Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo S. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Spręsdamas dėl atsakovo atstovo prašymo pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senatį, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymą ir Lietuvos teismų praktiką šiuo klausimu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų nuo 2013 m. vasario mėnesio, teismas sprendė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat bausmės atlikimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis į kompetentingas institucijas. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. lapkričio 15 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido senaties terminą.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl pažeistų teisių jis patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, psichikos sutrikimus ir pan. Pažymėjo, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms, teismas tenkino atsakovo atstovo prašymą ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.Pažymėjo, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. sausio 15 d.Atsižvelgęs į CK nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimo klausimus, teismas pažymėjo, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.Spręsdamas dėl skundo argumentų, jog pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu gyvenamosiose patalpose pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktą, nustatantį, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, ir 11¹.2. punktą, nustatantį, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, taigi darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose konkrečiu pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. sausio 15 d., buvo laikomas 2 sektoriaus 15 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3, patalpos plotas 33,16 kv. m., 10 miegamųjų vietų, vienam, t. y., vienam asmeniui teko 3,31 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą pažymėjo, kad atsakovo atstovo į bylą pateikti duomenys apie miegamųjų vietų skaičių neatitinka tikrovės. Nurodė, kad patalpoje Nr. 3 yra septyni dviejų aukštų gultai, gyveno iki 14 asmenų. Tačiau pareiškėjas nurodytoms aplinkybėms pagrįsti jokių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais rėmėsi. Pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius į bylą nepateikė. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių šiuo atveju nepakanka. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų, todėl pareiškėjo argumentus dėl gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičiaus laikė deklaratyviais ir atmetė. Remdamasis atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis, teismas sprendė, jog laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 16 d. iki 2016 m. sausio 15 d. gyvenant 15 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 3 pareiškėjui buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma. Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus, buvo per mažai sanitarinių įrenginių, prausykloje tik šaltas vanduo, pagrįstumo, teismas atsižvelgė į praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų kiekius numatančias Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Normos), patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Taip pat atsižvelgė į atsakovo atstovo atsiliepime, 2017 m. sausio 16 d. pažymoje Nr. 77-180, pateiktą informaciją dėl Pravieniškių PN-AK 15-16 būrio sanitarinio mazgo patalpų įrengimo. Atsižvelgęs į tai, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog 15 būryje bausmę atlieka 65 nuteistieji sprendė, jog galima daryti išvadą, kad praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Normų reikalavimus. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniuose mazguose trūko sanitarinių įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl teismas šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Iš bylos duomenų nustatė, kad dušinėje karštas vanduo yra nuolat, o karšto vandens tiekimas į prausyklas teisės aktais nenumatytas.Pažymėjo, kad byloje nepateikta įrodymų – t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl spintelių, spintų trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl spintelių trūkumo laikė nepagrįstais ir atmetė.Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su parazitų lokaliniame sektoriuje buvimu ir jų naikinimu teismas pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK yra sudariusi 2014 m. lapkričio 18 d. sutartį su UAB „Dezinfa“. Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Teismas sprendė, kad aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Pažymėjo, kad graužikai ir buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Teismas pažymėjo, kad byloje nesant Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl parazitų (tarakonų ir blakių) buvimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Be to, teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie parazitų (tarakonų ir blakių) buvimą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginius dėl parazitų (tarakonų ir blakių) buvimo teismas laikė nepagrįstais ir atmetė. Iš Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos 2017 m. sausio 13 d. pažymos Nr. 73(2)-11 teismas nustatė, kad pareiškėjas į psichologus dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos pats nesikreipė, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo įtakoti pareiškėjo nurodytus sveikatos ar psichinės būklės sutrikimus. Byloje nustatęs, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą bei laikantis higienos reikalavimų, teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Todėl nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteistų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkino.Likusius tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017 ir kt.)..Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktų atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–17) ir Pravieniškių PN-AK pažymoje „Dėl nuteistojo S. P.“ (b. l. 19) nurodytais duomenimis, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, t. y. pareiškėjui teko 3,31 kv. m.Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad atsakovo pateikti duomenys apie tai, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose apie būriuose laikytų asmenų skaičių yra suklastoti, todėl teismas jais rėmėsi nepagrįstai. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė informacijos apie kartu su pareiškėju gyvenamosiose patalpose laikytų asmenų skaičių, šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai, t. y. apskaičiavo pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tenkantį užpildžius maksimaliai visas miegamąsias vietas gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjo nurodytus duomenis, jog su juo patalpoje buvo laikoma daugiau asmenų (14) nei yra įrengta miegamųjų vietų (10), teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia atsakovo į bylą pateikti įrodymai, kuriais netikėti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis byloje surinktų duomenų visuma, atmetė kaip nepagrįstus kitus pareiškėjo teiginius dėl graužikų ir parazitų, karšto vandens tiekimo į prausyklas, dėl spintų ir spintelių trūkumo.Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sanitarinių įrenginių kiekio trūkumo sanitariniuose mazguose. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė.Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių dėl prastos ventiliacijos, dėl blogą kvapą skleidžiančio, nuolat užsikemšančio, kanalizacijos šulinio, dėl netinkamos dienotvarkės, dėl pasivaikščiojimo ir rūkymo vietų, dėl stogo būklės ir asbesto poveikio, dėl socialinės reabilitacijos priemonių, pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nedėstė ir su jomis susijusių skundo reikalavimų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas paminėtų aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija dėl naujų apeliaciniame skunde pareiškėjo dėstomų aplinkybių nepasisako.Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išreikalavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti tikslias išvadas dėl pareiškėjui tekusio konkretaus gyvenamojo ploto ir kitų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu (ABTĮ 56 str. 6 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, minėtas pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas.Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo skunde nurodytų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK pažeidimų. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo S. P. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.