- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-87-520/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- A. Z., UAB „Rubiko“
- Atsakovas
- AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovų UAB „Rubiko“ ir A. Z. (A. Z.) ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai UAB „Rubiko“ ir A. Z. 2007-12-21 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti jiems iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ 24588,46 Lt skolą ir 737,65 Lt už naudojimąsi svetimomis lėšomis nuo to momento, kai atsakovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ieškovų teisę į ginčijamą sumą. Nurodė, kad 1998-12-16 akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi (toliau Sutartis) jie AAS „Balta“, AS „Parekss apdrošinašanas kompanija“, AS „Bastions ZC“ pardavė 2000 UAB DK „Baltic Polis“ akcijų. Vėliau vieninteliu šių akcijų savininku tapo AB „Parekss apdrošinašanas kompanija“. Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ yra UAB DK „Baltic Polis“ ir AB „Parekss apdrošinašanas kompanija“ teisių perėmėjas. Sutarties 5.2 p. jie (ieškovai) įsipareigojo išlaikyti draudimo bendrovės verslo kokybę kokia ji buvo per devynis 1998 m. mėnesius iki tol, kol nuosavybės teisė pereis pirkėjui (atsakovui), t.y. jie įsipareigojo atsakovui kompensuoti nuostolius dėl pablogėjusių parduotos draudimo įmonės verslo rodiklių, taip pat ir tuos nuostolius, kurie atsiras dėl išmokų pagal pareikštas pretenzijas dėl draudimo sutarčių, kurios buvo pasirašytos iki Sutarties sudarymo. Pirkėjas įsipareigojo, kad pardavėjui apmokėjus pretenziją, visas sumas, gaunamas dėl to į Draudimo bendrovės sąskaitą iš kliento ir susijusias su minima išmoka, pervesti per 5 dienas nuo gavimo momento į pardavėjo sąskaitą. Tokiu būdu buvo pasiektas pardavėjų ir pirkėjų įsipareigojimų lygaus atstovavimo principas. Atsakovas jiems buvo pareiškęs 162 799,58 Lt ieškinį dėl nuostolių, atsiradusių dėl draudimo išmokos pagal garantinį polisą, išduotą UAB „Fidus“, atlyginimo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2006-10-19 sprendimu ieškinys buvo atmestas, šis teismo sprendimas įsigaliojo 2007-10-02. Šioje byloje buvo nustatyta, kad pasirašant Sutartį parduodamos UAB DK „Baltic Polis“ kaina buvo sumažinta 200 000 Lt dėl to, kad buvo įskaitytas teisme pateiktas AB bankas „Hansa - LTB“ ieškinys atsakovui UAB DK „Baltic Polis“ dėl draudimo poliso, išduoto UAB „Fidus“. Taip pat teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2003-10-27 sprendimu byloje Nr.2/35-771-2003 UAB DK „Baltic Polis“ buvo įtraukta į bankrutuojančios UAB „Fidus“ kreditorių sąrašą su 163 091,58 Lt kreditoriniu reikalavimu ir dėl to 2005-04-27 gavo 19370 Lt. Taip pat 2005-09-15 mokėjimo pavedimu Nr.1314 UAB DK „Baltic Polis“ iš bankrutuojančios UAB „Fidus“ gavo 5218,46 Lt. Todėl remiantis Sutarties 5.2 p., atsakovas turi grąžinti jiems, buvusiems įmonės savininkams, iš bankrutuojančios UAB „Fidus“ regreso tvarka gautus 24588,46 Lt, kaip gautus du kartus.
