- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-21
- Bylos Nr.
- 1A-58-360-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00009-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- D. A., V. K.
- Nukentėjusysis
- R. N.
- Advokatai
- Juozapas Surblys, Rimvydas Paulauskas
- Kategorijos
Pranešėjas S. Katauskas Teisėjas R. PovilaitisBaudž. byla Nr. 1A-58-360/2013Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00009-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.10. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U TARTIS
2013 m. kovo 21 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. A. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per du (2) metus atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.
V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
V. K. bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2012 m. balandžio 27 d.
Civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir nukentėjusiajam R. N. solidariai iš nuteistųjų D. A. ir V. K. priteista 8100 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. A. ir V. K. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2010-01-06, apie 21.30 val., UAB ,,Trevena“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) D. A. nupirkus 4,930 l benzino ir perdavus jį V. K. bei pastarąjį automobiliu ,,Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežus į Šilutės r., (duomenys neskelbtini) kur V. K., paprašytas D. A., už pastarosios pažadėtą 200 Lt atlygį, 2010-01-06 apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, minėtu benzinu tyčia apipylė R. N. priklausantį automobilį ,,Vauxhall Senator“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegė jį ir taip sunaikino šį automobilį visuotinai pavojingu būdu bei R. N. padarė 8100 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltu prisipažino, nes tai padaryti buvo verčiamas policijos pareigūnų. Prieš jį buvo vartojamas psichologinis spaudimas ir kitos priemonės. Apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu, jis buvo sulaikytas, patalpintas ir laikomas vienoje kameroje su suaugusiais. Kameroje prieš jį buvo naudojamas fizinis smurtas, jis buvo verčiamas pripažinti kaltę dėl nusikaltimo. Jam buvo liepiama sakyti, kad (duomenys neskelbtini) jis padegė automobilį, jam buvo nurodinėjama ir tai, kad į nusikaltimo vykdymą reikia įtraukti ir D. A. Pasak nuteistojo, psichologinį spaudimą darė kartu su juo kameroje buvęs nuteistasis D. O. Be to, anot nuteistojo, jis policijos pareigūnų buvo vežamas į įvykio vietą. Nuvykus į įvykio vietą, jis nieko neparodė, nes nežinojo ką turi parodyti, visą tai padarė policijos pareigūnai, o jis tik pasirašė įvykio vietos apžiūros protokole. Būdamas pasimetęs ir turėdamas sveikatos problemų dėl tokių pareigūnų veiksmų, jis neskundė, manydamas, kad teisybė nebus išaiškinta.
Apelianto tvirtinimu, teismas nepatikėjo jo parodymų tikrumu, kad pagal pareikštą kaltinimą jis 2010-06-06 su D. A. į (duomenys neskelbtini) nevažiavo. V. K. teigimu, D. A. yra jo giminaitė ir esant reikalui jį globoja. Savo automobiliu dažnai jį paveža iš (duomenys neskelbtini) vaikų namų iki (duomenys neskelbtini) kur jis mokosi. Tą dieną, kai buvo padegtas automobilis jis buvo parvežtas iš (duomenys neskelbtini) vaikų namų, bet buvo paleistas pavakarėje prie (duomenys neskelbtini) kapinių. Teismas neįvertino tos aplinkybės ir nepatikėjo policijos pareigūno O. V. parodymais. Šis liudytojas teisme nurodė, kad dėl automobilio padegimo (duomenys neskelbtini) buvo stabdomi automobiliai. Buvo sustabdytas ir D. A. automobilis, ir kaip nurodė policijos pareigūnas, su ja automobilyje buvo tik J. P., tačiau jo tame automobilyje nebuvo. Anot nuteistojo, teismas nuteisdamas jį rėmėsi dauguma policijos pareigūnų parodymais, prielaidomis ir kitomis išvadomis, nors tiesioginių įkalčių prieš jį nesurinkta, todėl nuteistojo manymu, jis yra