Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.2.; 1.2.14.1.1.; 2.1.7.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.5.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9.

2012 m. sausio 26 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant ją per 10 mėnesių atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Priteista iš L. A. J. J. 3050 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

J. J. civilinio ieškinio dalis dėl 9500 Lt neturtinės žalos, paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. A. nuosprendžiu pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2010-09-18 iki 2011-02-16, tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) pagrobė A. K. priklausiusioje nerakintoje daržinėje buvusius J. J. priklausančius daiktus: 300 Lt vertės grūdų valomąją mašiną, 900 Lt vertės trąšų barstyklę, 1850 Lt vertės traktoriaus purkštuvą, iš viso pagrobė turto už 3050 Lt, tuo nukentėjusiajai J. J. padarydama 3050 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji L. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-10-24 nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad nuosprendis neteisingas ir neteisėtas, nes ji nuteista nepagrįstai, kadangi nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, nepadarė, savo kaltę neigia. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ji po tėvo A. K. mirties paveldėjo visą tėvo turtą, kas kaimynystėje gyvenančiai J. J. ir jos šeimai buvo netikėta, kadangi jie buvo įsitikinę, kad ne ji turi paveldėti A. K. turtą, bet J. J. sūnus A. J.. Kadangi ji gyvena Telšiuose, J. pasinaudodami tuo, pradėjo sodyboje buvusius daiktus, gabenti į savo namus. Dėl jos turto pasisavinimo ji kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK, tačiau jai buvo paaiškinta, jog dėl dingusio turto ji su J. turi bylinėtis civilinio proceso tvarka. Tvirtina, kad nenorėdama prarasti viso paveldėto turto, datos tiksliai neprisimena, atvyko į savo sodybą ir iš savo daržinės paėmė grūdų valomąją mašiną, trąšų barstyklę, traktoriaus purkštuvą ir šiuos daiktus pardavė. Nurodo, kad žinojo, jog trąšų barstyklę ir traktoriaus purkštuvą prieš daugiau kaip 3 metus iki tėvo mirties tėvas kartu su J. J. pirko, šie daiktai visą laiką buvo pas tėvą daržinėje ir dabar ji negali tiksliai pasakyti, ar tėvas davė J. J. pinigų, kad ji jam nupirktų minėtus daiktus, ar jis juos perpirko iš J. J., ar jie buvo bendrasavininkiai. Apie tai jai tėvas nieko nepasakojo, tik minėjo, kad buvo J. J. davęs pinigų šių daiktų pirkimui. Pripažįsta pardavusi jos tėvo daržinėje buvusius daiktus tiksliai nežinodama kam jie priklauso, tačiau nemano, kad padarė vagystę.

Skunde nurodo, kad yra neįgali, ne viską supranta, tačiau dabar supranta, kad, paimdama daiktus iš daržinės, padarė klaidą, kad jai reikėjo su J. J. ir jos šeima civiline tvarka bylinėtis ir įrodyti, kad jai priklauso jos tėvo turtas. Teismas, remdamasi prielaida, padarė išvadą, kad jos tėvo daržinėje buvę daiktai priklauso J.. Mano, kad į šį klausimą galėtų atsakyti tik jos tėvas A. K., tačiau jis yra miręs. Todėl dabar tiek ji, tiek teismas gali tik spėlioti, kam iš tikrųjų priklauso jos tėvo daržinėje daugelį metų buvę daiktai. Liudytojas M. J. teisme parodė, kad net gi jis nežino, kam priklausė jos paimti daiktai, tačiau mano, kad turtą turėjo paveldėti jo sūnus A. J., kadangi taip jam buvo sakęs A. K.. Netgi teismo posėdžio metu M. J. patvirtino, kad jis nežinodamas kam priklauso turtas, jėga iš jos atėmė akėčias, kadangi manė, kad jos turėtų priklausyti jo sūnui. Tvirtina, kad ji šiuo metu negali atvykti į savo paveldėtą sodybą, nes yra vejama M. J., o J. J. prašo jai sumokėti 13 000 Lt ir J. J. jai už šią sumą parduos paveldėtą namą. Taip pat tvirtina, kad policija į jos skundus nereaguoja. Mano, kad byla ištirta neteisingai, vienpusiškai, tendencingai, todėl nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių įvykio aplinkybių.

