Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-55-449/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-03-09
Bylos Nr.: 1A-55-449/2023
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Linas Šiukšta, Evaldas Pašilis
Nuteistasis: J. Ž.
Kaltinamasis: M. Ž.
Nukentėjusysis: L. M.

Kategorijos

1.2.14.4.2.3Didelės vertės turto prievartavimas (BK 181 str. 3 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-55-449/2023Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00205-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.4.2.3.; (S) 1.2.28.5.2.; 2.4.6.1.; 2.4.6.5.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Evaldo Pašilio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Rolandui Imbrasui,nuteistajam J. Ž.,išteisintajai M. Ž.,gynėjams: Mindaugui Dūdai, Haroldui Stankevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo J. Ž. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo

J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį 60 parų areštu. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 69 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir atlyginti nukentėjusiajai L. M. turtinę žalą.

M. Ž. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Iš nuteistojo J. Ž. priteista 10 062,38 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. M..

Iš nuteistojo J. Ž. nuspręsta išieškoti 3 500 Eur nukentėjusiajai L. M. turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Iš Lietuvos Respublikos nuspręsta išieškoti 10 031,25 E. M. Ž. turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. neteisėtai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, naudodamas psichinę prievartą, savavališkai vykdė ginčijamą UAB „O“ tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, t. y.: 2017 m. lapkričio 2 d., apie 20 val., būdamas naktinio klubo „O“ direktoriumi, klubo patalpose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą UAB „O“ darbuotojos, nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu – įtardamas, jog pastaroji įvykdė UAB „O“ priklausančio turto vagystę, nesilaikydamas įstatymo nustatytos tvarkos, dėl vagystės kreiptis į teisėsaugos institucijas, savavališkai vykdė ginčijamą tariamą teisę atgauti iš L. M. tariamai jos pagrobtą UAB „O“ turtą bei reikalaudamas jam perduoti 20 000 Eur grynųjų pinigų sumą, grasino nukentėjusiajai, jog neįvykdžius reikalavimo kreipsis į policiją ir turimų ryšių pagalba su ja susidoros. Tokiu būdu įbauginęs bei palaužęs nukentėjusiosios L. M. valią, susitiko su nukentėjusiąja 2017 m. lapkričio 3 d., apie 15 val., ir priėmė dalį – 10 000 Eur neteisėtai reikalautos sumos. Tęsdamas nusikalstamą veiką, pasinaudodamas nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu panaudotos psichinės prievartos palaužta valia, neteisėtų veiksmų pasėkoje išgavęs nukentėjusiosios pažadą dėl likusios 10 000 Eur sumos perdavimo atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus – pasirašyti notarų biure apsimestinę 10 000 Eur paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 6 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), pasirašė su nukentėjusiąja apsimestinį sandorį – paskolos sutartį Nr. 1-12767, 10 000 Eur sumai, nors paskolos realiai nesuteikė.

2. M. Ž. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 6 d. iš anksto susitarusi ir veikdama bendrininkų grupe su sutuoktiniu J. Ž., neturėdama teisėto pagrindo, iš savanaudiškų paskatų atvirai prievartavo didelės vertės turtą, o būtent: po to, kai 2017 m. lapkričio 2 d., apie 20 val., J. Ž., būdamas naktinio klubo „O“ direktorius, klubo patalpose, (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą UAB „O“ darbuotojos, nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu – be pagrindo teigdamas, jog pastaroji įvykdė UAB „O“ priklausančio turto vagystę bei reikalaudamas jam perduoti 20 000 Eur, grasino nukentėjusiajai, jog neįvykdžius reikalavimo kreipsis į policiją ir turimų ryšių pagalba su ja susidoros. Tokiu būdu įbauginęs bei palaužęs nukentėjusiosios L. M. valią, ji (M. Ž.) ir sutuoktinis J. Ž., būdami ir veikdami kartu naktinio klubo „O“ patalpose, (duomenys neskelbtini), 2017 m. lapkričio 3 d., apie 10 val. priėmė dalį – 10 000 Eur neteisėtai reikalautos sumos. Tęsdama nusikalstamą veiką ir vykdydama savo bendrą susitarimą su sutuoktiniu J. Ž., pasinaudodami nukentėjusiosios atžvilgiu panaudotos psichinės prievartos palaužta valia, neteisėtų veiksmų pasėkoje išgavę nukentėjusiosios pažadą dėl likusios 10 000 Eur sumos perdavimo atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus – pasirašyti notarų biure apsimestinę 10 000 Eur paskolos sutartį, 2017 m. lapkričio 6 d., 12.20 val., (duomenys neskelbtini), ji (M. Ž.) su J. Ž. atliko su nukentėjusiąja neteisėtą turtinį veiksmą – pasirašė apsimestinį sandorį – paskolos sutartį Nr. 1-12767, 10 000 Eur sumai, nors paskolos realiai nesuteikė, t. y. atvirai prievartavo didelės vertės turtą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas M. Ž. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisino padaręs išvadą, kad neįrodyta, jog ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Teismas nurodė, kad M. Ž. nebuvo pareikštas kaltinimas, jog ji reikalavo iš L. M. perduoti 20 000 Eur. Iš esmės kaltinimas M. Ž. grindžiamas nukentėjusiosios parodymais, tačiau jokių aplinkybių, susijusių su M. Ž. veiksmais, nukentėjusioji nenurodė. Be to, konkretūs veiksmai dėl 2017 m. lapkričio 2 d. įvykių M. Ž. neinkriminuoti. Teismas patikėjo kaltinamųjų M. Ž. ir J. Ž. nurodyta aplinkybe, kad M. Ž. dalyvavo paskolos sutarties įforminimo pas notarą metu todėl, kad J. Ž., be sutuoktinės dalyvavimo, negalėjo sudaryti paskolos sutarties. Duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą apie M. Ž. dalyvavimo pas notarą pasirašant paskolos sutartį su nukentėjusiąja L. M. kitokį tikslą, byloje nėra. Teismas taip pat nurodė, kad jeigu M. Ž. ir buvo patalpoje, kurioje buvo reiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti 20 000 Eur, nesant pakankamai duomenų dėl M. Ž., kaip nusikaltimo bendrininkės veiksmų, nėra pagrindo išvadai, jog ji padarė nusikalstamą veiką.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl M. Ž. išteisinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį. M. Ž. pripažinti kalta pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir skirti jai bausmę laisvės atėmimą 4 metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti jos laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2017 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl J. Ž. nuteisimo pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, pakeisti ir J. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, paskiriant jam bausmę laisvės atėmimą 5 metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti jo laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. gruodžio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. Iš J. Ž. ir M. Ž. priteisti solidariai 10 062,38 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. M. bei 3 500 Eur proceso išlaidų, jos turėtų advokato darbui apmokėti. Nuosprendžio dalį, kuria priteista iš Lietuvos Respublikos M. Ž. naudai 10 031,25 Eur jos patirtų proceso išlaidų ją gynusio advokato darbui apmokėti, panaikinti.

4.1. Prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą perkvalifikuoti J. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį ir nurodo, kad toks teismo atliktas J. Ž. nusikalstamo elgesio vertinimas neatitinka tiek šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, tiek esminių BK 181 bei 294 straipsniuose numatytų nusikaltimų atribojimo kriterijų. Nagrinėjamu atveju nei nuteistasis J. Ž. nei išteisintoji M. Ž. neturėjo nei realios teisės, paremtos teisiniu ar moraliniu pagrindu, nei tariamos teisės, sąžiningai klystant, kad toks pagrindas yra, reikalauti iš L. M. pinigų.

