Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

R. S. nuteista pagal BK 307 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 307 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal BK 307 str. 3 d. laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams, pagal BK 308 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. nuteista už tai, kad turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos, sąvadavo prostitucijai, organizavo ir vadovavo prostitucijai, taip pat už tai, kad pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos, organizavo ir vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai ir įtraukė į prostituciją nepilnametį. Šias nusikalstamas veikas ji padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. S. 2006 m. gruodžio mėn. susipažino su nepilnamete O. S., gimusia 1990 m. sausio 25 d., kuri jai papasakojo, kad jos materialinė padėtis sunki, nes ji yra nepilnametė ir viena augina vaiką. 2007 m. balandžio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, R. S. du kartus paskolino O. S. pinigų, iš viso – 80 Lt, o po to, reikalaudama grąžinti skolą, pasiūlė O. S. užsiimti prostitucija. Pasinaudodama nepilnametės O. S. pažeidžiamumu, jos pasitikėjimu ir sunkia materialine padėtimi, pažadėdama jai piniginį atlygį už seksualinių paslaugų teikimą, įtraukė ją į prostituciją. 2007 m. sausio – vasario mėn. R. S. susipažino su L. S., kuri pokalbio metu jai papasakojo apie savo sunkią materialinę padėtį. Sužinojusi apie tai, R. S. pasiūlė jai teikti seksualines paslaugas už atlygį. O. S. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio-vasario mėn. iki 2007 m. spalio 10 d., o L. S. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2007 m. spalio 10 d., R. S. sąvadaujant, organizuojant ir vadovaujant, teikdavo R. S. nurodytiems asmenims seksualines paslaugas gaudamos nuo 100 Lt iki 200 Lt atlygį. 2007 m. spalio 10 d., apie 19 val., R. S. automobiliu ,,Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvežė L. S. ir nepilnametę O. S. seksualinių paslaugų teikimui į Klaipėdos m., Galinio pylimo g. 16 esantį viešbutį ,,Lūgnė“, kuriame L. S. ir O. S. už 250 eurų perdavė Z. S. ir D. S.. Tokiu būdu R. S. gavo iš kitų asmenų prostitucijos pajamų, sąvadavo, organizavo ir vadovavo prostitucijai, kartu organizavo ir vadovavo nepilnametės prostitucijai, įtraukė ją į prostituciją ir pelnėsi iš nepilnametės prostitucijos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Iš apeliacinio skundo turinio matosi, kad jame dėstomi argumentai dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų, neteisingai paskirtos bausmės ir dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų. Nors apeliacinis skundas iš esmės atitinka BPK 313 str. 1 d. numatytus reikalavimus, šio skundo argumentai išdėstyti painiai, yra prieštaravimų tarp nuosprendžio apskundimo pagrindų, skunde dėstomų motyvų ir apeliantės prašymų. Visus nuteistosios apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, nes jie yra nepagrįsti ir neatitinka faktinių šios bylos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai pripažino R. S. kalta ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Kvalifikuojant pripažintas įrodytomis nuteistosios padarytas nusikalstamas veikas ir paskiriant bausmes, teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.

Apeliacinio skundo argumentai dėl šioje byloje padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų taip pat nepagrįsti. Nuteistoji skunde nurodo, kad padaryti nusikalstamą veiką ji buvo provokuojama. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-332/2006 išaiškinta, kad valstybė negali sukurti nusikaltimų, o po to už juos bausti, be to, modeliu gali būti tik ,,prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Apeliantė nurodo, kad šioje byloje jai modelis buvo taikytas neteisėtai, nesilaikant BPK ir Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų. Taikyti NVI modelį nebuvo pagrindo, taip pat nebuvo atskleistas liudytojas, kurio pranešimu tas modelis buvo taikytas. Tokiu būdu nebuvo užtikrinta BPK 44 str. 7 d. numatyta jos teisė žinoti apie pareikšto kaltinimo pagrindą, teisė tinkamai pasirengti gynybai, reikalauti atlikti atitinkamus tyrimo veiksmus, taip pat pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. nuostatos dėl tinkamo gynybos užtikrinimo. Skunde dar nurodoma apie toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje nurodytą būtinumą ypatingai stropiai tikrinti neatskleidžiančių savo tapatybės asmenų veiksmų teisėtumą. Apeliantė nurodo, kad teismas visų šių nuostatų nesilaikė, NVI modelis jai buvo taikytas neteisėtai, todėl išslaptintų liudytojų D S. ir Z. S. parodymai negali būti pripažinti įrodymais. Visus šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 str. 12 d., 7 str. 2 d. 3 p., 11 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 198¹ str. 1, 2 d. atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tikrai išaiškinta, kad „modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkančiųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veikla tęsiasi be operatyvinės veiklos dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. Ar nebuvo daroma spaudimo asmeniui, kuriam taikomas modelis, ar nebuvo toks asmuo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą – baudžiamojoje byloje sprendžia šią bylą nagrinėjantis teismas“. Tos pačios nuostatos išdėstytos ir apeliantės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2k-332/2006. Šioje nutartyje taip pat nurodyta apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu konstatuotą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. pažeidimą, kai gynybai nebuvo leidžiama susipažinti su įrodymais apie svarbius faktus, kuriais kaltinimas neigė išprovokavimo versiją ir gynyba neturėjo galimybės pateikti visų argumentų dėl provokacijos versijos. Duomenys, kuriais remiantis daroma išvada, kad provokacijos nebuvo, o modeliu buvo prisijungta prie rengiamos ar daromos nusikalstamos veikos, turi būti tiriami vadovaujantis nustatytomis įrodymų tyrimo teisiamajame posėdyje taisyklėmis. Nuosprendžio priėmimo negali lemti argumentai, kuriuos ginčyti proceso šalims nėra sudaromos galimybės. Nagrinėjant nuteistosios R. S. argumentus dėl nusikalstamos veikos provokacijos, pirmiausia atmetami jos skundo argumentai apie NVI modelio taikymą pažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimus. Iš bylos matosi, kad joje Operatyvinės veiklos įstatyme numatytas nusikalstamos veikos imitacijos modelis nebuvo taikomas, o jau vykstant ikiteisminiam tyrimui buvo taikyta procesinė prievartos priemonė. Vadovaujantis BPK 158 str., ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi policijos pareigūnams, neatskleidžiant savo tapatybės, buvo leista atlikti slaptus tyrimo veiksmus: susitikti su R. S. ir bendraujant su ja surinkti informaciją apie jos galimai įvykdytą ir vykdomą nusikalstamą veiką. Šių slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu pareigūnams buvo leista daryti vaizdo ir garso įrašus. BPK 158 str. 4 d. irgi nurodyta, kad atliekant tyrimą šiame straipsnyje nustatyta tvarka, draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką, tačiau šioje byloje tyrimą atlikę pareigūnai jokių R. S. provokuojančių padaryti nusikalstamas veikas veiksmų neatliko. Šioje byloje ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2007 m. balandžio 16 d. pagal BK 147 str., 307 str. 1, 2 d. surinkus informaciją, kad R. S. iš asmens vardu Gintaras nupirko merginą vardu Ieva tam, kad ši teiktų seksualines paslaugas Klaipėdos m., taip pat informaciją, kad R. S. organizuoja ir vadovauja merginų L., R., J. bei G. prostituciją ir pelnosi iš jų prostitucijos. Jau vykstant šiam ikiteisminiam tyrimui 2007 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo leista 6 mėnesius, t. y. iki 2007 m. spalio 17 d., klausytis R. S. telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais jos perduodamą informaciją bei daryti šios informacijos garso įrašus. Pagal R. S. telefoninius pokalbius nustačius, kad įtariamoji organizuoja ir vadovauja dar ir kitų merginų, t. y. L. S. bei O. S., prostitucijai, 2008 m. gegužės 14 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 307 str. 3 d. ir BK 308 str. 2 d., o pirmasis epizodas dėl I. P. pirkimo-pardavimo, pasislėpus kitam įtariamajam G. P. , išskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą. Jau nurodytoje ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 9 d. nutartyje leisti atlikti tyrimo veiksmus savo tapatybės neatskleidžiantiems pareigūnams nurodyta, jog surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad R. S. daro nusikalstamas veikas, numatytas BK 147 str., 307 str. 1, 2 d. Viena iš šių nusikalstamų veikų priskiriama sunkiems nusikaltimams, todėl atliekant BPK 158 str. numatytus veiksmus gali būti gauti duomenys apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, įtariamosios bendrininkus, taip pat kitus bylai reikšmingus duomenis. Iš to, kas buvo išdėstyta, daromos kelios išvados. Ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 9 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, nes ji priimta ir surašyta laikantis visų BPK 158 str. numatytų reikalavimų. Pagal šią nutartį slaptus tyrimo veiksmus atlikę pareigūnai, skambinę R. S. telefonu, susitarę su ja dėl susitikimo viešbutyje „Lūgnė“ 2007 m. spalio 10 d., ten bendravę su nuteistąja ir jos atvežtomis merginomis, o taip pat sumokėję R. S. pinigus už jau sutartas tų merginų seksualines paslaugas, neperžengė teismo nutartimi nustatytų tyrimo veiksmų ribų, todėl tie jų veiksmai buvo teisėti, o šiais tyrimo veiksmais gautus duomenis teismas pagrįstai pripažino įrodymais. Taip pat daroma išvada, kad šiais 2007 m. spalio 9-10 d. laikotarpiu atliktais tyrimo veiksmais pareigūnai ne provokavo R. S. padaryti naują nusikalstamą veiką, o jais tik prisijungė prie R. S. jau daromų tokio paties pobūdžio nusikalstamų veikų, kurias R. S. būtų dariusi ir be savo tapatybės neatskleidusių ikiteisminio tyrimo pareigūnų įsikišimo. Tokia išvada daroma iš to, kad jau nuo 2007 m. balandžio 16 d. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal BK 147 str., 307 str. ir jau buvo surinkta pakankamai duomenų apie R. S. dalyvavimą šiose nusikalstamose veikose. Tuo metu jau buvo surinkti duomenys ir apie R. S. pelnymąsi iš O. S. bei L. S. prostitucijos, jos organizavimo, vadovavimo bei dėl nepilnametės O. S. įtraukimo į prostituciją, o atliekant BPK 158 str. numatytus veiksmus R. S. besitęsianti nusikalstama veika buvo nutraukta tuo metu, kai nuteistoji nurodytas mergina seksualinių paslaugų teikimui atvežė į viešbutį „Lūgnė“ ir už merginų seksualines paslaugas paėmė pinigus. Aptartos bylos aplinkybės paneigia ir kitus nuteistosios apeliacinio skundo argumentus. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad šioje byloje nebuvo atskleistas liudytojas, pagal kurio pranešimą jos atžvilgiu buvo taikytas NVI modelis. Jau buvo nurodyta, kad pagrindu priimti teisėjo nutartį leisti atlikti BPK 158 str. numatytus tyrimo veiksmus buvo ne kokio nors neatskleisto asmens pranešimas, o jau surinkti ikiteisminio tyrimo metu bylos duomenys, pirmiausia, teisėtai ir BPK nustatyta tvarka įrašyti ir ištirti R. S. telefoninių pokalbių įrašai. Šių įrašų suvestinės ir kiti su tuo susiję duomenys neįslaptinti, jie pridėti prie bylos, nuteistoji ir jos gynėjas turėjo teisę su šiais duomenimis susipažinti ir šią savo teisę realizavo. Tai reiškia, kad BPK 44 str. 7 d. numatyta R. S. teisė žinoti apie jai pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, taip pat teisė turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai nebuvo pažeista. Tuo pačiu nebuvo pažeistos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1-3 dalių nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Kiti apeliantės argumentai dėl jos teisės į gynybą pažeidimų irgi nepagrįsti. Apeliantė skunde nurodo, kad teisėjo nutartimi jos telefoninių pokalbių klausytis buvo leista nuo 2007 m. balandžio 16 d. iki spalio 17 d., tačiau elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas surašytas tik 2008 m. kovo 6 d. Nuteistosios nuomone, tai prilygo neteisėtam pokalbių kontrolės laiko pratęsimui, nes tai pažeidė jos ir jos gynėjo teisę BPK 177 str. nustatyta tvarka prašyti šiuos duomenis paskelbti. Šie argumentai taip pat atmetami. BPK 154 str. 3 d. nurodyta, kad asmenų pokalbių, perduodamų elektroninio ryšio tinklais, klausymas, įrašų darymas ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius. Tiriant sudėtingą ir didelio masto nusikalstamą veiką, šios priemonės taikymas gali būti vieną kartą pratęstas 3 mėnesiams. To paties BPK straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad dėl pokalbių, perduodamų elektroniniais ryšių tinklais, ar kitos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės fakto ikiteisminio tyrimo pareigūno surašytame protokole išdėstomas tik tyrimui reikšmingų duomenų bei garso įrašų turinys. Tai reiškia, kad BPK 154 str. griežtai nustatytas tik šiame straipsnyje numatytos procesinės priemonės taikymo terminas, tuo tarpu tos priemonės taikymo protokolo surašymo terminas nenustatytas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi klausytis R. S. telefoninių pokalbių ir daryti garso įrašus buvo leista 6 mėnesius – iki 2007 m. spalio 17 d., tų pokalbių buvo klausomasi iki 2007 m. spalio 10 d., todėl įstatymu ir teisėjo nutartimi nustatytas šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas nebuvo pažeistas. Pagal bendrąsias BPK 179 str. 2 d. nuostatas tyrimo eigos ir rezultatų fiksavimo protokolą rašo tyrimo veiksmą atliekantis arba jam padedantis asmuo tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Vis dėlto BPK 154 str. numatytos procesinės prievartos priemonės taikymo protokolų surašymas praėjus ilgesniam laikotarpiui, kolegijos nuomone, nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimas. Pirmiausia pažymėtina, kad BPK 154 str. numatyta procesinė prievartos priemonė (telefoninių pokalbių klausymasis ir jų garso įrašų darymas) savo pobūdžiu skiriasi nuo kitų prievartos priemonių (kratos, poėmio ir kt.) ir kitų tyrimo veiksmų, kurie atliekami dalyvaujant kitiems proceso dalyviams, turintiems teisę patvirtinti protokolo teisingumą savo parašu ir pateikti dėl to protokolo savo pastabas. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas dėl procesinės prievartos priemonės specifikos iš viso negali būti surašytas paties tos priemonės taikymo metu, o vėliau tokio protokolo surašymui reikia daugiau laiko dėl sukauptos informacijos ir duomenų apimties. Šioje byloje beveik 6 mėnesius buvo klausomasi net trijų R. S. mobilaus ryšio telefonų pokalbių, daromi jų garso įrašai, o vėliau tyrėjas ne tik surašė ne vieną, o tris procesinės prievartos priemonės taikymo protokolus, taip pat padarė ir tikslias telefoninių pokalbių bei tekstinių pranešimų suvestines, kurios irgi pridėtos prie bylos kaip protokolų priedai. Akivaizdu, kad tai turėjo užimti nemažai laiko. Iš bylos taip pat matosi, kad nurodytų protokolų surašymas tik 2008 m. kovo 6 d. nuteistosios R. S. ir jos gynėjo teisių nepažeidė. Apeliaciniame skunde nuteistoji nurodo, kad buvo pažeista BPK 177 str. numatyta teisė siekti paskelbti nurodytus protokolus bei jų priedus bent jos gynėjui. Apeliantės nurodytame BPK 177 str. nurodoma apie ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumą, taip pat nurodoma tik apie išimtinius atvejus, kada tie duomenys ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina, iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu. Įtariamojo ir jo gynėjo, taip pat nukentėjusiojo ir jo atstovo teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis numato kiti procesiniai įstatymai. BPK 181 str. 1 d. nurodyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas ikiteisminio tyrimo metu bet kuriuo momentu turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, taip pat daryti ikiteisminio tyrimo medžiagos kopijas ar išrašus. Prašymas susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar daryti jos kopijas ar išrašus pateikiamas prokurorui. Iš šioje nutartyje jau aptarto ikiteisminio tyrimo metu vykusios R. S. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 184-185) matosi, jog 2008 m. gegužės 14 d. apklausta įtariamąja R. S. parodė, kad su trimis elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais bei jų priedais ji susipažino, tačiau jų nekomentuos ir dėl jų parodymus duos tik teisme. Jokių prašymų papildomai susipažinti su šiais protokolais ir jų priedais, taip pat atlikti dėl to kokius nors papildomus tyrimo veiksmus įtariamoji ir jos gynėjas nepareiškė. Pabaigus ikiteisminį tyrimą įtariamoji ir jos gynėjas su bylos medžiaga buvo supažindinti dar kartą, įtariamoji pateikė prašymą padaryti dalies bylos dokumentų kopijas ir šis jos prašymas buvo patenkintas. Šios aplinkybės rodo, kad R. S. teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, pateikti prašymus, o tuo pačiu ir jos teisė į gynybą nebuvo pažeistos. Nuteistoji R. S. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad teismas pažeidė BPK 255 str. 1, 2 d. reikalavimus, nes pripažino ją kalta padarius nusikalstamas veikas, dėl kurių byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Nuosprendyje teismas nurodė, kad iš užfiksuotų jos telefoninių pokalbių yra akivaizdžiai matyti, jog ji ir anksčiau organizuodavo prostituciją, taip pat nurodyta, kad teismas tiki jos (liudytojos O. S. – past.) parodymais, nes juos patvirtina paminėti telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti iki 2007 m. spalio 10 d. Nuosprendyje teismas nurodo jai nežinomus Olto, Rolfo, Tomo vardus, sieja juos su seksualiniais santykiais ir tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad teismas padarė išvadą apie jos padarytą naują nusikalstamą veiką. Skunde nurodoma ir apie tai, kad tokiu būdu buvo pažeista jos teisė į gynybą, nes apie padidėjusias kaltinimų ribas teisiamojo posėdžio metu jai nebuvo pranešta. Pirmiausia atmetami skundo argumentai apie tai, kad BPK 255 str. reikalavimai buvo pažeisti dėl pačių elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų surašymo. Šie protokolai, jų priedai buvo surašyti ir pridėti prie bylos dar ikiteisminio tyrimo metu, ir tai su bylos nagrinėjimo teisme ribų klausimu negali būti siejama. BPK 255 str. 1, 2 d. nurodyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte buvo aprašytos padarytų nusikalstamų veikų aplinkybės ir atsakomybę už tai numatantys BK straipsniai. R. S. buvo kaltinama pagal BK 307 str. 1, 2, 3 d. ir BK 308 str. 2 d. Teisėjo nutartimi dėl tų pačių nusikalstamų veikų ir pagal tuos pačius baudžiamuosius įstatymus byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Skundžiamu nuosprendžiu R. S. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal tuos pačius baudžiamuosius įstatymus, t. y. pagal BK 307 str. 1, 2, 3 d. ir BK 308 str. 2 d. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėstant įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus, teismas įvertino ir teisminio nagrinėjimo metu išnagrinėtus R. S. telefoninių pokalbių garso įrašus. Buvo aptarti kai kurie charakteringi ir tiesioginį ryšį su kaltinimais susiję R. S. telefoniniai pokalbiai, kurių metu nuteistoji kalba apie su L. S. norintį susitikti kažkokį žmogų Olfą, nuteistoji kviečia tą pačią L. S. atvažiuoti pas vokietį Rolfą, kuriam L. S. irgi labai patinka. Kito pokalbio metu nuteistoji liepia O. S. laukti amerikiečio, kuriam „reikia jaunos ir smulkios“. Dar kito pokalbio metu nuteistoji su vyriškiu vardu Tomas derasi dėl merginų seksualinių paslaugų kainų. Vertindamas šiuos ir kitus telefoninių pokalbių įrašus teismas nuosprendyje nurodė, kad R. S. prostituciją organizuodavo ir anksčiau. Tokią išvadą teismas galėjo padaryti remdamasis ne tik teisme išnagrinėtais pokalbių garso įrašais, bet ir kitais bylos duomenimis, jau buvo nurodyta ir apie tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas irgi dėl kitų analogiškų nusikalstamų veikų. Tačiau jau paminėta teismo išvada negali būti laikoma bylos nagrinėjimo teisme ribų viršijimu. Nors nuteistoji nurodo, kad vyriškių vardais Olfas, Rolfas ir Tomas ji nepažįsta ir šie vardai nenurodyti kaltinime, ji buvo kaltinama sąvadavimu, organizavimu ir vadovavimu O. S. ir L. S. prostitucijai, taip pat turėjimu iš jų prostitucijos pajamų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio-vasario mėnesių iki 2007 m. spalio 10 d. Todėl vyriškių, su kuriais nuteistoji telefonu tarėsi dėl seksualinių paslaugų teikimo, arba apie kuriuos ji kalbėjosi su O. S. bei L. S., vardų paminėjimas nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra susijęs su tais pačiais kaltinimais, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tuo tarpu teismo išvada apie tai, kad R. S. organizavo prostituciją ir anksčiau, yra tik tų pačių telefoninių pokalbių įrašų įvertinimas, ir tai nereiškia, kad teismas pripažino R. S. kalta padarius kitą nusikalstamą veiką. Pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos, už kurias teismas nuteisė R. S., laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p. reikalavimų, yra išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje nuosprendžio dalyje teismas suklydo neteisingai nurodydamas laikotarpius, kurių metu O. S. ir L. S. teikdavo seksualines paslaugas R. S. nurodytiems klientams. Nuosprendyje nurodyta, kad O. S. tokias paslaugas teikė nuo 2007 m. sausio-vasario mėn. iki 2007 m. spalio 10 d., o L. S. – nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2007 m. spalio 10 d. Iš tikrųjų buvo atvirkščiai – nuo 2007 m. sausio-vasario mėn. seksualines paslaugas teikė L. S., o nuo 2007 m. balandžio mėn. – O. S., tokios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nurodytos ir kaltinamajame akte, o teisme apie tai parodė ir pačios liudytojos O. S. ir L. S.. Tai, kad teismas suklydo vienoje nuosprendžio vietoje supainiodamas O. S. ir L. S. pavardes (sukeisdamas jas vietomis) irgi nereiškia, kad R. S. buvo pakeisti kaltinimai arba kad buvo pažeistos bylos nagrinėjimo teisme ribos. Kad teismas teisingai nustatė faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir kad šios aplinkybės buvo nustatytos tokios pačios, kurios yra aprašytos kaltinamajame akte, matosi iš viso nuosprendžio turinio ir netgi pačios nuosprendžio nustatomosios dalies. Nuteistosios apeliaciniame skunde apie nurodytą nuosprendžio trūkumą nieko nenurodoma, kolegija šį trūkumą vertina tik technine klaida, dėl kurios keisti nuosprendį nėra pagrindo. Ši techninė klaida ištaisoma ją aptariant šioje nutartyje, be to, jau aptartą ir nuosprendžio esmės nekeičiantį netikslumą gali pašalinti ir pats nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas BPK 361 str. nustatyta tvarka. Visos kitos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos tokios pačios kaip kaltinamajame akte. Tai reiškia, kad teismas bylą išnagrinėjo tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas BPK 255 str. 1, 2 d. reikalavimų nepažeidė, nuteistosios padėtis nebuvo pabloginta, o jos teisė į gynybą taip pat nebuvo pažeista. Apeliaciniame skunde nuteistoji dar nurodo, kad esminiai baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai buvo padaryti jai dėl sveikatos būklės nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje liudytojos L. S. apklausoje. Apeliantė nurodo, kad tik jos gynėjo dalyvavimas toje apklausoje neleido nustatyti svarbių bylos aplinkybių. Dalyvaudama apklausoje ji pati būtų išsiaiškinusi kai kurias aplinkybes, susijusias su L. S. ir O. S. prostitucija bei jai pareikštais kaltinimais. Šie nuteistosios skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Iš bylos matosi, kad R. S. 2007 m. spalio 10 d., vadovaujantis BPK 140 str., buvo laikinai sulaikyta, spalio 12 d. buvo suimta, o 2007 m. spalio 31 d. iš suėmimo buvo paleista. Prokuroro prašymu ikiteisminio tyrimo teisėjas liudytoją O. S. apklausė 2007 m. spalio 12 d., o liudytoją L. S. – spalio 15 d. BPK 184 str. 3, 4, 5 d. nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktoje apklausoje privalo dalyvauti prokuroras. Apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, o kai apklausa baigta – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas. Laisvėje esančio įtariamojo ir jo gynėjo neatvykimas į liudytojo apklausą netrukdo apklausą atlikti. Pagal šias įstatymo nuostatas ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojo apklausoje privalomas yra tik prokuroro dalyvavimas, o įtariamasis ir jo gynėjas tokioje apklausoje dalyvauti turi teisę. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktose dviejų liudytojų O. S. ir L. S. apklausose dalyvavo įtariamosios R. S. gynėjas. Apie šias apklausas buvo pranešta ir pačiai įtariamajai. Iš nepilnametės liudytojos O. S. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 116-117) matosi, kad suimta įtariamoji R. S. buvo pristatyta į apklausos vietą, jai buvo išaiškintos BPK 184 str. 4 d. numatytos jos teisės, tačiau R. S. dalyvauti apklausoje atsisakė, nenurodė jokių šio atsisakymo priežasčių ir toliau apklausoje nedalyvavo. Iš liudytojos L. S. apklausos protokolo (t. 1, b. l. 145-146) matosi, kad joje įtariamoji nedalyvavo, tačiau prie bylos pridėtas tą pačią dieną pačios R. S. parašytas ir pasirašytas pareiškimas (t. 1, b. l. 142), kuriame R. S. nurodo, kad dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje liudytojos L. S. apklausoje ji atsisako. Apie jokias ligas, blogą sveikatos būklę ar kitokias atsisakymo dalyvauti apklausoje priežastis įtariamoji nieko nenurodė. L. S. apklausos protokole jokių pastabų apie įtariamosios atsisakymą dalyvauti apklausoje priežastis, taip pat prašymų atidėti šią apklausą nepateikė ir toje apklausoje dalyvavęs įtariamosios gynėjas. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad R. S. teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktose liudytojų apklausose nebuvo pažeista, ši teisė jai buvo užtikrinta, tačiau dalyvauti šiose apklausose atsisakė pati įtariamoji. Pažymėtina dar ir tai, kad abi liudytojos O. S. ir L. S. buvo apklaustos bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, nuteistoji turėjo teisę dalyvauti jų apklausose, užduoti liudytojoms klausimus ir šią savo teisę realizavo. Baudžiamojo proceso įstatymai ir nuteistosios R. S. teisės šiuo atveju irgi nebuvo pažeistos. Kadangi O. S. ir L. S. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklaustos laikantis visų BPK 184 str. numatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje šių liudytojų parodymai galėjo būti perskaityti BPK 276 str. nustatyta tvarka ir pripažinti įrodymais. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta apie tai, kad padaryti nusikalstamas veikas R. S. nebuvo provokuojama, o BPK 158 str. numatyta procesinė prievartos priemonė jai buvo taikyta nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. BPK 158 str. 7 d. nurodyta, kad šiame BPK straipsnyje nustatyta tvarka tyrimą atlikę asmenys prireikus gali būti apklausiami kaip liudytojai. Esant įstatymo numatytiems pagrindams, tokiems asmenims gali būti suteiktas anonimiškumas. Šioje byloje tokiems asmenims policijos pareigūnams D. S. bei Z. S. anonimiškumas nebuvo suteiktas, jie buvo apklausti liudytojais teisiamajame posėdyje, todėl jų parodymus teismas irgi pagrįstai pripažino įrodymais. Į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus dėl išnagrinėtų įrodymų vertinimo ir tariamai tendencingo nuosprendžio priėmimo šioje nutartyje jau buvo atsakyta. Išnagrinėtus įrodymus teismas įvertino tinkamai ir nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta laikantis BPK 305 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Vien tik nuteistosios nesutikimas su įrodymų įvertinimu ir nuosprendyje išdėstytomis teismo išvadomis nepatvirtina nei nuosprendžio tendencingumo, nei šį nuosprendį priėmusio teismo šališkumo. Jokių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas suabejoti bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumu, taip pat jokių kitų šioje byloje padarytų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad R. S. padarytų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes teismas nustatė teisingai, o apeliaciniame skunde dėl to dėstomi argumentai jau buvo aptarti ir paneigti. Įvertinant ir kvalifikuojant šias nusikalstamas veikas teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai. Pagal BK 307 str. 1 d. atsako tas, kas turėjo pajamų iš kito asmens prostitucijos arba sąvadavo prostitucijai. BK 307 str. 2 d. numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis yra organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba gabenimas asmens šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Pagal BK 307 str. 3 d. atsako tas, kas pelnėsi iš nepilnamečio asmens prostitucijos arba organizavo ar vadovavo nepilnamečio asmens prostitucijai, arba gabeno nepilnametį asmenį jo sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. Pagal BK 308 str. 2 d. atsako tas, kas įtraukė į prostituciją materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomą asmenį arba įtraukė į prostituciją asmenį panaudodamas fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę, arba bet kokiu būdu įtraukė į prostituciją nepilnametį. Iš pridėtų prie bylos liudytojų O. S. tapatybę patvirtinančių dokumentų matosi, kad O. S. yra gimusi 1990 m. sausio 25 d. ir nuteistosios padarytų nusikalstamų veikų laikotarpiu ji buvo nepilnametė. Nuteistoji R. S. pripažįsta, kad ji buvo su O. S. pažįstama, tačiau neigia žinojusi, kad ši mergina buvo nepilnametė. Papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji parodė, jog O. S. jai tariamai pati sakiusi, kad yra 19 metų amžiaus. Tokią R. S. versiją teismas pagrįstai atmetė. Liudytoja O. S. visų apklausų metu vienodai parodė, kad susipažinusi su R. S. pati pasakė jai, kad yra nepilnametė, nurodė savo amžių ir netgi rodė nuteistajai savo asmens dokumentus, kai ketino juos palikti R. S. kaip užstatą prašydama jos paskolinti pinigų. Liudytojos O. S. parodymai šioje byloje buvo vienodi ir nuoseklūs, motyvai, dėl kurių teismas pagrįstai rėmėsi šiais parodymais, jau buvo išdėstyti. Todėl abejoti O. S. parodymais apie tai, kad ji pati buvo nurodžiusi R. S. savo amžių ir netgi rodžiusi jai tai patvirtinančius dokumentus, irgi nėra jokio pagrindo. Kad nuteistajai O. S. amžius buvo žinomas, patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. Bylos duomenys rodo, kad apie O. S. amžių ir jos nepilnametystę buvo galima ne tik žinoti iš jos pačios pasakojimų arba susipažinus su jos dokumentais, tačiau tai galima buvo suprasti ir pagal šios liudytojos fizinį išsivystymą, smulkų kūno sudėjimą netgi pagal veido bruožus. Tai matosi netgi iš prie bylos pridėtų O. S. fotonuotraukų (t. 1 b. l. 106, 108, 122). Apeliaciniame skunde pati nuteistoji R. S. O. S. parodymus vadina „bėgusios iš globos namų mergaitės išsisukinėjimais“. Nuosprendyje jau aptartų telefoninių pokalbių metu R. S. pati liepė O. S. laukti amerikiečio, kuriam reikia „jaunos ir smulkios“. Iš 2007 m. spalio 10 d. viešbutyje „Lūgnė“ įrašytų pokalbių matosi, jog R. D. S. ir Z. S. sako „na, sakėte jauną imsite ir šiek tiek vyresnę, kaip aš pataikiau“. Toliau pokalbio su D. S. metu ji jam sako, kad „jaunesnė jau žino kaip tai daryti, bet ją dar reikia pamokinti“. Nuosprendyje teismas taip pat nurodo, kad O. S. buvo 17 metų amžiaus dar 2007 m. spalio 10 d., o R. S. su ja bendravo ir įtraukė į prostituciją žymiai ankščiau ir tai rodo, kad nuteistoji dėl jos amžiaus negalėjo apsirikti. Tokia išvada visiškai pagrįsta, o jau aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad R. S. O. S. amžius buvo žinomas jau nuo pačios jų pažinties pradžios. Prostitucija – tai veikla, už pinigus arba kitokią turinę naudą lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. Įtraukimu