Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės ir Svetlanos Jurgaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

- 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2023 m. sausio 29 d. įvykio) ir jam paskirta 70 (septyniasdešimt) parų arešto bausmė;

- 140 straipsnio 2 dalyje (dėl 2023 m. vasario 5 d. įvykio) ir jam paskirta 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir D. K. paskirta galutinė subendrinta 90 (devyniasdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 6 ir 7 punktais, 7 dalimi, D. K. paskirtos subendrintos arešto bausmės vykdymas atidėtas 6 (šešiems) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skiriant intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant jį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir laikytis nustatytos dienotvarkės, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Prienų rajonas, jei tai nesusiję su darbu arba gydymusi, įpareigoti per 4 (keturių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas 2023 m. sausio 29 d. (viena diena).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. K. nuteistas Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu už tai, kad 2023 m. sausio 29 d. apie 4 val. 28 min., gyvenamojo namo kambaryje, (duomenys neskelbtini), Prienų r., tarpusavio konflikto metu, tyčia metė mobiliojo ryšio telefoną į šeimos narę – žmoną I. K., tuo nukentėjusiajai I. K. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kairio antakio srityje ir sukėlė fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

2. Be to, D. K. Alytaus apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad 2023 m. vasario 5 d. apie 22 val. 00 min. gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Prienų r., tarpusavio konflikto metu, suėmęs už rūbų, tyčia pastūmė šeimos narę – žmoną I. K., dėl ko ji nugriuvo aukštielninka ant žemės ir susimušė nugarą bei galvą, suėmęs rankomis, tampė I. K. už plaukų, išrovė plaukų, sudavė vieną smūgį per kairį dilbį, tuo nukentėjusiajai I. K. sukėlė fizinį skausmą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3. Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad: D. K. kaltę dėl 2023 m. sausio 29 d. padarytos nusikalstamos veikos patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu patvirtinti parodymai, 2023 m. sausio 29 d. tarnybinis pranešimas, specialisto išvada. D. K. suvokė, kad būdamas supykęs, stipriai mesdamas telefono aparatą, būdamas nuo nukentėjusiosios nedideliu atstumu, į nukentėjusiosios veidą, ją sužalos. Teismas konstatavo, kad tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas, įvertinęs tai, kad D. K. buvo nustatytas nedidelis 0,36 promilių neblaivumas, konstatavo, kad neblaivumas neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir pašalino šią aplinkybę iš kaltinimo.

3.1. D. K. kaltę dėl 2023 m. vasario 5 d. padarytos nusikalstamos veikos patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo patvirtinti teisiamajame posėdyje, bendrojo pagalbos centro pateikta informacija ir garso įrašas. D. K. parodymai, kad jis nebuvo sugriebęs nukentėjusiosios už plaukų, jų neišrovė, nesudavė smūgio, pirmosios instancijos teismo laikomi prieštaraujančiais nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir yra vertinami kaip mėginimas palengvinti savo teisinę padėtį. D. K. suvokė, kad nukentėjusioji yra neblaivi ir kad būdamas supykęs, staiga ją stumdamas, pargriaus ant žemės ir ji patirs fizinį skausmą, be to, tampydamas už plaukų ir suduodamas smūgį į ranką sukels jai fizinį skausmą. Tarp kaltinamojo veiksmų ir atsiradusių padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

3.2. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad D. K. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, nenustatyta nei jo atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių. D. K. vykdo individualią veiklą, anksčiau teistas du kartus už analogiškų nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka. Įvertinęs tai, kad nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas už kiekvieną iš nusikalstamų veikų nusprendė skirti arešto bausmes, kurias subendrinus, nusprendė bausmės vykdymą atidėti, paskiriant intensyvią priežiūrą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. K. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis numato, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir D. K. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 veikos).

6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio galima daryti išvadą, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas laikantis minėtų nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – esą bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

7. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimų aplinkybių seką. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors D. K. apeliaciniame skunde neigia, jog pirmu atveju turėjo tyčią sužaloti savo sutuoktinę, o kitu atveju neįrodyta, kad jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus ir kad būtent dėl jo veiksmų atsirado nusikalstamos veikos padariniai, tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. K. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo įrodymų visuma. Tai, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių bei metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, vykstantis pagal BPK normų nustatytas ribas. Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nėra nustatyta, keliais įrodymais remdamasis teismas turi pagrįsti nustatytas faktines veikos padarymo aplinkybes bei kaltinamojo kaltę, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje esantį draudimą apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai.

8. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į šeimos nario kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Veika šiuo atveju objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas.

9. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių (arba realios jų atsiradimo grėsmės), o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams ir yra vienas esminių požymių netiesioginę tyčią atribojant nuo neatsargumo (nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, 2K-7-54-628/2020).

10. Apeliantas neneigia, kad metė telefoną į nukentėjusiąją ir taip ją sužalojo, tačiau nurodo, kad jo veiksmai turi būti vertinami kaip neatsargūs, o ne tyčiniai. Nors skunde nurodoma, kad įvykio metu buvo tamsu, tačiau apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. K. nurodė priešingai - parodė, jog „kambaryje turbūt buvo šviesu, matė nukentėjusiąją, matė kur metė telefoną“. Įvertinus konflikto priežastį ir eigą, D. K. atliktus veiksmus, nekyla abejonės, kad D. K. tyčia iš nedidelio atstumo mesdamas telefoną nukentėjusiajai į galvą, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris meta kokį nors daiktą šalia stovinčiam asmeniui į galvą, pajėgus suprasti, jog taip sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių D. K. būtų turėjęs pagrindą manyti, kad tokių pasekmių nekils. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. K. nusikalto veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Apylinkės teismo išvados, kad šiais veiksmais D. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra teisingos.

11. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad fizinis skausmas tikras ir stiprus, padarytas mušant ar kitaip smurtaujant, taip pat įvertinant nukentėjusiojo amžių, fizinę ir sveikatos būklę, jo sveikatai sukeltą pavojų, reakciją po įvykio, kreipimosi į policiją ir medikus laiką bei faktus, fizinį poveikį darančio asmens tikslus ir kitas aplinkybes, rodančias atliktų veiksmų pavojingumą.

12. D. K. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. vasario 5 d. apie 22 val. 00 min. gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) Prienų r., tarpusavio konflikto metu, suėmęs už rūbų, tyčia pastūmė šeimos narę – žmoną I. K., dėl ko ji nugriuvo aukštielninka ant žemės ir susimušė nugarą bei galvą, suėmęs rankomis tampė I. K. už plaukų, išrovė plaukų, sudavė vieną smūgį per kairį dilbį, tuo nukentėjusiajai I. K. sukėlė fizinį skausmą. Visuma inkriminuotų veiksmų, jų pobūdis neginčijamai liudija, kad tokiais veiksmais nukentėjusiajai neabejotinai buvo sukeltas fizinis skausmas.

13. Nors apeliantas nurodo, kad jis apskritai šių veiksmų neatliko, byloje surinktų įrodymų visuma liudija priešingai. Nukentėjusioji I. K. atsisakė duoti parodymus, tačiau patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai apie įvykio aplinkybes yra teisingi. Nukentėjusioji apklausta 2023 m. vasario 6 d. parodė, kad 2023 m. vasario 5 d., buvo mamos namuose (duomenys neskelbtini) Prienų r. Ji viena gėrė alkoholį, buvo apsvaigusi. Apie 22 val. su D. K. atnešė į kambarį spintelę ir dėl kažko susipyko. Dėl ko kilo žodinis konfliktas neprisimena. Pastatę kambaryje spintelę, su D. K. besikoliodami išėjo į kiemą. D. K. buvo blaivus. D. K. alkoholio beveik nevartoja, bet jis šiaip labai nervuotas. Kieme, žodinio konflikto metu, D. K. sugriebė ją už drabužių, krūtinės srityje ir staigiai pastūmė. Dėl girtumo ir dėl netikėtumo, ji prarado lygsvarą ir pastumtą nugriuvo ant žemės aukštielninka. Krisdama į sužalusią žemę susimušė nugarą ir galvą, jautė stiprų fizinį skausmą. Jai skaudėjo, ji keikėsi, koliojo D. K., sakė, kad jai skauda. D. K. liepė keltis, sugriebė ranka ją už plaukų ir tampė, bandė pakelti už plaukų nuo žemės. Ji bandė gintis, atstumti D. K. ranką, bet jis ranka smogė vieną smūgį per kairės rankos dilbį. Dėl D. K. smūgio, juto fizinį skausmą, išrovė plaukų kuokštą. Ji šaukė, kad paleistų ją, sakė, kad skauda ir D. K. atsitraukė. Kai vyras pasitraukė, ji paskambino ir iškvietė pagalbą. D. K. iš karto po įvykio kažkur išvažiavo. Netrukus atvyko policijos pareigūnai, kuriems nurodė, kad D. K. ją pastūmė, nugriuvusią tampė už plaukų, smogė vieną smūgį per kairę ranką. D. K. nesužalojo, tik sukėlė fizinį skausmą. GMP jai nereikėjo, į medikus nesikreipė, niekur nesigydė, pas teismo medicinos ekspertus apžiūrai vykti atsisako. Gydymo išlaidų neturėjo, civilinio ieškinio nereiškia. D. K. išpeštą plaukų kuokštą, nunešė į virtuvę ir padėjo, o vėliau sudegino krosnyje. Konfliktas kilo, nes ji kažką pasakė D. K.. Atvykę policijos pareigūnai nufotografavo išrautus plaukus (1 t., b. l. 59-62).