4.2. Prokuroras nurodo, kad klube J. ir M. Ž. nustatyta darbo tvarka iš esmės sudarė sąlygas jiems nepagrįstai apkaltinti kiekvieną ten dirbusį asmenį lėšų grobstymu vien tik remiantis savo subjektyvaus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimu. Tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos susidoroti su bet kuriuo nepatikusiu darbuotoju, apkaltinant nepagrįstais dalykais, eliminuojant galimybę tokius kaltinimus paneigti. J. Ž. teisme parodė, kad jis nespėjo išnagrinėti duomenų, esančių L. M. sąsiuvinyje ir neprisimena iš kokių duomenų nusprendė, kad klubo lėšos grobstomos. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad J. Ž. L. M. perduotu sąsiuviniu disponavo pakankamai ilgą laiką, padarė išvadą, kad jis turėjo galimybę su jame esančiais įrašais išsamiai susipažinti. Taigi teismas daro prielaidą, jog kaltinamasis „turėjo galimybę susipažinti“ ir remdamasis šia prielaida iš esmės pagrindžia kitą, veikos kvalifikavimui turinčią reikšmės esminę aplinkybę, t. y., kad J. Ž., remdamasis L. M. sąsiuviniu, galėjo būti įsitikinęs dėl, jo nuomone, nukentėjusiosios pasisavinamų lėšų dydžio – 20 000 Eur, kurį nukentėjusioji turėtų atlyginti. Teismas nuosprendyje vėl daro ne kategorišką, o tikėtiną išvadą „galėjo būti įsitikinęs“, nors tuo pačiu nurodo, kad realiai ir faktiškai nebuvo nustatyta, kad nukentėjusioji savinosi klubui priklausantį turtą, neįvardinta tariamai pasisavintų lėšų suma. Taigi teismas savo išvadas grindžia ne kategoriškomis išvadomis, o tikėtinomis prielaidomis. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad aritmetiniai įrašai ir tam tikrais atvejais jų paaiškinimai, esantys L. M. sąsiuvinyje ir kuriais teismas grindžia savo išvadas, niekaip nepatvirtina, kad L. M. grobstė ar galėjo grobstyti klubo lėšas. Teisme L. M. parodė, kad „sąsiuvinį vedė dėl savęs nuo pirmos darbo dienos, kad žinotų, kiek ji uždirba, kokia buvo apyvarta, kiek arbatpinigių gauna, kad pasiskaičiuotų, kiek uždirbs tą mėnesį pinigų“. „Sąsiuvinyje rašydavo visą bendrą suprekiautą sumą, kad žinotų koks procentas jai teks prie algos“. Šie nukentėjusios parodymai nepaneigti.

4.3. Nepagrįsta ir teismo išvada, kad J. Ž. apie tai, kad L. M. grobsto klubo lėšas, galėjo susidaryti nuomonę iš liudytojo M. B. pateiktos informacijos, nes M. B. nurodė tik vienintelį atvejį, kuris jam sukėlė įtarimų, kad L. M. galimai savinasi klubo pinigus. Liudytojas parodė, kad vieną naktį klube L. M. paprašė darbo metu įnešti į jos sąskaitą grynuosius pinigus. Iš kur ji pinigus nuėmė, nežino. Liudytojas nurodė, kad įdėjo į jos sąskaitą 200–300 Eur (nukentėjusioji parodė, kad perdavė jam 500 Eur). Kvitą apie įneštus pinigus nunešė J. Ž.. Vien šios liudytojo nurodytos aplinkybės, prokuroro nuomone, niekaip nepatvirtina, kad dėl jų J. ir M. Ž. turėjo pagrindą įtarti L. M., kad nukentėjusioji grobsto ar galėjo grobstyti klubo lėšas ir kad pagrobtų lėšų dydis galėtų būti 20 000 Eur. Tokiu būdu lieka neaišku, kuo remiantis teismas sprendžia, kad J. Ž. pareikalauta 20 000 Eur suma pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes pats J. Ž. neigia susipažinęs su L. M. sąsiuvinio duomenimis, o M. B. parodymai niekaip nepagrindžia reikalaujamos sumos dydžio ir tuo pačiu sąžiningos klaidos dėl reikalavimo teisės. Byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad žala iš viso buvo padaryta, todėl neaišku, kuo remiantis teismas padarė kategorišką išvadą, kad J. Ž. reikalavimas L. M. perduoti 20 000 eurų buvo visiškai pagrįstas.

4.4. Taip pat prokuroras nesutinka su teismo sprendimu išteisinti M. Ž. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nes šioje dalyje teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Visų pirma, nukentėjusioji L. M. parodė, kad, kai J. Ž. pasakė, kad ji yra skolinga už tai, ką pasisavino iš klubo, t. y. 20 000 Eur, M. Ž. nebuvo. Tačiau, kai nukentėjusioji atnešė reikalaujamą pinigų dalį, t. y. 10 000 Eur, klube buvo ir M. Ž.. Pastaroji pasakė, kad nukentėjusioji jiems skolinga 30 000 Eur, tada J. Ž. pasakė, kad užteks ir 20 000 Eur. Dėl kitos sumos dalies (10 000 Eur) J. Ž. ir M. Ž. nukentėjusiajai pasiūlė pasirašyti vekselį 10 000 Eur sumai pas notarą. Nukentėjusioji parodė, kad J. ir M. Ž. reikalavimo išsigando, jai sakė, kad jie turi ją kompromituojančią filmuotą medžiagą, ją tokiu būdu bandė šantažuoti. Antra, liudytojas M. B. ne viena kartą patvirtino, kad reikalauti pinigų iš L. M. buvo išankstinis, bendras J. ir M. Ž. planas ir nors pirmo reikalavimo metu M. Ž. nedalyvavo, tačiau apie tokį reikalavimą jai buvo žinoma, ji jam pritarė, jis buvo suderintas su J. Ž.. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad kai L. M. atnešė pirmą dalį reikalaujamos sumos 10 000 Eur, M. Ž. iš viso pareikalavo 30 000 Eur, t. y. dar didesnės sumos nei J. Ž.. Tuo metu buvo nutarta apsiriboti 20 000 Eur reikalavimo suma su sąlyga, kad likusios dalies gražinimas bus įtvirtintas paskolos sutartimi. Taigi reikalavimą suteikti turtinę teisę dėl likusios 10 000 Eur sumos pareiškė J. ir M. Ž. kartu, nukentėjusiosios akivaizdoje. Šios aplinkybės yra neabejotinai nustatytos byloje, tačiau teismas M. B. parodymų dalyje dėl M. Ž. išteisinimo visai nevertino, o L. M. parodymus vertino aptakiai, kaip nepakankamus, nors nepatikimais jų nepripažino.

4.5. Be to, prokuroras nurodo, kad teismas keisdamas nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymą J. Ž. konstatuoja, kad pas notarą jis sudarė apsimestinį sandorį – paskolos sutartį, t. y. paneigė Ž. iškeltą versiją dėl paskolinių santykių tarp jų ir nukentėjusiosios, nors motyvuose dėl M. Ž. išteisinimo teismas konstatuoja priešingai ir remiasi tiek J. Ž. tiek M. Ž. duotais parodymais kaip patikimais. Tokiu būdu nuosprendyje nurodomos viena kitai prieštaraujančios aplinkybės – viena vertus konstatuojamas apsimestinis sandoris dėl paskolos ir priešingai, kad, remiantis J. ir M. Ž. parodymais, sandoris buvo sudarytas įtesinti paskolinius santykius ir tik dėl to M. Ž. dalyvavo pas notarą sudarant sutartį, nors iš bylos aplinkybių neabejotinai nustatyta, kad M. Ž. pas notarą dalyvavo siekiant užtikrinti, kad iš anksto sutartas, nusikalstamas prievartinis turtinės teisės perdavimas būtų patvirtintas apsimestiniu sandoriu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje yra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, jog M. Ž., veikdama bendrininkų grupe su J. Ž., padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje.

4.6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad M. Ž. kaltinime nebuvo inkriminuoti jos konkretūs veiksmai, t. y., kad ji reikalavo iš L. M. perduoti 20 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad M. Ž. kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės nėra tikslios, apeliacinio proceso metu prašoma kaltinimą M. Ž. pakeisti. Atsižvelgiant į tai, kad veika padaryta bendrininkų grupe tikslinamos ir keičiamos J. Ž. kaltinime nurodytos aplinkybės. Prokuroras prašo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti J. Ž. ir M. Ž. atžvilgiu pakeistais kaltinimais.

5. Nuteistojo J. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendį dėl J. Ž. nuteisimo panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios L. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą ir jai nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

5.1. Gynėjas nurodo, kad teismas įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstą ir nemotyvuotą pirmenybę teikė neva J. Ž. kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmino tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertino šių įrodymų kitų, jų neatitinkančių, bylos įrodymų kontekste. Nuosprendyje visi neaiškumai vertinami išimtinai J. Ž. nenaudai, o išvados yra grindžiamos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą. Tuo tarpu J. Ž. paaiškinimais teismas nusprendė tiesiog netikėti ir juos atmesti vadovaudamasis tik prielaidomis, nenurodydamas jokių patikimų argumentų. Nuosprendyje teismas išdėstė abstrakčias, prielaidomis grįstas išvadas, nepagrįstai sumenkino J. Ž. teisinančių įrodymų įrodomąją reikšmę, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