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo ieškovui A. Z. (Z.) 24588,46 Lt skolą ir 737,65 Lt už naudojimąsi svetimomis lėšomis. Teismas nustatė, kad pagal Sutarties 5.2 p. pardavėjui (ieškovams) apmokėjus pretenziją, visos vėliau iš kliento gaunamos sumos, susijusios su šiuo išmokėjimu, per 5 dienas nuo gavimo momento yra pervedamos į pardavėjo A. Z. (Z.) sąskaitą. Kadangi įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartimi yra konstatuota, kad pretenzija buvo įvertinta ir apmokėta nustatant akcijų kainą, atsakovas neneigė, kad iš bankrutuojančios UAB „Fidus gavo 24588,46 Lt, teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepagrįstai pagal tą patį draudžiamąjį įvykį gavo kompensaciją du kartus. Atsižvelgdamas į Draudimo priežiūros komisijos 2008-03-15 raštą, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo įstatų 1.6, 4.7.1p., teismas konstatavo, kad AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas pats atsako pagal savo prievoles. Teismas nustatė, kad reikalavimas priteisti 737,65 Lt už naudojimąsi svetimomis lėšomis yra apskaičiuotas pagal susiformavusią praktiką, taikant 6 proc. dydžio metines palūkanas.
Šalies argumentai
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamas AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui atmesti. Nurodo, kad teismas neįsigilino, neišanalizavo ir neteisingai aiškino 1998-12-16 Sutarties 5.2 p. bei tinkamai neįvertino atsakovų argumentų dėl nurodyto punkto aiškinimo ir kitų įrodymų vertinimo. Teismas neatsižvelgė, kad draudimo bendrovė, o ne ieškovai, 2003-10-09 sumokėjo draudimo išmoką AB bankui „Hansa – LTB“ ir regreso tvarka gavo iš bankrutuojančios UAB „Fidus“ dalį draudimo išmokos. Todėl regreso tvarka gauta išmokos dalis niekaip nėra susijusi su ieškovais, jų teisėmis ar prievolėmis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartyje pateiktu Sutarties 5.2 p. aiškinimu, neįvertino aplinkybės, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad iki nuosavybės teisių perėjimo pirkėjams (atsakovui) draudimo bendrovės verslo kokybė pablogėjo ir dėl to ieškovai kompensavo atsiradusius nuostolius. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje yra nustatyta neginčijama aplinkybė, kad akcijų pardavėjams (ieškovams) civilinė atsakomybė pagal Sutarties 5.2 p. nekilo, todėl ir ieškovų reikalavimas sumokėti jiems draudimo kompanijos regreso tvarka gautus pinigus yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Ieškovai UAB „Rubiko“ ir A. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas atskleidė bylos esmę, nepažeidė materialinės teisės normų, teisingai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas teisingai nustatė, kad atsižvelgiant į AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pareikštą ieškinį atsakovui UAB DK „Baltic polis“ dėl draudimo poliso, išduoto UAB „Fidus“, jie 200 000 Lt sumažino parduodamų akcijų kainą, o vėliau atsakovas regreso tvarka iš skolininko bankrutuojančios UAB „Fidus“ gavo 24588,46 Lt, kurių per Sutarties 5.2 p. nurodytą terminą ieškovams į ieškovo A. Z. (Z.) sąskaitą nepervedė.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo A. Z. (Z.) ieškinio reikalavimą, teisingai aiškino 1998-12-16 Sutarties 5.2 p., tinkamai įvertino įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą (CPK 176-185, 263, 265 str.).
Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko (taip pat ir apeliacinio skundo dalyko) nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas nagrinėjant CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas neturi savo iniciatyva išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir imtis analizuoti tokių argumentų, kurie apeliaciniame skunde nėra nurodyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-09-21 nutarimu pripažino, kad CPK 320 str. 2 d. ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 str., konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs iš sutartinių santykių tarp privačių asmenų (verslininkų), nenustatytos aplinkybės, kurių pagrindu šioje byloje turėtų būti ginamas viešasis interesas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja civilinę bylą neperžengdama atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniame skunde nustatytų ribų.
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą grindžia ta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1998-12-16 Sutarties 5.2 p., nes tinkamai neįvertino atsakovo argumentų dėl šio Sutarties punkto aiškinimo ir Vilniaus apygardos teismo 2006-10-19 sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-943-39/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą apeliacine tvarka, pateiktų šio Sutarties punkto išaiškinimų, o ieškovų reikalavimas yra nepagrįstas. Įvertinus apeliaciniame skunde nurodytus atsakovo argumentus dėl 1998-12-16 Sutarties 5.2 p aiškinimo, visus byloje surinktus įrodymus, susijusius su Sutarties sudarymu, darytina išvada, kad ieškovai, vadovaudamiesi Sutarties 5.2 p, pagrįstai pareiškė ieškinį dėl 24588,46 Lt, kuriuos atsakovas gavo iš UAB „Fidus“, priteisimo, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškinį.
