- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-484-177/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-4-00023-2015-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė, Rūta Mickevičienė, Violeta Ražinskaitė (pran.)
- Nuteistasis
- V. K.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 199 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 8 mėnesiams;
pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį – 1 metams ir 3 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 11 d. apie 18.30 val., būdamas savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo kompiuteriu „HP“, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens Anglijoje, internetinėje parduotuvėje, esančioje internetiniame tinklalapyje www.xxxx.uk, nupirkdamas (užsakymo Nr. xxx, siuntos Nr. xxxx) su pristatymu ir nurodydamas savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini), adresą bei iš savo asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, sumokėdamas už šią prekę 49,85 Eur, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 4,706 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5F-AKB48, kurios sudėtyje yra 4,4095 g grynos psichotropinės medžiagos, ir ją paštu siuntėsi sau į Lietuvos Respubliką pardavėjui nurodytu adresu: (duomenys neskelbtini), kol 2015 m. kovo 18 d. 20.18 val. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste, esančiame Vilniuje, Rodūnios kelias 9, muitinio tikrinimo metu šią siuntą su psichotropine medžiaga – sintetiniu kanabinoidu 5F-AKB48 sulaikė Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai, tokiu būdu V. K. neteisėtai įgijo ir siuntė labai didelį kiekį – 4,4095 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5F-AKB48.
Be to, V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2015 m. kovo 11 d. apie 18.30 val., būdamas savo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas savo kompiuteriu „HP“, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens Anglijoje, internetinėje parduotuvėje, esančioje internetiniame tinklalapyje www.xxx.uk, už 49,85 Eur nusipirko 4,706 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5F-AKB48, kurios sudėtyje yra 4,4095 g grynos psichotropinės medžiagos, ir nurodė pardavėjui šią nupirktą psichotropinę medžiagą atsiųsti jo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini). Pardavėjui vykdant jo nurodymą ir naudojantis tyrimo metu tiksliai nenustatytų pašto siuntų pervežimu užsiimančių įmonių paslaugomis, 2015 m. kovo 17 d. lėktuvo reisu Nr. LO771 iš Anglijos minėta psichotropinė medžiaga buvo atgabenta į Lietuvos Respubliką, t. y. Vilniaus teritorinės muitinės Pašto postą, esantį Vilniuje, Rodūnios kelias 9, kur, 2015 m. kovo 18 d. 20.18 val. Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnams atliekant muitinį patikrinimą, ši siunta su psichotropine medžiaga rasta ir paimta. Tokiu būdu V. K., neturėdamas leidimo ir išvengdamas muitinės kontrolės, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno labai didelį kiekį – 4,4095 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5F-AKB48.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde nurodė, kad jam paskirta bausmė prieštarauja teisingumo principui.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas sutinka su teismo sprendimu jam skirti švelnesnę nei įstatymas numato bausmę, tačiau paskirta 1 metų ir 3 mėnesių reali laisvės atėmimo bausmė yra pernelyg griežta. Nors jo atlikti veiksmai atitiko nurodytas nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso metu nustatytos aplinkybės rodo, jog jis nenorėjo ir nesiekė nusikalsti, be to, nesiekė galinčių kilti padarinių, nenorėjo pasipelnyti, o veikė vedinas smalsumo ir tikėdamas, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti. Apeliantas nesuvokė daromų veiksmų priešingumo įstatymui ir negalėjo žinoti, kad užsisakyta medžiaga turi savo sudėtyje aukštą psichotropinės medžiagos koncentraciją. Jis neneigė norėjęs bandyti parūkyti siunčiamą medžiagą, tačiau nesitikėjo, kad ingredientas, kuris naudojamas sintetiniuose kanabinoidų mišiniuose, pagal psichotropinės medžiagos koncentraciją gali prilygti narkotinei medžiagai, žinomai kaip kanapės. Užsisakydamas medžiagas, jis buvo suklaidintas šių medžiagų legalumo Didžiojoje Britanijoje ir tuo, jog tinklalapyje leidžiama atitinkamas medžiagas atsisiųsti į Lietuvą. Nors atitinkamos medžiagos skirtos moksliniams tyrimams ir gali būti užsisakomos bei naudojamos, tik turint tam atitinkamą leidimą, tinklalapyje nereikėjo pateikti jokios tai patvirtinančios informacijos, nebuvo jokio įspėjimo, perspėjančio apie galimą priešingumą įstatymui, todėl apeliantas sąžiningai klydo dėl jų prieinamumo.