5.2. Gynėjo nuomone, nagrinėjamu atveju yra aiškiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes J. Ž. veiksmai nepagrįstai įvertintini kaip pavojingi ir nusikalstami bei kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamoje byloje, gynėjo nuomone, svarbu atskirti J. Ž. ir L. M. siejusius paskolinius santykius ir J. Ž. įtarimus apie tai, jog L. M. galimai vagia pinigines lėšas iš UAB „O“. J. Ž. pasitikėjo L. M. ir gerų santykių pagrindu grynaisiais pinigais, be jokių rašytinių dokumentų ar sutarčių, buvo paskolinęs 30 000 Eur. Kad šie paskoliniai santykiai buvo realūs ir tikri, patvirtina ta aplinkybė, jog L. M. dar 2017 m. vasarą grąžino 10 000 Eur. Tuo tarpu, J. Ž. sužinojęs informaciją apie tai, kad jam skolingas žmogus galimai savinasi pinigines lėšas iš UAB „O“, iš karto neteko pasitikėjimo L. M. ir natūraliai pradėjo abejoti likusių paskolintų pinigų atgavimu. 2017-11-02 tarp J. Ž. ir L. M. įvykusio pokalbio metu buvo aptariamos dvi temos, t. y. galima L. M. vagystė iš UAB „O“ ir paskoliniai santykiai tarp J. Ž. ir L. M.. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad J. Ž. iš L. M. pareikalavo grąžinti anksčiau paskolintus pinigus, t. y. 20 000 Eur, o ne grąžinti galimai pavogtus pinigus iš klubo UAB „O“. J. Ž. tik įtarė, kad L. M. galimai vagia pinigus, būtent dėl šios priežasties bendravo su pastarąja reikšdamas nepasitenkinimą, nepaisant to, toks bendravimas jokiu būdu negali būti prilyginamas kaip psichine prievarta prieš L. M., nes J. Ž. nereikalavo pastarosios grąžinti tariamai pavogtas klubo UAB „O“ lėšas. J. Ž. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl galimos L. M. vagystės iš UAB „O“, o tai patvirtina, kad J. Ž. neturėjo tam pakankamai duomenų, nepaisant to, turimos informacijos užteko netekti pasitikėjimo L. M. ir tuo metu spręsti paskolintų piniginių lėšų susigrąžinimo klausimą. Šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad L. M. buvo skolinga J. Ž. 20 000 Eur be jokių rašytinių dokumentų ar sutarčių, J. Ž. pasirinktas skolos atgavimo būdas nesikreipiant į teisėsaugos institucijas, o siekiant išspręsti šį klausimą tarpusavyje, jokiu būdu negali būti laikomas neteisėtu, ar atliktu nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

5.3. Vien tai, kad 2017-11-02 tarp J. Ž. ir L. M. įvykusio pokalbio metu J. Ž. pareikalavo grąžinti paskolintus pinigus negali būti laikoma ir vertinama, kad J. Ž. panaudojo psichinę prievartą prieš L. M. ir įgyvendino tariamą teisę. Gynėjo nuomone, svarbu atsižvelgti į tai, kad pati L. M. nesikreipė į jokias institucijas po tariamai neteisėto pinigų pareikalavimo, 2017-11-03 pati atvyko į UAB „O“ patalpas ir J. Ž. grąžino 10 000 Eur bei 2017-11-06 būdama pas notarą, patvirtino notarinę paskolos sutartį likusiai skolai, t. y. 10 000 Eur. Tuo atveju, jei L. M. nebūtų buvusi skolinga J. Ž. 20 000 Eur, ji nebūtų atlikusi veiksmų, susijusių su pinigų grąžinimu. Kartu reikia paminėti ir tai, kad L. M. perduoti pinigai buvo rasti kratos pas J. Ž. namuose metu, o ne UAB „O“ patalpose bei 2017-11-06 notarinė paskolos sutartis buvo sudaryta tarp J. Ž. ir L. M., o ne tarp UAB „O“ ir L. M., kas aiškiai patvirtina, jog L. M. grąžino skolą J. Ž., o ne tariamai pasisavintas UAB „O“ pinigines lėšas. Jau vien šios aplinkybės rodo, kad J. Ž. visiškai nepagrįstai nuteistas dėl savavaldžiavimo.

5.4. Gynėjas teigia, jog apart to, kad L. M. neigia paskolinių santykių tarp jos ir J. Ž. buvimą, byloje nėra jokių kitų duomenų, galinčių paneigti, kad J. Ž. skolindavo pinigus savo darbuotojams ir dar 2017 m. L. M. buvo paskolinęs 30 000 Eur grynaisiais pinigais. Tai, kad J. Ž. pareikalavo L. M. grąžinti anksčiau paskolintus pinigus, o ne reikalavo grąžinti galimai iš UAB „O“ pasisavintas pinigines lėšas patvirtina paties J. Ž. ir M. Ž. parodymai, pačios L. M. atlikti veiksmai, t. y. 10 000 Eur grąžinimas J. Ž. UAB „O“ patalpose ir notarinės paskolos 10 000 Eur sumai pasirašymas notarų biure, kurie be pačios L. M. valios negalėtų būti atlikti, liudytojų L. Š., L. Ž., I. K., V. K., M. B. ir I. V. parodymai. Liudytojai patvirtino, kad J. Ž. ir UAB „O“ darbuotojus siejo artimas, pasitikėjimu grįstas ryšys, kurių pagrindu J. Ž. finansiškai padėdavo darbuotojams, iš jų ir L. M., kuriai buvo paskolinęs 30 000 Eur. Kita vertus, L. M. nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl tariamai neteisėto ir nepagrįsto pinigų reikalavimo iš jos ar psichinės prievartos prieš ją panaudojimo, kas aiškiai patvirtina, jog ji pripažino skolą J. Ž. ir būdama skolinga 20 000 Eur atliko veiksmus, susijusius su paskolintų pinigų grąžinimu. Be to, jei prieš L. M. būtų panaudota reali psichinė prievarta, notaras L. Ž. būtų netvirtinęs notarinės paskolos sutarties, nes kilus bent minimalios abejonėms dėl asmens valios išraiškos notaras netvirtina sandorio. Išdėstytos aplinkybės patvirtina paskolinių santykių tarp J. Ž. ir L. M. realumą ir tikrumą.

5.5. Pasisakydamas dėl L. M. parodymų turinio, gynėjas pastebi, jog jie yra nenuoseklūs ir neatspindintys tikrosios situacijos. Tą iš esmės konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nepriklausomai nuo to jais vadovavosi, o J. Ž. nuosekliais paaiškinimais ir kitais byloje esančiais duomenimis, patvirtinančiais paskolinių santykių tarp J. Ž. ir L. M. – ne. Vertinant L. M. parodymų turinį gynėjas pažymi tai, jog L. M. yra suinteresuota apkalbėti J. Ž., nes pastarasis ją įtarė galimu piniginių lėšų iš UAB „O“ pasisavinimu. Faktą, kad J. Ž. turėjo pagrindą įtarti, jog L. M. galimai pasisavino UAB „O“ pinigines lėšas patvirtina J. Ž. ir M. Ž. parodymai, liudytojų M. B., O. P. ir I. V. parodymai. Tai, kad L. M. apkalba J. Ž. patvirtina ir tai, kad ji nuvykusi pas UAB „O“ akcininkus O. P. ir I. V., inicijavo J. Ž., kaip UAB „O“ direktoriaus, pakeitimą/atleidimą iš užimamų pareigų. Be to, gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad L. M. ikiteisminiame tyrime, iš kurio yra atskirta būtent ši baudžiamoji byla, yra atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, todėl jos parodymų patikimumui turėjo būti skiriamas didesnis dėmesys. Tuo tarpu teismas net ir nustatęs L. M. parodymų neatitikimus, vis tiek jais vadovavosi, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad kiti duomenys jų nepatvirtina. Be aukščiau nurodytų duomenų apie tai, kad L. M. duodama parodymus yra suinteresuota apkalbėti J. Ž., gynėjas pažymi, kad jos parodymai yra aiškiai melagingi. Tą puikiai iliustruoja faktas, jog byloje nustatyta, kad L. M. 2017-11-03 nebuvo nuvykusi pas mamą N. M. ir iš pastarosios nepaėmė 10 000 Eur, kuriuos vėliau tą pačią dieną perdavė J. Ž., kaip tą savo parodymuose nurodo L. M.. Tai, kad L. M. nebuvo susitikusi su savo mama N. M. ir iš jos nepaėmė 10 000 Eur, patvirtina 2021-03-02 duomenų, gautų vykdant procesinę prievartos priemonę, numatytą BK 154 straipsnyje, apžiūros protokolas.

