Kauno apygardos teismo nutartis

2014-05-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-403-508-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-16
Bylos Nr.
1A-403-508-2014
Teisminio proceso Nr.
1-24-1-01113-2012-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Egidijus Jonas Grigaravičius (pirm.), Rimas Švirinas, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis
V. B.
Advokatai
Artūras Andriukaitis
Kategorijos

Pranešėjas: E. J. Grigaravičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-403-508-2014

Teisėjas: D. Ročys Teisminio proceso Nr. 1-24-1-01113-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; (S) 1.2.14.1.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 16 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Egidijaus Jono Grigaravičiaus, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Tarasevičiui, nuteistajai V. B., gynėjui advokatui Artūrui Andriukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio

kuriuo V. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. paskiriant 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., šiuo teismo nuosprendžiu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu, galutinė bausmė paskirta 8 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant neišeiti iš namų nuo 24 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. B. pagal BK 178 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-10-04 apie 11.00 val., veikdama bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, kurios atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, suklaidindama nukentėjusiąją J. S., prisistatydamos banko darbuotojomis ir nurodžiusios, kad keičia litus į eurus, pateko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune iš kurio pagrobė J. S. priklausantį turtą: 2000 Lt vertės auksinį moterišką rankinį laikrodį, 1000 Lt vertės auksinę grandinėlę su auksiniu pakabuku, bendros 1800 Lt vertės, tris auksinius žiedus, bendros 1700 litų vertės, tuo padarydama J. S. 6500 litų turtinę žalą.

Šalies argumentai

Nuteistoji V. B. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendį, paskiriant jai bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nesivadovavo BK 54 str. įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pažeidė teisingumo, teisėtumo ir proporcingumo principų reikalavimus bei paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl teismo nuosprendis negali būti laikomas teisingu, teisėtu, įgyvendinusiu teisingumą.

BK 54 str. nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, BK 54 str. 1 d. nuostata įtvirtina reikalavimą skiriant bausmę visuomet laikytis teisėtumo principo – skirti bausmę griežtai vadovaujantis įstatymu ir taip užtikrinti lygiateisiškumo prieš įstatymą principą. Bausmė už visas nusikalstamas veikas turi priklausyti nuo padarytos nusikalstamos veikos ir visiems asmenims, kurie padarė vienodą nusikalstamą veiką, turi būti paskirta vienoda bausmė, tačiau kiekviena nusikalstama veika yra unikali, todėl bausmė turi atspindėti visus individualius bruožus. Teismas ypatingą dėmesį turi skirti kaltininko asmenybei, todėl BK 54 str. 2 d. numato pareigą atsižvelgti ir į individualius kaltininko asmens bei padarytos nusikalstamos veikos, jos aplinkybių bruožus. Tačiau šiuo atveju teismas netinkamai vykdė BK 54 str. 2 d. reikalavimus ir skirdamas bausmę neįvertino individualių tiek nuteistosios V. B., tiek pačios nusikalstamos veikos aplinkybių.

Iš nuosprendžio matyti, kad teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes (prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir gailisi, savo noru atlygino žalą) ir sunkinančią aplinkybę (nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje), tačiau netinkamai įvertino apeliantės asmenybę. Teismas atsižvelgė tik į neigiamas savybes ir visiškai nevertino teigiamų, į jas neatsižvelgė skirdamas bausmę. Teismas nurodė, kad apeliantė yra recidyvistė, nes naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankščiau padarytus tyčinius nusikaltimus, bausta administracine tvarka, nedirbanti. Tačiau teismas kitas apeliantės asmenybę bei padarytą veiką apibūdinančių aplinkybių tik deklaratyviai išvardino, jų nevertindamas, nesprendė dėl jų pripažinimo atsakomybę lengvinančiomis.

