Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2014-09-15 · Byla Nr. N-858-90-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-09-15
Bylos Nr.
N-858-90-14
Teisminio proceso Nr.
4-45-3-00641-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Audrius Bakaveckas, Artūras Drigotas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
N. M. M.
Advokatai
Mindaugas Kazlauskas
Kategorijos
  • 3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. N858-90/2014Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00641-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 3.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Mindaugui Kazlauskui,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Aleksandrui Kislovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. M. M. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimo pareiškėjo N. M. M. administracinėje byloje.

Aprašomoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. 2014 m. birželio 27 d. Švenčionių rajono apylinkės teisme buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras, atsakovas) teikimas (b. l. 1–4), kuriame, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 2 dalimi, 114, 116 straipsniais, prašoma pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio N. M. M. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2014 m. spalio 2 d.

2. Teikime Užsieniečių registracijos centras rėmėsi užsieniečio atžvilgiu priimtais Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), Švenčionių rajono apylinkės teismo, Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais, t. y. Migracijos departamento ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimais nesuteikti užsieniečiui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ir anksčiau priimtais Švenčionių rajono apylinkės teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais dėl šio užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre. Prašė atsižvelgti į tai, kad iki Migracijos departamento sprendimo įsigaliojimo, užsienietis buvo sulaikytas kaip prieglobsčio prašytojas, šiuo metu jis sulaikytas kaip neteisėtai esantis Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytas užsieniečio sulaikymo terminas nėra pasibaigęs. Tokia praktika formuojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje C-357/09 PPU Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 p.).

II.

3. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 10–11), vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 117 straipsniu, Užsieniečių registracijos centro teikimą tenkino ir pratęsė užsieniečio sulaikymo Užsieniečių registracijos centre terminą iki 2014 m. spalio 2 d. Teismas sprendimą priėmė nustatęs, kad nėra išnykę Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatyti užsieniečio sulaikymo pagrindai. Vertino, kad užsienietis, nesulaukęs galutinio sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo, buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, (duomenys neskelbtini) pateikė kitus savo asmens tapatybės duomenis, taip pat, kad nėra duomenų, patvirtinančių tikrąją užsieniečio tapatybę, nurodė esant pagrindo manyti, jog pateikdamas skirtingus asmens duomenis Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini), užsienietis nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis ir gali dar kartą pasislėpti vengdamas išsiuntimo į kilmės šalį. Teismas pabrėžė, jog Įstatymo 114 straipsnio 4 dalis nustato bendrą užsieniečių, t. y. prieglobsčio prašytojų ir neteisėtai esančių Lietuvos Respublikoje asmenų sulaikymo terminą, tuo tarpu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose pasisakoma, jog 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2008/115) reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/9/EB, nustatančią minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – Direktyva 2003/9) ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – Direktyva 2005/85), nustatytas skirtingas teisinis režimas.

III.

4. Apeliaciniame skunde (b. l. 15–19) pareiškėjas N. M. M. prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – paleisti jį iš sulaikymo.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. išsiuntimo iš šalies pagrindu, ir šiuo pagrindu buvo grindžiami Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d., 2013 m. birželio 27 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. balandžio 1 d. bei 2014 m. liepos 2 d. sprendimai pratęsti pareiškėjo sulaikymą Užsieniečių registracijos centre. Taigi pareiškėjas tiek prieglobsčio procedūros metu, tiek ir jai pasibaigus buvo sulaikytas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. išsiuntimo iš šalies pagrindu. Atitinkamai, atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą byloje C-357/09 Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), į pareiškėjo nepertraukiamą sulaikymo terminą turi būti įskaičiuojamas ir tas laikas, kai vykstant prieglobsčio procedūroms, jis ir toliau buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre išsiuntimo iš šalies pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymas nenumato galimybės sulaikyti užsieniečius ilgiau kaip 18 mėnesių, o pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre yra sulaikytas nuo 2013 m. sausio 2 d., maksimalus leistinas Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytas užsieniečių sulaikymo terminas suėjo 2014 m. liepos 2 d., todėl suėjus šiam maksimaliam sulaikymo terminui, t. y. 2014 m. liepos 2 d., pareiškėjas turėjo būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo.

Atsiliepimas

6. Atsiliepime į apeliacinį skundą Užsieniečių registracijos centras prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą.

7. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi tie patys argumentai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, kad N. M. M. kreipėsi į Užsieniečių registracijos centro administraciją su prašymu kuo greičiau išsiųsti jį į (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) ambasada 2014 m. liepos 14 d. išdavė minėtam piliečiui grįžimo pažymėjimą, galiojantį iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., bei 2014 m. liepos 23 d. išdavė grįžimo pažymėjimą, galiojantį iki 2014 m. rugsėjo 23 d. Pabrėžia, kad nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką momento, t. y. nuo 2012 m. birželio 7 d., iki šios dienos N. M. M. nebendradarbiavo su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis, nepateikė jokio savo asmens tapatybę, pilietybę patvirtinančio dokumento ar jo kopijos, neteisėtai išvykdamas iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos šalis sutrukdė Migracijos departamentui tinkamai bei laiku išnagrinėti jo prieglobsčio prašymą. Tik Švenčionių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. sprendimu skirtas šio užsieniečio sulaikymas bei tolesnis sulaikymo pratęsimas užtikrino netrukdomą užsieniečio prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, skundų aukštesnės instancijos teismuose išnagrinėjimą bei galutinio sprendimo priėmimą.

8. Atsakovas pastebi, kad pareiškėjo minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo byloje C-357/09 Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) 45 punkte konstatuota, jog Direktyvoje 2008/115/EB reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal Direktyvas 2003/9/EB ir 2005/85/EB bei nacionalinės teisės nuostatas, nustatytas skirtingas teisinis režimas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 48 punkte pažymėjo, kad laikotarpis, kai asmuo buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre, remiantis prieglobsčio prašytojams taikomų nacionalinės ir Bendrijos teisės nuostatų pagrindų priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymo išsiuntimo tikslu Direktyvos 2008/115 15 straipsnio prasme.

Atsiliepimas

9. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog jis 2013 m. sausio 2 d. teismo sprendimu buvo sulaikytas išsiuntimo tikslu. N. M. M. sulaikymo išsiuntimo tikslu terminas, numatytas Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje, nėra pasibaigęs, kadangi minėto užsieniečio sulaikymo terminą išsiuntimo tikslu, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, reikia skaičiuoti ne nuo jo faktinio sulaikymo 2013 m. sausio 2 d., kai jis turėjo prieglobsčio prašytojo statusą, bet nuo sprendimo išsiųsti jį įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 7 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį prieglobsčio nesuteikimo byloje. Papildomai pažymima, kad atsakovas sutinka su teismo išreikšta pozicija, jog esant pagrįstai galimybei išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, neturi būti formuojama praktika, kai užsienietis į savo kilmės valstybę negali būti išsiųstas tik dėl to, kad nebendradarbiauja su išsiuntimą vykdančiomis institucijomis.

Motyvuojamoji dalis

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini) piliečio N. M. M. sulaikymo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre termino pratęsimo iki 2014 m. spalio 2 d. pagrįstumo ir teisėtumo.

11. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2012 m. neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir kreipėsi su prašymu suteikti jam prieglobstį. 2012 m. liepos 5 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-10)-15PR-267, kuriuo nusprendė suteikti pareiškėjui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti jam prieglobstį iš esmės bei išduoti pareiškėjui užsieniečio registracijos pažymėjimą (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 4). Tačiau pareiškėjas išėjo iš Užsieniečių registracijos centro ir nebegrįžo, todėl Migracijos departamentas priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 6). Pareiškėjas buvo grąžintas iš (duomenys neskelbtini) pagal 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 343/2003, nustatantį valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (toliau – Dublino II reglamentas) ir 2012 m. lapkričio 22 d. vėl pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 7). Švenčionių rajono apylinkės teismas 2013 m. sausio 2 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą, tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo ir jį sulaikė iki 2013 m. balandžio 2 d. arba kol jis bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Šiame 2013 m. sausio 2 d. sprendime Švenčionių rajono apylinkės teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisėtai buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), ten nuvykęs prisistatė kitu vardu ir pavarde nei Lietuvos Respublikos teisėsaugos pareigūnams, taigi užsienietis trukdo priimti sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo ir siekiant nustatyti užsieniečio asmens tapatybę bei tam, kad jis vėl savavališkai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, būtina pareiškėją sulaikyti Užsieniečių registracijos centre trijų mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjo sulaikymas buvo ne kartą pratęstas Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimais, kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistus. 2013 m. gegužės 9 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjui ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2014 m. balandžio 7 d. nutartimi) pareiškėjo skundus dėl šio sprendimo atmetė kaip nepagrįstus. 2014 m. liepos 2 d. Švenčionių rajono apylinkės teismas tenkino Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl pareiškėjo sulaikymo pratęsimo iki 2014 m. spalio 2 d. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo.

12. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde sprendimą pratęsti jo sulaikymą iš esmės ginčija tuo aspektu, kad pareiškėjas Užsieniečių registracijos centre yra sulaikytas nuo 2013 m. sausio 2 d., tad maksimalus leistinas Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytas užsieniečio sulaikymo terminas suėjo 2014 m. liepos 2 d., ir suėjus šiam maksimaliam sulaikymo terminui pareiškėjas turėjo būti nedelsiant paleistas iš sulaikymo. Atsakovas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka, teigdamas, kad Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje numatytas terminas nėra pasibaigęs, kadangi jo pradžią reikia skaičiuoti ne nuo pareiškėjo faktinio sulaikymo, t. y. 2013 m. sausio 2 d., bet nuo sprendimo išsiųsti jį įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2014 m. balandžio 7 d.

V.

13. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimas pratęsti pareiškėjo sulaikymo terminą yra grindžiamas Įstatymo 113 straipsnio 2 dalimi, 114 straipsniu. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo nagrinėjamu atveju.

14. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kai sprendžiama dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, užsienietis gali būti sulaikytas tik tuo atveju, jeigu sulaikymas būtinas atitinkamam sprendimui priimti ar vykdyti (jeigu užsienietis trukdo priimti ar vykdyti sprendimą, gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan.).“ Pažymėtina, kad nuo 2014 m. balandžio 7 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tuo klausimu priėmė galutinę nutartį, įsigaliojo sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso, papildomos apsaugos ir išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). 2014 m. liepos 2 d. pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo sulaikymas buvo pratęstas motyvuojant, kad užsienietis 2012 m. lapkričio 22 d. grąžintas į Lietuvos Respubliką pagal Dublino II reglamentą, kadangi išvyko iš Lietuvos Respublikos nesulaukęs galutinio sprendimo prieglobsčio procedūroje, taip trukdydamas priimti sprendimą dėl jo prašymo suteikti prieglobstį, todėl yra pagrindas manyti, kad užsienietis, nebūdamas sulaikytas, gali pasislėpti ir tuo trukdyti vykdyti sprendimą. Teismas papildomai atsižvelgė į tas aplinkybes, kad užsieniečio tapatybė nenustatyta, jis nebendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis nustatant jo tapatybę bei išsiunčiant jį iš Lietuvos Respublikos ir į tai, kad negaunami dokumentai užsieniečio išsiuntimui. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė pareiškėjo sulaikymo pratęsimą tuo pagrindu, kad jis galėjo pasislėpti vengdamas grąžinimo, o jo sulaikymas šiuo atveju buvo būtinas atitinkamam sprendimui dėl išsiuntimo vykdyti. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat iš esmės nekvestionuoja, kad egzistavo Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindai jį sulaikyti. Tačiau vien pagrindo, numatyto Įstatymo 113 straipsnyje, egzistavimo ne visada pakanka, kad užsienietį būtų galima sulaikyti (pratęsti jo sulaikymą). Būtina atsižvelgti į Įstatyme nustatytus apribojimus dėl užsieniečio sulaikymo termino.

15. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje taip pat rėmėsi Įstatymo 114 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta: „Užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams, išskyrus atvejus, kai jis nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos (atsisako pateikti apie save duomenis, teikia klaidinančią informaciją ir pan.) arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti. Šiais atvejais sulaikymo terminas gali būti pratęstas papildomam, ne ilgesniam kaip 12 mėnesių, laikotarpiui.“

16. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad žmogaus laisvė yra fundamentali demokratinės teisinės valstybės vertybė, prigimtinė žmogaus teisė, kurią gina tiek nacionaliniai (Konstitucijos 20 str.), tiek tarptautiniai teisės aktai (pvz., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 str.). Dėl šios priežasties teisės normos, susijusios su asmens sulaikymo pagrindais, turi būti aiškinamos griežtai. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad turint omenyje asmens laisvės reikšmę, tam, jog asmens laisvės atėmimas būtų laikomas teisėtu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio požiūriu, nacionalinė teisė turi būti pakankamai tiksli, kad asmuo galėtų, jei reikia ir pasinaudodamas patarimu, protingai, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, numatyti veiksmo, kurį atlieka, padarinius (žr., pvz., Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimą byloje H. L. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 45508/99, 114 p.).