5.6. Gynėjas nurodo, kad J. Ž. atliktuose veiksmuose nėra objektyviųjų savavaldžiavimo požymių, t. y. nesilaikymo įstatymų nustatytos tvarkos ir tariamos teisės įgyvendinimo. Aptariamu atveju J. Ž. pagrįstai ir teisėtai pareikalavo L. M. grąžinti 20 000 Eur, nes juos dar nuo 2017 m. pradžios siejo paskoliniai santykiai. Atsižvelgiant į tai, kad J. Ž. buvo paskolinęs pinigus L. M. grynaisiais pinigais, be jokių rašytinių dokumentų, buvo siekiama išspręsti susiklosčius paskolinius santykius tarpusavyje, nesikreipiant į jokias institucijas. Tokiu būdu pasirinktas paskolinių santykių realizavimas ir paskolintų pinigų iš skolininkės L. M. pareikalavimas negali būti vertinamas, kaip teisės aktų nustatytos tvarkos nesilaikymas ar pažeidimas.

5.7. Be aukščiau nurodytų argumentų apie tai, kad teismas netinkamai įvertino tarp J. Ž. ir L. M. susiklosčiusius paskolinius santykius, gynėjas pasisako ir apie skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju net ir sutinkant su teismo nustatytu faktinių aplinkybių vertinimu, t. y., jog J. Ž. veikė realizuodamas tariamą teisę atgauti iš klubo UAB „O“ pinigines lėšas, jo veiksmai yra visiškai nepagrįstai kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas. Gynėjas pažymi, jog BK 294 straipsnio dispozicijoje įtvirtintas šios nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – nesilaikymas įstatymų nustatytos tvarkos. Taigi šiuo atveju turi būti nustatyta, kokius konkrečius įstatymus ar jų normas pažeidė J. Ž., realizuodamas tariamą teisę atgauti iš klubo UAB „O“ pasisavintas lėšas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nenustatė, jog J. Ž. savo atliktais veiksmais būtų pažeidęs ar nesilaikęs įstatymų nustatytos tvarkos, o tik nurodė, jo atliktų veiksmų neatitikimą gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, o tai jokiu būdu negali būti vertinama, kaip įstatymų nustatytos tvarkos nesilaikymas. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad J. Ž. nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos civiliniams ginčams spręsti. Tačiau kokią konkrečią įstatymų nustatytą tvarką jis pažeidė nenustatyta. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose pats asmuo sprendžia kaip, kada ir kokiu būdu įgyvendinti ar neįgyvendinti savo turimas teises. Šioje konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į tai, kad iš klubo UAB „O“ buvo galimai pavogtos piniginės lėšos, o tai netiesiogiai patvirtina ir paties J. Ž., kaip UAB „O“ direktoriaus atsakomybę už netinkamą įmonės valdymą, J. Ž. iš pradžių siekė išspręsti susiklosčiusią situaciją su L. M. derybų keliu, nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą dėl galimai UAB „O“ padarytos žalos atlyginimo. Toks savo teisių realizavimas niekaip negali būti laikomas ar prilyginamas įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimu, nes civiliniuose santykiuose pats asmuo, t. y. J. Ž., kaip UAB „O“ direktorius, pasirenka kaip, kada ir kokiu būdu elgtis konkrečioje situacijoje, t. y. turi teisę, o ne pareigą pasirinkti vienokį ar kitokį būdą ginti galimai pažeistas teises.

5.8. Gynėjas nurodo, jog teismas nustatė, jog psichinės prievartos prieš L. M. panaudojimas pasireiškė J. Ž. grasinimu jai, kad neįvykdžius reikalavimo bus kreiptasi į policiją ir ten jo turimų ryšių pagalba su ja bus susidorota. Gynėjo nuomone, J. Ž. atliktas L. M. informavimas apie tai, jog negrąžinus pinigų J. Ž. kreipsis į policiją dėl galimos UAB „O“ piniginių lėšų vagystės, negali būti prilyginamas psichinės prievartos panaudojimui. Tai yra išimtinai teisėto elgesio pozicionavimas kitam asmeniui, jog derybų keliu neišsprendus susiklosčiusios situacijos bus kreipiamasi į teisėsaugos institucijas. L. M. nurodomas tariamas J. Ž. grasinimas susidoroti turimų ryšių pagalba yra išimtinai tik L. M. nuomonė, kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, jokiais kitais duomenimis nėra pagrįsta. Net ir pačios L. M. parodymai nepatvirtina, kad 2017-11-02 įvykusio pokalbio metu J. Ž. būtų grasinęs susidoroti su L. M. turimų ryšių pagalba. L. M. duodama parodymus nurodė, kad tokį įspūdį ji susidarė iš to, jog dirbdama UAB „O“ iš kitų darbuotojų buvo girdėjusi įvairius pasakojimus apie J. Ž.. Nepaisant to, tokių L. M. teiginių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Gynėjo nuomone, L. M. galėjo jaustis įbauginta išimtinai tik dėl savo pačios galimai atliktos piniginių lėšų iš UAB „O“ vagystės ir dėl to, jog J. Ž. sužinojo apie tai ir su ja turėjo pokalbį, o ne dėl to, jog J. Ž. jai nurodė, kad kreipsis į policiją ar su ja susidoros turimų ryšių pagalba. Net ir tuo atveju, jeigu pagal teismo nustatytas faktines aplinkybes J. Ž. realizavo tariamą teisę atgauti iš klubo UAB „O“ pinigines lėšas, jo veiksmai yra visiškai nepagrįstai kvalifikuoti kaip nusikalstami, nes jo atliktuose veiksmuose nėra savavaldžiavimo sudėties.

6. Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis J. Ž. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintoji M. Ž. ir jos gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo J. Ž. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria J. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, naikinamas ir šioje dalyje priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

8. Nagrinėjamoje byloje J. Ž. ir M. Ž. buvo kaltinami turto prievartavimu, jų nusikalstama veika kaltinamajame akte buvo kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal šį kaltinimą, konstatavo, kad toks kaltinimas nepasitvirtino ir, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, nustatė, kad J. Ž. tyčia buvo nukreipta ne į nukentėjusiosios vertimą be teisėto pagrindo perduoti turtą, o į savavališką, nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, turimos tariamos teisės įgyvendinimą, ir skundžiamu nuosprendžiu jį nuteisė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Dėl M. Ž. pareikšto kaltinimo teismas padarė išvadą, kad byloje nesurinkta duomenų, jog ji būtų padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ar nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, todėl skundžiamu nuosprendžiu M. Ž. išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigiama, kad nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios M. Ž. veiksmuose yra turto prievartavimo požymių ir jų veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Apeliaciniame skunde prokuroras prašo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti pagal J. Ž. ir M. Ž. atžvilgiu pakeistus kaltinimus. Nuteistojo J. Ž. gynėjas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymu vertinimu, remiantis juo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl J. Ž. kaltumo padarius kvalifikuotą savavaldžiavimą. Apeliantas skunde pateikia kitokį bylos įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo, nuteistąjį J. Ž. prašo išteisinti, nes jo ginamasis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, jog nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios M. Ž. veiksmai sudaro BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, yra nepagrįsti, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo J. Ž. gynėjo prašymas J. Ž. išteisinti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį tenkinamas.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad J. Ž. nepadarė nei jai inkriminuotos nusikalstamos veikos, nei numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, nei nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, tačiau J. Ž. veiksmus, nurodytus skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kvalifikuotus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, neteisingai įvertino kaip nusikalstamus, todėl nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas J. Ž. veiksmuose nenustatė nei turto prievartavimo, nei savavaldžiavimo sudėties požymių.

Žemesnės instancijos teismas

10. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, remiantis byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma (iš dalies nuteistojo J. Ž., išteisintosios M. Ž., nukentėjusiosios L. M., liudytojų I. K., L. Ž., M. B., O. P. (O. P.), I. V. (I. V.), M. C. parodymai, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose užfiksuoti duomenys) pripažino, jog nuteistasis J. Ž. turėjo tariamą teisę reikalauti pinigų UAB ,,O“ naudai iš nukentėjusiosios L. M.. Remiantis šių įrodymų visuma, šioje byloje nustatyta, kad J. Ž., būdamas naktinio klubo ,,O“ direktoriumi, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą UAB ,,O“ tariamą teisę atgauti iš naktinio klubo administratorės L. M. tariamai jos pagrobtą UAB ,,O“ priklausantį turtą, panaudodamas psichinę prievartą, reikalavo jam perduoti 20 000 Eur, ko pasėkoje nukentėjusioji L. M. 2017 m. lapkričio 3 d. perdavė jam 10 000 Eur, o dėl likusios sumos 2017 m. lapkričio 6 d. notarų biure pasirašė apsimestinę paskolos sutartį 10 000 Eur sumai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tokias faktines aplinkybes, J. Ž. veiksmuose konstatavo savavaldžiavimo nusikalstamos veikos požymius ir jį nuteisė pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Taigi esminis pirmosios instancijos teismo motyvas, lėmęs J. Ž. veiksmų kvalifikavimą ne pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, o pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, buvo tas, kad nuteistojo reikalavimas perduoti jam pinigus turėjo tariamai teisėtą pagrindą – nukentėjusiajai L. M. buvo pareikštas reikalavimas atlyginti UAB ,,O“ jos padarytą žalą.

