- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- I-764-426/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.
Skunde (b. l. 1-5, abi lapų pusės) paaiškina, jog anksčiau į teismą negalėjo kreiptis, nes Vilniaus PN pareigūnai grasino susidoroti, o būtent – remiantis suklastotais dokumentais ir kaltinimais skirti nuobaudas. Dėl šios priežasties, pasak pareiškėjo, jis liko dirbti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.
Skunde paaiškina, kad į Vilniaus PN atvyko 2014-06-20 ir iki 2014-07-02 buvo laikomas karantino patalpoje. Pasak pareiškėjo, jo laisvė buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas aiškina, jog nebuvo įrengtos patalpos rūkymui, nebuvo galimybės išeiti į lauką, nes nuteistieji būdavo užrakinami. Karantino gyvenamosiose patalpose nesudarytos sąlygos išsiskalbti ir išdžiovinti rūbus. Džiaudavo ant laiptų turėklų. Minimose patalpose neįrengta virtuvė pasigaminti maisto. Mažoje plautuvėje, pasak pareiškėjo, reikėjo praustis, plauti indus.
Karantino patalpose langai su grotomis, pagrindinės durys pastoviai rakinamos, tuo pažeidžiami priešgaisrinės saugos reikalavimai. Pareiškėjas tvirtina, jog gyvenamosiose patalpose trūko teisės aktais nustatyto ploto vienam asmeniui.
Skunde V. K. skundžiasi nuteistųjų nežmoniškomis darbo sąlygomis Vilniaus PN ūkio aptarnavimo būryje. Aiškina, jog valgykloje dirbdavo 8 val., tačiau administracija apmokėdavo tik už 3,3 val. Tekdavo dirbti ir savaitgaliais, švenčių dienomis.
Šalies argumentai
Tvirtina, kad dėl Vilniaus PN pareigūnų diskriminacinių veiksmų jo atžvilgiu, skunde išdėstytų nežmoniškų, žeminančių laikymo sąlygų patyrė moralinę žalą, kurią prašo priteisti iš atsakovės įgaliotos institucijos.
Atsiliepimas
Vilniaus PN su V. K. skundu kategoriškai nesutinka, atsiliepime (b. l. 11–18) tvirtina, kad jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas V. K. į Vilniaus PN atvyko 2014-06-20. Buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą, kurios numerio pateikti neturi galimybės, kadangi pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2014-06-20 iki 2015-01-02, Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – nuo 2015-01-02 iki 2016-07-08, kai buvo lygtinai paleistas ir nuteistojo asmens byla išsiųsta į Kauno apygardos Probacijos tarnybos Vilkaviškio r. Probacijos skyrių, o Vilniaus PN tokia informacija nėra sisteminama.
Atkreipia teismo dėmesį, kad karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus. Paaiškina, kad Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje, vienoje rinkmenoje. Karantino patalpose įrengtos miegamos vietos dažniausiai nėra visos užpildytos, tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje per parą gali keistis kelis kartus. Papildomai informuoja, kad karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.
Vilniaus PN direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo paskirtas į paprastąją nuteistųjų grupę, o 2014-07-02 įsakymu Nr. 7-188 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 7 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 405, kurios plotas - 14,19 kv. m., įrengtos 4 miegamos vietos.
Vilniaus PN direktoriaus 2014-07-09 įsakymu Nr. 7-197, pareiškėjas buvo perkeltas į 1 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 101, kurios plotas - 15,51 kv. m., įrengtos 5 miegamos vietos.
Vilniaus PN direktoriaus 2014-12-16 įsakymu Nr. 7-368, pareiškėjas buvo perkeltas į 9 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 309, kurios plotas - 30,93 kv. m., įrengtos 9 miegamos vietos.
Pasak atsakovo, visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos aprūpintos inventoriumi pagal laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-19 įsakymu Nr. 1R-139. Teisės aktai nenumato, jog patalpoje esančius baldus privaloma įskaičiuoti į bendrą gyvenamosios patalpos plotą.