Padarytų nusikalstamų veikų pavojingumas visuomenei negali būti vertinamas tik formaliai, vadovaujantis vien įstatymo raide ir teoriniu baudžiamojo pažeidimo padarymo faktu. Tam tikros nusikalstamos veikos pavojingumas sietinas su konkrečia situacija, jos padarymo aplinkybėmis, nusikaltusio asmens motyvais bei tikslais, atsiradusiais pavojingais padariniais ir pan.
Šiuo konkrečiu atveju, nors apelianto veiksmai ir atitiko įvardintų nusikaltimų požymius, tačiau jokio pavojingumo ar padarinių visuomenei nekilo. Apeliantas nurodytą medžiagą pirko sau, net neturėdamas esminių žinių apie ją, o ir neturėjo tikslo nusikalsti, kitaip pažeisti įstatymo, platinti nurodytą medžiagą ar kitais būdais daryti kokį nors neigiamą poveikį aplinkiniams. Turi būti įvertinta ir tai, kad nurodytą medžiagą jis įsigijo internetu, įsigydamas medžiagą nurodė savo tikslų adresą, mokėjo banko pavedimu iš savo asmeninės banko sąskaitos. Šios aplinkybės rodo, jog apeliantas nesitikėjo jokio pavojingo, teisei priešingo tikslo, bet ir jokio pavojingo poveikio aplinkiniams nekilo. Jis nebandė ir neplanavo išvengti muitinės kontrolės ar kitaip slapta atvežti medžiagas į Lietuvos Respubliką, neatliko jokių aktyvių ir pavojingų veiksmų tiesiogiai bei savarankiškai gabendamas ir slėpdamas nurodytas medžiagas, be to, negalėjo net įsivaizduoti, kad užsakytos medžiagos, kurios atvirai prieinamos ir kainavo apie 50 Eur, gali būti vertinamos kaip labai didelis narkotinių medžiagų kiekis.
Teismas neteisingai konstatavo, kad apeliantas veikė neapibrėžta tyčia, nes neapibrėžta tyčia yra tokia asmens valios išraiška, kai darydamas pavojingą veiką asmuo numato, jog, skirtingai nei apibrėžtos tyčios atveju, kils kažkokie neapibrėžti negatyvūs padariniai. Apeliantas nežinojo, kad atliekami veiksmai gali būti nusikalstami, nenumatė galint kilti tam tikrų padarinių ar kad pirkinys internetu gali kelti pavojų visuomenei ir teisės sistemai. Įvertinus jo veiksmų paskatas, pobūdį, trukmę bei intensyvumą, kitas aplinkybes, darytina išvada, jog apeliantui, kaip nenorėjusiam, bet nusikaltusiam asmeniui, turi būti skiriama teisinga, adekvati bausmė. Jis suprato gautą pamoką ir gailisi elgęsis taip neatsakingai, be to, jis nėra asmuo, piktybiškai ir tikslingai ignoruojantis įstatymus bei teisinę tvarką. Apeliantas nėra pavojingas visuomenei ir aplinkiniams, paklūsta įstatymams ir gerbia viešąją tvarką, todėl nėra būtina jo izoliuoti nuo visuomenės. Be to, jis dirba staliumi-baldžiumi UAB „xxx“, moka mokesčius, kiek išgali padeda artimiesiems, o reali laisvės atėmimo bausmė sukeltų nepataisomą žalą jo gyvenimui.
