- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- I-887-331/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02159-2012-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- UAB „Nibrė“
- Atsakovas
- Narkotikų
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant atsakovo atstovei Eglei Latauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Nibrė“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2012-07-19 Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (toliau – ir Departamentas) nutarimu Nr. ATK2-149/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės pažeidimus“ UAB „Nibrė“ paskyrė 2000 Lt baudą.
Šalies argumentai
Pareiškėja skundu (b. l. 1-13), kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Departamento 2012-07-19 nutarimą Nr. ATK2-149/12 arba nustačius, kad nėra pagrindo panaikinti šį nutarimą, paskirti ekonominę sankciją lygią Alkoholio kontrolės įstatymo numatytam minimumui - 500 Lt.
Paaiškino, kad Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimas konstatuotas net nevertinant to, jog pirkėjas D. V. 3 atidarytus 1,2 1 talpos alaus butelius „Švyturys Švyturio“ išsinešė savavališkai, net nespėjus jų išpilstyti. Pareiškėjos manymu, nutarime nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja pažeidė AKĮ 18 str. 3 d. 12 p., todėl atsakovas nepagrįstai taikė AKĮ nuostatas, išsamiai ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių bei byloje esančių įrodymų. Pareiškėjos teigimu, AKĮ pažeidimas ir šiame įstatyme nustatytų ekonominių sankcijų taikymas yra prilyginamas administracinės teisės pažeidimui ir atitinkamai administracinės atsakomybės taikymui, todėl AKĮ aiškinimui ir taikymui galioja administracinės teisės normų aiškinimo ir taikymo metodai. AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. išimtis tik lakoniškai įpareigoja alkoholinius gėrimus parduoti atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Šios išimties realizavimas negali priklausyti nuo trečiųjų asmenų (pirkėjų ir kt.) veiksmų, nes tokiu būdu būtų sudaromos sąlygos neteisėtai bausti nekaltus asmenis už AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimus, kurie būtų padaromi trečiųjų asmenų piktavališkais ar kitokio pobūdžio veiksmais. Teigia, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe, o bet kokie veiksmai, pardavėjams siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu.
Nurodo, kad nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. įtvirtintos išimties sąlygų, nes: 1) alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje; 2) alkoholiniai gėrimai buvo parduoti, vartoti vietoje; 3) UAB „Nibrė“ yra atlikusi visus įmanomus teisėtus veiksmus, siekiant laikytis AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. normos reikalavimų ir užtikrinti alkoholinių gėrimų pardavimą nuo 22 iki 8 valandos tik vartojimui vietoje: a) UAB „Nibrė“ 2012-01-01 priėmė įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo visiems darbuotojams uždraudė nuo 22 iki 8 valandos parduoti gėrimus išsinešimui; b) UAB „Nibrė“ darbuotojai buvo pasirašytinai supažindinti su AKĮ pasikeitimais; c) UAB „Nibrė“ kavinėje gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinusi išsamius ir aiškius informacinius pranešimus, kuriais pirkėjai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 iki 8 valandos iš UAB „Nibrė“ įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje; d) alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino bare įrengti stalai; e) barmenė dėl pirkėjo savavališko elgesio nespėjo alkoholinių gėrimų išpilstyti į bokalus.
Pareiškėja nurodo, kad siekiant atsakomybėn patraukti ir nubausti juridinį asmenį, visų pirma, turi būti nustatoma, kad juridinio asmens vardu veikęs fizinis asmuo padarė teisės aktų pažeidimą. Juridiniam asmeniui galima inkriminuoti teisės aktų pažeidimą tik tada, jei jo atstovas veikė intra vires - pagal savo kompetenciją ir laikydamasis juridinio asmens nurodymų. Atsakovas privalėjo nustatyti ne tik barmenės kaltę, bet ir tai, ar barmenė veikė jai suteiktų įgaliojimų ribose, tačiau atsakovas nutarime šių aplinkybių nevertino. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyta barmenės kaltė, AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimas negalėtų būti inkriminuojamas pareiškėjai, kadangi barmenės veikimas, padarant AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimą, būtų pripažintinas veikimu ultra vires. Nutarime konstatuojant AKĮ pažeidimą visiškai nebuvo nustatinėjama pareiškėjos kaltė, o net ir nustačius AKĮ pažeidimą, bet nenustačius kaltės, asmuo negali būti traukiamas atsakomybėn, nes nėra tam būtinų sąlygų viseto.