Paaiškina, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno aukščiau minimose gyvenamosiose patalpose, neturi galimybės, nes tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami, nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje, vienoje rinkmenoje. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, jokie teisės aktai neįpareigoja pataisos namus sisteminti ir kaupti aptartą informaciją. Pareiškėjas skunde taip pat neįvardija, kokie asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atlikinėjo kartu su juo aukščiau nurodytose patalpose, taip pat nenurodo, koks plotas teko vienam asmeniui, būnant jam šiose patalpose su kitais nuteistaisiais.
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Taigi gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų. Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė - poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y., Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės akivaizdu, kad net jei ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų sąlygoti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, nes būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privalu tik naktį, o tuomet jis miega savo lovoje.
Pažymi tai, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2006-06-06 aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Vilniaus pataisos namų pastatai buvo visiškai renovuoti bei eksploatuoti perduoti 2006 metais, tame tarpe ir karantino bei režiminės patalpos su įrengta gaisrine signalizacijos sistema. Pastatų ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir higienos normas.
Patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam nuteistajam tenkantis plotas pilnai atitiko galiojančius įstatymų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas akcentuoja, kad visos Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, tame tarpe ir tos, kuriose V. K. teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
Pažymi tai, Higienos normos 76:2010, galiojusios iki 2015-11-02, dėl teisės nuteistiesiems į pasivaikščiojimus lauke, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.
Su pareiškėjo skunde nurodytu teiginiu, kad jis neturėjo tinkamų sąlygų išsimaudyti/nusiprausti, atsakovas visiškai nesutinka, kadangi ir 2014 metais, ir šiuo metu, Vilniaus PN karantino patalpose buvo ir yra įrengti dušai bei kriauklės/praustuvės.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, jog visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais.
Atsiliepime informuoja, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nuolatos vykdė kontrolę, kaip Vilniaus PN laikėsi galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ bei vykdo nuo 2015-11-01 įsigaliojusių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymo Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nustatytų reikalavimų. Akcentuoja, kad Visuomenės sveikatos centras atlieka planinius ir neplaninius patikrinimus bei surašo atitinkamus patikrinimo aktus. Neplaniniai patikrinimai yra atliekami tais atvejais, kai Visuomenės sveikatos centre gaunami skundai ar nusiskundimai iš suinteresuotų asmenų dėl galimai netinkamų sąlygų pataisos įstaigoje. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2015-08-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 konstatavo, kad nei Vilniaus PN karantino patalpose, nei bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jokių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, skunde nurodydamas realybės neatitinkančius argumentus, bando klaidinti teismą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, karantino patalpose nebuvo įrengta virtuvėlė. Atsakovas pažymi, kad šis pareiškėjo skunde nurodytas teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi minimu aktualiu laikotarpiu, nuteistiesiems buvo pilnai užtikrintas maitinimas, t. y. jiems buvo tiekiamas jau pagamintas ir paruoštas maistas, be to, tokiame priežiūros poste nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiką.
Dėl rūkymo gyvenamosiose patalpose, pažymi, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose rūkyti yra draudžiama. Rūkyti leidžiama tik pasivaikščiojimų metu, todėl pareiškėjo skunde pateikiama versija dėl tariamų Higienos normos 76:2010 14 p. pažeidimų yra visiškai nepagrįsta.
Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, reglamentuojančios nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. įgyvendinimu. Vilniaus PN taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų gyvenamąsias patalpas: rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į pataisos įstaigą atvykusio asmens žalingus įpročius ir, vadovaudamiesi gauta informacija, sprendžia nuteistojo paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą.
Atsakovas tvirtina, kad teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes jis nepareiškė pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.
Informuoja, kad įstaigoje yra įrengta skalbykla nuteistiesiems. Patvirtintas nuteistųjų skalbyklos grafikas, tokiu būdu visiems pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sudaryta galimybė išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius bei juos tinkamomis sąlygomis išsidžiovinti.
Šalies argumentai
Pabrėžia, jog pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus PN administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Dėl netinkamų gyvenimo sąlygų karantino patalpoje ar gyvenamosiose patalpose nesikreipė nei į Vilniaus PN administraciją, nei į kompetentingas institucijas.