nepagrįstai nuteistas ir turi būti išteisintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. A. prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį – ją išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad su apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinka, kadangi ji nusikaltimo, už kurį yra nuteista, nepadarė, o teismo išvados, kad bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti netiesioginiai įrodymai leidžia daryti neabejotiną ir vienareikšmišką išvadą dėl jos kaltės, yra nepagrįsti. Pasak nuteistosios, teismas visiškai nevertino kai kurių įrodymų, kurie ne tik akivaizdžiai prieštarauja kitiems bylos duomenims, bet tie prieštaravimai yra net logiškai nepaaiškinami. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad teismo išvada apie jos motyvą, kuris teismo manymu, susijęs su A. A. sumušimu, padaryti šį nusikaltimą yra tik prielaida, spėjimas, nes nuosprendyje nurodytas motyvas nėra pagrįstas jokiais įrodymais. D. A. teigimu, ji niekada nei tiesiogiai, nei per tarpininkus ar kitus asmenis su nukentėjusiuoju nebendravo, apie jos tėvo ir R. N. santykius, skolas ar įsipareigojimus vienas kitam, o tuo labiau apie A. A. sumušimą, nežinojo, apie visa tai sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu. Aplinkybės, susijusios su A. A. sumušimu, tapo žinomos net ne nukentėjusiojo R. N., o jos iniciatyva. Logiška būtų manyti, kad nukentėjusysis turėtų iš karto atskleisti visas jam žinomas detales, bendradarbiauti su teisėsauga tam, kad kuo greičiau būtų išaiškintas nusikaltimas, išaiškinti kalti asmenys, kurie be kita ko turėtų pareigą atlyginti žalą. Tačiau nukentėjusiojo R. N. elgesys šio tyrimo metu akivaizdžiai prieštarauja nuosprendyje nurodytam nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui, teismas konstatavo, kad tiki R. N. aiškinimu, kad konfliktas buvo dėl A. A. sumušimo, nes jo parodymai logiški ir nuoseklūs. Tačiau teismas net nevertino tos aplinkybės, jog R. N. apie minimo asmens sumušimą kaip galimą konflikto su jos tėvu priežastį, ėmė duoti parodymus tik tada, kai išimtinai jos prašymu praėjus daugiau kaip metams laiko po automobilio padegimo buvo apklaustas A. A., nors nuo pat pradžių R. N. nurodė visiškai kitą motyvą – jis faktiškai kaltino jos tėvą turto prievartavimu, tas akivaizdžiai matyti iš R. N. pirmos apklausos protokolo, kuriame nurodyta, jog A. A. reikalavo pinigų, grasino susidorojimu, tačiau R. N. atsisakė tai daryti, pareiškė, kad „už orą nemokėjo ir nemokės“ Taigi, teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai yra logiški ir nuoseklūs bei, kad jais galima besąlygiškai tikėti, yra nepagrįsta.
Anot nuteistosios, analogiška išvadą galima daryti ir dėl kitų nukentėjusiojo, o taip pat ir jo sesers, liudytojos I. S. duotų parodymų, konkrečiai – dėl parodymų teisingumo apie jų netoli įvykio vietos neva matytą automobilį „Audi A8“ ir/ar galimybę ne tik jį pamatyti, bet ir atpažinti automobilio markę. Pirmiausiai, būtina atsižvelgti į tai, kad jie abu yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų nurodytomis aplinkybės būtų galima remtis tik tuo atveju, jei yra kitų įrodymų, patvirtinančių R. N. ir I. S. parodymų teisingumą. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas nevertino akivaizdžių R. N. ir I. S. parodymus paneigiančių bylos duomenų. Liudytojas A. M., kuris pranešė apie padegtą automobilį ir tikrai nėra suinteresuotas asmuo šioje byloje, teisme kategoriškai nurodė, kad aikštelė yra neapšviesta, šviesa sklinda tik nuo atokiau esančių viešbučio ar parduotuvės. Nuosprendyje minimi ir aptarti parodymų patikrinimai vietoje buvo daryti dieną, šviesiu paros metu, todėl šio tyrimo veiksmo metu yra objektyviai nustatyta viena reikšminga aplinkybė-atstumas nuo įvykio vietos iki aikštelės 140 metrų, tačiau šis procesinis dokumentas neatstoja kito tyrimo veiksmo – eksperimento, o toks veiksmas nebuvo atliktas. Ir pagaliau, teismas neįvertino to, kad skirtingu metu R. N. davė skirtingus parodymus, o svarbi liudytoja I. S., kuri buvo tiesioginė liudytoja, buvo apklausta praėjus daug laiko po įvykio. R. N. byloje buvo apklaustas keletą kartų, 2010 m. sausio 06-07 d. apklausos metu nurodė, kad jam išbėgus į lauką, pašalinių žmonių įvykio vietoje nebuvo, apie jokį automobilį ar kokius kitus reikšmingas detales net neužsimenama, išskyrus jau minėtus pasisakymus apie jos tėvo A. A. reikalavimus pinigų ir grasinimus. 