Pareiškėjos teigimu, ginčijamas nutarimas pareiškėjos atžvilgiu neatitiko individualiam administraciniam aktui Viešojo administravimo įstatymo 8 str. įtvirtintų reikalavimų. Nutarime pateikiami argumentai yra paviršutiniški ir nekonkretūs, nepagrįsti objektyviais bei neginčijamais įrodymais, atsakovas visas abejones ir aplinkybes aiškina UAB „Nibrė“ nenaudai. Atsakovas pareiškėjos atžvilgiu konstatavo AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimą taip jį diskriminuodamas, nukrypdamas nuo savo praktikos, nes 2012-04-11 priėmė nutarimą „Atsisakyti taikyti ekonomines sankcijas, kai nėra Alkoholio kontrolės įstatymo nustatyto pagrindo” Nr. ATK2-87/12 UAB „Gazholderis“ atžvilgiu ir nenustatė AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimo, kai alkoholiniai gėrimai po 22 valandos buvo parduoti išsinešimui: t. y. neatidaryti ir per langelį. Atsakovas taip pat neįvertino to fakto, jog nutarime nurodomas 2012-04-06 atsakovo nutarimas Nr. ATK2-71/12 yra neįsiteisėjęs, nes dėl jo vyksta teisminiai ginčai LVAT (nagrinėjama byla Nr. AS-525-12). Tokiu būdu atsakovas klaidingai konstatavo, kad nutarime nustatytas galimas pažeidimas yra pakartotinis.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, jai apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 straipsnis). Pareiškėjos atstovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą negali būti tenkinamas, nes nėra pagrindų numatytų ABTĮ 80 straipsnyje, be to pareiškėjai apie bylos nagrinėjimą buvo pranešta 2013-10-17, pareiškėja, kaip juridinis asmuo, turėjo pakankamai laiko sudaryti sutartį su kitu advokatu, prašyme nenurodė naujų įrodymų ar aplinkybių, kuriuos norėtų pateikti kitame teismo posėdyje.
Atsiliepimas
Atsakovas - Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 32-38) paaiškino, kad pareiškėjas skunde teismui pateikia tapačius argumentus kaip ir 2012-07-18 rašytiniame paaiškinime. Šie argumentai jau yra išnagrinėti ir aptarti 2012-07-19 nutarime Nr. ATK2-149/12. Akcentavo, kad AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėja pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjos kaltė dėl AKĮ 18 str. 3 d. 12 p. reikalavimo nesilaikymo. Atsakovo teigimu, viešojo maitinimo vietoje pareiškėja vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešimui, nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Tai, kad įmonė parduodama alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį) nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, juos lankytojas išsinešė iš baro patalpų. Be to, aptariami alkoholiniai gėrimai buvo parduodami gamyklinėje taroje (plastikiniai didelės talpos alaus buteliai, po 1,2 1, viso 3,6 1 vienam pirkėjui), neskirtoje alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešti. AKĮ nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Pareiškėjos atsakomybės nepanaikina, tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie AKĮ pakeitimus ir draudimus. Atkreipė dėmesį, kad įmonei užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą, kad kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą. Atsakovas ekonominę sankciją skyrė juridiniam asmeniui, o ne fiziniam asmeniui, todėl argumentai, nesusiję su priimtu ir ginčijamu nutarimu, atmestini, nes šioje byloje atsakomybės subjektas yra pareiškėja, o ne barmenė. Mano, kad argumentas, jog atsakovas nukrypo nuo savo praktikos, atmestinas, nes priimami nutarimai yra individualūs teisės taikymo aktai ir jais nėra formuojama praktika.
