- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-1245-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Fima“
- Ieškovas
- Telšių rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Fima“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės Telšių rajono savivaldybės administracijos ieškinį, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Fima“ dėl daikto valdymo pažeidimo pašalinimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Ežerūna“, uždaroji akcinė bendrovė „Banduva“ ir bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama įpareigoti atsakovę per 14 kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti ieškovei šviesoforo valdiklį, sumontuojant jį į šviesoforą, esantį Respublikos g., Telšiuose, elektros tinklų plane pažymėtą simboliu ŠVS-1; atkurti pėsčiųjų šviesoforo sistemos, esančios Respublikos g., Telšiuose, tinkamą veikimą, buvusį iki valdymo pažeidimo.
Ieškovės teigimu, ji ir jungtinės veiklos partneriai – tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – (duomenys neskelbtini) sudarė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią jungtinės veiklos partneriai įsipareigojo inter alia įrengti reguliuojamą pėsčiųjų perėją į skverą per Respublikos gatvę. Pasak ieškovės, jungtinės veiklos partneriai ir atsakovė sudarė subrangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo atlikti atskirus darbus. Atsakovė įrengė pėsčiųjų šviesoforą, įskaitant ir ieškovės reikalaujamą grąžinti šviesoforo valdiklį. Jungtinės veiklos partneriams baigus darbus, rangos darbų rezultatas, įskaitant ir šviesoforo valdiklį, be disponavimo teisės suvaržymų buvo perduotas ieškovei, rangos sutarties šalims 2012 m. spalio 24 d. pasirašius darbų užbaigimo pažymą (aktą), ir ieškovė tapo teisėta rangos darbų rezultato savininke ir valdytoja. Anot atsakovės, viešajame registre 2012 m. lapkričio 23 d. buvo įregistruota jos nuosavybės teisė į rangos darbų ir paslaugų, nurodytų rangos sutartyje, rezultatą. 2013 metų pradžioje buvo pastebėta, jog yra dingęs ginčo šviesoforo valdiklis, todėl ieškovė kreipėsi į policiją. Nutarimu, kuriuo buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuota, jog atsakovė išmontavo pėsčiųjų šviesoforo valdymo įrangą, nes uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ nesumokėjo atsakovei už jos atliktus darbus. Ieškovės teigimu, atsakovė, demontavusi šviesoforą, pažeidė ieškovės valdymo teisę. Ieškovė pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad ieškovė buvo paskutinė ginčo šviesoforo valdiklio valdytoja, ji reiškia ne tik reikalavimą dėl pažeisto valdymo atkūrimo, bet ir reikalavimą dėl trukdymų valdyti daiktą pašalinimo.
Atsakovė, atsiliepdama į ieškinį, pareiškė, jog nesutinka su ieškiniu, ir prašė atmesti ieškinį. Pasak atsakovės, ji ir uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ 2012 m. gegužės 22 d. sudarė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo pateikti ir sumontuoti sutarties pirmajame priede nurodytą įrangą, o uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ įsipareigojo sumokėti atsakovei sutartyje nustatytą kainą. Atsakovės teigimu, ji įvykdė sutartį, atliko visus darbus, įskaitant ir šviesoforo valdiklio sumontavimą, bet uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ nesumokėjo atsakovei už jos pagal sutartį atliktus darbus. Atsakovė pažymėjo, jog rangos sutarties 6.7 punkte nustatyta, kad įranga, įskaitant ir šviesoforo valdiklį, yra rangovo nuosavybė, kol užsakovas visiškai už ją neatsiskaito. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ neatsiskaitė su atsakove, įvardytai bendrovei neperėjo nuosavybės teisė į įrangą, atsakovė yra ir buvo vienintelė šviesoforo valdiklio savininkė. Uždarajai akcinei bendrovei „Dovirma“ nesumokėjus už įrangą ir atliktus darbus, atsakovė 2012 m. gruodžio 20 d. pateikė pranešimą, jog 2013 m. sausio 20 d. bus nutraukta sutartis. Atsakovė, vienašališkai nutraukusi sutartį, išmontavo šviesoforo valdiklį ir pasiėmė jį sau. Atsakovės vertinimu, ieškovė, įrodinėdama, jog ji yra šviesoforo valdiklio savininkė, negali remtis teisės normomis, skirtomis valdymui, kaip savarankiškai daiktinei teisei, ginti, nes ieškovė Civilinio kodekso 4.22 straipsnio prasme nėra ir negali būti laikoma daikto valdytoja. Valdymas įvardytos materialiojo įstatymo normos prasme galima tik tada, kai daiktas neturi kito savininko ar valdytojo (šiuo atveju šviesoforo valdiklis priklauso atsakovei). Ieškovė privalo įrodyti savo teisę į daiktą ir realų šios teisės pažeidimą. Pasak atsakovės, ieškovė turėjo reikšti vindikacinį ieškinį ir atitinkamai įrodyti tokio ieškinio patenkinimui keliamas sąlygas. Atsakovės vertinimu, ieškovės pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas nepatvirtina jos teisės į pagal rangos sutartį įrengtus šviesoforus ir šviesoforo valdiklį, nes valdiklis nėra nekilnojamasis turtas.
Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Ežerūna“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Banduva“ neišreiškė aiškių pozicijų dėl ieškinio pagrįstumo, o trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ apskritai neatsiliepė į ieškovės ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 30 d. sprendimu patenkino ieškinį. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos faktinius duomenis nustatė inter alia šias faktines aplinkybes: ieškovė ir tretieji asmenys (duomenys neskelbtini) sudarė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią tretieji asmenys, kaip jungtinės veiklos partneriai, įsipareigojo, be kita ko, įrengti reguliuojamą pėsčiųjų perėją į skverą per Respublikos gatvę; uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ ir atsakovė 2012 m. gegužės 22 d. sudarė rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė įsipareigojo pateikti sutarties pirmajame priede įvardytą įrangą, inter alia ginčo šviesoforo valdiklį su įrenginių skydu, ir ją sumontuoti, o uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“ įsipareigojo sumokėti atsakovei sutartyje nustatytą kainą; 2012 m. gegužės 22 d. buvo atlikti pėsčiųjų šviesoforo apžiūra ir išbandymas bei surašytas apžiūros aktas, kuriame konstatuota, kad šviesoforų sistemos instaliacija įvykdyta pagal projektą, darbai atlikti, sistema veikia, šviesoforas tinkamas eksploatavimui; 2012 m. spalio 24 d. buvo pasirašytas statybos užbaigimo aktas; atsakovė 2012 m. gruodžio 3 d. kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Dovirma“ dėl skolos pagal rangos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjimo ir įspėjo, jog, nesulaukus atsiskaitymo, bus išmontuota visa įranga; atsakovė 2012 m. gruodžio 17 d. išmontavo įrangos dalį, 2013 m. sausio 20 d. nutraukė rangos sutartį ir 2013 metų sausio – vasario mėnesiais išmontavo likusią įrangą.
Pirmosios instancijos teismas nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatavo, jog bylos ginčas kilo dėl šviesoforo valdiklio valdymo. Ieškovė, remdamasi Civilinio proceso kodekso 422 straipsniu ir Civilinio kodekso 4.22 bei 4.34 straipsniais, prašo atkurti pažeistą valdymą ir pašalinti daikto valdymo trukdymus, teigdama, jog ji yra paskutinė šviesoforo valdiklio valdytoja.