Apeliantas sutinka, kad turi atlikti bausmę už aplaidų elgesį, todėl nori savo aktyviais veiksmais atlyginti valstybei teisingumo vykdymo proceso metu turėtas sąnaudas, kurios atsirado dėl paties įvykdytų pažeidimų, ko negalėtų padaryti būdamas nelaisvėje, ir savo darbu išreikšti gailėjimąsi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad V. K. prisipažino padaręs jam inkriminuojamus nusikaltimus ne savo noru, bet verčiamas įrodymų, o gailestis dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Tokia teismo pozicija nėra teisinga, nes apeliantas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, atskleidė visas svarbias aplinkybes teisminio nagrinėjimo metu. Baudžiamojo proceso metu jo nebuvo teiraujamasi, kodėl jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas tik teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu. Sužinojęs apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, jis labai išsigando, pasimetė, nes net neįtarė, kad jo veiksmai galėjo būti nusikalstami. Iš karto neprisipažino, tik vedinas išgąsčio, kuris, nepaisant akivaizdžių faktų, išprovokavo gynybinę reakciją viską neigti. Apeliantas supranta sudėtingą savo padėtį ir bausmės neišvengiamumą, todėl prašo skirti bausmę, kuri leis jam pasitaisyti, bet neatskirs jo nuo sociumo.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašė nuosprendį pakeisti: paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčijo nei faktinių bylos aplinkybių, nei nusikalstamų veikų kvalifikavimo, nesutiko tik su teismo paskirtos bausmės dydžiu, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).
Apeliantas nesutiko su jam paskirta bausme teigdamas, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į nusikaltimų padarymo aplinkybes, į tai, kad visuomenei nekilo jokio pavojaus ar padarinių, jis pripažino savo kaltę ir gailisi, o tai švelnina atsakomybę, dirba, moka mokesčius, kiek išgali padeda artimiesiems, todėl reali laisvės atėmimo bausmė sukeltų nepataisomą žalą jo gyvenimui.
Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo teiginiais.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nurodė, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei.
Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse, t. y. teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Be to, skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visų šių aplinkybių įvertinimas užtikrina bausmės, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį, paskyrimą.
Išimtys iš BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės numatytos BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatose.
Šioje byloje nenustatyta BK 62 straipsnyje numatytų aplinkybių, leidžiančių nuteistajam V. K. paskirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes už padarytus nusikaltimus.
Kita vertus, teismas, nenustatęs BK 62 straipsnio taikymo pagrindų, nuteistojo nurodytas jį apibūdinančias aplinkybes įvertino BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam kontekste, t. y. pirmosios instancijos teismas konstatavo esant pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, individualizuodamas nuteistajam skirtinas bausmes, teismas atsižvelgė į jo padarytų nusikaltimų pavojingumą, t. y. V. K. pripažintas kaltu padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5, 6 dalys).
Teismas įvertino, kad apeliantas internetinėje parduotuvėje neturėdamas leidimo įgijo labai didelį kiekį – 4,706 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido 5F-AKB48, kurios sudėtyje yra 4,4095 g grynos psichotropinės medžiagos, ir jas paštu siuntė sau į Lietuvos Respubliką pardavėjui nurodytu gyvenamosios vietos adresu, kol Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnams atliekant muitinį patikrinimą Vilniaus teritorinės muitinės Pašto poste ši siunta su psichotropine medžiaga buvo rasta ir paimta (BK 199 straipsnio 2 dalis, 260 straipsnio 3 dalis).
Apygardos teismas įvertino V. K. charakterizuojančią medžiagą. Iš bylos duomenų matyti, kad jis, būdamas jauno amžiaus, jau keturis kartus teistas už smurtinius nusikaltimus (pagal BK 180 straipsnio 1 dalį), ne kartą baustas administracine tvarka, paskutinė nuobauda nusikaltimų padarymo metu buvo galiojanti; visais atvejais bausmės vykdymas būdavo atidedamas (BK 92 straipsnis). Taigi nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad jis piktybiškai nepažeidinėjo įstatymų. Nors teistumas išnykęs, nurodytos aplinkybės leidžia spręsti apie jo asmenybę ir nenorą laikytis įstatymų reikalavimų. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad V. K. dirba; jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatė.
Apeliantas skunde nurodė, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, todėl ši aplinkybė turėjo būti pripažinta kaip jo atsakomybę lengvinanti.
Tokie teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Norint pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, reikia nustatyti ir kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Teismų praktikoje laikoma, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui bylos aplinkybių pripažinimas, duodant ikiteisminio tyrimo institucijai ir teismui teisingus parodymus. Be to, parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos duomenų visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. gegužės 7 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis V. K. savo kaltės nepripažino, neigė užsakinėjęs įtarime nurodytą siuntinį; nežinojo, kas galėjo pasinaudoti jo anketiniais duomenimis ir nurodyti jo namų adresą. 2015 m. spalio 21 d. papildomos apklausos metu nuteistasis teigė dėl padaryto nusikaltimo prisipažįstantis tik iš dalies, nes elektroninėje parduotuvėje užsakytas psichotropines medžiagas įgijo asmeniniam vartojimui. 2016 m. sausio 25 d. vykusios apklausos metu V. K. nurodė parodymus duosiantis tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme jis visiškai prisipažino padaręs inkriminuojamas veikas, patvirtino užsisakęs ir siuntęsis iš užsienio sintetinį kanabinoidą; žinojo, kad užsisako psichotropinę medžiagą, tačiau nesidomėjo, ar leidžiama ją vartoti Lietuvoje.
Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentavo nenorėjęs ir nesiekęs nusikalsti, be to, nesiekęs galinčių kilti padarinių, nenorėjęs pasipelnyti, o veikęs, vedinas smalsumo ir tikėdamas, kad jo atliekami veiksmai yra teisėti. Jis nesuvokė daromų veiksmų priešingumo įstatymui ir negalėjo žinoti, kad užsisakyta medžiaga savo sudėtyje turi didelę psichotropinės medžiagos koncentraciją. Jis neneigė norėjęs bandyti parūkyti siunčiamą medžiagą, tačiau nesitikėjo, kad ingredientas, kuris naudojamas sintetiniuose kanabinoidų mišiniuose, pagal psichotropinės medžiagos koncentraciją gali prilygti narkotinei medžiagai, žinomai kaip kanapės. Užsisakydamas medžiagas, jis buvo suklaidintas šių medžiagų legalumo Didžiojoje Britanijoje ir tuo, jog tinklalapyje leidžiama atitinkamas medžiagas atsisiųsti į Lietuvą. Nors medžiagos skirtos moksliniams tyrimams ir gali būti užsisakomos bei naudojamos, tik turint atitinkamą leidimą, tinklalapyje nereikėjo pateikti jokios tai patvirtinančios informacijos, nebuvo jokio įspėjimo, perspėjančio apie galimą priešingumą įstatymui, todėl apeliantas sąžiningai klydo dėl jų prieinamumo. Sužinojęs apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, labai išsigando, pasimetė, nes net neįtarė, kad jo veiksmai galėjo būti nusikalstami. Iš karto neprisipažino, tik vedinas išgąsčio, kuris, nepaisant akivaizdžių faktų, išprovokavo gynybinę reakciją viską neigti. Tad akivaizdu, kad nuteistasis, iš pradžių visiškai neigęs, jog yra susijęs su siuntiniu iš užsienio, vėliau parodymus pakeitė ir aiškino nesupratęs, kad siuntinio turinys savyje turės tiek daug psichotropinės medžiagos, niekas neprašė iš jo leidimo užsisakant medžiagą, jis nesuprato atliekantis draudžiamus veiksmus.