Atsiliepimas
Atsakovo nuomone, vien skunde nurodytos skundžiamos aplinkybės dėl patalpos ploto ir kitų gyvenimo sąlygų karantino patalpoje ar minėtose gyvenamosiose patalpose negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose pataisos įstaigose.
Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikia įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, dirbo valgyklos darbininku daugiau nei 3,3 valandas per dieną, o už daugiau išdirbtas valandas nebuvo tinkamai išmokėta dalis darbo užmokesčio.
Atsakovas informuoja teismą, kad iš Vilniaus PN direktoriaus 2014-07-21 įsakymo „Dėl nuteistųjų skyrimo į pareigas“ Nr. 7-216 matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN nuo 2014-07-21 pareiškėjas dirbo 0,5 etato valgyklos darbininko pareigose, nustatant 0,43 koeficientą minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą. Be to, iš Vilniaus PN Buhalterinės apskaitos skyriaus pateiktos asmeninės darbo užmokesčio kortelės matyti, kad V. K. minėtose pareigose dirbo nuo 2014 m. liepos iki 2014 m. gruodžio mėn. ir iš pateiktų duomenų - „Nustatytas darbo valandų skaičius“ bei „Nustatytos darbo dienos“ matyti, kad pareiškėjas kiekvieną dieną dirbo nustatytą darbo valandų skaičių ir už tai gavo teisingai apskaičiuotą darbo užmokestį. Atsakovas pažymi, kad iš pateiktų argumentų bei dokumentinės medžiagos matyti, jog pareiškėjo nurodyta versija dėl dirbtų viršvalandžių bei už tai negauto darbo užmokesčio dalies yra visiškai nepagrįsta.
Su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą atsakovas nesutinka. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės, nes nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Atsakovas tvirtina, kad jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Prašo skundo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas
Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymas Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p. numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnei kaip 3,1 m² – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 m²– pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad negali pateikti duomenų, kuriose karantino patalpose pareiškėjas buvo laikomas ir koks buvo kartu laikomų asmenų skaičius. Be to, paaiškino, jog įrengtos miegamos vietos dažniausiai nėra visos užpildytos. Tokiu būdu, nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu numatyta teisės aktuose. Dėl didelio nuteistųjų judėjimo (atvykimo, išvykimo, paskirstymo į būrius) dažnu atveju nuteistųjų skaičius konkrečioje karantino patalpoje paros metu gali keistis kelis kartus. Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato lokaliniame sektoriuje.
Vilniaus PN 2014-07-02 įsakymu Nr. 7-188 perkeltas iš karantino gyvenamosios patalpos į 7 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 405, kurios plotas - 14,19 m², įrengtos 4 miegamos vietos.
Vilniaus PN direktoriaus 2014-07-09 įsakymu Nr. 7-197, pareiškėjas buvo perkeltas į 1 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 101, kurios plotas - 15,51 m², įrengtos 5 miegamos vietos.
Vilniaus PN direktoriaus 2014-12-16 įsakymu Nr. 7-368, pareiškėjas buvo perkeltas į 9 - ojo būrio gyvenamąją patalpą Nr. 309, kurios plotas - 30,93 m², įrengtos 9 miegamos vietos.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui nuo 2014-07-02 iki 2015-02-01 buvo užtikrintas nustatytas minimalus ploto reikalavimas. Nuo 2014-06-20 iki 2014-07-02 atsakovės atstovas negali pateikti duomenų apie atitikimą ploto reikalavimams, tačiau pažymi, jog dažniausiai nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos, negu nustatyta teisės aktuose.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, net jeigu ir būtų tam tikrais laikotarpiais nuo 2014-06-20 iki 2014-07-02 neatitikimai, maksimaliai tai truktų 12 dienų (visą buvimo karantine laikotarpį), tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1489-442/2015). Atsižvelgiant į tai, šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.