į prostituciją laikoma veika, kuria kitas asmuo yra skatinamas pradėti verstis prostitucija, o ši nusikalstama veika laikoma baigta, kai tas asmuo pradeda verstis prostitucija. Nuosprendyje ir šioje nutartyje jau aptarti įrodymai patvirtina, jog nuteistoji R. S., žinodama, jog O. S. yra nepilnametė, skolindavo jai pinigus, o po to, žinodama, kad nepilnametė skolos negalės gražinti, pasiūlė už tas skolas „atidirbti“ suteikiant seksualines paslaugas nuteistosios nurodytiems asmenims. Tokiu būdu ji skatino O. S. užsiimti prostitucija atvirais pasiūlymais. Nuosprendyje teismas pagrįstai nurodė, kad R. S. veikė kryptingai, o bylos aplinkybės rodo, kad nuteistoji ne tik numatė, kad jos skatinama O. S. gali užsiimti prostitucija, bet ir to norėjo. Remdamasis O. S. parodymais teismas taip pat padarė išvadą, kad O. S. pradėjo užsiiminėti prostitucija negalėdama R. S. gražinti jai paskolintų pinigų ir bijodama nuteistosios, nes turėjo mažametį vaiką. Jeigu ne nuteistosios skatinimai, O. S. prostitucija verstis nebūtų pradėjusi. Išnagrinėti įrodymai ir aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad R. S. įtraukė į prostituciją nepilnametę, todėl šią nuteistosios nusikalstamą veiką teismas teisingai kvalifikavo pagal BK 308 str. 2 d. Pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos reiškia, kad asmuo gauna visas arba dalį kito asmens iš prostitucijos gautų pajamų. Sąvadavimas prostitucijai – tai tarpininkavimas tarp prostitucija užsiimančio ir kito asmens, suvedant juos lytiniam santykiavimui arba kitokiam lytinės aistros tenkinimui. Sąvadavimas gali pasireikšti prostitucija užsiimančio asmens teikiamų paslaugų reklamavimu, jo pristatymu klientams, klientų paieška ir pan. Šiuos veiksmus kaltininkas atlieka dėl savanaudiškų paskatų. Turėjimui pajamų iš kito asmens prostitucijos ir sąvadavimui prostitucijai būdingas tokių veiksmų nevienkartiškumas ir santykių tarp kaltininko ir prostitucija užsiimančio asmens pastovumas. Kaip tik tokios aplinkybės buvo nustatytos šioje byloje. Įrodyta, kad teismo nustatytomis ir nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis R. S. tarpininkaudavo tarp prostitucija užsiimančių O. S. bei L. S. ir kitų asmenų suvesdama juos lytiniam santykiavimui. Nuteistoji pati nurodydavo O. S. bei L. S. tuos asmenis, pas kuriuos jos nuvykdavo ir suteikdavo jiems seksualines paslaugas, pas klientus O. S. ir L. S. seksualinių paslaugų teikimui nuteistoji taip pat nuveždavo savo automobiliu. R. S. tai darė dėl savanaudiškų paskatų ir gaudavo dalį iš O. S. bei L. S. prostitucijos gautų pajamų. O. S. parodė, kad už seksualinių paslaugų suteikimą R. S. nurodytiems klientams iš nuteistosios gaudavo po 100-150 Lt. tuo tarpu L. S. parodė, kad jai sumokėdavo patys klientai, iš jų už lytines paslaugas ji gaudavo po 150-200 Lt. Kiek pinigų už jos paslaugas atitekdavo nuteistajai, L. S. nurodė nežinanti. Akivaizdu, kad visais atvejais dalį O. S. ir L. S. iš prostitucijos gaunamų pajamų iš jų klientų gaudavo pati nuteistoji R. S.. Telefoniniai R. S. ir tų klientų pokalbiai patvirtina, kad derantis dėl seksualinių paslaugų kainų, R. S. jas nurodydavo daug didesnes už tas sumas, kurias nurodo gaudavusios O. S. ir L. S.. Be to, tai patvirtina 2007 m. spalio 10 d. viešbutyje „Lūgnė“ liudytojo D S. nuteistajai sumokėta pinigų suma. Įrodyta, kad atvežusi į šį viešbutį seksualinių paslaugų teikimui O. S. ir L. S. ir perdavusi jas D. S. bei Z. S., R. S. pasakė, kad kiekviena mergina kainuos po 400 Lt, o D. S. už abiejų merginų seksualines paslaugas sumokėjo R. S. 250 eurų. Šie pinigai buvo surasti ir paimti pas nuteistąją jos sulaikymo metu. Byloje taip pat nustatyta, kad tarp O. S. bei L. S. ir R. S. jau buvo susiklostę pastovūs tarpusavio santykiai, pajamų iš prostitucijos gavimas ir sąvadavimas prostitucijai pasireiškė nevienkartiniais ir sistemingais veiksmais, trukusiais net keletą mėnesių iki pat R. S. sulaikymo momento. Įvertinęs išnagrinėtus įrodymus teismas nustatė, kad R. S. ne tik suvesdavo O. S. bei L. S. su kitais asmenimis lytiniam santykiavimui arba kitokiam lytinės aistros tenkinimui, ne tik gaudavo pinigų iš jų prostitucijos, tačiau ir tardavosi su klientais dėl susitikimų vietų, seksualinių paslaugų kainų, aptarinėjo su jais kitas detales, ir tų klientų pati iš anksto gaudavo pinigus, o dalį tų pinigų vėliau sumokėdavo seksualines paslaugas teikusioms merginoms. O. S. parodė, kad jai po 100-150 Lt visada sumokėdavo tik pati nuteistoji, dar ir išskaičiuodavusi iš tų pinigų sumų jos turėtas skolas. Liudytojų O. S. ir L. S. parodymai, o taip pat išnagrinėti R. S. telefoninių pokalbių garso įrašai patvirtina ir tai, kad nuteistoji pati spręsdavo visus O. S. ir L. S. prostitucijos klausimus, šią veiklą organizuodavo ir jai vadovaudavo. Tokią išvadą patvirtina tai, kad seksualines paslaugas klientai iš anksto užsisakinėdavo ne pas tas paslaugas teikiančias merginas, o pas pačią R. S., kuri priimdavo tokius užsakymus, o seksualinių paslaugų teikimas vykdavo pagal nuteistosios su klientais suderintą, tačiau jos nustatytą scenarijų. Liudytoja O. S. parodė, kad kai bandydavo atsisakyti teikti seksualines paslaugas, R. S. jai netgi pagrasindavo, kad bus blogai, užsimindavo apie apsaugą teikiančius vaikinus. Tai reiškia, kad nuteistoji ne tik koordinavo prostitucija užsiimančių merginų ir jų klientų veiksmus, bet ir skirstė iš prostitucijos gautą pelną, naudojo priemones, palaikančias seksualines paslaugas teikiančių merginų drausmę. Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą apie tai, kad R. S. ne tik sąvadavo O. S. bei L. S. prostitucijai ir turėjo iš jos pajamų, tačiau ir šią prostituciją organizavo bei jai vadovavo. R. S. nusikalstama veika sąvadaujant O. S. ir L. S. prostitucijai ir gaunant iš pilnametės L. S. prostitucijos pajamų teisingai kvalifikuota pagal BK 307 str. 1 d. Nuteistosios veika organizuojant L. S. prostituciją ir jai vadovaujant teisingai kvalifikuota pagal BK 307 str. 2 d. Tuo tarpu nuteistosios pelnymasis iš nepilnametės O. S. prostitucijos, šios prostitucijos organizavimas ir vadovavimas nepilnametės prostitucijai teisingai kvalifikuotas pagal BK 307 str. 3 d. Apeliaciniame skunde nuteistoji R. S. dar nurodo, kad kvalifikuojant jos nusikalstamas veikas teismas turėjo taikyti BK 22 str. 1 d., tačiau šiuos skundo argumentus kolegija taip pat atmeta. BK 22 str. 1 d. nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Veika vertinama kaip pasikėsinimas daryti nusikalstamą veiką keliais atvejais: kaip padaryta ne visa ar ne visos veikos, numatytos BK straipsnio dispozicijoje; padaryta veika, numatyta BK straipsnio dispozicijoje, tačiau nekilo įstatyme numatytų padarinių, esant materialiajai nusikaltimo sudėčiai; taip pat kai padaryta veika, numatyta BK straipsnio dispozicijoje, tačiau ji buvo daroma kontroliuojant teisėsaugos institucijoms. Šioje byloje nustatyta, kad R. S. nusikalstamos veikos, padarytos 2007 m. spalio 9-10 d. laikotarpiu, buvo daromos ikiteisminio tyrimo metu taikant BPK 158 str. numatytą procesinę prievartos priemonę ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams atliekant tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo tapatybės. Šiuo laikotarpiu R. S. padarytos veikos tikrai buvo daromos kontroliuojant teisėsaugos institucijoms ir jos atskirai galėtų būti vertinamos tik kaip pasikėsinimai padaryti nusikalstamas veikas. Tačiau nusikalstamos veikos, už kurias nuteista R. S., jau buvo pabaigtos iki nurodytos priverčiamosios priemonės taikymo ir nuteistosios sulaikymo šalia viešbučio „Lūgnė“ momento. Byloje įrodyta, kad R. S. nepilnametę O. S. įtraukė į prostituciją dar 2007 m. pavasarį, skatinama nuteistosios ši nepilnametė jau tada pradėjo verstis prostitucija, taigi kilo BK 308 str. 2 d. dispozicijoje numatyti nusikaltimo padariniai, todėl ši nusikalstama veika pagrįstai įvertinta ir kvalifikuota kaip baigtinė. Tuo tarpu kitos R. S. nusikalstamos veikos pagal galiojančią teisminę praktiką yra vertinamos kaip tęstinės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. spalio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-412/207 nurodyta, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Šioje byloje pripažintos įrodytomis R. S. nusikalstamos veikos gaunant iš O. S. ir L. S. prostitucijos pajamų, sąvadaujant, organizuojant ir vadovaujant jų prostitucijai truko ilgą laiką. O. S. nuteistosios nurodytiems asmenims teikdavo seksualines paslaugas nuo 2007 m. balandžio mėn., o L. S. nuo 2007 m. sausio-vasario mėn. Darydama nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 str. 1, 2, 3 d., R. S. atliko keletą tapačių ir laiko atžvilgiu vienas nuo kito nenutolusių veiksmų, tie veiksmai buvo padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis ir įgyvendinant vieningą sumanymą. Pačiame skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad 2007 m. spalio 10 d. R. S. padarytos nusikalstamos veikos buvo jos anksčiau padarytų ir besitęsiančių veikų tąsa, tokiu būdu teismas šias nusikalstamas veikas pripažino tęstinėmis. Dėl šioje nutartyje jau aptartų aplinkybių tokia teismo išvada yra pagrįsta. Tęstines veikas sudarantys tapatūs veiksmai kiekvienas atskirai atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nors R. S. nusikalstamos veikos 2007 m. spalio 9-10 d. laikotarpiu buvo padarytos kontroliuojant teisėsaugos institucijoms, ankstesni šias tęstines nusikalstamas veikas sudarantys tapatūs veiksmai atitiko baigtinių nusikalstamų veikų sudėtis. Todėl R. S. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 str. 1, 2, 3 d., teismas irgi pagrįstai įvertino ir kvalifikavo kaip baigtines. Dėl aptartų aplinkybių keisti nuosprendį ir R. S. nusikalstamas veikas papildomai kvalifikuoti pagal BK 22 str. 1 d. nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistoji su nuosprendžiu nesutinka ir dėl paskirtų per griežtų bausmių. Apeliantė nurodo, kad teismo nutartimi ji yra paskirta savo tėvo ir įmotės rūpintoja bei jų turto administratore, tėvas ir įmotė yra invalidai ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra. Ji jais rūpinasi, nors jos pačios sveikata irgi bloga, ji serga įvairiomis ligomis ir nuolat turi vartoti vaistus. Nuosprendyje teismas neteisingai nurodė jos netekto darbingumo lygį ir net nesvarstė klausimo dėl švelnesnės rūšies bausmių paskyrimo. Apeliaciniame skunde nuteistoji išdėstė alternatyvų prašymą taikyti BK 22 str. 3 d. bei BK 54 str. 3 d. nuostatas ir jai paskirtas bausmes pakeisti į švelnesnes, nesusijusias su laisvės atėmimu. Šiuos apeliantės argumentus kolegija taip pat atmeta, nes paskiriant bausmes teismas BK 41 str. 2 d., 54 str. 2 d. ir kitų BK bendrosios dalies normų reikalavimų nepažeidė. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas jokių nuteistosios R. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skiriant bausmes buvo atsižvelgta ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, taip pat įvertino duomenis, apibūdinančius nuteistosios asmenybę. Nuosprendyje nurodyta, kad R. S. jau buvo teista už analogiškas nusikalstamas veikas, iš to išvadų nepadarė ir naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui. Tačiau buvo atsižvelgta į nuteistosios sveikatos būklę ir dėl to nuspręsta jai skirti laisvės atėmimo bausmes, kurios mažesnės už sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Nuosprendyje išdėstyti bausmių skyrimo motyvai yra išsamūs ir įtikinantys, be to, skirdamas bausmes teismas jau atsižvelgė ir į daugelį aplinkybių, kurias nuteistoji nurodo savo apeliaciniame skunde. Prie bylos pridėti dokumentai patvirtina, kad 2005 m. balandžio 14 d. Klaipėdos m. apylinkės teismo nutartimi R. S. tikrai buvo paskirta jos tėvo V. J. ir įmotės T. J. rūpintoja ir jų turto administratore. Bylos dokumentai patvirtina ir tai, kad R. S. serga įvairiomis ligomis, be to yra nustatyta, kad nuteistoji yra netekusi ne 40 procentų, kaip nurodyta nuosprendyje, o 60 procentų darbingumo lygio. Tačiau iš bylos matosi, kad teismas klausimą dėl nuteistosios sveikatos būklės aiškinosi ir dėl to paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Šios ekspertizės išvadose (t. 4, b. l. 70-73) nurodyta, kad R. S. diagnozuotos lėtinės širdies, kvėpavimo, virškinimo organų ir ginekologinės ligos bei distrofinės-degeneracinės stuburo ligos. Dėl pagrindinių ligų darbingumo ir neįgalumo nustatymo tarnyba R. S. 2008 m.rugsėjo 2 d. nustatė 60 procentų darbingumo netekimą, tačiau šios ligos dar nepasiekė tokio laipsnio ir nesukėlė komplikacijų, numatytų „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąraše. Ekspertizės išvadose nurodyta, kad šiuo metu dėl sveikatos būklės R. S. gali atlikti su laisvės atėmimu susijusią bausmę. Tokia išvada reiškia, kad