11. Turto prievartavimo ir savavaldžiavimo nusikaltimus sieja reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi išoriškai objektyvieji šių nusikaltimų požymiai yra panašūs. Šiuos nusikaltimus skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra valdomas kito asmens, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisinę šios teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant BK 294 straipsnyje numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi sprendžiant klausimą, ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo, ar savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusio asmens perduoti turtą. Esant prievartiniam reikalavimui patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias CK numatytais pagrindais, kai toks reikalavimas yra nelygiavertis prievolei, spręstina, ar veikoje nėra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties. Tuomet turto prievartavimo dalykas yra ta reikalaujamo perduoti turto dalis, kuri aiškiai viršija prievolės apimtį, apibrėžtą įstatymų ar sutarties nurodymų.

12. Pagal savavaldžiavimo dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014).

13. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinę ar psichinę žalą. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Be to, turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus ir teisme patikrintus bei papildomai apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistasis J. Ž. iš nukentėjusiosios L. M. reikalavo perduoti jam pinigus, turėdamas tam pagrindą, nes, jo žiniomis ir įsitikinimu, L. M. pagrobė UAB ,,O“ priklausantį turtą (pinigines lėšas), t. y. nuteistasis J. Ž., reikalaudamas iš nukentėjusiosios pinigų, vykdė nukentėjusiosios L. M. ginčijamą UAB ,,O“ tariamą teisę į padarytos žalos atlyginimą.

15. Nukentėjusioji L. M. teisme parodė, kad klube ,,O. T.“ dirbo nuo 2011 metų. Pradėjo dirbti padavėja, po pusmečio tapo administratore, santykiai su vadovais buvo geri. 2017 m. lapkričio mėnesį gavo žinutę iš J. Ž., kad jiems reikia pasikalbėti. Pokalbio metu J. Ž. pasakė, kad jis turi įrodymų, jog ji vogė klubo pinigus, nešė iš klubo alkoholį, apgaudinėjo mergaites. Dar iki pokalbio ji buvo jam užsiminusi, kad veda sąsiuvinį, kuriame nuo pirmos darbo dienos sau užsirašydavo, kiek uždirbo, kokia buvo apyvarta, kiek arbatpinigių gavo. Tą sąsiuvinį jam pateikė. Pokalbio metu J. Ž. pasakė, kad ji iš klubo pasisavino 20 000 Eur. Būdama labai pažeidžiama, ne dėl to, kad jo bijojo, nes jis buvo kaip ir savas žmogus, neturėjo tuo momentu su kuo pasitarti, todėl negalvodama kitą ar dar kitą dieną jam padavė 10 000 Eur. Taip pat sutarė, kad reikia įforminti ir pasirašyti sutartį pas notarą, nes liko dar jiems skolinga 10 000 Eur. Kadangi ji tokių pinigų daugiau neturėjo, teko sutartį pasirašyti. Sutarties sudarymo metu nebuvo grasinama, notarui paklausus, ar ji gavo pinigus, neturėdama kitos išeities pasakė, kad gavo. Nukentėjusioji parodė, kad pokalbio metu J. Ž. vadino ją necenzūriniais žodžiais, užsiminė, kad ji vienturtė dukra, tada ji išsigando, jog jis pasakys tėvams kur ji dirba, kuo užsiima, todėl sutiko iš karto, nes suprato, kad kito kelio nėra. Pinigus, kuriuos atidavė grynais, skolinosi iš mamos. Nukentėjusioji neigė ėmusi iš klubo pinigus, tačiau jų reikalavimo išsigando, nes jie sakė, kad turi ją kompromituojančią filmuotą medžiagą, pagrasino ją parodyti jos tėvams. Be to, J. Ž. sakė, kad su jos sąsiuviniu gali kreiptis į mokesčių inspekciją ir jai teks susimokėti mokesčius. Dėl pinigų reikalavimo į policiją nesikreipė, nes bijojo, kad bus paviešinti kažkokie vaizdo įrašai, kad kreipsis į mokesčių inspekciją, norėjo kuo greičiau su jais atsisveikinti ir viskas. J. Ž. grasino, kad kreipsis į policiją, jei ji nesumokės pinigų. Apie jo turimus ryšius su policija jai nežinoma. Dar nukentėjusioji parodė apie tai, kad buvo nuvykusi pas akcininkus, jiems papasakojo apie tai, kad Jonas reikalauja iš jos pinigų, kad ji jam davė 10 000 Eur. Pas akcininkus važiavo, nes manė, kad jie padės jai atgauti pinigus, norėjo parodyti sąsiuvinį. Jie pažadėjo jai padėti.

16. Iš nuteistojo J. Ž. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad jis dirba naktinio klubo ,,O“ direktoriumi, o nukentėjusioji L. M. kaltinime nurodytu laikotarpiu dirbo šio naktinio klubo administratore. J. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad L. M. buvo darbšti, įgavo pasitikėjimą, su ja palaikė gerus santykius. Iš apsaugos darbuotojų M. B. ir M. C. gavo informacijos, kad L. M. vagia klubo pinigus. Jie sakė, kad pas ją atsiranda automobiliai, ruošiasi pirkti butus, norėjo įsigyti kirpyklą. Iš jų taip pat sužinojo, kad ji veda sąsiuvinį, paprašius jį parodyti, pamatė, kad galimai grobstomos lėšos. 2017 metų pradžioje, sausio–vasario mėn., jis nukentėjusiajai paskolino 30 000 Eur, nes ji sakė, kad nori pirkti kotedžą ir saloną. Tai ne vienintelis atvejis, kai skolino pinigus darbuotojams. 10 000 Eur ji jam grąžino vasarą ir dar 10 000 Eur grąžino rudenį. Kai jis sužinojo apie lėšų grobstymą, paprašė L. M. pas notarą įforminti 10 000 Eur skolą, kur ji liko skolinga, ir ji sutiko. Notaras klausė, ar tikrai ji skolinga, ar neturi pretenzijų, ji su viskuo sutiko. Nuteistasis teigė neturėjęs laiko nuodugniai išnagrinėti to sąsiuvinio, nes jis buvo paimtas policijos pareigūnų. Jis prašė, kad L. M. atlygintų klubui žalą.

Žemesnės instancijos teismas

17. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis J. Ž. papildomai parodė, kad jokios psichinės prievartos prieš nukentėjusiąją nenaudojo, tiesiog vyko pokalbis dėl žalos atlyginimo, nes žmogus buvo padaręs įmonei žalą. Tarp jų su L. M. buvo civiliniai santykiai. L. M. iš pradžių neigė, kad ji grobstė lėšas, vėliau ji pasisakė, kad buvo tokių atvejų. Taip pat parodė, kad tiek, kiek jis matė L. M. jai perduotą sąsiuvinį, suprato, kad apyvartos kasoje ir jos sąsiuvinyje skiriasi. Jo akimis žiūrint, tai ne tik kad buvo grobstymas, bet buvo didžiulis grobstymas. Dėl visos tos sumos, tai, kadangi buvo ir paskoliniai santykiai, ir buvo grobstomos lėšos, tai jis ir prašė L. M., kad ji atlygintų žalą, tačiau jokio spaudimo nebuvo, niekada jos nešantažavo, niekada nekėlė balso ir nieko neteisėto jos atžvilgiu nedarė. Nuteistasis neneigė, kad prokuroro teismui pateiktas pokalbis susijęs su tuo, kad L. M. grobstė pinigus. Esmė yra ta, kad įmonei yra padaryta žala, tačiau buvo ir paskola, tai tiesiog yra du tokie esminiai dalykai, dėl ko ir buvo kalbama dėl visos tos žalos atlyginimo. Tame pokalbyje buvo prašoma atlyginti 20 000 Eur žalą už grobstymą, bet buvo ir paskoliniai santykiai, tačiau tiksliai neprisimena, kiek jis L. M. paskolino. Šis konkretus pokalbis buvo dėl vagysčių ir grobstymo.

18. Iš išteisintosios M. Ž. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad iš esmės jos parodymai dėl paskolos suteikimo L. M., sutarties pasirašymo pas notarą aplinkybių sutampa su J. Ž. parodymais. Duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. Ž. papildomai parodė, kad iš vyro ir iš darbuotojų žinojo, kad L. M. yra skolinga, apsivogusi. Tame pokalbyje, kai vyras kalbėjosi su L. M., tai ji iš esmės tame pokalbyje net nedalyvavo, tik kartais įsiterpdavo, nes vaikščiojo ir tvarkė patalpas. Ji negrasino L. M. ir negirdėjo, kad vyras būtų grasinęs susidorojimu, gąsdintų ar naudotų psichinę prievartą, iš įrašo girdėti, kad vyras net ir balso nebuvo pakėlęs, jis niekada prieš darbuotojus nekelia balso. L. M. buvo laisva ir galėjo elgtis kaip nori, niekas jos valios nevaržė. To pokalbio metu ji su vyru norėjo, kad L. M. grąžintų skolą ir kad atlygintų nuostolius.

19. Liudytojas M. B. teisme parodė, kad dirbo kartu su J. Ž., M. Ž. ir L. M.. J. Ž. paprašė stebėti Loretą, nes ji buvo įtariama narkotikų platinimu. Jis sutiko, nes ji nuolat juos skųsdavo, jų santykiai visada buvo blogi. Vieną naktį ji paprašė, kad jis įneštų į jos sąskaitą grynųjų, nes pati tuo metu dirbo ir negalėjo išeiti iš klubo. Toks prašymas jam sukėlė įtarimą, nes prieš tai buvo daug gandų dėl galimai L. vykdomos neteisėtos veiklos. Kitą dieną jis paskambino J. Ž. ir pasakė, kad turi informacijos, todėl galima sakyti, kad jis buvo J. ir L. pokalbio iniciatorius. Marina su Jonu buvo susirūpinę, kad galimai ji užsiima neteisėta veikla ir nutarė ją atleisti. Tuo pačiu jie norėjo atgauti savo pinigus, jų manymu, iš jų pavogtus. Buvo kalbama, kad ji toliau nebegali dirbti, nes kelia jiems rūpestį, galimai – pavojų. Perskaičius liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 44–46), jis parodė, kad 20 000 Eur sumą išgirdo iš pačios L. Duodamas parodymus apie bauginimus, grasinimus turėjo omenyje, kad vadovai norėjo dėl jos kreiptis į policiją. Ž. skolindavo pinigus darbuotojams, ir jam skolindavo. Po to, kai Loreta buvo atleista, su ja norėjo pakalbėti akcininkai, nes jiems buvo įdomu, kas vyko klube ir jie norėjo pamatyti jos sąsiuvinį su apyvartomis. Pokalbio metu buvo abu akcininkai, jie domėjosi klubo apyvartomis, paprašė L. parodyti sąsiuvinį. Neatsimena, ar Loreta akcininkams aiškino savo išėjimo iš darbo priežastis, apie tuos 20 000 Eur.

20. Liudytojas O. P. teisme parodė, kad jis iš apsaugos darbuotojo gavo informacijos apie tai, kad J. Ž. pasamdė naują administratorę merginą, kuri pasiima pinigus sau, kad ji nusipirko sau kotedžą, kad jis buvo pas ją ten, brangių gėrimų pas ją matė. Maždaug po mėnesio tas apsaugos darbuotojas pasakė, kad ta mergina nori pasikalbėti. Pokalbio metu jis paklausė, kodėl ji vagia pinigus, ji atsakė, kad nevagia, o tiesiog kažkiek pinigų į savo sąskaitą pasiima ir tai buvo kaip papildomas uždarbis. Ji pateikė kažkokius skaičius, bet buvo sunku suprasti, kad kažkas tuos pinigus uždirbo. L. M. nesiskundė, kad J. Ž. ją apgaudinėja, tik sakė, kad ji nevagia pinigų iš klubo, o tik pasiima savo papildomą uždarbį. Ji neminėjo, kad iš jos reikalaujama kažkokia pinigų suma.

21. Liudytojas I. V. teisme parodė, kad jam paskambino M. B. ir pasakė, kad nori susitikti, sakė, kad klube yra nesusipratimų, kad administratorė ten daro ką nori ir niekas jos nekontroliuoja. Tada liudytojas paskambino J. Ž. ir pasakė, kad administratorė iš jo vagia pinigus, kad ji nusipirko mašiną, butą. J. Ž. jam atsakė, kad priekaištų administratorei neturi, kad ji gerai tvarkosi, kad gerą algą gauna, kad jis jai ne kartą yra padėjęs. Jis negalėjo patikėti, kad ji gali vogti iš jo, sakė, kad jis pats viską išsiaiškins. Ta mergina buvo atvažiavusi pasikalbėti, sakė, kad nevogė jokių pinigų, tačiau ką užsidirbdavo ,,viršaus“, pasiimdavo sau. Ji pateikė kažkokius užrašus, tačiau jis su kitu akcininku jų net nežiūrėjo. Ji neminėjo, kad iš jos kažkas reikalauja pinigų, iš jos kalbos suprato, kad ji norėjo pasakyti, kad yra sąžininga, norėjo, kad M. C. taptų direktoriumi, o ji liktų administratore. Liudytojas taip pat parodė, kad J. Ž. pažįsta seniai ir nemano, kad jis galėjo vogti pinigus. Jonas yra minėjęs, kad visada padėdavo darbuotojams, sakė, kad ir administratorei padėjo ne kartą ir negalėjo patikėti, kad ji galėjo jį taip pavesti.

22. Liudytojas M. C. teisme parodė, kad jis dirbo klubo apsaugos darbuotoju. Pamena L. M. pokalbį su klubo akcininkais, kurio iniciatoriumi buvo M. B.. Pas akcininkus dėl iš L. reikalaujamų pinigų jis nuvyko kartu su M. B. ir Loreta. M. B. jam papasakojo, kad dar dirbdamas klube bendravo su J. Ž. apie tai, kaip paimti iš L. pinigų, nes manė, kad ji vogė iš klubo pinigus ir norėjo, kad juos atlygintų. Jis nėra girdėjęs, kad J. Ž. klubo darbuotojams būtų suteikęs paskolas.

23. Liudytoja I. K. teisme parodė, kad dirba UAB ,,O. T.“ vadybininke, anksčiau dirbo buhaltere-kasininke. Nukentėjusioji jai nesiskundė, kad iš jos yra reikalaujama pinigų. Pamena, kad nukentėjusioji ketino pirkti nekilnojamąjį turtą, tuomet jos paklausė ar J. Ž. paskolintų jai pinigų, nes būdavo atvejų, kai jis darbuotojams skolino pinigus.

Žemesnės instancijos teismas

24. Liudytojas notaras L. Ž. teisme parodė, kad tvirtinant sandorį jokių įtarimų nekilo, kitaip šis sandoris nebūtų patvirtintas. Asmenys nėra uždaromi kabinete, jie gali laisvai vaikščioti koridoriumi, kuriame dirba ne tik notaras ir notaro atstovas, bet pakankamai žmonių, kurie sėdi gretimuose kabinetuose, yra du išėjimai iš notarų biuro. Nėra reikalavimo, kad pinigai būtų perduoti notaro akivaizdoje. Šiuo atveju buvo tvirtinama tik paskolos sutartis. Teismui perskaičius liudytojo L. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 54–55), jis patvirtino, kad jie yra teisingi. Jei suma viršija 3 000 Eur ir skolinama grynais pinigais, reikalinga notarinė sandorio forma. Jei pinigai skolinami pavedimu, šis dokumentas nėra reikalaujamas. Šalys, būna, renkasi, ar pasirašinėti paskolos sutartį, ar paskolinius santykius įtvirtinti vekselio forma. Kad L. M. pinigus gavo, jis įsitikino asmens pareiškimo pagrindu. Abejoti asmens pasakymu, kad jis pinigus gavo, pagrindo nekilo. Jei asmuo pareiškia, kad pinigus gavo, bet jo elgesys sukelia įtarimų, sandoriai netvirtinami.

25. Iš 2020 m. birželio 17 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad 2017 m. lapkričio 2 d., 20:14 val., buvo užfiksuotas N. M. ir L. M. telefoninis pokalbis, kurio metu L. M. mamai skundžiasi, kad iš jos reikalaujama 20 000 Eur, mama jai siūlo pinigų neduoti, tačiau L. M. sako, kad jai pasakė, jog jei nenori turėti problemų, nes ji ir „M“ vogė, tai turi sumokėti. N. M. siūlo nemokėti pinigų, įrašinėti asmens, kuris reikalauja pinigų, pokalbius (t. 4, b. l. 98–100).

26. Iš 2020 m. birželio 23 d. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matyti, kad 2017 m. lapkričio 2 d., 20:58 val., N. M. skambina L. M. ir klausia ar ji apsiramino, kalba apie tai, kad kažkas L. M. kaltina vagystėmis, kad sužinojo, kad ji turi butą, aptaria situaciją, N. M. pataria neduoti jam pinigų. Vėliau N. M. siūlo nukentėjusiajai pasiimti nedarbingumo pažymėjimą, kad negalėtų atleisti iš darbo, nukentėjusioji sako, jog nori, kad greičiau viskas baigtųsi, kad su kažkuo nenori turėti reikalų, apie atleidimą iš darbo, ką ketina daryti atleista iš darbo, kad kažkas sužinojo apie jos turimą butą, kad galėjo sužinoti per pažįstamus (t. 5, b. l. 21–26).

27. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroras pateikė teismui papildomus dokumentus: 2017 m. gruodžio 9 d. asmens kratos protokolą, 2018 m. birželio 13 d. užduoties atlikti objektų tyrimą kopiją, 2019 m. spalio 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro lydraščio Nr. SE-2015 kopiją, 2019 m. spalio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1876(19) kopiją, DVD diskų kopijas prie 2019 m. spalio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-1876(19), 2019 m. gruodžio 11 d. apžiūros protokolo su foto lentele kopiją, DVD disko kopiją prie 2019 m. gruodžio 11 d. apžiūros protokolo, 2020 m. gegužės 27 d. nutarimo dėl daiktų perdavimo saugojimui kopiją, 2020 m. gegužės 29 d. kvito Nr. LS004946 kopiją, 2022 m. spalio 4 d. apžiūros protokolo kopiją su priedais, DVD disko kopiją (t. 7, b. l. 11–115).

28. 2022 m. spalio 4 d. apžiūros protokole užfiksuoti 2017 m. lapkričio 2–3 d. vykę pokalbių balso įrašai. Iš 2017 m. lapkričio 2 d. balso įrašo ,,Balsas 001.m4a“ stenogramos matyti, kad pokalbis vyksta tarp J. Ž., M. Ž. ir L. M.. Pokalbio metu J. Ž. aiškina L. M., kad ši turi labai didelių problemų, nes jo turima informacija, kad ji savinosi klubo lėšas. Pokalbio pradžioje L. M. tai neigia, tačiau vėliau sutaria dėl atlyginimo dydžio. L. M. pati sutinka J. Ž. 10 000 Eur atiduoti grynais pinigais, o dar 10 000 Eur ji grąžins vėliau, tačiau dėl šios sumos pasirašys pas notarą paskolos sutartį. Iš balso įrašo ,,Balsas 002.m4a“ stenogramos matyti, kad J. Ž. kalbasi su klubo darbuotoja Maja apie L. M., Maja pasakoja, kad L. M. prašymu ji įdėjo pinigų į jos kortelę. J. Ž. pasakoja, kad jis buvo kviečiamas į policiją ir jam reikia žinoti visas aplinkybes, susijusias su L. M. neteisėta veikla, nes žino, kad galimai ji pardavinėja šokėjoms narkotikus. Maja pasakoja, kad jai paskolino pinigų, kad anksčiau iš kitų yra girdėjusi, kad L. M. savinasi klubo pinigus. 2017 m. lapkričio 3 d. balso įrašo ,,Balsas 004.m4a“ stenogramoje užfiksuotas J. Ž., M. Ž. ir L. M. pokalbis. Jo metu kalbama apie tai, kiek L. M. turi sumokėti po to, kai ji grynais atidavė 10 000 Eur. Sutaria susitikti pas notarą ir pasirašyti paskolos sutartį dėl 10 000 Eur (t. 7, b. l. 49–72).

29. Iš nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios M. Ž. parodymų turinio apie nusikaltimo padarymo aplinkybes matyti, kad jie kalba apie L. M. suteiktą paskolą ir L. M. UAB ,,O“ padarytą turtinę žalą. Tokia versija dėstoma ir nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė ir įvertino nuteistojo J. Ž. ir išteisintosios M. Ž. iškeltą versiją dėl 30 000 Eur paskolos suteikimo L. M. ir padarė išvadą, kad ji nepasitvirtino. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šia nuteistojo versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visetas. Dėl to nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus apie egzistavusius tarp J. Ž. ir L. M. paskolinius santykius, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai, teisėjų kolegija atmeta. Tačiau nuteistojo J. Ž. parodymai apie L. M. klubui padarytą žalą, apie reikalavimą ją atlyginti ir pasiektą susitarimą dėl jos atlyginimo neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl teisėjų kolegija, darydama išvadą dėl nuteistojo kaltės, jais vadovaujasi.

30. Kolegijos nuomone, išdėstyti bylos duomenys patvirtina, kad tarp nuteistojo J. Ž. ir nukentėjusiosios L. M. kilo ginčas dėl to, kad J. Ž. sužinojo, jog nukentėjusioji savinasi klubo pinigus. Liudytojas M. B. nurodė, kad J. Ž. anksčiau ne kartą sakė apie L. M. neteisėtus veiksmus, tačiau J. Ž. į tokius jo pasakymus nereaguodavo, nes labai ja pasitikėjo. Tačiau J. Ž. sureagavo į jo žodžius, kuomet jis pasakė, kad L. M. prašymu į jos sąskaitą įnešė grynuosius pinigus. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog vien šio liudytojo nurodytos aplinkybės nepatvirtina J. Ž. turėjus pagrindą įtarti L. M., kad ši grobsto klubo lėšas. Priešingai, nei nurodo prokuroras, liudytojo M. B. išsakytus įtarimus dėl L. M. neteisėtų veiksmų patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytojai O. P. ir I. V. parodė, kad L. M. neigė vogusi klubo pinigus, tačiau pripažino, jog papildomai uždirbtus pinigus pasiimdavo sau. Iš nuteistojo J. Ž. parodymų matyti, kad iš L. M. gavęs sąsiuvinį, kuriame buvo užfiksuotos klubo apyvartos, pats įsitikino, kad neturi pagrindo netikėti M. B. išsakytais įtarimais dėl M. M. neteisėtų veiksmų. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad iš L. M. sąsiuvinyje esančių įrašų negalima spręsti, kad ji grobstė ar galėjo grobstyti klubo lėšas. Juolab, jog J. Ž. parodė, kad nespėjo išnagrinėti sąsiuvinyje esančių duomenų. Nors J. Ž. teigė neturėjęs laiko nuodugniai išnagrinėti to sąsiuvinio, nes jį paėmė policija, tačiau tiek, kiek jis matė, suprato, kad klubo lėšos yra grobstomos, nes klubo apyvarta kasoje ir nukentėjusiosios sąsiuvinyje ženkliai skyrėsi. Kita vertus, kad L. M. savinasi klubo lėšas, jis sužinojo ne vien iš jos pateikto sąsiuvinio, bet ir kitų šiame nuosprendyje jau aptartų įrodymų šaltinių. Iš prokuroro teismui pateiktų 2017 m. lapkričio 2 d. užfiksuotų J. Ž. ir klubo darbuotojų Majos ir Inos pakalbių matosi, kad jų metu darbuotojos J. Ž. patvirtino, kad L. M. savinosi UAB ,,O“ lėšas. Taigi akivaizdu, kad J. Ž. buvo įsitikinęs, kad dėl L. M. kaltės UAB ,,O“ buvo padaryta turtinė žala ir todėl nukentėjusioji L. M. privalo ją atlyginti.

31. Apeliacinės instancijos teismui prokuroro pateikti duomenys, konkrečiai, 2017 m. lapkričio 2 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d. užfiksuoti pokalbiai tarp J. Ž., M. Ž. ir L. M. patvirtina, kad abiejų susitikimų metu vyko bendravimas dėl klubui padarytos žalos atlyginimo. 2017 m. lapkričio 2 d. susitikimo klube metu J. Ž. aiškinosi su L. M. dėl klubui padarytos žalos, J. Ž. siūlė kartu ieškoti sprendimo, kaip atlyginti klubui padarytą žalą. Pokalbio metu L. M. J. Ž. klausia ,,Tai apie kokią sumą pinigų mes tada kalbam?“, J. Ž. atsako ,,Apie tokią sumą, kokią tu pavogei.“ L. M. pasiūlo 3 000–4 000 Eur. J. Ž. į tokį pasiūlymą atsako ,,Mano mąstymu, tai čia ženkliai yra didesnės sumos“, tęsiantis pokalbiui L. M. sako ,,Tai jūs, aš taip įsivaizduoju, norit kokių 10 000, kad aš jum duočiau, ne?“, J. Ž. sako ,,Aš noriu 20, mažiausiai.“. L. M. paprieštaravus, kad ji tiek neturi dabar ir gali duoti tik 10 000 Eur, J. Ž. pasiūlo dėl likusios dalies pasirašyti sutartį pas notarą. L. M. su tokiu pasiūlymu sutiko ir 2017 m. lapkričio 3 d. perdavė J. Ž. grynais 10 000 Eur, o 2017 m. lapkričio 6 d. pas notarą pasirašė paskolos sutartį dėl 10 000 Eur. Tai, kad aptariamu atveju J. Ž. reikalavo iš L. M. UAB „O“ padarytos žalos atlyginimo, patvirtina ir 2017 m. lapkričio 3 d. J. Ž. pokalbis su UAB „O“ buhaltere V. K., kurio metu jis teiravosi, ar įmonė gali paskolinti darbuotojui pinigų, t. y. tuo metu sprendė, ar galima per įmonę įforminti padarytos žalos atlyginimo klausimą. Apeliacinės instancijos teisme J. Ž. patvirtino, kad skambino įmonės buhalterei ir klausė, ar įmonė gali skolinti pinigus, ji pasakė, kad ne, todėl nutarė tuos pinigus skolinti kaip fizinis asmuo, t. y. savo vardu, o grąžintas lėšas galėjo įnešti į įmonės kasą kaip akcininkas. Išdėstytos šios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiajai L. M. buvo pareikštas reikalavimas atsiskaityti su UAB ,,O“ dėl įmonės pasisavintų pinigų ir tuo buvo siekiama gauti UAB ,,O“ patirtos žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis J. Ž., būdamas UAB ,,O“ direktoriumi ir reikalaudamas pinigų, vykdė nukentėjusiosios L. M. ginčijamą UAB ,,O“ tariamą teisę į padarytos žalos atlyginimą ir tai atitinka vieną iš CK numatytų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų – žalos padarymą (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vadinasi, nukentėjusiajai L. M. pareikštas reikalavimas, priešingai negu nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, turėjo įstatyminį pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama UAB ,,O“ ir J. Ž., kaip šios įmonės savininko, teisė.

32. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis J. Ž., reikalaudamas pinigų, nesilaikė įstatymų nustatytos tvarkos. Jis bandė savavališkai įvykdyti nukentėjusiosios L. M. ginčijamą J. Ž., kaip UAB ,,O“ direktoriaus, teisę į padarytos žalos atlyginimą, panaudodamas prieš nukentėjusiąją psichinę prievartą, baugindamas ją, jog kreipsis į policiją ir ten turimų ryšių pagalba su ja susidoros. Teisėjų kolegija su tokiomis teismo išvadomis nesutinka ir daro priešingą išvadą, kad šioje byloje nėra nustatytas kvalifikuojamasis savavaldžiavimo požymis – fizinės prievartos panaudojimas. Nuteistasis J. Ž. ir išteisintoji M. Ž. apklausų metu nuosekliai tvirtino, kad jokių grasinimų, psichinės prievartos prieš L. M. jie nenaudojo. Netikėti tokiais jų parodymais nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina ir pačios L. M. parodymai, jos veiksmai po 2017 m. lapkričio 2 d. susitikimo. Vertinant pačios nukentėjusiosios, nuteistojo J. Ž., išteisintosios M. Ž., liudytojo L. Ž. parodymus, akivaizdu, kad nuteistojo J. Ž. veiksmais L. M. nebuvo padarytas joks realus psichinis poveikis. Iš prokuroro apeliacinės instancijos teismui pateikto 2017 m. lapkričio 2 d. pokalbio turinio matosi, kad nei J. Ž., nei M. Ž. neužsiminė apie jokius turimus ryšius policijoje, nėra užfiksuota jokių grasinimų susidorojimu. Priešingai, pokalbio turinys patvirtina, kad J. Ž. nevartojo nukentėjusiosios atžvilgiu necenzūrinių žodžių, jokių grasinimų jos atžvilgiu neišsakė. Iš pokalbio matosi, kad jis leidžia L. M. pasirinkti arba atlyginti žalą, t. y. išspręsti šią problemą tarpusavyje, arba jos neatlyginti, tačiau tokiu atveju jis privalės kreiptis į teisėsaugos institucijas. Kad L. M. veiksmų laisvė nebuvo suvaržyta, patvirtina aplinkybė, kad ji, palikusi patalpas, vėl grįžo ir toliau tęsė pokalbį. Taip pat J. Ž. pokalbio metu net kelis kartus pakartojo L. M., jog jei ji nepripažįsta žalos ir nesiruošia jos atlyginti, pokalbio galima nebetęsti ir siūlė jį užbaigti. Tai, kad pokalbio metu užfiksuoti J. Ž. pasisakymai apie kreipimąsi į policiją dėl galimai pasisavintų pinigų, apie tai, kad jei jis tai padarys, tuomet tikrai ji gali turėti labai didelių problemų, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju gali būti vertinami ne kaip psichinės prievartos panaudojimas, bet tik kaip L. M. informavimas apie alternatyvų pastarosios neteisėtais veiksmais padarytos žalos sprendimo būdą. Kita vertus, L. M. turėjo nevaržomą elgesio pasirinkimo laisvę, ji nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl patirtos psichinės prievartos, tačiau savo noru sutiko atlyginti žalą, pati atvyko pas notarą, kuris teisme parodė nepastebėjęs jos atžvilgiu jokios prievartos ir patvirtino pinigų gavimo faktą.

33. Šiame nuosprendyje jau minėta, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 straipsnio 1 dalį kyla tik tada, jeigu atsiranda šiame straipsnyje nustatyti padariniai – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, analizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, įvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012).

34. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl J. Ž. veiksmų L. M. buvo padaryta didelė psichinė (neturtinė) žala, nes nukentėjusioji buvo įbauginta, prarado saugumo jausmą. Ji žinojo, kad J. Ž. turi ryšių policijoje, todėl labai išsigando ir pamanė, kad ją gali neteisingai apkaltinti. Priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra nustatytas ir dar vienas savavaldžiavimo būtinasis požymis – didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas didelės žalos padarymą, didelę žalą nustatė iš esmės remdamasis tik išimtinai nukentėjusiosios L. M. parodymais. Tačiau vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą J. Ž. veiksmais L. M. padarytą didelę neturtinę žalą, galima sutikti, kad J. Ž. pasakymai, kad jis kreipsis į policiją dėl nukentėjusiosios veiksmų, kad turi ją kompromituojančios medžiagos, nukentėjusiajai galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų ir neigiamų emocijų. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, kad tokie nuteistojo J. Ž. veiksmai sukėlė jai didelę neturtinę žalą. Darant tokią išvadą atsižvelgta į tai, kad L. M. turėjo nevaržomą elgesio pasirinkimo laisvę, ji pati nesikreipė į teisėsaugos institucijas nei iki 10 000 Eur grąžinimo nuteistajam ir paskolos pasirašymo, nei po šių veiksmų atlikimo. Juolab, kaip jau buvo minėta šiame nuosprendyje, nukentėjusiosios įsivaizdavimas, kad J. Ž. turi ryšių policijoje ir tuo pasinaudodamas gali ją neteisingai apkaltinti yra tik jos pačios prielaida. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie didelę neturtinę žalą neatitinka bylos duomenų. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Byloje nėra objektyvių, neginčijamų duomenų, patvirtinančių J. Ž. veiksmuose buvusią tyčią padaryti nukentėjusiajai L. M. didelę žalą.

35. Dėl šiame nuosprendyje išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. Ž. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, pripažintas nepagrįstai, todėl J. Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė prašymą nagrinėti baudžiamąją bylą pagal J. Ž. ir M. Ž. pakeistą kaltinimą. Naujas kaltinimas iš esmės papildytas tik aplinkybe, kad J. Ž. ir M. Ž., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, prievartavo iš L. M. didelės 20 000 Eur vertės turtą. Teisėjų kolegija plačiau dėl šio kaltinimo ir dėl prokuroro apeliaciniame skunde dėstomų argumentų apie tai, kad skundžiamu nuosprendžiu M. Ž. nepagrįstai išteisinta pagal BK 181 straipsnio 3 dalį nepasisako, nes šiame nuosprendyje nurodytais motyvais atmetus prokuroro skundą, o nuteistojo J. Ž. gynėjo apeliacinį skundą patenkinus, jie neteko teisinės reikšmės.

37. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu iš dalies patenkino nukentėjusiosios L. M. civilinį ieškinį ir iš J. Ž. priteisė 10 062,38 Eur turtinės žalos ir 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. M., taip pat iš nuteistojo J. Ž. nusprendė išieškoti 3 500 Eur nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi šiuo nuosprendžiu J. Ž. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tai L. M. civilinis ieškinys, remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, paliekamas nenagrinėtas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kadangi teisėjų kolegija priima naują, išteisinamąjį nuosprendį, skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta iš J. Ž. išieškoti 3 500 Eur nukentėjusiosios turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti, naikinama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 30 d. nuosprendžio dalį dėl J. Ž. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį 60 parų areštu panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

J. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios L. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo J. Ž. nuspręsta išieškoti 3 500 Eur nukentėjusiajai L. M. jos turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas GražysEvaldas PašilisLinas Šiukšta