Be to, pareiškėjas tvirtina, kad buvo pažeistos Lietuvos higienos norma HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ (toliau – ir HN 122:2006) ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Atsakovės atstovė patvirtino, kad Vilniaus PN nėra įrengtos rūkimo patalpos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista HN 122:2006, kuri taikoma rūkimo patalpų įrengimui ir eksploatavimui. Be to, kadangi rūkyti gyvenamosiose patalpose draudžiama, o galima tik pasivaikščiojimų metu, todėl nėra pagrindo pripažinti HN 76:2010 14 p. pažeidimo. Nors pareiškėjas tvirtina, jog Vilniaus PN neužtikrino Bausmių vykdymo kodekso 110 str. 2 d. 9 p. reikalavimų, tačiau minėti teiginiai yra abstraktūs ir nenurodo, kuo tai susiję su jo patirta neturtine žala. Pažymėtina, kad minėtas reikalavimas (draudimas) taikomas kamerų tipo patalpoms. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose. Taigi šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Vilniaus PN patvirtino, jog yra įrengta skalbykla ir sudaryta galimybė nuteistiesiems išsiskalbti apatinius ir viršutinius drabužius bei juos tinkamomis sąlygomis išdžiovinti. Nėra pagrindo abejoti atsakovės atstovės teiginiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti HN 76:2010 64 p. pažeidimo. Be to, pareiškėjas buvo aprūpintas maistu bei teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimo, jog karantino patalpose būtų įrengta virtuvė.
HN 76:2010 11 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi nuo 2013-01-01) 85 str. 1 d. 4 p. numatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos. Nors šis reikalavimas taikytinas kalėjime bausme atliekantiems asmenims, tačiau nustatytas pasivaikščiojimo laikas neturi būti mažesnis, nei asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad atsakovė ne visiškai užtikrino pareiškėjo teisę pasivaikščioti gryname ore.
Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN 2014-07-21 įsakymu Nr. 7-216 (b. l. 22) pareiškėjas, jo prašymu, buvo paskirtas 0,5 etato valgyklos darbininku, nustatant 0,43 koeficientą minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimą. Vilniaus PN 2014-12-16 įsakymu Nr. 7-369 (b. l. 24) pareiškėjas, jo prašymu, buvo atleistas iš pareigų. Pareiškėjas tvirtina, jog dirbo po 8 val., tačiau buvo apskaičiuota tik už 3,3 val. darbo. Pareiškėjo tvirtinimu, darbo sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dirbo darbo laiką, kuris buvo nustatytas Vilniaus PN 2014-07-21 įsakymu (b. l. 23), todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl viršvalandžių. Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad darbo sąlygos buvo nežmoniškos, tačiau jo faktinis elgesys rodo, kad jos nebuvo tokios blogos, kaip tvirtinama skunde, kadangi minėtame darbe dirbo iki 2014 m. gruodžio ir neprašė būti atleidžiamas. Be to, byloje nėra duomenų, kad būtų teikęs skundus dėl darbo sąlygų ar apmokėjimo.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas neteikė skundų Vilniaus PN dėl netinkamų kalinimo sąlygų, inventoriaus, apšvietimo, patalpų temperatūros ar blogos ventiliacijos. Be to, atsakovas patvirtino, jog Vilniaus visuomenes sveikatos centras 2015-08-10 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-1887 nenustatė jokių HN 76:2010 pažeidimų.
Dauguma aplinkybių (tiesiog nurodytas teisės aktų nuostatos, nebuvimas įrengtos priešgaisrinės apsaugos, nebuvo tinkamos sąlygų praustis ir kt.) yra grindžiamos ne byloje esančiais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti pažeidimus.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., LVAT 2013-06-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (žr., pvz., LVAT 2013-07-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, darytina išvada, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiame kontekste kartu pabrėžtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad yra visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsižvelgiant į pažeidimo mastą (pareiškėjo pasivaikščiojimo trukmė buvo sumažinta trečdaliu (vietoje 1,5 val. suteikdavo 1 val.)), trukmę (pareiškėjas nurodo, kad tai truko 12 parų), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–88 str., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad Vilniaus pataisos namai neužtikrino pareiškėjo teisės į nustatytą minimalų laiką būti gryname ore.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.