų dalis, kurią ūkininkas jau būdavo sumokėjęs užsienyje. Būtent tokios įmonės viduje nustatytos tvarkos buhalterė, jos teigimu, laikėsi ir apskaičiuodama išmokas ieškovei ir jos sutuoktiniui. Atsakovo teigimu, piniginių lėšų, gautų iš ūkininko, užpajamavimo faktą patvirtina rašytinis įrodymas - kasos pajamų orderis. Kaip matyti iš atsakovo pateikto kasos pajamų orderio ( serija UTI Nr.0892250, datuoto 2007 m. balandžio mėn. (diena nenurodyta)), įmonė iš kliento S. H. gavo avansą už atliktus darbus – 4.235,00 Lt. (39 b.l.). S. H. – UAB „Šiaurės arka“ vienintelis akcininkas (48 b.l.). Šiame dokumente nėra nurodyta jo data, o tai reiškia, kad neįmanoma nustatyti, kada ši ūkinė operacija buvo atlikta. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnį, kuris nustato privalomuosius apskaitos dokumentų rekvizitus, apskaitos dokumento data yra privalomas apskaitos dokumento rekvizitas ( 13 str. 3p.). Be to, kaip jau minėta, privalu nurodyti kasos pajamų orderyje ir dokumentus, kurių pagrindu priimami į kasą pinigai. Minėtame atsakovo pateiktame kasos pajamų orderyje nėra nurodytas joks dokumentas, kurio pagrindu S. H. sumokėjo, ką patvirtino savo parašu, kaip klientas avansą už atliktus darbus.

Teismų praktikoje nepri­pa­žįstama leis­ti­na įro­di­nė­ji­mo prie­mo­ne – ra­šy­ti­niu įro­dy­mu – ap­skai­tos do­ku­men­tas, neturintis 2001 m. lap­kri­čio 6 d. Bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos įsta­ty­mo Nr. IX-574 13 straips­ny­je nu­ro­dy­tų pri­va­lo­mų ap­skai­tos do­ku­men­tų rek­vi­zi­tų.

Nesant kasos pajamų orderyje datos ir kitų jau minėtų duomenų, šis dokumentas nėra leistina įrodinėjimo priemonė, be to, jis net ir negalėtų patvirtinti atsakovo nurodyto fakto, kad atsakovas tokiu būdu užskaitė įmonėje ūkininko N. S. ieškovei sumokėtus pinigus, kad ieškovei išmokėti tik likusią dienpinigių sumą.

Kaip jau minėta, nors norminiai teisės aktai leidžia darbdaviui užskaityti komandiruotėje kito asmens jo darbuotojui išmokėtus dienpinigius ir išmokėti tik dienpinigių skirtumą, tačiau tik tuo atveju, kai yra tai patvirtinantys dokumentai.

Kaip matyti iš atsakovo procesinių dokumentų turinio (61 b.l.), atsakovas teigia, kad ieškovei priklausančių sumokėti dienpinigių suma, šalims sulygus dėl 50 proc. mažesnių dienpinigių normos, buvo 6.417,00 Lt, todėl jai iš ūkininko gavus 10.000,00 kronų (4.251,40 Lt), o 2.550,72 Lt gavus atsakovo įmonėje, tačiau už gautą sumą nepasirašius algalapyje, su ieškove buvo pilnai atsiskaityta.

Pažymėtina, kad darbo santykiai yra individualūs, todėl atsakovas darbo sutartį sudarė ne su B. ir R. M. šeima, o su kiekvienu iš jų atskirai. Darbdaviui nei LR DK, nei LR CK trečiosios knygos normos nenumato teisės pačiam tiesiogiai taikyti teisės normų dėl sutuoktinių turto bendrumo. Atsakovas nurodė, kad ieškovės sutuoktiniui ūkininko išmokėtą sumą užskaitė kaip gautą ieškovės. Remdamasis tokiomis jo nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas ketino patvirtinti, kad pinigų atsakovo įmonėje ieškovei ir jos sutuoktiniui išmokėjimo dieną jiems buvo perduota visa 2007-04-06 atlyginimų išmokėjimo žiniaraštyje Nr.08 nurodyta suma – 12.248,88 Lt R. M. ir 2.550,72 Lt ieškovei, t.y. viso 14.799,60 Lt. Tokiu būdu atsakovas neatsižvelgė į tai, kad R. M. ūkininkas buvo išmokėjęs - 5.000,00 kronų (ką pats R. M. buvo patvirtinęs savo parašu), o visą ūkininko perduotą sumą -10.000,00 kronų užskaitė kaip išmokėtą ieškovei, nors ūkininkas nepasirūpino tuo, kad pakvitavimas būtų tinkamai įformintas, t.y. ieškovės pasirašytas. Tačiau, kaip matyti iš atsakovo pateiktos avanso apyskaitos (40 b.l.), ieškovei dienpinigiai paskaičiuoti ne po 85,00 Lt dienai, o tik po 34,01 Lt, t.y. taip, kaip ir patvirtino liudytoja S. L. , kad ji, apskaičiuodama išmokas, taikė direktorės nurodyto dydžio dienpinigių normą, o ne vadovavosi darbo sutarties duomenimis. Taigi bendra ieškovei apskaičiuota mokėti suma, jai su R. M. atvykus pas atsakovą, buvo tik 4.235,00 Lt (2.550,72 Lt dienpinigių ir 1.684,28 Lt darbo užmokesčio bei kompensacijos (paskaičiuota klaidingai) už nepanaudotas atostogas), taigi tik tiek, kiek, atsakovo teigimu, ieškovė buvo gavusi Norvegijos Karalystėje iš ūkininko – 10.000,00 kronų.