2010 m. vasario 17 d. apklausos metu R. N. nurodo jau po įvykio iš miestelio gyventojų sužinojęs apie automobilį „Audi A8“ ir jame buvusius asmenis, tačiau net neužsimenama, kad jis pats jį asmeniškai matė. Ir tik 2010 m. gruodžio 1 d. apklausose tiek R. N., tiek ir I. S., tai buvo jos pirmoji apklausa praėjus beveik 11 mėnesių po įvykio), davė detalius parodymus apie automobilį, jo išvaizdą, markę ir kt. Toks jų neva matytų aplinkybių vėlyvas detalizavimas gali būti susijęs tik su vienu dalyku – tuo metu jau buvo sulaikytas ir davęs parodymus V. K., todėl visiškai akivaizdu, kad pagal jo duotus parodymus buvo galima „prisiminti“ bylai reikšmingų ir sau bei tyrimui naudingų detalių. Be to, įvertinant nustatytą atstumą 140 metrų net ir šviesiu paros metu būtų pakankamai sudėtinga nustatyti automobilio markę ar modelį, nes automobilis „Audi A8“ savo dizainu nėra niekuo išsiskiriantis iš kitų automobilių, sakykim, nuo automobilio „Audi A6“ šiek tiek skiriasi tik dydžiu.
Be to, nuteistosios manymu, teismas sąryšyje su R. N. ir I. S. paaiškinimais nevertino liudytojo, policijos pareigūno O. V., kuris tuoj po gaisro gavo užduotį stabdyti visus įtartinus automobilius, atvažiuojančius nuo (duomenys neskelbtini) Šilutės link, parodymų. D. A. pažymi, kad šio asmens kelis kartus duoti parodymai yra skirtingi. Jis apklaustas 2010-08-04 nurodė, kad buvo liepta stabdyti visus automobilius ir tikrinti įtartinus asmenis, matė lėtai pravažiuojant jos vairuojamą „Audi A8“, šalia sėdėjo jaunuolis ir lygtai dar kažkas ant galinės sėdynės. Apklaustas 2010-12-04 patikslino, kad nurodymo stabdyti konkrečiai jos nebuvo, todėl ir nestabdė, be to, tik kitą dieną policijoje sužinojo, jog <...padegti galėjo A. firma, todėl atsiminė, kad pro šalį pravažiavo D. A.>. Apklaustas teisme O. V. jau nurodė kitokias aplinkybes, paaiškino, jog per radijo ryšį iš karto buvo pranešta, jog automobilio padegimas galėjo būti A. darbas, tačiau jos automobilio nestabdė, nes jame, įskaitant ir ją, matė tik dvi moteris, o pagal gautą informaciją manė, kad įtariamasis ar įtariamieji turi būti vyriškiai, todėl jos ir nestabdė. Įvertinant visa tai apeliantė daro išvadą, kad „suderintų“ įrodymų prieš ją rinkimas buvo pradėtas tik po to, kai buvo sulaikytas ir apklaustas V. K., nors niekas netrukdė duoti detalius ir išsamius parodymus R. N. ar kitiems asmenims tuoj po įvykio, dar iki V. K. sulaikymo. Tai paaiškinama tik tuo, jog R. N., I. S. negalėjo matyti ir nematė jos vairuojamo automobilio „Audi A8“, nes ji (duomenys neskelbtini) nebuvo, o tuo pačiu negalėjo tokios konkrečios informacijos iš karto po įvykio pateikti ir policijai ir būtent dėl to policijos pareigūnai painiojasi savo parodymuose. Šiame kontekste keistai atrodo ir kitos šios bylos tyrimo aplinkybės, kurias kitaip nei sąmoningu netyrimu ir vilkinimu įvardinti negali. D. A. nuomone, tyčia iki 2010-01-07 Šilutės rajono PK operatyvaus valdymo poskyryje pranešimų, pokalbių balso įrašai dėl techninės įrangos nebuvo daromi, svarbūs liudytojai I. S., R. I., O. V. pirmą kartą apklausti praėjus pusmečiui ar beveik metams nuo įvykio dienos, jos ir V. K. telefoninių pokalbių išklotinėmis susidomėta pasibaigus tokios informacijos saugojimo terminui, o būtent ši objektyvi ir savalaikiai surinkta informacija ir būtų neginčijamai įrodžiusi, jog su R. N. automobilio padegimu ji neturi nieko bendra.