Aptartos aplinkybės rodo, kad V. K. nebuvo nuoseklus ir davė parodymus iš esmės ne savo noru, o dėl byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas tokio V. K. prisipažinimo pagrįstai nepripažino kaip atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
Apelianto teiginiai, neva jis iš karto neprisipažino, nes išsigando (pasimetė), nėra įtikinami, kadangi byloje esantys duomenys apie jo nuteisimą už veikas, susijusias su psichotropinėmis medžiagomis (nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu V. K. buvo išteisintas nustačius, jog nusikalstamos veikos imitacijos veiksmų metu prieš jį buvo atlikti provokaciniai veiksmai), rodo jį turint patirties šioje srityje. Be to, viso proceso metu V. K. apklaustas keletą kartų, nuo pirmos apklausos buvo praėję daug laiko, todėl išgąstis negalėjo taip ilgai tęstis. Šią aplinkybę patvirtina ir paties V. K. paskutinės apklausos ikiteisminio tyrimo metu išdėstyta pozicija, jog apie įvykio aplinkybes parodymus duos tik teisme. Tai leidžia spręsti apie pasirinktą nuteistojo gynybos poziciją, o ne išgąstį ar pasimetimą.
Išdėstytos aplinkybės taip pat neleidžia konstatuoti, kad nuteistasis nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus. Pirmosios instancijos teisme V. K. sakė, jog gailisi dėl savo veiksmų ir prisipažįsta, tačiau toks gailėjimasis, vertinant jį nurodytų aplinkybių kontekste, yra deklaratyvus ir nelaikytinas nuoširdžiu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstamus veiksmus jis atliko, ne piktybiškai siekdamas įstatymams prieštaraujančių tikslų, o vedamas jaunatviško nepatyrimo ir smalsumo, neturėdamas gyvenimiškos patirties, tinkamos informacijos ir specialių žinių apie galimas pasekmes bei numatytą baudžiamąją atsakomybę, nepagalvojęs apie galimas pasekmes ir to neįvertinęs.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes, kiekvieną nustatytą aplinkybę įvertino tiek atskirai, tiek jų visumą. Bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės taip pat neliko neįvertintos. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, nusprendė, kad V. K. asmenybės pavojingumas nėra didelis, o BK 199 straipsnio 2 dalies ir BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl už šiuos nusikaltimus nuteistajam paskyrė švelnesnes bausmes, pritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
BK 199 straipsnio 2 dalyje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų. Už šią veiką apygardos teismas V. K. paskyrė žymiai švelnesnę bausmę – laisvės atėmimą aštuoniems mėnesiams.
BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. Už šią veiką apygardos teismas V. K. paskyrė žymiai švelnesnę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną veiką ir galutinė subendrinta bausmė negali būti vertinamos kaip per griežtos ar neteisingos. Aptartų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nuteistojo prašoma dar švelnesnė bausmė galėtų būti vertinama kaip neatitinkanti BK 41 straipsnyje nustatytos bausmės paskirties, neproporcinga ir neadekvati nusikalstamų veikų pavojingumui, prieštaraujanti teisingumo principui.
Nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.
Apeliaciniame skunde V. K. akcentavo neturėjęs supratimo, kad užsakytos medžiagos, kurios atvirai prieinamos ir kainavo apie 50 Eur, gali būti vertinamos kaip labai didelis narkotinių medžiagų kiekis, be to, šią medžiagą įgijo asmeniniam naudojimui, o ne platinti.
Kadangi nusikaltimo padarymo tikslas neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiamas ir kaltininkas, kuris labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu disponavo, net ir neturėdamas tikslo jų platinti. Dėl to nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai dėl psichotropinės medžiagos neplatinimo atmetami kaip nepagrįsti.