Taigi, atsakovo teigimu, jis R. M. išmokėjo visą dienpinigių sumą, t.y. neįskaitęs ūkininko sumokėtą sumą, nors R. M. patvirtino savo parašu pinigų gavimą, todėl tokie atsakovo veiksmai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ir pats atsakovas ūkininko ieškovės sutuoktiniui perduotų 10.000,00 kronų (gavęs 5.000,00 kronų patvirtino parašu) nevertino kaip šio ūkininko sumokėtų dienpinigių dalies.

Tai leidžia tikėti buvus ieškovės nurodytą faktą, kad atsiskaitymo su ja ir R. M. dieną realiai jai išmokėtinų piniginių lėšų atsakovas neperdavė, todėl ji savo parašu ir atsisakė patvirtinti pinigų jai perdavimo faktą buvus. Pasirašydama ji būtų patvirtinusi faktiškai neįvyksiančią ūkinę operaciją.

Taigi atsakovas neturi neginčijamų ir leistinų įrodymų, kad patvirtinti, jog ieškovei ūkininko N. S. skirti kaip avansinis mokėjimas 5.000,00 kronų, kurių gavimo ieškovė nėra patvirtinusi savo parašu, yra dalinis apmokėjimas (dienpinigiai) pagal darbo sutartį, ieškovės sudarytą su atsakovu.

Laikytina nustatyta, kad atsakovas ieškovei nėra sumokėjęs jai priklausančių dienpinigių - 12.750,00 Lt, o atsisakydamas sumokėti, pažeidžia jos teises.

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 186 str. 1 d.). Dienpinigiai, kelionės išlaidos yra kompensacinės išmokos ir jos skiriasi nuo darbuotojams mokamų priedų, priemokų, padidintų mokėjimų, kurie dažniausiai susiję su nukrypimais nuo normalių darbo sąlygų. Kompensacinės išmokos nelaikomos darbo užmokesčiu, jos neįtraukiamos ir į vidutinio darbo užmokesčio sumas (DK 204 str.). Tačiau darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, privalo visiškai atsiskaityti su juo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, t. y. darbdavys privalo išmokėti darbuotojui visas jam priklausančias pinigų sumas pagal DK 206 str. taisykles (DK 141 str.). Įstatymas nenumato, kad darbdavys atleidimo dieną turi sumokėti darbuotojui tik darbo užmokestį, o įsakmiai įpareigoja visiškai atsiskaityti su juo, išmokėti visas priklausančias išmokas, vadinasi ir kompensacines. Įstatymo leidėjas šią prievolę susieja su kita darbdaviui atsirandančia prievole: neatsiskaičius su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, atsiranda pavėluoto atsiskaitymo su darbuotoju teisiniai padariniai, numatyti DK 141, 207 straipsniuose.

Atsižvelgiant į įstatymo reikalavimą išmokėti atleidžiamam iš darbo darbuotojui visas jam priklausančias pinigų sumas, darytina išvada, kad atsakovas prievolės neįvykdė, su ieškove neatsiskaitė, nes neišmokėjo jai darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir dienpinigių.

Ieškovei, ginant jos teises (LR DK 36 str.), iš atsakovo (darbo sutarties 3 p., LR DK 141 str., 206 str.) priteistina 14.475,86 Lt: 1.725,86 darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas bei 12.750,00 Lt dienpinigių.