Pasak apeliantės, iš esmės jos kaltė yra grindžiama tik vieninteliu įrodymu – kito nuteistojo parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Vertinant šių jo parodymų teisingumą, būtina atsižvelgti ne tik į šiame skunde aukščiau išsakytus argumentus, jog ji tą vakarą Rusnėje nebuvo, bet ir į tai, kad, V. K. teigimu, policijos pareigūnai ir areštinės kameroje buvę kiti asmenys jam darė spaudimą. Apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti V. K. teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, jog atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, tame tarpe ir jo parodymų patikrinimą vietoje, gynėjas nedalyvavo ir, kad jis tik pasirašė dokumentuose. Šios aplinkybės iki galo nebuvo ir negalėjo būti išsiaiškintos, nes tas pats gynėjas V. K. gynė teisme, nors, nuteistosios įsitikinimu, jis turėjo nusišalinti ar būti nušalintas. Taip pat, vertinant V. K. parodymus, atsižvelgtina į jo amžių parodymų davimo metu, jam nustatytą ribinį intelekto išsivystymą. Apeliantė yra įsitikinusi, kad dėl aukščiau paminėtų priežasčių V. K. apkalbėjo ne tik ją, bet ir save. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik spėjimais ir prielaidomis, todėl turi būti panaikintas.
Teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Nuteistoji D. A. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų V. K. ir D. A. apeliaciniai skundai atmestini.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistųjų V. K. ir D. A. apeliacinius skundus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, sprendžia, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Dėl V. K. apeliacinio skundo
Nuteistasis pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu. Tvirtina, jog nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis. Taigi nuteistasis skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą, kurį grindžia jo nuomone padarytais pažeidimais t. y. prieš jį naudotu psichologiniu ir fiziniu smurtu.
Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant V. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. V. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 2 d., pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.
Pažymėtina tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo V. K. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.
Ir nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu, ir teigia, kad jis automobilio nepadegė, įvykio vietoje nebuvo, tačiau bylos duomenys šią nuteistojo versiją paneigia.
Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nesivadovavo nuteistojo V. K. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais ir juos teisingai įvertino kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės pačiam ir padėti jos išvengti D. A. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti tai, jog ikiteisminio tyrimo metu V. K. visiškai pripažinęs savo kaltę, nuosekliai ir detaliai nurodė tiek pasiruošimo nusikaltimui, tiek jo padarymo aplinkybes: iš kurios vietos jį paėmė D. A., kas dar be D. A. buvo automobilyje, kurioje degalinėje sustojo įsipilti degalų, kokį degalų kiekį įpylė į tarą, kur nuvyko, kur jis buvo paleistas, paaiškino kaip ir kokias automobilio vietas apipylė benzinu ir t. t. Savo parodymus nuteistasis patvirtino ir 2010-12-06 ir akistatos su D. A. metu (t. 1., b. l. 172-173, 175-176). Parodymų patikrinimo vietoje metu, nuteistasis nurodė visas nusikaltimo padarymo smulkmenas (t. 1., b. l. 178-179, 180-181). Visi šie duomenys užfiksuoti akistatos tarp jo ir D. A. metu, parodymų patikrinimo vietoje protokole, atitinka bei sutampa ir su rašytine bylos medžiaga – 2010-01-06 apžiūros protokolu, iš kurio turinio matyti, kad automobilio „Vauxhall Senator“, apdegė automobilio šonai (priekinai sparnai), variklio skyriaus dangtis, automobilio ratai bei specialisto išvada.