14. Apelianto kaltę patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiosios nurodomas įvykio aplinkybes. Liudytoja L. B., nukentėjusiosios motina, apie konfliktą parodė, kad buvo atvykusi policija, jos dukra I. rodė policijai plaukus, tyrėja sakė, kad jie atrodo kaip išimti iš plaukų šepečio, o neišrauti. I. išsikvietė policija, davė parodymus, rodė plaukus, pareigūnai juos nufotografavo. Po įvykio, kuris vyko jos namų kieme, jai I. pasakė, kad D. K. išrovė jai plaukus, o kaip išrovė nesakė.

15. 2023 m. vasario 6 d. Alytaus apskrities policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato tarnybiniame pranešime nurodoma, kad tarp sutuoktinių I. K. ir D. K. kilo konfliktas, kurio metu D. K. sugriebęs sutuoktinę už drabužių trenkė ją į žemę, po to, sugriebęs už plaukų tampė, išrovė kuokštą plaukų, sudavė vieną smūgį į kairės rankos dilbį (1 t., b. l. 42-43).

16. 2023 m. vasario 6 d. Alytaus apskrities policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad nukentėjusiajai I. K. nustatytas 2,28 promilių neblaivumas, ji teigia, kad skauda kairę ranką dilbio srityje, nugaros srityje, smurtu įtariamo asmens nebuvo galimybės pristatyti į policijos įstaigą, nes D. K. buvo pasišalinęs, kad anksčiau buvo gauta pranešimų dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl kurių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., b. l. 45-48).

17. . Įvykio vietos apžiūros protokolas su fotonuotraukomis patvirtina, kad įvykio vietoje Prienų r., (duomenys neskelbtini), namo virtuvėje rastas juodos spalvos plaukų kuokštas (1 t., b. l. 49-56).

18. Akcentuotina ir tai, kad apeliantas ikiteisminio tyrimo metu pripažino kaltę ir parodė, jog „sugriebė nukentėjusiajai už viršutinių drabužių krūtinės srityje ir ją pastūmė tolyn nuo savęs, ir gal pastumta, gal dėl girtumo nukentėjusioji neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo aukštielninka kieme ant žemės. Labai supykęs sugriebė nukentėjusiajai už ilgų plaukų pakaušio srityje ir ją traukė keletą sekundžių, po to, paleido. Buvo tamsu, todėl nepastebėjo ar išrovė plaukų. I. mosikavo rankomis prieš jį, todėl jis bandydamas atsistumti ar gindamasis kumščiu galėjo ranka pataikyti jai į ranką“. Teisme jo duoti parodymai, kad jį pareigūnai laikė ilgai ir įkyriai klausinėjo, todėl viskas buvo užrašyta pagal nukentėjusiosios parodymus, o ne taip kaip buvo tikrovėje, yra nelogiški ir neįtikinami. Apklausos protokolas patvirtina, kad apklausa netruko ilgai, o teisme apklausta tyrėja patvirtino, jog D. K. parodymus davė laisva valia, protokolą perskaitė ir po juo pasirašė, taip patvirtindamas protokolo turinio teisingumą.

19. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Nuteistasis įvykdė dvi baigtas tyčines veikas, anksčiau taip pat yra teistas už analogiško pobūdžio veikas. Pirmosios instancijos teismas skyrė jam atitinkamai 70 ir 80 parų arešto, šias bausmes subendrino iš dalies sudėdamas bei skyrė galutinę 90 parų arešto bausmę. Įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės nėra pagrindo laikyti netinkama, per griežta, neproporcinga tiek D. K. asmenybei, tiek ir jo padarytoms nusikalstamoms veikoms, juo labiau, kad bausmės vykdymas, remiantis BK 75 straipsnio nuostatomis, buvo atidėtas.

20. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog D. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.