Pažymėjo, kad pareiškėja netiksliai nurodo, jog dėl 2012-04-06 nutarimo Nr. ATK2-71/12 vyksta teisminiai ginčai, nes pareiškėjos skundas nebuvo priimtas dėl praleisto apskundimo termino, todėl 2012-04-06 nutarimas Nr. ATK2-71/12 taikyti ekonomines sankcijas už AKĮ pažeidimus yra įsigaliojęs, dėl ko konstatuotas pakartotinumas. Teigia, kad priimant 2012-07-19 nutarimą Nr. ATK2-149/12 nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
Šioje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2012-07-19 nutarimo Nr. ATK2-149/12, kuriuo nuspręsta taikyti bendrovei „Nibrė“ ekonominę sankciją už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Skundžiamu Departamento nutarimu bendrovei „Nibrė“ ekonominė sankcija (2 000 Lt) skirta už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, t. y. pareiškėjai priklausančiame bare, esančiame M. Riomerio g. 1A, Kaunas, barmenė 2012-07-04 apie 23:20 val. už 18 Lt pil. D. V. pardavė alkoholinius gėrimus - tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus „Švyturys“, kuriuos jis išsinešė iš baro.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato , jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.
Taigi, pareiškėja iš esmės buvo nubausta už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, t. y. ne pareiškėjai priklausančiame bare, taip pažeisdama AKĮ įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami ne vietoje.
Pareiškėja savo nesutikimą su ginčo Nutarimu aiškina tuo, kad nutarime nurodytu atveju alkoholiniai gėrimai buvo parduoti laikantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties sąlygų, nes alkoholiniai gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, vartoti vietoje, bendrovė yra atlikusi visus įmanomus teisėtus veiksmus, siekiant laikytis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytų reikalavimų, užtikrino alkoholinių gėrimų pardavimą nuo 22 iki 8 valandos tik vartojimui vietoje: bendrovė 2012-01-01 priėmė įsakymą „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo visiems darbuotojams uždraudė nuo 22 iki 8 valandos parduoti gėrimus išsinešimui; darbuotojai buvo pasirašytinai supažindinti su AKĮ pasikeitimais; kavinėje gerai pirkėjams matomose vietose yra iškabinusi išsamius ir aiškius informacinius pranešimus, kuriais pirkėjai yra papildomai informuojami apie pareigą nuo 22 iki 8 valandos įsigytą alkoholį vartoti tik vietoje; alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino bare įrengti stalai; barmenė dėl pirkėjo savavališko elgesio nespėjo alkoholinių gėrimų išpilstyti į bokalus.
Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali, nes Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, dalyvauja formuojant valstybės politiką narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos srityse, administravimo funkcijas įgyvendina siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo principu, negali siekti netinkamų tikslų. Pagal AKĮ 1 straipsnio 1 dalį, Įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus.
Ginčo tarp šalių dėl to, kad buvo parduoti trys buteliai alaus „Švyturys“, pirkėjas juos išsinešė iš baro, tarp šalių nėra. Tačiau ginčas kyla dėl to, ar šiuos alkoholinius gėrimus pareiškėja pardavė atidarytoje pakuotėje, ar jie buvo vartojami vietoje, ar bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių (prevencinių) užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, kad imperatyvus Įstatymo įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad 2012-07-04 Departamento vyr. specialistės J. T. ir R. J., surašė patikrinimo protokolą Nr. ATK2-188 (b. l. 43), kuriame nurodė, kad pareiškėjai priklausančiame bare, esančiame M. Riomerio g. 1A, Kaune, barmenė 2012-07-04 apie 23:20 val. už 18 Lt pil. D. V. pardavė alkoholinius gėrimus - tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus „Švyturys“, kuriuos jis išsinešė iš baro. Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas.
2012-07-04 D. V. paaiškino, kad 2012-07-04 apie 22.32 val. bare, esančiame M. Riomerio g. 1A, Kaune, pardavėja už 18 Lt pardavė alkoholinius gėrimus - tris atidarytus 1,25 1 talpos butelius alaus „Švyturys“, kuriuos pardavėja atsuko ir leido išsinešti, jis juos išsinešė iš baro (b. l. 47).
Žemesnės instancijos teismas
Pardavėja I. Ž. paaiškino, kad pardavė tris atidarytus butelius alaus „Švyturys“ pirkėjui, išpilstyti į bokalus nespėjo (b. l. 46).