Apeliantė darydama nusikalstamą veiką buvo itin sunkioje situacijoje, nes nusikaltimo padarymą lėmė itin sunki materialinė ir psichologinė apeliantės padėtis, kurią sukėlė jos nėštumas, tėvų ligos, negalėjimas suteikti visaverčio gyvenimo savo mažamečiam vaikui, nesant tokių aplinkybių, ji nebūtų padariusi nusikalstamos veikos. Ji buvo nėščia, laukėsi antro vaiko, viena augino mažametį vaiką, o tuo metu dar prižiūrėjo savo neįgalius tėvą bei motiną, kuriai nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, ji privalėjo jais visais rūpintis, teikti jiems materialinę ir kitokią pagalbą, tačiau nuolatinio pajamų šaltinio neturėjo, todėl buvo itin sunku gauti reikalingų lėšų. Tik šios visos susidėjusios aplinkybės privertė apeliantę imtis neteisėtų būdų reikiamoms lėšoms gauti, nes ji nėra linkusi daryti nusikalstamas veikas.

Teismas nesprendė ar šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantė buvo pakliuvusi į labai sunkią turtinę arba beviltišką padėtį, nors, atsižvelgęs į minėtas aplinkybės, jis turėjo taikyti baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59str.1d.4p.

Ši baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos padarymo prielaidas, bet ir nusikalstamos veikos subjektą. Ši aplinkybė būtent atskleidžia padėtį, į kurią pateko kaltininkas ir kaltininko pasirinktą išeitį iš šios padėties. Kaltininkui susiklostė tokios objektyvios išorinio gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, t. y. vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip įvertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį randa tik darydamas nusikalstamą veiką. Tokiomis gyvenimo aplinkybėmis gali būti laikomas darbo netekimas, sunki artimojo ar paties kaltininko liga, turto netekimas, neįgalumas, netinkamas artimojo elgesys, įtempta situacija darbe ar šeimoje ir pan. Į tokią padėtį apeliantė pateko ne dėl savo kaltės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji nevartoja narkotinių medžiagų, alkoholio. Ji tinkamai rūpinasi savo mažamečiu vaiku, o dėl jo mažo amžiaus, nuolatinės priežiūros reikalingų tėvų, negali dirbti, susirasti legalaus darbo, nes niekas kitas negali pasirūpinti minėtais asmenimis. Tačiau ir jai pačiai, ir jos mažamečiam vaikui bei sergantiems tėvams reikalingas maistas, tėvams reikalingi vaistai, gydytojų pagalba, įvairūs tyrimai, už kuriuos reikia mokėti. Taigi akivaizdu, kad apeliantei susiklostė tokios aplinkybės, jog ji buvo patekusi į sunkią materialinę ir beviltišką padėtį.

Netgi nepripažinus, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 str. 1 d. 4 p., teismas turėjo pasinaudoti BK 59 str. 2 d. ir pripažinti minėtas aplinkybes baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kurios tiesiogiai nėra įtvirtintos įstatyme. Šiuo atveju teismas turėjo pripažinti egzistuojant dar vieną baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

Tačiau net ir atmetus tokius argumentus, minėtoms aplinkybėms turėtų būtų vertinamos kaip teigiamai charakterizuojančios kaltininko asmenybę. Apeliantė tinkamai rūpinasi savo mažamečiais vaikais, prižiūri neįgalius tėvus, nedirba, nes to negali daryti prižiūrėdama artimuosius, nėra registruota kaip priklausomybės ligų turintis asmuo. Nusikalstamos veikos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nesant tokios sunkios padėties, ji nebūtų nusikaltusi. Po nusikalstamos veikos padarymo apeliantė nuoširdžiai gailėjosi, bendradarbiavo su ikiteisminį tyrimą atlikusiomis institucijomis, prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, susitaikė su nukentėjusiąja, atlygino jai visą padarytą žalą. Pati nukentėjusioji patvirtino, kad jokių pretenzijų apeliantei neturi ir prašė teismo skirti kuo švelnesnę bausmę. Teismas, neįvertinęs BK 61 str. 1 d. 2 d. nuostatų, paskyrė per giežtą bausmę.

Tiek teismų praktikoje, nagrinėjant baudžiamąsias bylas, tiek baudžiamosios teisės teorijoje akcentuojama, kad net nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą ir jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią bausmę. Tik teisingai parinkus bausmę galima tikėtis, kad ji atitiks paskirtį ir turės auklėjamąjį poveikį. BK 41 str., bausmės paskirtis rodo, kad bausme turi būti siekiama ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.

