- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-03
- Bylos Nr.
- I-2011-426/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06514-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Irena Paulauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant vertėjai Ingridai Kisieliūtei, pareiškėjai E. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. L. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja E. L. kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslindama ir galutinai formuluodama skundo reikalavimus prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2013-10-15 sprendimą Nr. (6.5)1-6732; 2) įpareigoti Valdybą iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013-10-11 pateiktą skundą (b. l. 1, 15–18).
Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Valdybos Vilniaus skyriaus 2013-10-07 sprendimu buvo atmestas jos prašymas dėl pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 str. 1 d. nuostatų taikymo, išmokėjimo. Minėtas sprendimas buvo apskųstas Valdybai, kuri ginčijamu 2013-10-15 sprendimu skundą nagrinėti atsisakė bei nurodė, jog pareiškėja yra praleidusi terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad dėl senatvės pensijos ribojimo taikant Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas jai neišmokėta 18 267,46 Lt senatvės pensijos dalis. Konstitucinio teismo 2012-02-06 nutarimu Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl pareiškėja įgijo teisę į pensijos nepriemokos priteisimą.
Pareiškėjos teigimu, skundas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo Valdybos Vilniaus skyriui buvo pateiktas 2013-09-17, o ne 2013-11-10, kaip nurodo atsakovė. Pažymi, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo paskelbimo, t. y. po 2012-09-21. Todėl nuo šios datos turi būti skaičiuojamas Pensijų įstatymo 45 str. 3 d. numatytas 3 metų terminas. Taip pat nurodė, kad pensijos nepriemoka susidarė nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31. Minėtu laikotarpiu pareiškėjai pensija buvo išmokama 24 išmokomis ir kiekvienai iš šių išmokų senaties termino eigos pradžia skaičiuotina atskirai. Skundas anksčiau nebuvo teikiamas pasitikint, kad Laikinasis įstatymas yra teisėtas.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarime pateiktais išaiškinimais, pensijos nepriemokos privalo būti kompensuojamos įstatymų leidėjui numatant esminius kompensavimo elementus. Tačiau pensijų kompensavimo mechanizmas nebuvo sukurtas, todėl Pensijų 45 str. nuostatų taikymas negalimas. Pareiškėja taip pat pažymi, kad ginčijamas Valdybos 2013-10-15 sprendimas prieštarauja Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 20 p. nustatytam reguliavimui.
Atsiliepimas
Atsakovė Valdyba teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 21–24). Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156, o 2010–2011 metais – ir Laikinuoju įstatymu. Iki 2013-01-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. buvo nustatyta, kad Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 d. buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui.
Atsakovė nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pirmos perskaičiuotos pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, nuo kurios gali būti skaičiuojama skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo eigos pradžia. Pagal Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. nuostatas pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų sausio mėnesį, tačiau dėl pensijos nepriemokos į Valdybą kreipėsi tik 2013-10-11. Fondo valdyba, įvertinusi nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 str. 1 d. (redakcija, galiojusi iki 2012-12-31) nustatytą Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo 3 metų terminą. Todėl Valdyba 2013-10-15 sprendimu, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008-03-18 įsakymu Nr. V-131, 31 p., atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą. Pažymi, kad priimant minėtą sprendimą buvo įvertintas pareiškėjo pateiktas valstybinio patologijos centro išrašas iš ligos istorijos, tačiau minėtame dokumente nenurodyti duomenys, sudarantys pagrindą atnaujinti pareiškėjos praleistą skundo padavimo terminą.
Pažymi, jog, kol nėra priimti kompensavimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai, atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai jos nurodytą pensijos nepriemoką.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėja patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Nustatyta, kad E. L. pensija nuo 2010-01-01 buvo apskaičiuojama ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 str. 1 d., 8 str. 1 d. nuostatomis, o dėl 8 str. 1 d. taikymo, pareiškėjai nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo neišmokėta 18 267,46 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 5–6).
Valdybos Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos, 2013-10-07 sprendimu Nr. (10.1-02)3-121087 šį prašymą atmetė (b. l. 5–6). Minėtame sprendime pažymėta, jog, kol nėra priimtas įstatymas, numatantis pensijos nepriemokų išmokėjimo tvarką, neišmokėta pensijos dalis negali būti grąžinama. Pareiškėjai taip pat pateikti neišmokėtos pensijos dalies apskaičiavimai.
E. L. 2013-10-11 kreipėsi į Valdybą su skundu, kuriame prašė grąžinti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 4).
Valdyba 2013-10-15 sprendimu Nr. (6.5)I-6732 E. L. prašymą dėl pensijos nepriemokos nagrinėti atsisakė (b. l. 2). Pagrįsdama savo sprendimą atsakovė nurodė, kad pareiškėjai pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, skundas dėl pensijos nepriemokos pateiktas 2013-10-11, t. y. praleidus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 str. 3 d. nustatytą 3 metų terminą.
Vertinant L. keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad, nors pareiškėja teismui pateiktame skunde neprašė atnaujinti skundo Valdybai pateikimo termino, tačiau, formuluodama skundo pagrindus, aiškiai nurodė, kad ginčas keliamas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, išdėstė visus argumentus, kuriais grindžiami skundo reikalavimai, taip pat motyvai dėl ginčo terminų eigos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad iš žmogaus be specialiųjų teisinių žinių, siekiančio ginti savo viešojo administravimo subjektų pažeistas teises teisme, negalima reikalauti absoliutaus preciziškumo, t. y. to, jog jis savo reikalavimus formuluotų tiksliai, taip pat vartodamas išskirtinai teisines kategorijas. Šis imperatyvas, be kita ko, išvestinas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. formuluotės, įtvirtinančios „kiekvieno asmens“ procesines garantijas, savo ruožtu suponuojančias ir minėtojo asmens galimybę prieš viešąją valdžią teisme gintis pačiam. Konkrečiu atveju pakanka, kad pareiškėjo formuluojamas reikalavimas atitiktų administracinių teismų kompetencijos ribas (2013-03-14 nutartis adm. b. Nr. AS602-232/2013 ir kt.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į tai, jog ginčijamas Valdybos 2013-10-15 sprendimas yra iš esmės grindžiamas termino skundui paduoti pažeidimu, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą aptartas skundo reikalavimų netikslumas nelaikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio objektyviai ir pilnutinai negalėtų būti išnagrinėta administracinė byla. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog Valdyba teismui pateiktame atsiliepime aiškiai išdėstė savo poziciją ginčo klausimais, t. y. patvirtino, jog ginčo ribas apibrėžia reikalavimas atnaujinti skundo padavimo terminą, taip pat Valdybos 2013-10-15 sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.
Byloje spręstinas ginčas dėl E. L. skundo reikalavimų panaikinti Valdybos 2013-10-15 sprendimą, atnaujinti skundo pateikimo terminą ir įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2013-10-11 pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagrįstumo ir teisėtumo.
Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.
Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo Valdybos 2013-10-15 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Teisminėje praktikoje, aiškinant Pensijų įstatymo 45 str. bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. nuostatas, ne kartą konstatuota, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuri realizuojama ginčo klausimu teikiant skundą Valdybai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-13 nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.).
Ginčo iš esmės išsprendimu privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka teismų praktikoje pripažįstamas toks išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas jį išnagrinėjus patenkinamas visas ar iš dalies, arba atmetamas, t. y. kai išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija priima sprendimą pagal kompetenciją išnagrinėjusi skundą ir patikrinusi atitinkamo viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-08-12 nutartis adm. b. Nr. AS756-870/2014 ir kt.).
Pagal Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013-01-01, 45 str. 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valdybai.
Vertinant ginčijamo Valdybos 2013-10-15 sprendimo pagrįstumą pažymėtina, kad pagal Valdybos direktoriaus įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 p., jeigu skundo nagrinėjimo metu paaiškėja, kad yra praleistas šių Taisyklių 6 p. nurodytas terminas skundui pateikti, apie tai informuojamas pareiškėjas, kartu prašant iki nustatyto termino pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Jeigu pareiškėjas iki nustatyto termino pateikia prašomus įrodymus ir paaiškinimus, skundą nagrinėjantis valstybės tarnautojas informuoja apie tai Fondo valdybos direktorių ar jo pavaduotoją, kuris sprendžia termino atnaujinimo klausimą. Taisyklių 31 p. nustatyta, jeigu pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas.
Iš skundžiamo Valdybos 2013-10-15 sprendimo matyti, kad jis priimtas pažeidžiant taisyklių 20 p. reikalavimus, nes pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė pateikti savo paaiškinimus, pagrįsti skundo praleidimo priežastis. Kita vertus, atsižvelgus į tai, jog visi proceso dalyviai yra išdėstę aiškias teisines pozicijas ginčijamu klausimu, teismas, siekdamas operatyvaus ginčo nagrinėjimo, sprendžia kad pareiškėjos 2013-10-11 pateikto skundo priėmimo klausimo Valdybai nagrinėjimo gražinimas atsakovei yra netikslingas, o kilęs ginčas gali būti išnagrinėtas administracinio proceso tvarka.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad terminų atnaujinimo institutas yra sietinas su individualių, t. y. susijusių tik su prašančiu atnaujinti terminą asmeniu, jų (terminų) praleidimo priežasčių aiškinimu jų svarbumo aspektu. Tai reiškia, kad sprendžiant Pensijų nurodytų bei praleistų terminų atnaujinimo klausimą teisminio nagrinėjimo dalykas yra buvusių iki prašomo atnaujinti termino pabaigos (o ne atsiradusių po šio termino pasibaigimo) aplinkybių, dėl kurių prašantis atnaujinti terminą asmuo praleido teisės akto nustatytą terminą, tyrimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-07-05 nutartis adm. b. Nr. A5-1138/2006 ir kt.).
Vertinant pareiškėjos skundo reikalavimų pagrįstumą pažymėtina, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013-01-01, 45 str. 1 d., valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 11 p. nustatyta, kad administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia.
Taigi, iš minėto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad visais atvejais pensijų mokėjimo klausimai turėtų būti išsprendžiami sprendimais, t. y. viešojo administravimo aktais, kurie pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, pačiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 4 d., individualus administracinis aktas turi būti įteiktas asmeniui, kurio teisėms ir pareigoms šis aktas turi tiesioginį poveikį.
Iš byloje esančių įrodymų bei ginčų šalių išreikštos pozicijos matyti, kad dėl pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo Vilniaus skyrius jokio sprendimo nepriėmė, o pensiją perskaičiavo, kaip nurodo atsakovė, valiniu aktu, tiesiogiai taikydamas atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjai paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas išspręstas ne Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatas atitinkančiu sprendimu, kuriame, be kita ko, privalomai turi būti nurodyta jo apskundimo tvarka, o valiniu aktu, objektyviai apribojo pareiškėjos, gavusios pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtiną ir tai, jog pareiškėja dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į Valdybą, o į Valdybos Vilniaus skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Be to, pažymėtina ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka, skundo padavimo terminų skaičiavimo taisyklės buvo išaiškintos tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-13 nutartimi (adm. b. Nr. AS520-789/2013), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartimi (adm. b. Nr. A444-2232/2013), t. y. jau po pareiškėjos skundo pateikimo teismui. Galutinai teisminė praktika buvo suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-04-22 nutartimi (adm. b. Nr. A143-816/2014). Taigi, pareiškėjos keliamas ginčas negali būti vertinamas kaip nesudėtingas teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Tokią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog Valdybos Vilniaus skyrius 2013-10-07 sprendimu iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų, t. y. ginčą, kurio nagrinėjimas priskirtinas Valdybos kompetencijai.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tai, ar konkrečios skundo (ieškinio) senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3–4 d., Civilinio proceso kodekso 3 str. 6 d.) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartis adm. b. Nr. A822-1037/2009 ir kt.). Be to, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo būtina nustatyti, kuris iš interesų turi būti ginamas prioritetiškai – teisinių santykių stabilumas, kuris ir yra užtikrinamas ieškinio senaties terminu, ar būtinybė pašalinti teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuota, kad bendriausiu atveju praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios, tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (2014-01-15 nutartis adm. b. Nr. AS502-169/2014 ir kt.)
Teismas, įvertinęs E. L. skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų nutartyse pateiktais išaiškinimais, atsižvelgęs į pareiškėjos kaip pensininkės socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, sprendžia, kad skundo dėl pensijos nepriemokos padavimo Valdybai terminas atnaujintinas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad Valdyba 2013-10-15 sprendime faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, pažeidė pagrindines sprendimo priėmimo taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas ir naikintinas, o atsakovė įpareigotina pareiškėjos 2013-10-11 pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Pareiškėjos E. L. skundą tenkinti.
Atnaujinti E. L. skundo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikimo terminą.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-10-15 sprendimą Nr. (6.5)I-6732 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš esmės išnagrinėti pareiškėjos 2013-10-11 pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.