- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-1535/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Respublikinis knygų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Respublikinis knygų centras“ dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, vienašalės restitucijos taikymo ir iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Šalys 2008 m. gruodžio 12 d. pasirašė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė už 151 000 Lt pardavė atsakovui UAB „Respublikinis knygų centras“ 154,58 kv. m ploto negyvenamąsias patalpas – slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini); atsakovas įsipareigojo iki 2010 m. spalio 10 d. sumokėti visą privatizavimo objekto kainą ir palūkanas. Pagal Sutarties nuostatas atsakovas iš karto sumokėjo 33 750 Lt, o likusi suma (113 250 Lt) buvo išdėstyta dalimis, mokant kas ketvirtį po 16 179 Lt ir 2499 Lt palūkanų. 2008 m. gruodžio 23 d. perdavimo–priėmimo aktu šios patalpos perduotos atsakovo nuosavybėn.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla, o 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atsakovas pripažintas bankrutavusiu.
Šalies argumentai
Ieškovas 2009 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas nutraukti su atsakovu sudarytą Sutartį, taikyti restituciją – pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į privatizuotas negyvenamąsias patalpas ir iškeldinti atsakovą iš šių patalpų. Ieškovas teigė, kad Sutartyje nustatytu terminu atsakovas nesumokėjo dviejų tarpinių įmokų, mokėtinų iki 2009 m. liepos 10 d. ir iki 2009 m. spalio 10 d. Dėl to sutartis nutrauktina Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų pagrindu, o atsakovo sumokėti pinigai negrąžintini.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Teismas nurodė, kad nors atsakovui yra iškelta bankroto byla, tačiau Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, netaikytinos – Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymas, kuriame nustatomas specialus nuosavybės teisių perleidimo būdas, yra specialus įstatymas ĮBĮ atžvilgiu. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002. Atsižvelgdamas į tai ir konstatavęs, kad atsakovas eilinę įmoką ir palūkanas, turėjęs sumokėti iki 2009 m. balandžio 10 d., sumokėjo dalimis iki 2009 m. liepos 10 d., o vėlesnių įmokų iš viso nesumokėjo, t. y. atsakovas nevykdė Sutarties nuostatų, teismas Sutartį nutraukė, grąžino ieškovo nuosavybėn privatizuotas patalpas, o atsakovui sumokėtų pagal Sutartį sumų, vadovaudamasis Sutarties 7.3 punktu, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 2, 50.2 punktais, negrąžino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas BUAB „Respublikinis knygų centras“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas neteisingai nustatė kilusiam ginčui taikytinas specialiąsias teisės normas, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šioje byloje ĮBĮ normos laikytinos specialiosiomis teisės normomis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo bei Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų atžvilgiu, todėl ginčas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis būtent ĮBĮ normomis.
2. Teismas turėjo konstatuoti, kad Sutartis dėl ginčo patalpų laikytina pasibaigusia nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nes imperatyvios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos draudžia bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, o kreditoriams – perimti tokiai įmonei priklausantį turtą, pinigines lėšas. Ieškovas turi teisę reikalauti atsiskaityti už turtą, o ne išreikalauti jį, nes jokie teisės aktai nenumato, kad ĮBĮ nuostatos netaikomos savivaldybei pareiškus ieškinį dėl bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise perduoto turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir tokio turto išreikalavimo. Priešingu atveju būtų pažeisti kitų kreditorių teisės ir interesai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas be pagrindo vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1596/2002, kadangi šios ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi skiriasi.
Šalies argumentai
Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apelianto apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimu, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o ieškovo ieškinys – atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 23 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo nutraukta Sutartis, ieškovui grąžintos negyvenamosios patalpos, o apeliantas iš jų iškeldintas. Bylos dalį dėl apelianto sumokėtų įmokų už privatizuotą objektą grąžinimo kasacinis teismas perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Sprendimą grąžinti nurodytą bylos dalį nagrinėti iš naujo kasacinis teismas argumentavo tuo, kad, grąžinus ieškovui ginčo turtą, o apeliantui esant už jį sumokėjus tam tikras sumas, turi būti išsprendžiamas jų grąžinimo klausimas; tai yra fakto klausimas. Kasacinis teismas atkreipė dėmesį, kad šalių santykiams taikytino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 50.2 punkto, nustatančio, jog, pažeidus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, privatizavimo institucija turi teisę nutraukti sutartį ir susigrąžinti privatizavimo objektą, negrąžinant pirkėjui sumokėtos sumos, konstitucingo klausimas yra sprendžiamas Lietuvos Respublikos Konstituciniame teisme.
Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėjanti grąžintą bylos dalį, ją sustabdė iki bus išspręstas atitinkamų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų konstitucingumo klausimas. Tai buvo padaryta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimu.
Nutarimu, be kita ko, pripažinta, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 50.2 punktas, tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“. Nutarime pažymėta, kad atitinkamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatuose įtvirtintas reguliavimas, tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma yra tokio dydžio, kad ja padengiami, bet neviršijami dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo valstybės (savivaldybės) patiriami praradimai, vertintinas kaip leidžiantis teisingai atlyginti pirkėjo valstybei (savivaldybei) padarytą žalą ir nevaržyti jo teisių labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip proporcinga ir adekvati pirkėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai. Tačiau aptariamas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma, atskaičius iš jos pirkėjo iš to objekto iki jo grąžinimo Turto fondui gautą naudą, yra didesnė nei dėl šio objekto grąžinimo valstybės (savivaldybės) patirti praradimai, vertintinas kaip suvaržantis pirkėjo teises labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, inter alia užtikrinti teisingą valstybei (savivaldybei) padarytos žalos atlyginimą, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip neproporcinga ir neadekvati pirkėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai.
Taigi, nagrinėjamoje byloje siekiant tinkamai išspręsti klausimą dėl apelianto sumokėtų įmokų grąžinimo, visų pirma būtina nustatyti, kokius praradimus dėl Sutarties nutraukimo patyrė ieškovas. Antra, reikia nustatyti, ar privatizuotų patalpų grąžinimas ir apelianto sumokėtų įmokų pasilikimas adekvačiai atlygina nurodytus ieškovo praradimus. Jeigu dėl tokių Sutarties nutraukimo pasekmių (sankcijų) taikymo ieškovo praradimai ne tik visiškai atlyginami ir bet ir gaunama juos viršijanti nauda, šią naudą atitinkančios įmokos turėtų būti grąžintos apeliantui. Nustatant nurodytas aplinkybes, be kita ko, būtina įvertinti, ar pakito privatizavimo objekto vertė (jei taip, kaip pakito ir kas lėmė tokį pokytį), ar apeliantas iš objekto naudojimo gavo naudos (jei taip, kokio dydžio), taip pat apelianto sumokėtas įmokas.
Aptartos aplinkybės iki šiol faktiškai nebuvo tirtos, ką patvirtina ir likus dienai iki teismo posėdžio gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai. Taip pat byloje nėra duomenų, kurie leistų jas visas tinkamai nustatyti. Jei nurodyta būtų aiškinamasi apeliacinės instancijos teisme, tai iš esmės reikštų visiškai naują didelės apimties bylos nagrinėjimą. Tai nesuderinama su apeliacinės instancijos teismo funkcijomis, todėl bylos dalis dėl apelianto sumokėtų įmokų grąžinimo perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Perduoti bylos dalį dėl atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Respublikinis knygų centras“ sumokėtų įmokų grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.