V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus patvirtino ir liudytoja J. P. Liudytoja J. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nusikaltimo įvykdymo vakarą vežė nuteistąjį V. K. iš (duomenys neskelbtini) kaimo. Aplinkybę, jog būtent V. K. tą vakarą buvo įvykio vietoje ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 187 str. 2 d., patvirtina ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos D. T. parodymai. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė D. T., kuri patvirtino, kad jai paskambino J. P. ir pasakė išeiti į lauką. Ji išėjusi iš namų, įlipo į automobilį. Nuvažiavo už (duomenys neskelbtini) kaimo į kažkokį kaimą. V. K. laukė prie autobusų stotelės. Jam atėjus V. K. įsėdo į automobilį. D. A. vežėsi jį kartu. Sustojo degalinėje, įsipylė kuro. Kurą dėjo į bagažinę, tačiau persigalvojus perdėjo į automobilio galą, kad neišsipiltų benzinas. Po to, D. A. jas su J. P. parvežė į (duomenys neskelbtini), jos išlipo ir nuėjo namo, o D. A. nuvažiavo su V. K. D. A. J. P. buvo pasisakiusi, kad automobilį padegė.
Taigi kolegija konstatuoja, jog aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad V. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad tokia jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 187 str. 2 d.
Atsakant į apelianto skunde nurodytą teiginį, kad pirmosios instancijos teismas jo kaltę grindė tik liudytojų policijos pareigūnų parodymais, prielaidomis ir kitomis išvadomis, nors tiesioginių įkalčių prieš jį nėra, pažymėtina, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį nuteistojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas priešingai nei teigia apeliantas, rėmėsi visais aptartais, apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais duomenimis, t. y. tiek parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolais, specialisto išvada, liudytojų parodymais ir t. y. apylinkės teismas grįsdamas nuteistojo kaltę rėmėsi ištirtų ir išnagrinėtų duomenų visuma, kuri bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
Vienas pagrindinių V. K. apeliacinio skundo argumentų ginčijant kaltę yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagristai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie buvo suklastoti, t. y. prieš jį buvo vartojamas tiek fizinis, tiek ir psichologinis smurtas, jis buvo verčiamas pripažinti kaltę dėl nusikaltimo įvykdymo, policijos pareigūnai nurodė ką sakyti, o jis tik pasirašė įvykio vietos apžiūros protokole ir t. t. Tačiau teisėjų kolegija atmeta tokius apeliacinio skundo argumentus kaip visiškai nepagrįstus, ir kaip jau minėta anksčiau, tai vertina kaip nuteistojo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės abiems nuteistiesiems.
Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V. K. 2010-07-15 pranešus apie įtarimą, jis savo parašu patvirtino, jog žino apie įtariamajam garantuojamas teises (t. 1., b. l. 165-166). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2010-07-15, 2010-08-04, 2010-12-06 apklausiant V. K. kaip įtariamąjį, visus kartus dalyvavo jo gynėjas advokatas (t. 1., b. l. 165-167.). Parodymų teisingumą tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas advokatas patvirtino savo parašais bei nurodė, kad protokolą perskaitė, surašyta teisingai. Nei gynėjas, nei įtariamasis jokių pastabų dėl protokole užfiksuotų duomenų nepareiškė. Be to V. K. davė parodymus ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, kurio metu taip pat dalyvavo jo gynėjas. Iš byloje esančio 2010-08-26 akistatos tarp nuteistųjų D. A. ir V. K. protokolo matyti, kad po kiekvieno protokole užfiksuoto nuteistųjų atsakymo į užduotus klausimus yra jų parašai, o protokolo pabaigoje – jų ranka padaryti prierašai, kad perskaitė, surašyta teisingai. Kad šiame protokole užfiksuoti duomenys yra teisingi, savo parašais patvirtino ir šiame procesiniame veiksme dalyvavę abiejų nuteistųjų gynėjai (t. 1, b. l. 175-176). Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat dalyvavo nuteistojo gynėjas advokatas, šiame protokole taip pat yra jų parašai. Viso ikiteisminio tyrimo metu ir jo pabaigoje susipažindamas su ikiteisminio tyrimo medžiaga dalyvaujant jo gynėjui nenurodė jokių duomenų apie jo teisių pažeidimus, neužtikrinant tinkamos teisės į gynybą arba jam daromą psichologinį ar fizinį pareigūnų spaudimą bei smurtą, nepateikė ir prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą.