17. Vertinant Įstatymo normas pagal pirmiau paminėtus kriterijus, taip pat sisteminio ir lingvistinio aiškinimo metodais, visų pirma pažymėtina, kad į Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytus sulaikymo terminus turi būti įskaičiuojama ne tik teismo sprendimu paskirto ar pratęsto sulaikymo, bet ir policijos ar kitos teisėsaugos institucijos pareigūno sprendimu taikyto sulaikymo trukmė (iki 48 val., Įstatymo 114 str. 1 d.). Aiškinant priešingai, būtų sudarytos prielaidos paneigti Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytus terminus, pavyzdžiui, sistemingai sulaikant asmenis 48 valandoms keletą (keliolika) kartų iš eilės. Antra, maksimalus šešių mėnesių sulaikymo terminas, numatytas Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje, gali būti taikomas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas Įstatymo 2 straipsnio 32 dalyje, taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai, kadangi 114 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta: „Užsienietis negali būti sulaikomas ilgiau kaip 6 mėnesiams <...>“ ir šioje normos dalyje nėra išskiriami užsieniečiai pagal tai, kokios procedūros jų atžvilgiu yra vykdomos. Trečia, šis 6 mėnesių terminas pagal galiojantį reglamentavimą gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 12 mėnesių tik tuo atveju, kai vyksta procedūros dėl užsieniečio išsiuntimo ir (ar) yra priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį (nesvarbu, ar šis sprendimas yra apskųstas), nes Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje minimi sulaikymo pratęsimo ilgiau kaip 6 mėnesiams pagrindai yra konkrečiai siejami su siekiu užsienietį išsiųsti („<...> nebendradarbiauja siekiant jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos <...> arba negaunami reikiami dokumentai tokio užsieniečio išsiuntimui iš valstybės teritorijos įvykdyti“).

18. Atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas maksimalus 18 mėnesių sulaikymo terminas, į kurį patenka 6 mėnesių terminas, kai užsienietis gali būti sulaikytas 113 straipsnyje numatytais pagrindais, ir šis terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip 12 mėnesių tik egzistuojant 114 straipsnio 4 dalyje numatytoms sąlygoms, kai vyksta procedūros dėl užsieniečio išsiuntimo ir (ar) yra priimtas sprendimas išsiųsti užsienietį. Šie Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatyti maksimalūs sulaikymo terminai turi būti pradėti skaičiuoti nuo užsieniečio faktinio sulaikymo momento. Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nėra nustatytas pagrindas sulaikyti užsienietį ilgesniam nei 18 mėnesių laikotarpiui. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 114 straipsnio 4 dalimi, suėjus maksimaliam 18 mėnesių užsieniečio sulaikymo terminui, jis privalo būti nedelsiant paleistas (Įstatymo 119 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai užsienietis gali būti sulaikytas kitų įstatymų pagrindu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei įstatymų leidėjas ketino Įstatymo 114 straipsnio 4 dalyje nustatytus maksimalius sulaikymo terminus diferencijuoti, skaičiuojant juos atskirai prieglobsčio prašytojams ar kitais užsieniečio sulaikymo pagrindų atvejais, jis turėjo tai padaryti aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismas savo nuožiūra negali pratęsti Įstatyme eksplicitiškai įtvirtintų maksimalių sulaikymo terminų.

19. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, taip pat pareiškėjas ir atsakovas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu C-357/09 Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov), kuriame Europos Sąjungos Teisingumo Teismas inter alia aiškino Direktyvos 2008/115 15 straipsnį ir pažymėjo, kad Direktyvoje 2008/115 reglamentuojamam sulaikymui išsiuntimo tikslu ir prieglobsčio prašytojo sulaikymui, taikomam pagal Direktyvas 2003/9 ir 2005/85, nustatytas skirtingas teisinis režimas. Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad laikotarpis, kai asmuo buvo laikomas laikinojo apgyvendinimo centre remiantis prieglobsčio prašytojams taikomų nacionalinės ir Bendrijos teisės nuostatų pagrindu priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymu išsiuntimo tikslu Direktyvos 2008/115 15 straipsnio prasme.