Byloje nustatyta, kad 1998-12-16 tarp T. Z., ieškovų UAB „Rubiko“, A. Z. (Z.) ir AAS „Balta“, AS „Parekss apdrošinašanas kompanija“, AS „Bastions ZC“ buvo sudaryta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuria buvo parduota 2000 UAB DK „Baltic Polis“ akcijų (b.l.5-10). Pagal bylos duomenis atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ yra akcijų pirkėjų teisių ir pareigų perėmėjas. Byloje ši aplinkybė nebuvo ginčijama. 1998-12-16 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta rusų kalba, išversta į lietuvių kalbą. Sutarties 10.2 p. nurodyta, kad aiškinant Sutarties nuostatas pirmenybė teikiama tekstui rusų kalba, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija remiasi Sutarties, sudarytos rusų kalba, nuostatomis.
Pagal Sutartį akcijos buvo parduotos už (duomenys neskelbtini) Lt (Sutarties 4.1 p.). Sutarties 4.5 p. numatyta, kad pirkėjams nuosavybės teisė į akcijas pereina nuo akcijų apmokėjimo įskaitymo į sąskaitą dienos, nes Sutarties sudarymo dieną už akcijas nebuvo apmokėta. Pagal bylos duomenis akcijos buvo apmokėtos 1999-01-14. Sutarties 5.2 p. susitarta, kad pardavėjas įsipareigoja išsaugoti Draudimo bendrovės verslo kokybę 1998 metų 9 mėnesių lygyje iki nuosavybės teisių perėjimo pirkėjui momento. Tuo atveju, jeigu šie rodikliai pablogėtų, pardavėjas įsipareigoja kompensuoti atsiradusius nuostolius, iš jų ir tokius nuostolius, kurie atsirado dėl Draudimo bendrovės išmokų ryšium su pretenzijomis, kurios nebuvo paskelbtos pirkėjui iki šios sutarties pasirašymo ir priklauso Draudimo bendrovės veiklos laikotarpiui iki šios sutarties pasirašymo. Nuostoliais laikomos neginčijamai apmokėtos sumos, negrąžinamos regreso tvarka per finansinius metus. Tuo atveju, jeigu pardavėjas apmokės pretenziją, tai visos paskui iš klientų į Draudimo bendrovės sąskaitą gautos sumos, susijusios su šiuo apmokėjimu, per penkias dienas nuo piniginių sumų patekimo į sąskaitą pervedamos į pardavėjo A. Z. (Z.) sąskaitą. Ieškovai A. Z. ir UAB „Rubiko“ ieškinio reikalavimą grindė Sutarties 5.2 p. dalimi, kuri numato, kad jei akcijų pardavėjai apmokės pretenziją, tai visos paskui iš klientų gautos sumos, susijusios su pretenzijos apmokėjimu, kurias gavo akcijų pirkėjai, turi būti pervedamos į pardavėjo A. Z. (Z.) sąskaitą, ir tuo, kad akcijų pardavėjai apmokėjo AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pretenziją, sumažindami akcijų pirkimo-pardavimo kainą 200 000 Lt. Šią aplinkybę byloje ieškovai įrodinėjo įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2006-10-19 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-943-39/2006 dėl žalos pagal 1998-12-16 akcijų pirkimo – pardavimo sutarties 5.2 p. atlyginimo pagal ieškovo UAB DK „Baltic Polis“ ieškinį atsakovui UAB „Rubiko“, A. Z. (Z.), Lietuvos apeliacinio teismo 2007-10-02 nutartimi, kuria šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, nustatytais faktais. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje šalys skirtingai aiškino Sutarties 5.2 p. dalį, kuria rėmėsi ieškovai, pareikšdami ieškinį.
Sutarties nuostatas būtina aiškinti pagal CK 6.193 str. nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str. 5 d.). Pagal formuojamą teismų praktiką dėl sutarčių aiškinimo, sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties sąlygų ar sąlygos esmės ir teisinės reikšmės, būtina atskleisti sutarties sąlygų turinį nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, taikant lingvistinį ir subjektyvųjį sutarties aiškinimą.
Atsakovas, aiškindamas Sutarties 5.2 p. dalį dėl pardavėjui grąžintinų iš klientų gaunamų sumų, susijusių su pardavėjo apmokėta pretenzija, šios dalies nuostatas sieja su kita 5.2 p. dalimi, t. y. ta, kurioje nurodoma, kad pardavėjas įsipareigoja išsaugoti tokius Draudimo bendrovės verslo rodiklius, kokie jie buvo per devynis 1998 m. mėnesius iki nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momento, o jei šie verslo rodikliai pablogės, pardavėjas įsipareigoja kompensuoti atsiradusius nuostolius, iš jų ir nuostolius, susijusius su Draudimo bendrovės išmokomis pagal pretenzijas, apie kurias nebuvo paskelbta pardavėjui iki šios sutarties pasirašymo, ir pagal pretenzijas, kurios susijusios su Draudimo bendrovės veikla iki šios sutarties pasirašymo. Tokį aiškinimą grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2006-10-19 sprendimu atmetė UAB DK „Baltic Polis“ pareikštus reikalavimus, nustatydamas, kad net jei egzistuotų visos kitos prielaidos pardavėjų civilinei atsakomybei kilti, byloje neįrodyta, jog buvo pagrindinė sąlyga atsakomybei kilti, t.y. devynių 1998 m. mėnesių lygio rodiklių pablogėjimas, o esminė Sutarties 5.2 p. teksto dalis ir tuo pačiu kompensavimo sąlyga yra draudimo bendrovės verslo kokybės pablogėjimas. Su tokiais atsakovo argumentais nesutiktina, atsižvelgiant į Sutarties sudarymo aplinkybes, derybas dėl Sutarties sudarymo, tikruosius Sutarties šalių ketinimus, visas Sutarties sąlygas. Sutarties 5.2 p. nėra taip suformuluota, kad Sutarties 5.2 p. dalis dėl pardavėjui grąžintinų iš klientų gaunamų sumų, susijusių su pardavėjo apmokėta pretenzija, yra neatsiejamai susieta su ta dalimi, kurioje nurodoma apie pardavėjo įsipareigojimus išsaugoti verslo kokybę, atlyginti nuostolius, tokia aplinkybė nenustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Vilniaus apygardos teismo 2006-10-19 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-943-39/2006 dėl žalos atlyginimo pagal ieškovo UAB DK „Baltic Polis“ ieškinį atsakovui UAB „Rubiko“, A. Z. (Z.), buvo nagrinėjamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurį pareiškė akcijų pirkėjai akcijų pardavėjams, remdamiesi Sutarties 5.2 p. Įsiteisėjusiame sprendime nėra nustatytos aplinkybės, susijusios su akcijų pirkėjų pareiga grąžinti pardavėjams iš klientų gaunamas pinigų sumas pardavėjams, kurie apmokėjo pretenzijas. Sprendime nurodyta, kad tam, jog atsirastų pardavėjo atsakomybė kompensuoti nuostolius, būtina sąlyga yra Draudimo bendrovės verslo kokybės pablogėjimas iki nuosavybės teisių perėjimo pirkėjui momento. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl akcijų pirkėjų pareigos grąžinti akcijų pardavėjams, kurie apmokėjo pretenzijas akcijų pardavimo metu, dalį gautų iš klientų pinigų. Įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, kad iš UAB DK „Baltic Polis“ AB banko „Hansa-LTB“ naudai buvo priteista 161 799,58 Lt draudimo išmoka pagal kreditų draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas kreditas, kurį 1993 m. UAB „Fidus“ suteikė AB „Lietuvos taupomasis bankas“. Priteistoji suma 2003-10-09 iš UAB DK „Baltic Polis“ buvo išieškota AB „Hansabankas“ naudai, dalis šios išieškotos sumos UAB DK „Baltic Polis“ buvo grąžinta iš bankrutavusios UAB „Fidus“. Buvo nustatyta, kad akcijų pirkėjai akcijų pirkimo-pardavimo metu žinojo apie AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pretenziją UAB DK „Baltic Polis“ ir dėl to akcijų kaina buvo sumažinta 200 000 Lt, t. y. galimos išmokos suma. Lietuvos apeliacinis teismas 2007-10-02 nutartyje, kuria paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2006-10-19 sprendimą, akcentavo, kad pagal Sutarties 5.2 p. pardavėjai turėjo kompensuoti pirkėjams nuostolius, kurie atsirado dėl Draudimo bendrovės išmokų, kurios nebuvo paskelbtos pirkėjams iki Sutarties pasirašymo.
Šioje civilinėje byloje aplinkybės, nustatytos minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nebuvo paneigtos. Be to, abiejose bylose dalyvauja tos pačios šalys (CPK 182 str. 2 p.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad draudimo išmoką 2003-10-09 AB bankui „Hansa-LTB“ sumokėjo draudimo bendrovė, o ne akcijų pardavėjai ir regreso tvarka atgauti pinigai niekaip nėra susiję su ieškovais, su jų teisėmis ir prievolėmis. Remiantis įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta aplinkybe apie Sutarties šalių atliktus veiksmus akcijų pirkimo-pardavimo metu, apie akcijų kainos sumažinimą dėl AB „Lietuvos taupomasis bankas“ pretenzijos, darytina išvada, kad pardavėjai apmokėjo pretenziją akcijų pirkėjams. Akivaizdu, kad akcijų pardavėjai negalėjo apmokėti pretenzijos AB „Lietuvos taupomasis bankas“ Sutarties sudarymo metu ar iki pirkėjams perėjo nuosavybės teisė, nes akcijų pirkimo-pardavimo metu vyko teisminis ginčas. Sutarties šalys Sutartyje atskirai neaptarė savo tolimesnių veiksmų dėl 200 000 Lt grąžinimo ar negrąžinimo akcijų pardavėjams. Sutarties 5.2 p. nurodyta, kad pardavėjai įsipareigoja kompensuoti atsiradusius nuostolius, susijusius su Draudimo bendrovės išmokomis pagal pretenzijas, apie kurias nebuvo paskelbta pardavėjui iki Sutarties pasirašymo, ir pagal pretenzijas, kurios susijusios su Draudimo bendrovės veikla iki Sutarties pasirašymo, jei verslo rodikliai pablogėtų. Tuo tarpu 200 000 Lt akcijų pardavėjai negavo, šią sumą iš esmės sumokėjo pirkėjams už pretenziją, apie kurią pirkėjai žinojo iki Sutarties sudarymo, ir kuri buvo derybų objektas, sudarant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, ir nesant duomenų, kad verslo rodikliai sudarius Sutartį pablogės. Tai leidžia daryti išvadą, kad aiškinant Sutartį sąžiningai, vertinant jos visas sąlygas, ieškovai turi teisę pagal Sutarties 5.2 p. atgauti jų sumokėtą akcijų pirkėjams pinigų dalį, kurią akcijų pirkėjai atgavo iš bankrutavusios UAB „Fidus“.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagristais apeliacinio skundo motyvai, kurių pagrindu yra prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str., nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas, žyminį mokestį priteisė iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikslina šią pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodydama, kad šios išmokos yra priteistos iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“, nes ieškinys buvo pareikštas atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas byloje buvo tik atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ atstovas, jo procesinė padėtis bylos nagrinėjimo metu nepasikeitė, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas nėra juridinis asmuo, o pagal CPK 41 str. civiliniame procese šalimis gali būti tik fiziniai ir juridiniai asmenys.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 10 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad ieškovui A. Z. (Z.) 24588,46 Lt skola, 737,65 Lt už naudojimąsi svetimomis lėšomis ir 760 Lt žyminis mokestis priteisti iš atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“.