Be to, teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklaustas E. B. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus apie tai, kad V. K. jam papasakojo, kad jis padegė nukentėjusiojo automobilį D. A. prašymu. Liudytojas D. U. taip pat parodė, kad V. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, važiavo su juo į įvykio vietą, sutikus jam pačiam. V. K. parodė ir vietą, iš kur jį po padegimo paėmė D. A. Patvirtino, jog visos nuteistojo apklausos vyko su advokatu. Netikėti šių liudytojų parodymais apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl pagrįstai jais vadovavosi.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistasis apeliaciniame skunde apskritai nedetalizuoja kuo minėtas smurtas pasireiškė, tik nurodo abstrakčias frazes. Visos šios aplinkybės paneigia nuteistojo V. K. aiškinimą, jog atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, jo atžvilgiu buvo vartojamas psichologinis bei fizinis smurtas ir, kad policijos pareigūnai jam nurodydavo ką sakyti, o jis tik pasirašydavo protokoluose. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. būtų daromas bet kokio pobūdžio spaudimas.
Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra užfiksuoti teisingai, nepažeidžiant BPK normų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo V. K. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, lyginant nuteistojo parodymus su visa kita bylos medžiaga. Be to, jais remtis galima tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, nuteistojo V. K., liudytojų parodymai, specialisto išvados ir pan.
Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas jo teigimu padarytus apylinkės teismo proceso pažeidimus, jam neįtinkantį įrodymų vertinimą ir iš to kylančias išvadas dėl teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo įžvelgia vien dėl nepalankaus jo atžvilgiu priimto teismo sprendimo ir pažymi, kad vien šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu, o tuo pačiu ir pačiu sprendimo pagrįstumu, nepakanka pripažinti, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
Dėl D. A. apeliacinio skundo
Nuteistoji D. A. apeliaciniame skunde taip pat ginčija savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 187 str. 2 d. padarymo, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jos kaltė padarius šį nusikaltimą yra įrodyta.
Nors D. A. neigia, jog paprašė V. K. už 200 Lt atlygį, padegti R. N. priklausantį automobilį ,,Vauxhall Senator“, visuotinai pavojingu būdu, tačiau jos tokį aiškinimą teisėjų kolegija vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu patikrinti duomenys neabejotinai patvirtina, jog nuteistoji D. A., veikdama bendrininkų grupe su V. K., 2010-01-06, apie 21.30 val., UAB ,,Trevena“ degalinėje, esančioje Šilutės r., (duomenys neskelbtini) D. A. nupirkus 4,930 l benzino ir perdavus jį V. K. bei pastarąjį automobiliu ,,Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežus į Šilutės r., (duomenys neskelbtini), kur V. K., paprašytas D. A., už pastarosios pažadėtą 200 Lt atlygį, 2010-01-06 apie 22.00 val. (duomenys neskelbtini) namo kieme, minėtu benzinu tyčia apipylė R. N. priklausantį automobilį ,,Vauxhall Senator“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padegė jį ir taip sunaikino šį automobilį visuotinai pavojingu būdu.