Pagal susiformavusią teismų praktiką baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, gabenimą, siuntimą, pardavimą ar kitokį platinimą kyla, jeigu asmuo bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, taip pat bendrais bruožais suvokė ir numanė įgyjamų, laikomų bei gabenamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes ir kiekius. Tai, kad V. K. naudojamu kompiuteriu buvo užsakyta psichotropinė medžiaga – sintetinis kanabinoidas 5F-AKB48 ir jas užsakęs asmuo, t. y. V. K., žinojo apie jų poveikį bei kiekį, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, įvertinus skundžiamame nuosprendyje išdėstytus įrodymus ir jų vertinimą. V. K. patirtį dėl draudžiamų medžiagų turėjimo rodo ne tik jo užfiksuotas bendravimas internetinių pokalbių programoje „Skype“, bet ir jo paties parodymai, kur jis pripažįsta ne pirmą kartą siuntęsis psichotropines ar narkotines medžiagas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad internetinėje parduotuvėje užsakoma medžiaga buvo skirta tik moksliniams tyrimams, ne pavieniams žmonėms asmeniniam naudojimui. Tai pirkėjas turėjo suprasti darydamas užsakymą, nes internetinėje svetainėje nurodyta tokių medžiagų pardavimo paskirtis, taip pat ir įspėjimas dėl būtino leidimo įsigyti (taip pat ir siųstis į užsienį) tokias medžiagas. Dėl šios priežasties apelianto teiginiai, kad, užsakant prekę, tokio leidimo realiai pardavėjas neprašė, neturi reikšmės veikų vertinimui. Pardavėjo pareiga įspėti, o pirkėjui tenka atsakomybė, jei tokio įspėjimo nesilaiko. Nors apeliantas skunde nurodė buvęs suklaidintas dėl šių medžiagų legalumo Didžiojoje Britanijoje ir tuo, jog tinklalapyje leidžiama atitinkamas medžiagas atsisiųsti į Lietuvą, išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog tai ne sąžiningas suklydimas, o sąmoningas elgesys. Be to, ir Didžiojoje Britanijoje tokių psichotropinių medžiagų įsigijimas leidžiamas moksliniais tikslais, o ne kitais atvejais, kaip bando įrodyti apeliantas.
Nežinojimas, kad užsakomos psichotropinės medžiagos kiekis yra labai didelis, šiuo atveju esmės nekeičia, nes nuo pat pradžių V. K. atliko neteisėtus veiksmus, t. y. siuntėsi medžiagą, neturėdamas tam teisės (ne moksliniams tyrimams).
Byloje nėra duomenų, jog neteisėtai atsigabentos psichotropinės medžiagos būtų naudojamos ne asmeniniam vartojimui, o platinti. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, todėl dar kartą į ją atsižvelgti nėra jokio pagrindo.
Apeliantas skunde akcentavo nežinojęs, kad nenumatė galint kilti tam tikrų padarinių ar kad internetu įsigytas pirkinys gali kelti pavojų visuomenei ir teisės sistemai.
Pastebėtina, kad padariniai visuomenei gali kilti ne tik psichotropines medžiagas parduodant kitiems, bet ir vartojant psichotropines medžiagas pačiam, nes tokio žmogaus elgesys gali būti neprognozuojamas ir kelti pavojų aplinkiniams. Šiuo atveju skunde nurodomą nepataisomą žalą nuteistajam sukeltų ne jam paskirta bausmė, o jo elgesys bei gyvenimo būdas. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė apeliantui per griežtą bausmę ir netinkamai vertino jo asmenybės pavojingumą.
Kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl, pavyzdžiui, tyčinių nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Logiška to išvada, kad tokia asmenybė linkusi nusikalsti ir yra pavojingesnė visuomenei. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Padarytos nusikalstamos veikos pobūdis leidžia spręsti apie kaltininko vertybinę orientaciją, polinkius, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2014, 2K-186-942/2015 ir kt.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, visos su apeliacinio skundo argumentais susijusios bylos aplinkybės nėra naujos, jos teisme buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos, todėl, svarstydama dėl nuteistajam paskirtos bausmės, teisėjų kolegija neturi pagrindo iš naujo vertinti tų pačių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas paskyrė V. K. individualizuotą bausmę, kuri yra teisinga ir atitinka padarytų nusikalstamų veikų sunkumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmių skyrimą V. K., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtimi ir, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, savo sprendimą tinkamai motyvavo.
Dėl išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio nuteistojo V. K. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.