20. Direktyvos 2008/115 15 straipsnis reglamentuoja trečiosios šalies piliečio, kuriam taikoma grąžinimo tvarka, sulaikymą. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta: „Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.“ To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, išskyrus kai laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad: a) suinteresuotasis trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja, arba b) vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių. Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ar taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.“ Direktyvos 2005/85 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Kai prieglobsčio prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės užtikrina greito teisminio svarstymo galimybę“. Šioje direktyvoje nėra nustatytas konkretus maksimalus prieglobsčio prašytojo sulaikymo terminas. Tos pačios direktyvos 5 straipsnyje nustatyta: „Valstybės narės gali nustatyti arba ir toliau taikyti palankesnius reikalavimus pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkai, tiek, kiek tie reikalavimai neprieštarauja šiai direktyvai.“ Direktyvos 2003/9 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Kai yra tikslinga, pavyzdžiui, dėl teisinių priežasčių arba viešosios tvarkos sumetimais, valstybės narės nacionalinės teisės aktuose nustatyta tvarka gali izoliuoti prieglobsčio prašytoją tam tikroje konkrečioje vietoje.“ Šioje direktyvoje taip pat nėra nustatytas konkretus maksimalus prieglobsčio prašytojo sulaikymo terminas.

21. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos 2008/115, 2003/9 ir 2005/85 nedraudžia valstybėms narėms nustatyti palankesnių nuostatų asmenims, jei jos neprieštarauja šioms direktyvoms (Direktyvos 2005/85 5 straipsnis, Direktyvos 2008/115 4 straipsnio 3 dalis, Direktyvos 2003/9 4 straipsnis ir 15 konstatuojamoji dalis). Be to, Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta pareiga valstybėms narėms nustatyti sulaikymo laikotarpio ribas, neviršijančias nurodytų terminų, t. y. valstybės narės gali pasirinkti įtvirtinti ir trumpesnius nei nurodyta sulaikymo terminus. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko įtvirtinti palankesnes sąlygas užsieniečiams nei tai būtų galima padaryti pagal Direktyvas 2005/85 ir 2008/115, nustatydamas 18 mėnesių trukmės galimą ilgiausią užsieniečio sulaikymo laikotarpį, kai vyksta procedūra dėl jo išsiuntimo, į kurį patenka 6 mėnesių terminas, kai užsienietį galima sulaikyti ne tik pagrindais, susijusiais su išsiuntimu, bet ir kitais Įstatymo 113 straipsnyje nustatytais pagrindais. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, toks reglamentavimas yra suderinamas su minėtomis direktyvomis, kadangi nustatyti terminai neviršija Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje įtvirtintų maksimalių sulaikymo terminų. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimas C-357/09 Said Shamilovich Kadzoev (Huchbarov) šiuo atveju nėra aktualus, nes Lietuvos Respublikos teisėje nėra įtvirtintų atskirai skaičiuojamų sulaikymo terminų prieglobsčio prašytojams ir jo neprašantiems užsieniečiams. Kaip minėta, šiuo atveju yra sprendžiama dėl pamatinės demokratinės visuomenės vertybės – prigimtinės teisės į laisvę, todėl jos ribojimas įstatymu privalo būti reglamentuotas tiksliai, o įstatymo normos – aiškinamos griežtai.

22. Iš bylos medžiagos matyti, kad Švenčionių rajono apylinkės teismui priimant sprendimą pratęsti pareiškėjo sulaikymą, maksimalus 18 mėnesių terminas jį sulaikyti jau buvo suėjęs (pareiškėjas pareigūno sprendimu buvo sulaikytas 2012 m. gruodžio 31 d. (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 25), vėliau (nuo 2013 m. sausio 2 d.) buvo sulaikomas pagal teismo sprendimus). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas skundžiamame 2014 m. liepos 2 d. sprendime netinkamai aiškino ir pritaikė Įstatymo 114 straipsnio 4 dalį, todėl šis sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – 2014 m. birželio 26 d. Užsieniečių registracijos centro teikimo pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio N. M. M. sulaikymą netenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 143 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo N. M. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – netenkinti 2014 m. birželio 26 d. Užsieniečių registracijos centro teikimo pratęsti (duomenys neskelbtini) piliečio N. M. M. sulaikymą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas