Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-02-10 · Administracinė byla Nr. I-343-257/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-10
Bylos Nr.
I-343-257/2014
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės bylos Nr. I-343-257/2014
Teisminio proceso numeris: 3-64-3-02315-2013-3Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.2; 74. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 10 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,nedalyvaujant pareiškėjui S. S.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013 m. lapkričio 11 d. Šiaulių apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo S. S. skundas (išsiųstas 2013 m. lapkričio 8 d., spaudas ant voko, b. l. 4) ir patikslintas skundas (b. l. 8-9), kuriais prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti neturtinės žalos atlyginimą po 200 litų už kiekvieną Šiaulių tardymo izoliatoriuje praleistą dieną (426 paros).

Šalies argumentai

Pareiškėjas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 45), kur nurodė, kad posėdyje dalyvauti nepageidauja. Skunde (b. l. 2-3) ir patikslintame skunde (b. l. 8-9) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2007-07-26 iki 2008-09-25 buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje pastoviai perpildytose kamerose, o kalinimo sąlygos buvo siaubingos: dažnai kildavo tarpusavio konfliktai dėl vietos trūkumo, valgymo lėkštes ir puodukus laikydavo po lova ant cementinių grindų. Jį slėgė emocinė depresija, atsirado apčiuopiamų sveikatos sutrikimų ir tai nebuvo momentinis poveikis, o pastovus, intensyvus fizinis ir moralinis sukrėtimas, kurio pasekmes jaučia iki šiol. Mano, kad atsakomybę turi prisiimti Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija, kuri talpino į kameras daug žmonių, kur vienam asmeniui tekdavo po 2 m² gyvenamojo ploto. Nurodo, kad įrodinėdamas neturtinę žalą vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, jį cituoja, nurodo teismų praktiką.

2014 m. vasario 5 d. teisme gautas pareiškėjo S. S. prašymas netaikyti senaties termino, nes jis serga, 1996 metais gydėsi Kauno klinikose, 3 kartus Panevėžio ligoninėje. Iš LR civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir suvokė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė fizinį skausmą. Taip pat prašo teismo skirti valstybės teisinės pagalbos tarnybos advokatą šioje byloje.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 47). Atsiliepimu (b. l. 48-53) prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat atsiliepime atsakovė nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vykdydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013-11-08.

Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013-12-23 pažymos Nr. 69/06-5046 „Dėl S. S. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2007-07-27 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2008-09-25. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje kameroje Nr. 22 buvo laikomas periodiškai nuo 2007-07-27 iki 2007-12-03 su dar 4–10 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,57 m² iki 3,46 m², kameroje Nr. 96 – periodiškai laikotarpiais nuo 2007-12-03 iki 2008-06-17 su dar 2–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,1 m² iki 6,31 m², kameroje Nr. 44 – laikotarpiu nuo 2008-06-20 iki 2008-08-26 su dar 5–9 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 1,79 m² iki 2,98 m², kameroje Nr. 56 – nuo 2008-08-26 iki 2008-09-25 su dar 3–8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,11 m² iki 4,76 m². Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,57 m² (kameroje Nr. 22) iki 4,76 m² (kameroje Nr. 56) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.

Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per laikotarpį nuo 2007-07-27 iki 2008-09-25 iš viso buvo laikomas 383 dienas. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjas skunde nenurodo jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie

leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, sąlygojusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje ar netinkamu pareigūnų elgesiu. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo. Vien tik statistiniai duomenys apie kameroje laikytų asmenų skaičių nėra pakankamas pagrindas konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2007-07-27 iki 2008-09-25, kuriam taikoma ieškinio senatis, duomenų apie pareiškėjo laikymo atitinkamose kamerose metu atliktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimus neturi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatomis (56-60 punktais), gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės; atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas pasisakė, kad tam tikra kančia ar pažeminimas – tai dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Valstybė privalo užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad priemonės, vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai įkalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-17-1001/2007 nurodė, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais aktualiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu.

Pažymi, kad atsakovė veikė pagal galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Pareiškėjo S. S. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Sprendžiant šioje konkrečioje byloje, ar atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 48-53) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas savo skunde, patikslintame skunde ir 2014 m. vasario 5 d. prašyme nenurodo, kada jis suprato, kad buvo pažeistos jo teisės (posėdyje dalyvauti nepageidavo, o kada iš LR CK 1.127 straipsnio 1 dalies sužinojo apie savo pažeistas teises, nenurodo), tačiau skunde akcentuoja, kad neturtinę žalą ir visus nurodytus išgyvenimus patyrė kalėdamas su kitais nuteistaisiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 2-3), todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2008-09-26 pareiškėjui išvykus iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. lapkričio 8 d., todėl, teismo nuomone, senaties terminą skundo padavimui yra praleidęs ir jo skundas atmestinas. Be to, pareiškėjas, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl galbūt turėtų nepatogumų (kamerų dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija, sanitarinio mazgo įrengimu, inventoriumi kamerose), sietinų su jo buvimu kartu su kitais asmenimis (kamerose kartu kalėjusių asmenų skaičiaus), arba tokių asmenų jam daromos neigiamos įtakos (tyčiojimosi, stumdymo). Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (b. l. 17-29) nėra jokių įrašų apie patirtą emocinę depresiją, atsiradusius apčiuopiamus sveikatos sutrikimus, jam esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje (išskyrus lankymąsi pas odontologą). Pareiškėjo toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai jam padarytų nuoskriaudų kompensavimo pinigų sumokėjimo būdu, taip pat leidžia daryti prielaidą, kad skunde ir patikslintame skunde jo nurodyti kaip patirti nepatogumai, sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino, tačiau nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl šio klausimo teismas nesvarsto.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85–87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. S. skundą ir patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė