Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3656-823/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys J. S. ir R. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutarties, kuria ieškovas įpareigotas pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti žyminį mokestį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011). Siekiant įgyvendinti visų asmenų lygią teisę naudotis teismine gynyba, taip pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Dėl to asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu ieškinio įforminimu. Be to, teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su civilinio procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7, 12, 17 straipsniai). Tik tinkamai įformintas šalies procesinis dokumentas užtikrina proceso koncentraciją ir ekonomiškumą, todėl nors tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, teismai spręsdami ieškinio priėmimo klausimą turi užtikrinti proporciją tarp teisės kreiptis į teismą universalumo, procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų bei civilinio proceso efektyvumo ir tam tikslui įgyvendinti gali pasinaudoti įstatymo numatytais būdais.

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas. Šalia teisės normų, reglamentuojančių žyminio mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką (CPK 80, 82, 84-86 straipsniai), įstatyme nustatyti atvejai, kuomet asmenys neturi mokėti žyminio mokesčio už civilinio proceso tvarka pareikštų reikalavimų nagrinėjimą (CPK 83 straipsnis).

CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 dalies pagrindu nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apeliacinis teismas, įvertinęs apskųstosios pirmosios instancijos teismo nutarties turinį ir ieškovo atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas ieškinio priėmimo klausimo svarstymo metu dar nebuvo įgijęs restruktūrizuojamos įmonės statuso. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą ieškinio priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėjusi. Proceso įstatyme nurodyta, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Šio Kodekso numatytais atvejais byloje priimtas sprendimas ar nutartis, kurie negali būti skundžiami apeliacine tvarka, įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos (CPK 279 straipsnio 1 dalis). Nutartis iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėja per 7 kalendorines dienas nuo jos priėmimo dienos, jeigu ji nebuvo apskųsta (Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 6 dalis). Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Paminėtų teisės normų sisteminė analizė sudaro pagrindą išvadai, jog nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą įsiteisėja pasibaigus jos apskundimo terminui (tuo atveju, jeigu nutartis apeliacine tvarka nebuvo apskųsta) arba apeliacinės instancijos teismui įvertinus jos teisėtumą (tuo atveju, kai nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka). Taigi ta aplinkybė, jog dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties, kuria ieškovui iškelta restruktūrizavimo byla, ieškinio šioje byloje priėmimo klausimo svarstymo metu buvo pateiktas atskirasis skundas, sudaro pagrindą išvadai, jog nutartis neįsiteisėjo, todėl ji dar neįgijo privalomumo ir vykdytinumo savybių, o ieškovas – restruktūrizuojamos įmonės statuso. Šios išvados nepaneigia ir atskirojo skundo argumentas, jog nutartis iškelti restruktūrizavimo bylą vykdytina skubiai, jog jos apskundimas įmonės restruktūrizavimo nestabdo. Pirmiausia pažymėtina, jog ši ĮRĮ 7 straipsnio 6 dalies redakcija apskųstosios nutarties priėmimo metu nebegaliojo – įstatymų leidėjas pašalino apelianto cituojamą nuostatą. Kita vertus, anksčiau analizuotas teisinis reguliavimas įgalina daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo taisyklės ir įstatyme numatyti išimtiniai pagrindai dėl neįsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo pagal savo esmę ir tikslus nėra tapačios teisinės kategorijos. Todėl ieškovo akcentuojama nebegaliojanti įstatymo nuostata, kuri taip pat cituojama ir jo nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, neleidžia teigti, kad apskųstosios nutarties priėmimo metu ieškovas buvo įgijęs restruktūrizuojamos įmonės teisinį statusą.

Apeliacinis teismas, išanalizavęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis apie UAB „VICUS“ restruktūrizavimo bylos eigą, nustatė, jog ieškovo ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl jo atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindo iš esmės pasikeitė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-712-236/2015, panaikino Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį ir klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi aptariamu atveju išnyko net ir prielaidos, kuriomis savo poziciją dėl žyminio mokesčio lengvatos taikymo grindė ieškovas.

Remdamasis pirmiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas ieškovą sumokėti CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta tvarka apskaičiuotą žyminį mokestį ir pateikti teismui žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kad yra praėjęs teismo įpareigojimo sumokėti žyminį mokestį įvykdymo terminas, įsiteisėjus apskųstai nutarčiai pirmosios instancijos teismas turėtų nustatyti ieškovui naują žyminio mokesčio sumokėjimo terminą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.