Pirmosios instancijos teismas inter alia nustatė, jog ieškovė buvo projekto (duomenys neskelbtini) užsakovė. Pastačius ir įrengus naujus statinius, jie perėjo ieškovės nuosavybėn, ką, pasak pirmosios instancijos teismo, patvirtina Nekilnojamojo turto registro duomenys. Pirmosios instancijos teismo teigimu, tą aplinkybę, jog ieškovė valdė ginčo daiktą – šviesoforo valdiklį, patvirtina darbų užbaigimo pažyma ir 2012 m. spalio 24 d. statybos darbų užbaigimo aktas su priedais. Pasak teismo, atsakovė laisva valia pagal rangos sutartį perdavė uždarajai akcinei bendrovei „Dovirma“ pėsčiųjų šviesoforo įrengimus, o ši bendrovė be disponavimo teisės suvaržymų perdavė ieškovei pėsčiųjų perėjos šviesoforo įrengimų sistemą, ieškovė priėmė nurodytą darbų rezultatą ir nuo priėmimo-perdavimo momento tapo teisėta savininke (Civilinio kodekso 6.645 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog atsakovė įrengtą šviesoforo sistemą išmontavo po to, kai šviesoforo sistema kartu su visu rangos darbų rezultatu buvo perduota ieškovei. Teismo teigimu, į bylą nėra pateikti objektyvūs duomenys, kad daiktas buvo perduotas laikinam naudojimui ar konkretiems atvejams. Pasak pirmosios instancijos teismo, aplinkybė, jog su atsakove nebuvo atsiskaityta pagal rangos sutartį, kuri, atsakovės teigimu, lėmė šviesoforo valdiklio išmontavimą, šiai bylai galėtų būti reikšminga tik tuo atveju, jeigu šalis sietų prievoliniai santykiai ir ieškovė nebūtų įvykdžiusi atsakovei piniginių įsipareigojimų. Bylos šalių nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovė, demontavusi pėsčiųjų šviesoforo sistemą, veikė neteisėtai ir pažeidė ieškovės teisėtą ginčo daikto valdymą. Pasak teismo, trukdymas ieškovei valdyti daiktą pasireiškė tuo, jog buvo pažeista daikto sudėtis – išardytos atskiros dalys – ir kartu sutrikdytas normalus šviesoforo funkcionavimas (Civilinio kodekso 4.35 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovė įpareigotina ne tik grąžinti daikto detales, bet ir atkurti šviesoforo funkcionavimą.
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
Atsakovės apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Civilinio proceso kodekso 422 straipsnio nuostatas, nes šios nuostatos yra taikomos posesorinei gynybai, o ne tariamai nuosavybės teisei apginti. Pasak atsakovės, ieškovė, pareikšdama ieškinį, nepagrįstai rėmėsi specialia valdymui, kaip savarankiškai daiktinei teisei, apginti skirta procedūra, nes ieškovė Civilinio kodekso 4.22 straipsnio prasme nėra ir negali būti laikoma valdytoja, kitaip tariant, ieškovė pasirinko ne tą teisių gynimo priemonę, kas, atsakovės vertinimu, sudaro teisinį ieškinio atmetimo pagrindą;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo šviesoforo valdiklis perėjo ieškovės nuosavybėn. Atsakovė pažymėjo, jog Civilinio kodekso 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, kita vertus, pirma, Civilinio kodekso 6.349 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, antra, Civilinio kodekso 6.431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal pirkimo-pardavimo sutartį su išlyga dėl nuosavybės teisės nuosavybės teisė į parduodamą daiktą išlieka pardavėjui tol, kol pirkėjas neįvykdo sutartyje nurodytų sąlygų. Pasak atsakovės, ji buvo ir yra pasinaudojusi aukščiau įvardytose materialiojo įstatymo nuostatose įtvirtintomis išlygomis (2012 m. gegužės 22 d. rangos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 6.7 punktas) ir nebuvo perleidusi uždarajai akcinei bendrovei „Dovirma“, neatsiskaičiusiai su atsakove pagal jų sudarytą rangos sutartį, nuosavybės teisės į ginčo objektą – šviesoforo valdiklį, vadinasi, uždaroji akcinė bendrovė „Dovirma“, neturėjusi teisės disponuoti ginčo objektu, negalėjo šio objekto perleisti ieškovės nuosavybėn, o ieškovė negalėjo registruoti savo nuosavybės teisę į ginčo objektą, juo labiau, jog ginčo objektas – kilnojamasis turtas.