Šiuo atveju apeliantė yra kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. padarymu. Už šią nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje numatytos net keturių rūšių bausmės, todėl teismas, tik nustatęs, kad bausmės tikslai negali būti pasiekti švelnesne bausme, turi teisę spręsti dėl griežtesnės bausmės parinkimo. Šiuo atveju teismas skyrė straipsnio sankcijoje nustatytos pačios griežčiausios bausmės rūšį, nors kaip jau buvo minėta, apeliantės veikoje nustatytinos net trys baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Ir nors teismas nurodė, kad apeliantė yra recidyvistė ir jos atžvilgiu yra taikoma BK 56 str. 1 d., numatanti, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, tačiau BK 56 str. 1 d. neįpareigoja teismo visais atvejais skirti laisvės atėmimo bausmę, t.y. tik nesant tam tikrų nusikalstamą veiką ar asmenybę individualizuojančių aplinkybių. Šiuo atveju apeliantė gailėjosi, atlygino žalą, yra gerai charakterizuojama, rūpinasi mažamečiais vaikais bei sunkiai sergančiais tėvais, su nukentėjusiąją susitaikė, jai atlygino visą padarytą žalą, todėl akivaizdu, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir daug švelnesne bausme. Pati nukentėjusioji teismui nurodė, kad prašo, jog apeliantei būtų skiriama kuo švelnesnė bausmė patvirtino, kad jokių pretenzijų nebeturi, o visa patirta žala jai yra atlyginta.

Skunde nurodytos aplinkybės pažymi, kad paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja ne tik proporcingumo, individualizavimo, bet ir teisingumo principams. Įvertinus apeliantės padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumą, visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apeliantės elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, laikytina, jog visi bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą arba baudą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąją ir gynėją, prašiusius apeliacinį skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistosios V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo V. B. nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 1 d. ir paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta.

Šalies argumentai

Nuteistoji apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės, tačiau prašo paskirti jai švelnesnę bausmės rūšį, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jai griežčiausią BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės rūšį, neatsižvelgė į aplinkybes, kurios leido daryti išvadą, jog ji nusikaltimą padarė dėl itin sunkios materialinės padėties ir beviltiškos būklės, t.y., kad buvo pagrindas nustatyti BK 59 str. 1 d. 4 p. nurodytą aplinkybę, tačiau tokie nuteistosios argumentai yra visiškai nepagrįsti.

BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apeliantė teisi, kad BK 178 str. 1 d. numatytos kelios bausmės rūšys teismui suteikia plačias alternatyvos galimybes, atsižvelgiant į bausmės skyrimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas, parinkti tinkamiausią iš numatytų bausmių.

Nagrinėjamu atveju, teismas V. B. paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau vykdymą atidėdamas vieneriems metams, taigi nuteistajai laisvė nėra realiai atimta, ir jeigu ji laikysis bausmės atlikimo tvarkos, ji ir nebus apribota.

Visgi apeliantė nesutinka ir su tokia bausme, argumentuodama, jog teismas neįvertino visų jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, konkrečiai – netaikė BK 59 str. 1 d. 4 p., tačiau pabrėžtina, tai akcentuoja ir pati apeliantė, kad pagal BK 59 str. 1 d. 4 p., atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties, nustatoma tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Tačiau jei tokios aplinkybės susiklostė dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažįstamos. Nagrinėjamu atveju pripažinti, jog apeliantė nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties ir laikyti tai jos atsakomybe lengvinančia aplinkybe, nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį, atsižvelgė į teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertino ir nuteistosios asmenybę apibūdinančius duomenis, todėl paskyrė teisingą ir nusikalstamai veikai adekvačią bausmę. Teismas įvertino, kad V. B. jau yra teista 3 kartus už tapačias nusikalstamas veikas, šį nusikaltimą padarė turėdama neišnykusį teistumą, ji bausta administracine tvarka, nedirbanti. O kaip atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad veiką nuteistoji padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.), nors to nuteistoji ir nepatvirtino, teigdama, jog ne viską atsimena, tačiau nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti nuoseklūs parodymai patvirtino, kad daiktų vagystėje dalyvavo dvi moterys.