LR DK 141 str. 1d. įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną. LR DK 141 str. 3d. nustato, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo dieną. Pagrindas taikyti LR DK 141 str. 3 dalyje numatytas pasekmes yra konstatavimas tokių sąlygų: 1. darbdavys ne visiškai atsiskaitė su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną; 2. dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas. Ši norma nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti savo tikslus, jei ji proporcinga teisės pažeidimui. Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką išieškojimas laikytinas adekvačia sankcija. Tačiau, jei atleidžiamam iš darbo darbuotojui neišmokama tik dalis darbo užmokesčio, tai vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką, reikštų neproporcingos, neadekvačios sankcijos, prieštaraujančios protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams, taikymą. Nustatant darbdavio kaltę atsižvelgtina į tai, kad dėl nesumokėtų išmokų, susijusių su darbo santykiais, ieškovė žodžiu atsakovui pretenzijas pareiškė nedelsdama, dėl to kilo konfliktas, po to ji 2007 m. liepą kreipėsi į LR Valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrių, kuris nustatė, kad neapmokėta pilnai kompensacija už nepanaudotas atostogas, darbdaviui neatsiskaičius ir po to, ieškovė 2008-09-26 kreipėsi į teismą, t.y. beveik po pusantrų metų. Sprendžiant darbdavio kaltės klausimą, atsižvelgiama ir į atleidžiamo darbuotojo teisinį statusą ir jo vykdytas darbines funkcijas. Ieškovė dirbo ūkininko ūkyje darbininke, jokios įtakos darbdaviui daryti negalėjo, todėl dėl susidariusios situacijos, kad jai nebuvo teisingai apskaičiuotos išmokos ir savalaikiai atsiskaityta, nėra kalta. Nors į teismą kreipėsi tik po beveik pusantrų metų, kas sudarė sąlygas susikaupti dideliam įsiskolinimui, tačiau jai neišmokėtos visos priklausančios išmokos, o jų bendra suma yra didelė - 14.475,86 Lt, todėl priteistina suma už uždelsimo atsiskaityti laiką nemažintina.

Nustačius, kad su atleidžiama iš darbo ieškove jos atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, atsakovo atžvilgiu taikytinos LR DK 141 str. 3 d. nustatytos pasekmės: ieškovei priteistinas jos vidutinis darbo užmokestis – 700,00 Lt už uždelsimo laiką, t.y. nuo 2007-04-07 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t.y. už visą uždelstą atsiskaityti laiką (vidutinis mėnesinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-04-07 iki 2009-02-28 yra 15.915,80 Lt). Darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.

Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio – 700,00 Lt priteisimo vykdytinas skubiai (LR CPK 282 str. 2d. 2p.).

Ieškinį patenkinus visiškai, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 88 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

Už advokato pagalbą ieškovė turėjo 2.098,00 Lt išlaidų: 708,00 Lt už procesinių dokumentų – ieškinio parengimą, 1.390,00 Lt už atstovavimą ( 7, 122 b.l. ). Ieškovės turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį palyginus su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 2.1p. ir 2.2p. (sudėtinga ir specialių žinių reikalinga byla), 2.4p. (būtinumas išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta), 8.16 p. (už ieškinį maksimali suma – 2.400,00 Lt); 8.18p. (už vieną atstovavimo teisme valandą maksimalus dydis -120,00 Lt (bendra posėdžių, dalyvaujant atstovei, trukmė – 7 val.), pripažintina, kad ieškovės realiai turėtos ir pagrįstos dokumentais išlaidos (2.098,00 Lt) advokato pagalbai apmokėti buvo būtinos, tačiau yra pernelyg didelės, nes išlaidos už atstovavimą teisme ženkliai viršija nustatytus maksimalius dydžius, todėl pripažintina, kad protingumo kriterijus atitinkanti suma yra 1.600,00 Lt. Iš atsakovo ieškovei priteistina 1.600,00 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti (LR CPK 93 str., 98 str.).

Į valstybės biudžeto pajamas iš atsakovo priteistina 912,00 Lt žyminio mokesčio (1.725,86 Lt + 12.750,00 Lt +15.915,80 Lt x 3 proc. (suapvalinus pagal LR Mokesčių administravimo įstatymo 64 str. 4d.) ir 22,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 str., 263-265 straipsniais, 268 – 270, 282 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Šiaurės arka“, įmonės kodas 300119712, ieškovei B. M. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1.725,86 Lt darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 12.750,00 Lt dienpinigių, 15.915,80 Lt - vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2007-04-07 iki 2009-02-28, vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (jam esant 700,00 Lt) už visą uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2009-03-01 iki teismo sprendimo dalyje dėl darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, dienpinigių priteisimo visiško įvykdymo, 1.600,00 Lt už advokato pagalbą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Šiaurės arka“, įmonės kodas 300119712, į valstybės biudžetą 912,00 Lt žyminio mokesčio ir 22,00 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio darbo užmokesčio – 700,00 Lt priteisimo vykdyti skubiai (LR CPK 282 str. 2d. 2p.).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.