Taigi, nustatytos aplinkybės, kad D. V. tris butelius alaus „Švyturys“ iš baro išsinešė, patvirtina, jog pareiškėja nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyto imperatyvo alkoholinius gėrimus nuo 22 val. iki 8 val. parduoti tik vartoti vietoje.
Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų AKĮ nustatytų imperatyvų laikymąsi. Pareiškėja, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, prisiima atsakomybę už tinkamą teisės aktų įgyvendinimo užtikrinimą, o tuo atveju, jeigu ūkio subjektas neturi galimybės užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai būtų neišsinešami iš prekybos vietos, jis neturėtų tokių gėrimų pardavinėti pakuotėse. Pažymėtina, kad užtikrinimas, jog alkoholiniai gėrimai būtų vartojami tik vietoje privalo būti realus, nepakanka vien informuoti pirkėjus kokiu nors būdu apie nurodyto pobūdžio draudimą. Tai, kad alkoholiniai gėrimai pirkėjui buvo parduoti ne vartoti vietoje rodo ir ta aplinkybė, kad pardavėja pardavusi tris butelius alaus po 1,2 litro pirkėjui nepadavė alui gerti skirtos taros (bokalo, stiklinės ar pan.), o atiduodama tris alaus butelius po 1,2 litro, galėjo suprasti, jai turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad alus nebus vartojamas vietoje. Taigi, teismas daro išvadą, kad pareiškėja nesiėmė efektyvių priemonių, kad alkoholis nebūtų išsineštas, o pareiškėjos pasirinktos priemonės, kurias panaudojo jo darbuotoja (atidarė tris alaus butelius po 1,2 litro, nepadavė taros skirtos alui gerti, pati neišpilstė alaus), neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo. Todėl pareiškėjos argumentas, kad alkoholinius gėrimus pardavėja pardavė atidarytoje pakuotėje vertintinas, kaip neatitinkantis tikrovės. Tokiu būdu pardavėja leido suprasti pirkėjui, kad tris butelius alaus „Švyturys“ jis gali išsinešti iš kavinės.
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad ji ėmėsi visų būtinų prevencinių priemonių (pardavėja buvo supažindinta su bendrovės direktoriaus įsakymu dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais tvarkos, kavinėje buvo iškabinti įspėjantys skelbimai), kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išnešami iš kavinės. Teismo vertinimu, bendrovė „Nibrė“, pasirinkdama verstis tokia ūkine veikla, privalėjo užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą, o kokias konkrečias priemones tam pasirinks yra įmonės pasirinkimo teisė. Juridiniam asmeniui pagal Įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kuriam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Įstatymo nuostatų laikymąsi, nei fiziniam asmeniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad juridinis asmuo savo teises ir pareigas įgyvendina ir per savo darbuotojus. Be to, AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas (LVAT administracinė byla Nr. A858 -123-2013).
LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad juridinis asmuo, kaip dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Vadinasi ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto veiksmais (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011). Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei (LVAT administracinėse bylose: Nr. A143-1038/2009; Nr. A858-1561/2010).
Todėl šiuo atveju vien ta aplinkybė, kad pareiškėjos darbuotoja parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius alaus „Švyturys“), atidarė butelius, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius alkoholinių gėrimų prekybą nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Pareiškėja nevykdė minėtų imperatyvių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto įpareigojimų, t. y. neužtikrino, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos būtų vartojami vietoje.
Pagal AKĮ taikymo praktiką fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai yra sprendžiami pagal skirtingus įstatymus ir vienas kitam įtakos nedaro (LVAT administracinė byla Nr. A15-39/2005). Departamentas pagrįstai nagrinėjo juridinio asmens atsakomybės klausimą, o ne fizinio asmens atsakomybę.
AKĮ 1 straipsnyje yra įtvirtintas šio Įstatymo tikslas - mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame Įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus. AKĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog alkoholio produktai priskiriami specialiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, importui, eksportui, prekybai ir vartojimui pagal šį ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas.
Įvertinęs objektyviąsias ir subjektyviąsias bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisės normomis reglamentuojančiomis alkoholinių gėrimų pardavimą, teisingumo bei protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad pareiškėja, parduodama alkoholinius gėrimus, privalo tiksliai laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, reglamentuojančios alkoholinių gėrimų prekybą, o ne veikti formaliai. Ūkio subjektai, kurie verčiasi alkoholio verslu, neturi siekti tik materialinės gerovės, neatsižvelgdami į žmonių sveikatą. Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Tačiau byloje nustatyta svarbi objektyvi aplinkybė, kuomet pareiškėjos pardavėja, parduodama alkoholinius gėrimus (tris butelius alaus „Švyturys“ po 1,2 litro), atidarė butelius, nesuteikė taros įsipilti, leisdama suprasti pirkėjui, kad juos galima išsinešti iš kavinės, t. y. neužtikrino įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos vykdymo, o veikė formaliai. LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad ūkio subjektas prekiaujantis alkoholiniais gėrimais ir turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimas yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų. Vadinasi ūkio subjektas, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, privalo imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai (administracinė byla Nr. A858-2241/2012, Nr. A858-351-2013, Nr. A858-845-2013, Nr.A444-1716-2013, A261-1018-2013).
Pagal AKĮ 34 straipsnio 3 dalį už šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje baudžiami nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda. Pareiškėjai jau buvo paskirta ekonominė sankcija už analogišką pažeidimą (LVAT administracinė byla Nr. A-444-1727-2013), todėl atsakovas pagrįstai paskyrė pareiškėjai minimalią - 2 000 Lt ekonominę sankciją. Teismo vertinimu, mažinti paskirtos baudos nėra pagrindo.
Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A858-141-2013, dėl kurios teismas buvo sustabdęs šią administracinę bylą, konstatavo: „Nėra abejonių, kad įstatymo leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą, turi teisę ir, kai kuriais atvejais, pareigą, nustatyti tokios ūkinės veiklos sąlygas. Pakankamai įprasta praktika, kad įstatymų leidėjas ne tik įtvirtina tam tikrą siektiną tikslą, bet teisės aktuose įtvirtina ir konkrečius būdus bei priemones tokiems tikslams pasiekti. Taigi jei įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą, turi teisę apskritai uždrausti parduoti alkoholinius gėrimus tam tikru paros metu, jis tuo labiau turi teisę nustatyti mažiau ribojančios priemonės įgyvendinimo sąlygas. Žinoma, tai darydamas jis privalo užtikrinti, kad tokios priemonės būtų būtinos, tinkamos, taip pat proporcingos siekiamiems tikslams (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d.; 2005 m. gegužės 13 d.; 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Be to toks ūkinės veiklos reguliavimas privalo būti, be kita ko, pakankamai aiškiai suformuluotas, kad konstitucinę laisvę įgyvendinantys ūkio subjektai sugebėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų turinį (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d.; 1999 m. spalio 6 d. ; 2008 m. sausio 21 d. nutarimus). Priešingu atveju būtų pažeistas teisinio tikrumo principas. Toks reikalavimas itin svarbus tais atvejais, kai teisės aktų nesilaikymas gali sukelti sankcijų taikymą, nes priešingu atveju būtų pažeistas bendrasis teisės principas nullum crimen, nulla poena sine lege) (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 1993 m. gegužės 25 d. sprendimą Kokkinakis prieš Graikiją; 2013 m. balandžio 11 d. sprendimą Vyerentsov prieš Ukrainą). Teisinis reikalavimas taip pat negali iš ūkio subjekto reikalauti to, kas neįmanoma (lex non cogit ad impossibilia)“. Taigi, šios nuostatos aiškiai nustato, kad alkoholiu prekiaujantis ūkio subjektas ir yra atsakingas už tai, kad ši prekyba vyktų nepažeidžiant AKĮ reikalavimų, turi pareigą imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais ir vadovaujantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, 34 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu nuostatomis bendrovės „Nibrė“ skundas atmestinas, kaip nepagrįstas. Pareiškėjai buvo skirtas baudos minimumas, aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, nenustatyta, todėl nėra pagrindo naikinti ginčo nutarimo skunde išdėstytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos UAB “Nibrė” skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.