Teismo posėdyje gynėjas prašė patenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pastarajame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“, Teismų praktika Nr. 27, 320–388 psl.). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-32/2010). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Todėl šiuo atveju nuteistajai nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Taigi, kitų proceso dalyvių, tarp jų ir nuteistosios, nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismų sprendimus (kasacinė byla Nr. 2K-122/2011).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai L. A. pripažino kalta ir nuteisė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama L. A. kaltė. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.

Nuteistoji L. A. tik apeliaciniame skunde nurodė, kad ji neigia savo kaltę, kad nepadarė jai inkriminuoto nusikaltimo, tvirtina, kad pardavė daiktus, tiksliai nežinodama, kam jie priklauso – ar tik J. J., ar jos tėvas tuos daiktus buvo perpirkęs, ar jie abu buvo bendrasavininkiai, nes jai tėvas buvo minėjęs, jog davė pinigų J. J.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliantės teiginius, kuriais ji neigia kaltę laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad nuteistosios L. A. apeliaciniame skunde deklaruojamą nekaltumą paneigia bylos duomenys: liudytojų, nukentėjusiosios bei pačios nuteistosios parodymai, prekių pirkimo-pardavimo dokumentai.

Apklausta nukentėjusioji J. J. parodė, kad ji įsigytą grūdų valomąją mašiną, trąšų barstyklę ir traktoriaus purkštuvą laikė pas savo brolį A. K. daržinėje ir šiuos daiktus L. A. pavogė. Šiuos nukentėjusiosios parodymus apie pavogtų daiktų priklausomybę jai, patvirtina liudytojų M. ir A. J. parodymai, jog šia, A. K. daržinėje laikyta, technika naudojosi tiek A. K., tiek ir J. J.. Be to, J. J. pateikė prekių pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinančias, jog trąšų barstyklę, traktoriaus purkštuvą bei grūdų valomąją pirko J. J..

Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio bylos nagrinėjimo metu apylinkės teisme, dalyvaujant advokatui G. Lukminui, niekieno neverčiama L. A. prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, t. y. pavogusi jai kaltinime nurodytus daiktus, suprato, kad daro nusikaltimą, prieš darydama nusikaltimą, viską apgalvojo, pirkėjams nesakė, jog parduodami daiktai jai yra svetimi bei parodė žinojusi, kad trąšų barstyklė, traktorius purkštuvas, grūdų valomoji yra J. J., nors teisme teigė, kad tik grūdų valomoji buvo jos tėvo. Kadangi minėtų daiktų įsigijimo dokumentai patvirtina, kad grūdų valomąją mašiną, trąšų barstyklę, traktoriaus purkštuvą pirko J. J., nuteistosios tvirtinimas, jog grūdų valomoji mašina priklausė jos tėvui, yra nepagrįstas. Be to, apeliaciniame skunde iškelta versija, kad kaltinime nurodyti daiktai galimai priklausė ir jos tėvui ar jis su J. J. buvo bendrasavininkai yra nepagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad grūdų valomoji mašina, trąšų barstyklė, traktoriaus purkštuvas priklausė nukentėjusiajai J. J.. Be to, pastebėtina, kad teisme pati nuteistoji patvirtino, jog lankydamasi pas savo tėvą prieš trejus metus žinojo, kurie daiktai yra Jokubauskų, o kurie – jos tėvo, kad pats jos tėvas vasarą jai buvo sakęs, kurie daiktai yra jo, o kurie J. J..

Taigi minėtos aplinkybės ir byloje ištirtų įrodymų visuma paneigia deklaratyvų nuteistosios kaltės neigimą ir parodo, kad L. A., žinodama, kad trąšų barstyklė, traktorius purkštuvas, grūdų valomoji mašina priklauso J. J., tyčia šiuos daiktus pardavė, padarydama nukentėjusiajai turtinę žalą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad L. A. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai įrodyta ir teisingai kvalifikuota.

Tai, kad tarp nuteistosios ir Jokubauskų vyksta nesutarimai dėl A. K. turto bei, kad nuteistoji kaltina Jokubauskus pasisavinus jai priklausančius daiktus po A. K. mirties nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, dėl to šie L. A. skundo argumentai dėl šių klausimų nenagrinėjami.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino L. A. kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą, todėl skundžiamo nuosprendžio naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nuteistosios L. A. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio.