Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Olegas Šibkovas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties V. Z. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-11-13 nutarimu Nr. GI-130 AM 080304, administracinio teisės pažeidimo byloje nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 87 str. 3 d. ir jam buvo paskirta 800 Lt piniginė bauda su valties, irklų, indo tinklams dėti konfiskavimu. Administracinė nuobauda V. Z. buvo paskirta už tai, kad jis, 2014-11-05 Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2014-11-05, apie 18 val. 30 min., kartu su R. T. (duomenys neskelbtini) ežere (Varėnos r.) iš valties žvejojęs draudžiamu žvejybos būdu, t.y. ne mėgėjų žvejybos įrankiu - statomu tinklu ir tuo pažeidęs Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 11.2 p. reikalavimus.

Skunde teigiama, kad šioje byloje nebuvo įrodytas pagrindinis administracinio teisės pažeidimo sudėties požymis, t.y. pati veika, o būtent, neįrodyta, kad pažeidžiau žvejybinės žūklės reikalavimus, t.y. kad naudojo žvejybos įrankius arba žvejojo draudžiamu būdu. Inkriminuojant administracinį teisės pažeidimą, pirmiausiai, nebuvo surinkta jokių daiktinių įrodymų, t.y. žvejybinio tinklo ar kitų draudžiamų žvejybinių įrankių, kurie yra esminiai įrodymai nustatant neleistinos žvejybos faktą. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio matyti, kad pažeidimui išaiškinti buvo panaudotos šios techninės priemonės: žiūronai „Steiner", naktinio matymo termovizorius „Flir", taip pat mobiliojo telefono fotoaparatas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant to, jog aplinkos apsaugos pareigūnai turėjo visas pirmiau išvardintas naktinio matymo ir vaizdo fiksavimo priemones, tačiau draudžiamo žvejybos fakto užfiksuota jomis nebuvo. Skunde teigiama, kad iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas mano kaltę iš esmes grindė vien tik aplinkos apsaugos pareigūnų T. D. ir J. J. parodymais, kurie yra skirtingi ir subjektyvūs. Šioje byloje svarbu nustatyti, ką pareigūnai konkrečiai matė ar ko nematė, tuo tarpu vien tik jų įsitikinimas, profesiniai įgūdžiai ir patirtis darbe visiškai nėra reikšmingi nustatant pažeidimo padarymo faktą. Šioje byloje svarbu nustatyti, ką pareigūnai konkrečiai matė ar ko nematė, tuo tarpu vien tik jų įsitikinimas, profesiniai įgūdžiai ir patirtis darbe visiškai nėra reikšmingi nustatant pažeidimo padarymo faktą. Todėl šiuo konkrečiu atveju visiškai nėra reikšminga, jog per termovizorių įvertinę V. Z. ir R. T. kūno judesius pareigūnai įsitikino, kad buvo statomi tinklai, kadangi teismo posėdžio metu jie aiškiai ir nedviprasmiškai parodė, jog paties žvejybinio tinklo jie nematė.

Taip pat skunde nurodoma, kad pareigūnų parodymais visiškai skyrėsi nuo tarnybiniuose pranešimuose fiksuotų faktų. Tačiau visiškai nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas sprendė, jog su savimi neturėjome apšvietimo. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu V. Z., aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, jog su savimi turėjo prožektorių (tai patvirtina ir teismo posėdžio garso įrašas).Skunde atkreipiamas dėmesys, kad byloje, apskritai, net nebuvo tiriama ir, juo labiau, nebuvo nustatyta kaip buvome apsirengę įvykio metu. Be to skunde teigiama, kad tokios versijos apie draudžiamų žvejybos įrankių „paslėpimą" ar „užmaskavimą" nei nutarimą surašiusi institucija nei protokolą surašę pareigūnai niekada nekėlė, ir net nė vienu žodžiu apie tai neužsiminė. Skunde V. Z. nurodo, kad byloje esant nepakankamai įrodymų pažeidėjo kaltei konstatuoti, turi juos vertinti pastarojo naudai. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, iškeldamas savo versijas apie, teismo nuomone, galimą įvykių seką, pažeidė pamatinį rungimosi principą, buvo akivaizdžiai šališkas, o tai patvirtina, jog teismo nutartis negali būti vertinama kaip teisinga ir teisėta.

Taip pat skunde pabrėžiama, kad politeleninis maišas administraciniame teisės pažeidimo protokole užfiksuotas ir aprašytas nebuvo, tuo tarpu teismas negali remtis byloje nenustatytais ir neištirtais įrodymais. Kita vertus, visiškai nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas sprendė, jog dubuo buvo naudojamas tinklo laikymui, juolab, kad apie tinklo laikymą bylos nagrinėjimo metu nutarimą priėmusi institucija jokių argumentų nekėlė (apskritai apie dubens paskirtį nepasisakė), ir klausimų neuždavė. Skunde daroma išvada, kad tokiu būdu teismas bandė savo iniciatyva iškelti versiją, paneigiančią administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, jog plaukė į naktinį vėžių gaudymą.

Skunde pažymima, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009 ir kt).

V. Z. apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.

Įrodymų vertinimo taisyklės apibrėžtos ATPK 257 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT nutarimas Nr. N556-1022/2012).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. Z. kaltė padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą įrodyta. Apygardos teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išsamiai atsakė į skundo argumentus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-11-13 nutarimo, kuriuo V. Z. pripažintas padaręs ATPK 87 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Pagal ATPK 87 straipsnio 3 dalį administracinė atsakomybė kyla už mėgėjų žvejybos taisyklių pažeidimą, padarytą panaudojant draudžiamus žvejybos įrankius ar draudžiamu būdu (išskyrus elektros energiją ir ultragarsą).

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas administracinį teisės pažeidimą iš esmės grindė aplinkos apsaugos pareigūnų T. D. ir J. J. teisme duotais parodymais, t.y. kad jie dirba jau daugelį metų, kad jie buvo vykdę ne vieną tokio pobūdžio pažeidėjų sulaikymą ir kad panaudodami technines priemones matė V. Z. ir R. T. veiksmus valtyje ant ežero, charakteringus tinklo statymui ežere ir taip pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl V. Z. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių aplinkos apsaugos departamento pareigūnų T. D. ir J. J. parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. ATPK 256 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vadovaujantis ATPK 256 straipsnio 2 dalimi, šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais. Taigi liudytojų parodymai yra vienas iš įrodymų šaltinių, o šiuo atveju, kaip jau minėta, pareigūnų parodymai nei apylinkės teismui nei apygardos teismui jokių pagrįstų abejonių nesukėlė. Priešingai nei teigiama skunde, liudytojo P. S. parodymais vertintini kritiškai, kadangi jis paties įvykio nematė, matė tik V. Z. ir R. T. einančius bei turėjusius tik dubenį. Be to liudytojas parodė, kad V. Z. valtimi plaukia ne dažnai (b.l. 28). Apygardos teismas konstatuoja, kad be liudytojų parodymų pažeidimas taip pat įrodytas administracinio teisės pažeidimo protokolu ir fotolentele Nr.1, iš kurios matyti, kad valtyje jokių kitų žvejybos įrankių, kuriais galėtų naudotis V. Z. leistinu būdu gaudydamas žuvį, nėra. Fotolentelėje matyti, tik dubuo, maišas ir lazda, kurie nepatvirtina V. Z. teiginių apie tai, kad jie su R. T. ketino vėžiauti. Be to pagal bylos duomenis nustatyta, kad aplinkos apsaugos pareigūnai V. Z. ir R. T. stebėjo apie 10-15 min. ir per termovizorių matė V. Z. atitinkamus judesius būdingus tinklo statymui, nors tinklo pareigūnai nematė ir nerado, tačiau atsižvelgiant į surinktus įrodymus ir pagal faktines bylos aplinkybes darytina išvada, kad pareigūnai tik įsitikinę V. Z. neteisėtais veiksmais surašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas tikrindamas Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą bei V. Z. iškeltą įvykio versiją buvo aktyvus ir ėmėsi visų priemonių bei veiksmų siekiant nustatyti objektyvią tiesą - tiesiogiai apklausė liudytojus, išklausė administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, Institucijos atstovo paaiškinimus, įvertino kitus byloje surinktus rašytinius įrodymus ir nustatė, kad pakanka neginčijamų įrodymų patvirtinančių V. Z. kaltę administracinio teisės pažeidimo byloje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apylinkės teismo išvada ir pažymi, kad apygardos teismo V. Z. iškelta versija, kad jie plaukė vėžiauti, neįtikino ir nesukėlė jokių abejonių dėl jo kaltės padarius ATPK 87 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinės teisės pažeidimą. Be to Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, kad jų pakaktų atsakomybėn traukiamo asmens kaltei pagrįsti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei iš jo išplaukiantis in dubio pro reo principas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad byloje nenustatyta jokių duomenų leidžiančių apygardos teismui abejoti apylinkės teismo šališkumu nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą. Tokių duomenų nepateikė ir apeliacinį skundą padavęs asmuo, todėl atmestini skundo argumentai, kad apylinkės teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas.

Taip pat pažymima, kad nuobauda V. Z. individualizuota tinkamai, nepažeidžiant ATPK 30-32 straipsnių nuostatų ir įvertinus visus administracinės nuobaudos skyrimo kriterijus.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2014-11-13 nutarimas ir Varėnos rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėti ir pagrįsti, todėl keisti ar naikinti Varėnos rajono apylinkės teismo nutarties skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Palikti Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą ir V. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.