Atkreiptinas dėmesys, jog V. B. viso proceso metu vengė atskleisti asmenybę bendrininkės, teigė pati viena padariusi nusikaltimą, todėl nelaikytina, kad padėjo ikiteisminiam tyrimui išaiškinti nusikaltimą ar teismui išnagrinėti bylą.

Priešingai nei nurodoma skunde, teismas, kaip nuteistajai palankias aplinkybes, įvertino tai, kad V. B. viena augina du mažamečius vaikus: A. L., gim. (duomenys neskelbtini)ir A. L., gim. (duomenys neskelbtini), jos motinai A. K. B. nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, neterminuotai išduotas neįgaliojo pažymėjimas, o tėvas M. B. taip pat yra neįgalus. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, teisingai pabrėždamas, kad prisipažino tik dėl esminių aplinkybių, ir gailisi, savo noru atlygino žalą grupėje (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.).

Tai teismas įvertino ir todėl paskirta švelnesnė nei sankcijos vidurkis bausmė, taikytas BK 75 str., kuris ypač padės pasiekti teisingumo tikslus, efektyviai kurį tai laiką sulaikys nuo nusikalstamų veikų darymo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. B. nusikalto dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos savo padėties ir tai laikyti dar viena jos atsakomybė lengvinančia aplinkybe, dėl kurios turėtų būti parinkta švelnesnė bausmės rūšis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. B. yra darbingo amžiaus, neturinti žymių sveikatos problemų, tačiau duomenų, kad ji būtų kada nors dirbusi, nėra. Tai, kad negali dirbti dėl auginamų mažamečių vaikų, taip pat vertintina kritiškai, nes įvykdyti nusikalstamą veiką kitoje, gan toli nuo apeliantės gyvenamosios vietos nutolusiose vietovėje, nei nėštumas, nei mažamečio vaiko priežiūra, nesutrukdė. Be to, pirmasis apeliantės sūnus gimė 2011-10-08, kai apeliantė jau buvo tris kartus nuteista už panašias veikas, todėl vaiko išlaikymas tikrai nebuvo priežastis, turėjusi įtakos apeliantės nusikalstamam elgesiui, nes toks elgesys jai jau buvo būdingas. Apeliantė nepateikė ir duomenų, kad būtent ji yra vienintelė savo rūpybos reikalaujančių tėvų – A. K. B. ir M. B. globėja ir rūpintoja. Prašymą nustatyti M. B. specialius poreikius Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai pateikė ne V. B., o R. B.. Iš M. B. apklausos (I t., 86-87 b. l.) spręstina, kad V. B. pas tėvą negyvena, ji apskritai retai ten lankosi. Tėvas nurodė, kad ji pastaruoju metu gyveno Rygoje, tačiau adreso nežino, telefono numerio taip pat neturi, taigi tokie duomenys paneigia, kad būtent ji vienintelis asmuo, galintis pasirūpinti savo tėvais, juo labiau, kad ji turi ir seserį, kuri netgi padeda pačiai apeliantei. Byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų itin sunkią V. B. materialinę padėtį: ji nepateikė duomenų, kad yra socialiai remtina, be to, ji turi nekilnojamojo turto, automobilį. Ji nepateikė duomenų, kad savo nepalankiai susiklosčiusią materialinę padėtį spręstų teisėtais būdais – kreiptųsi dėl pagalbos į socialines tarnybas, užsiregistruotų darbo biržoje. Ganėtinai nesuprantamas ir apeliantės prašymas, esant sunkiai materialiniai būklei, kaip bausmę jai skirti būtent piniginę baudą.

Taigi, apeliantės nurodyti duomenys neleidžia nustatyti, kad ji nusikalto dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos savo padėties, nes toks neteisėtas, didelio pavojingumo pragyvenimo šaltinis jos buvo pasirinktas neatsitiktinai, sąmoningai ir tai buvo nevienkartinis elgesio modelis, kuris neleidžia daryti išvadų, kad apeliantė galėjo elgtis tik taip ir niekaip kitaip, t.y. savo problemas spręsti teisėtais būdais. Šiuo atveju nusikaltimų darymas negali būti pateisintas apeliantės nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas teisingai įvertino, kad esanti lengvinančių ir sunkinančios aplinkybių proporcija, taip pat ankstesnė V. B. nusikalstama veikla ir paskirtų bausmių rūšys, kurios nedavė pakankamo teigiamo efekto nuteistosios elgesiui – ji ir toliau pažeidinėja įstatymus, daro tapačias pavojingas veikas, nuo kurių nukenčia senyvi, pažeidžiamiausi asmenys – neleido daryti išvados, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., galėtų būti pasiekti be laisvės atėmimo bausmės. Apylinkės teismas teisingai įvertino ir tai, kad būtent tokia bausmės rūšis skiriama ir atsižvelgiant į BK 56 str. 1 d. nuostatas bei teismų praktiką. Be to, teismas proporcingai sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių kiekiui, paskyrė savo dydžiu netgi mažesnę, nei BK 178 str. 1 d., pagal kurią kvalifikuotas jos padarytas nusikaltimas, sankcijoje nustatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 61 str. 2 d.), kurią dar sumažino BK 64¹ str. pagrindu.

Pastebėtina, kad nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnį ir tais atvejais, kai nuteistasis anksčiau irgi yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Teismų praktikoje suformuotos nuostatos, jog sprendžiant bausmių vykdymo atidėjimo klausimus, BK 75 straipsnio taikymas tokiam asmeniui yra pakankamai išimtinis dalykas. Taigi, apylinkės teismas, atsižvelgęs į nuteistosios ankstesnes nusikalstamas veikas ir neišnykusį teistumą, turėjo teisę netgi neskirti BK 75 str. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo neatidėti, o šiuo atveju apeliantei paskirta bausmė, kurios vykdymas atidėtas, realiai neapriboja jos laisvės tiek, kad ji dėl to turėtų ypač neigiamų padarinių. Priešingai, dėl paskirtos bausmės ji nenukentės materialiai, realiai nepraras savo laisvės, todėl galės teisėtais būdais pasirūpinti savo ir šeimos gerove, įsidarbinti, auginti vaikus, bendrauti su tėvais ir/ar jais rūpintis. O gręsiančios sankcijos už bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų nesilaikymą, tikėtina, padės atimti ar apriboti jai galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti ją taip, kad ji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios turinį sudaro tam tikrų nuteistojo asmens teisių ar laisvių apribojimas ir specialių pareigų nustatymas ir kuria siekiama paveikti nusikaltusį asmenį, įtikinti jį laikytis įstatymų, sulaikyti ji nuo nusikalstamo gyvenimo būdo. Nuteistosios interesams negali būti teikiamas prioritetas prieš kitų visuomenės narių interesą, kad nusikaltęs asmuo būtų nubaustas ir dėl savo neatsakingo, nerūpestingo elgesio patirtų tam tikrų negatyvių, nemalonių padarinių. Taigi, tam tikrų teisių, laisvių suvaržymas bei apribojimas yra natūralus bausmės padarinys, kuris yra būtinas siekiant bausmės tikslų, o jeigu skiriant bausmę būtų atsižvelgiama vien tik nuteistosios pasirinkimą ir pageidavimus, bausmė prarastų prievartos priemonės prasmę.

Teisėjų kolegijos sprendžia, kad padaryta veika bei jos padarymo aplinkybių konkretizavimas, nuteistosios asmenybės įvertinimas, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad švelnesnės nei skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės rūšies paskyrimas būtų proporcingas veikos pavojingumui, ir paskiriant nuteistajai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, ji būtų pakankamai nubausta, būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, pasiekti bausmės tikslai. Taigi, Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžiu V. B. paskirta bausmė individualizuota teisingai, vadovaujantis baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies sankcija ir atsižvelgiant į Bendrosios dalies normų reikalavimus, todėl jos keisti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistosios V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Egidijus Jonas GrigaravičiusTeisėjai Jūratė JakubonienėRimas Švirinas