Šalies argumentai
Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Ieškovė, atsikirsdama į apeliacinio skundo pirmąjį argumentą, pažymėjo, jog kasacinio teismo praktika, suformuota 2011 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2011, byloja, kad pagal Civilinio kodekso 4.22 ir 4.34 straipsnius reikalauti atkurti pažeistą valdymą, kai jį pažeidžia tretieji asmenys, gali visi faktiniai valdytojai – turintys ir savarankiškas, ir išvestines valdymo teises, kas, pasak ieškovės, sudaro pagrindą teigti, jog ji galėjo reikšti posesorinį ieškinį dėl daikto valdymo pažeidimo pašalinimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovės apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Bylos šalių ginčo dalykas – teisės klausimas, gali ar ne ieškovė posesoriniu ieškiniu, kurio išnagrinėjimui yra taikoma supaprastinta procesinė tvarka, nustatyta Civilinio proceso kodekso XXI skyriuje, ginti galimai pažeistą valdymą.
Civilinio proceso kodekso 422 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, nagrinėdamas bylą dėl valdymo pažeidimo fakto, teismas išsiaiškina tik paskutinį valdymo bei jo pažeidimo faktą, nesiaiškindamas nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios, kas sudaro pagrindą teigti, jog asmeniui, siekiančiam posesoriniu ieškiniu apginti pažeistą valdymą, pakanka (ir kartu būtina) įrodyti, kad, pirma, jis yra paskutinis daikto valdytojas, antra, asmuo, užimantis procesinę atsakovo padėtį, yra valdymo pažeidėjas. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog tokiais atvejais kaip šis nėra ir negali būti sprendžiami ginčai dėl teisės, ką, beje, patvirtina ne tik Civilinio proceso kodekso 422 straipsnio 1 dalies nuostata, bylojanti, kad teismas nesiaiškina atsakovo teisės į daiktą, bet ir to paties straipsnio antroji dalis, kurioje nustatyta, jog bylose dėl daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pareiškimas nėra leidžiamas, nes analizuojama supaprastinta procesine tvarka gali būti ginama tik teisė, kilusi iš valdymo, o ne pati valdymo teisė, kurios apgynimo klausimas sprendžiamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė šios bylos procese įrodė, jog, pirma, ji yra paskutinė daikto – šviesoforo valdiklio – valdytoja, antra, apeliantė demontavo šviesoforo valdiklį ir šiuo veikimu pažeidė ieškovės valdymą, kas sudaro pagrindą teigti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai apgynė ieškovės valdymą, kita vertus, pirmosios instancijos teismas šios bylos procese veikė ultra vires, nes, besiaiškindamas, kas yra aukščiau įvardyto daikto savininkas, ir konstatuodamas, kad ieškovė yra daikto savininkė, iš esmės sprendė ginčą dėl teisės, kas, kaip jau buvo nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nepatenka į bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo, kurį reglamentuoja Civilinio proceso kodekso XXI skyrius, dalyką, kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas ad hoc peržengė bylos nagrinėjimo ribas, bet, pažymėtina, šis procesinis pažeidimas nesudaro teisinio pagrindo naikinti ir materialiuoju teisiniu aspektu keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apibendrinus aukščiau šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant to aspekto, kad aukščiau įvardyta apimtimi peržengė bylos nagrinėjimo ribas, teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, iš šio procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant teismo išvadas ir motyvus, kuriais pirmosios instancijos teismas patvirtino, kad ieškovė yra daikto – šviesoforo valdiklio – savininkė (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės skunde.
Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, ji neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė, turinti teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, šios bylos apeliaciniame procese neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, be to, nepateikė įrodymų, kad ji šios bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, kas sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovė šiame bylos procese nepatyrė bylinėjimosi išlaidų.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstini aukščiau įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo klausimai (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 30 d. sprendimą iš esmės nepakeistą.