atleisti R. S. nuo bausmės dėl ligos vadovaujantis BK 76 str. nėra pagrindo. Apeliantės argumentus dėl švelnesnės rūšies, su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių paskyrimo kolegija irgi atmeta. R. S. nuteista už keturias nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos apysunkių, o kitos dvi - sunkių nusikaltimų kategorijoms. BK 307 str. 2, 3 d. ir BK 308 str. 2 d. sankcijos numato tik laisvės atėmimo bausmes. Asmeniui, nuteistam bent už vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, BK 75 str. atidėti paskirtos bausmės vykdymą galimybės nenumato. BK 22 str. 3 d. nurodyta, kad už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką bausmė gali būti švelninama remiantis BK 62 str. Taikyti R. S. šias įstatymų nuostatas nėra pagrindo, nes nuteistosios nusikalstamos veikos baigtos, o apeliacinio skundo argumentai dėl tų veikų papildomo kvalifikavimo pagal BK 22 str. 1 d. jau buvo aptarti ir atmesti. Skirti nuteistajai švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę vadovaujantis BK 62 str., nėra ir kitų šiame baudžiamajame įstatyme numatytų būtinų aplinkybių ir sąlygų. Vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė gali būti skiriama tik nustačius išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisminėje praktikoje tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios rodo ženkliai mažesnį padarytų nusikalstamų veikų arba kaltininko asmenybės pavojingumo laipsnį. Kolegijos nuomone, tokių aplinkybių šioje byloje nėra ir jų savo skunde nenurodo pati apeliantė. Jau buvo nurodyta, kad R. S. padarė ne vieną, o keletą nusikalstamų veikų, tos veikos tęstinės ir truko ilgą laiką, du nuteistosios padaryti nusikaltimai yra sunkūs, todėl šių nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnis ženkliai mažesniu negali būti laikomas. Į prastą R. S. sveikatos būklę skiriant bausmes teismas jau atsižvelgė, iš pridėtos prie bylos nuteistosios darbinės charakteristikos matosi, kad pramogų mėgėjų klube „Domino“, kuriame nuteistoji dirba, ji charakterizuojama gerai. Bylos dokumentai patvirtina ir tai, kad nuteistoji tikrai paskirta savo tėvo ir įmotės rūpintoja bei jų turto administratore. Tačiau teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad R. S. anksčiau jau buvo teista už analogiškas nusikalstamas veikas. Iš bylos matosi, kad Klaipėdos m. apylinkės teismo 2005 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu R. S. jau buvo nuteista pagal BK 307 str. 1 ir BK 307 str. 2 d., jai paskirta subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o jos vykdymas, taikant BK 75 str., atidėtas 2 metams. R. S. buvo įpareigota bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš šio nuosprendžio (t. 3, b. l. 118-119) matosi, kad R. S. buvo nuteista už analogiškas nusikalstamas veikas laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės mėn. iki 2004 m. liepos mėn. Tuo laikotarpiu Klaipėdos m. ji irgi pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, taip pat sąvadavo, organizavo ir vadovavo prostitucijai. To paties Klaipėdos m. apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d. nutartimi, vadovaujantis BK 75 str. 4 d. 1 p., R. S. nuo jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės buvo atleista suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Teismo nutartyje nurodyta, kad R. S. įvykdė jai paskirtą įpareigojimą ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nepadarė naujų teisės pažeidimų (t. 3, b. l. 117). Vertinant nurodytą ankstesnį R. S. teistumą atsižvelgiama į kelias aplinkybes. BK 75 str. 4 d. 4 p. nurodyta, kad jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, teismas skiria jam bausmę pagal BK 64 str. numatytas taisykles. Skundžiamu nuosprendžiu pripažintas įrodytomis naujas nusikalstamas veikas R. S. pradėjo daryti dar ankstesniu nuosprendžiu jai paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl jai bausmės turėjo būti skiriamos pagal BK 64 str. numatytas taisykles, t. y. turėjo būti pridėta visa arba dalis ankstesniu nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės. Tačiau tai nebuvo padaryta todėl, kad nebuvo panaikinta ir tebegalioja jau nurodyta teismo nutartis dėl R. S. atleidimo nuo bausmės. Galiojant šiai teismo nutarčiai, vadovaujantis BK 97 str. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu R. S. ankstesnis teistumas jau buvo išnykęs. Kita vertus, visiškai pagrįsta teismo išvada apie tai, kad naujas nusikalstamas veikas nuteistoji tikrai padarė teistumui dar neišnykus ir dar nepasibaigus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Naujos nusikalstamos veikos tikrai buvo padarytos dar iki teismo nutarties, kuria R. S. buvo atleista nuo bausmės, priėmimo. Taip pat pagrįsta ir teismo išvada apie tai, kad po pirmo nuosprendžio priėmimo nuteistoji nepadarė jokių išvadų ir toliau darė analogiškas nusikalstamas veikas, toliau pelnėsi iš kitų asmenų prostitucijos, sąvadavo, organizavo ir vadovavo prostitucijai, be to, dar ir įtraukė į prostituciją nepilnametį asmenį. Aptartos aplinkybės parodo ne mažesnį, o kaip tik padidintą nuteistosios asmenybės pavojingumą, atskleidžia jos vertybinę orientaciją ir jau susiformavusias antivisuomenines bei antiįstatymines nuteistosios nuostatas. Kolegijos nuomone, šioje byloje skirdamas bausmes teismas jau atsižvelgė į visas nuteistosios padėtį švelninančias aplinkybes, skiriant R. S. bausmę, jai nebuvo pridėta ankstesniu nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmė, buvo atsižvelgta į nuteistosios sveikatos būklę ir pagal BK 307 str. 1, 2, 3 d. ir BK 308 str. 2 d. jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios mažesnės už sankcijų vidurkius. R. S. padarytos nusikalstamos veikos labai nesiskiria pagal pavojingumą, todėl galutinė subendrinta bausmė paskirta pagal BK 63 str. 4 d. nustatytas taisykles. Bausmės subendrintos ne visiško, o tik dalinio sudėjimo būdu. Įvertinusi jau aptartas aplinkybes kolegija daro išvadą, kad bausmės R. S. paskirtos laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir vadovaujantis bausmės paskirtimi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Paskirtos už atskiras nusikalstamas veikas bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir šias bausmes švelninti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Nuteistosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.