Didžiąją apeliacinio skundo dalį nuteistoji grindžia tuo, jog teismas net nevertino tos aplinkybės, jog nukentėjusysis R. N. apie asmens sumušimą, kaip galimą konflikto su jos tėvu priežastį, ėmė duoti parodymus tik tada, kai išimtinai jos prašymu praėjus daugiau kaip metams laiko po automobilio padegimo liudytoju buvo apklaustas A. A., nors nuo pat pradžių nukentėjusysis R. N. nurodė visiškai kitą motyvą – jis kaltino jos tėvą turto prievartavimu, tas, nuteistosios nuomone, akivaizdžiai matyti iš R. N. pirmosios apklausos protokolo, kuriame nurodyta, jog A. A. reikalavo pinigų, grasino susidorojimu, tačiau R. N. atsisakė tai daryti, pareiškė, kad „už orą nemokėjo ir nemokės“. Taigi, teismo išvada, jog nukentėjusiojo parodymai yra logiški ir nuoseklūs bei, kad jais galima besąlygiškai tikėti, D. A. manymu, yra nepagrįsta.
Pripažintina, kad nukentėjusysis ne nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė tokias įvykio aplinkybes kaip teisme, tačiau negalima sutikti su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais, jog nukentėjusiojo parodymai yra visiškai nelogiški ir nenuoseklūs ar juolab melagingi. Nukentėjusysis R. N. smulkiai nedetalizuodamas nesutarimo priežasčių su D. A. tėvu A. A., ikiteisminio tyrimo metu tik parodė, jog yra įsitikinęs, kad automobilis buvo padegtas tyčia dėl jo nesutarimų su A. A., kuris jam 2009 m. lapkričio pabaigoje paskambino ir reikalavo atiduoti kažkokią 500 Lt skolą. Kadangi jis A. A. nėra nieko skolingas, todėl pasakė, kad niekam jokių pinigų nemokės. 2009 m. gruodžio pabaigoje automobiliu „Audi A8“ prie jo privažiavo A. A., kuris jam pasakė „pasiskolinai pinigų ir nenori atiduoti, kaip suprasti? Daugiau nebeprivažiuosiu, o tu nukentėsi ir verksi“. Taigi iš esmės nukentėjusysis nurodė, tik tai, kad A. A. reikalavo atiduoti kažkokią tai skolą. Tik vėliau teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis parodė, kad D. A. tėvas jam grasino, kad sumokėtų pinigus, tai yra 500 Lt už tai, kad vieno gimtadienio metu buvo sužalojęs vieną žmogų. Toks įvykis buvo, tačiau jis su tuo asmeniu susitaikė, o A. A. atsisakė mokėti pinigus, todėl šis jam grasino. Taigi faktas tas, kad nukentėjusysis R. N. turėjo konfliktinius santykius su nuteistosios D. A. tėvu yra įrodytas, atkreiptinas dėmesys, jog to neneigė ir pati nuteistoji bei liudytojas A. A.
Be to, nors nukentėjusiojo parodymai apie pinigų iš jo reikalavimo aplinkybes nebuvo itin nuoseklūs, tačiau pažymėtina, kad tai nepaneigia, D. A. kaltės dėl nusikaltimo BK 187 str. 2 d. padarymo.
Tiek nuteistojo V. K., tiek nukentėjusiojo R. N., liudytojų I. S., J. P., D. T., O. V., R. I. parodymai dėl 2010-01-06 įvykio, tiek rašytinės bylos medžiagos analizė akivaizdžiai rodo, jog D. A. buvo šio nusikaltimo iniciatorė, prisidėjo prie šios nusikalstamos veikos padarymo aktyviais veiksmais, t. y. bendrininkavo darant šią nusikalstamą veiką. Šie liudytojai vienareikšmiškai nurodė, kad D. A. prisidėjo prie įvykdyto automobilio padegimo.
Bylos duomenimis įrodyta, kad nuteistoji įvykio vakarą, įsisodino į automobilį V. K., UAB „Trevena“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, nupirko 4,930 l benzino, perdavė jį V. K., bei automobiliu „Audi A8“ nuvežė jį į (duomenys neskelbtini), kur V. K. jos paprašytas, už pažadėtą 200 Lt atlygį, minėtu nupirktu benzinu tyčia apipylė R. N. priklausantį automobilį, padegė jį ir taip sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nuteistoji suvokė savo veikos padarinius. Taip pat pažymėtina, kad teismas grįsdamas D. A. kaltę, vadovavosi ne tik kito nuteistojo V. K. parodymais, bet ir kitų liudytojų, nukentėjusiojo parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, įvykio vietos apžiūros, akistatos protokolais ir t. t. Taigi apylinkės teismas skundžiamą nuosprendį grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymu vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, padarytomis išvadomis bei jų motyvacija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog D. A. padarė BK 187 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, o apeliantės versija, kad ji šių nusikaltimų nepadarė, neatitinka tikrovės, yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu.
Nuteistoji kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat abejoja dėl nukentėjusiojo R. N. ir liudytojos I. S. duotų parodymų teisingumo, konkrečiai – dėl parodymų teisingumo apie jų netoli įvykio vietos matytą automobilį „Audi A8“ ir/ar galimybę ne tik jį pamatyti, bet ir atpažinti automobilio markę. Nuteistosios teigimu, aikštelė yra neapšviesta, šviesa sklinda tik nuo atokiau esančių viešbučio ar parduotuvės, o nuosprendyje minimi ir aptarti parodymų patikrinimai vietoje buvo daryti dieną, šviesiu paros metu, todėl šio tyrimo veiksmo metu yra objektyviai nustatyta viena reikšminga aplinkybė-atstumas nuo įvykio vietos iki aikštelės 140 metrų, tačiau šis procesinis dokumentas neatstoja kito tyrimo veiksmo – eksperimento, o toks veiksmas nebuvo atliktas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti ir su šiais nuteistosios apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia D. A., nukentėjusiojo R. N. ir liudytojos I. S. parodymai dėl šalia įvykio vietos pastebėto automobilio „Audi A8“ yra patikrinti parodymų patikrinimo vietoje metu. Aikštelė, kurioje buvo pastebėtas „Audi A8“ automobilis yra 140 metrų nuo įvykio vietos, ši vieta apšviesta, jos matymui nėra jokių kliūčių (t. 1., b. l. 44-48, 66-70). Kolegijos nuomone, 140 metrų atstumas nėra toks didelis atstumas, dėl kurio būtų reikalinga atlikti eksperimentą, kad įsitikinti ar nukentėjusysis su liudytoja galėjo iš tokio atstumo matyti automobilį „Audi A8“. Be to, svarbu ir tai, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tiek nukentėjusysis R. N., tiek ir liudytoja I. S. parodė, kad pastebėjo netoliese esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje stovintį automobilį. Liudytoja I. S. paaiškino, kad to automobilio įjungtos žibintų šviesos (neoninės) buvo nukreiptos į degančio automobilio pusę. Netrukus tas automobilis pradėjo važiuoti gerai apšviesta (duomenys neskelbtini) gatve. Tai, kad tiek nukentėjusiojo R. N., tiek ir liudytojos I. S. parodymai šiuo atveju yra teisingi, patvirtina ir ta aplinkybė, jog iš karto nukentėjusysis paskambino į policiją ir pranešė, kad nuo (duomenys neskelbtini) į Šilutę automobiliu „Audi A8“ turi atvažiuoti D. A., kuri galimai padegė jo automobilį. Vienu ar kitu aspektu šias aplinkybes patvirtina ir liudytojų policijos pareigūnų O. V. ir R. I. parodymai. Minėti liudytojai patvirtino įvykio vakarą matę nuteistosios automobilį, tačiau jo nesustabdė.
Nuteistoji skunde akcentuoja tai, kad liudytojo policijos pareigūno O. V. parodymai yra skirtingi, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo juos įvertinti kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais nuteistosios skundo teiginiais, jog liudytojo O. V. parodymai nebuvo itin nuoseklūs, tačiau svarbu yra tai, kad esminėse detalėse jie sutapo, atitiko tiek ir kitų liudytojų parodymus, tiek rašytinę bylos medžiagą, t. y. šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią D. A. kaltę dėl jai inkriminuoto nusikalstamos veikos padarymo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais, nuteistosios teiginiais.
Vien tai, kad nuteistoji D. A. nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Taigi, remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas tinkamai įvertinęs byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog D. A. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą ir jos kaltė yra įrodyta byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu, bei teisingai D. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 187 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų pažeidimų nenustatė.
Esant šioms aplinkybėms, nėra jokio teisinio pagrindo naikinti ar keisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 27 d. nuosprendį.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistųjų V. K. ir D. A. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo.