Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-188/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-16
Bylos Nr.
1A-188/2013
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Viktoras Kažys, Kęstutis Jucys, Albinas Bielskis (pran.)
Nuteistasis
S. J.
Advokatai
Zenonas Kerutis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-188/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.,1.2.19.4.Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00055-2011-8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,gynėjui advokatui Zenonui Keručiui,nuteistajam S. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 183 straipsnio 1 dalį – 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda;

- pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68² straipsnio 2 dalimi, S. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimas trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. J. paskirta 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – teisės eiti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojo pareigas atėmimas trejiems metams.

Iš S. J. priteista 31 820 Lt turtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos naudai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu S. J. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį. Nustatytos tokios šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės:

S. J., būdamas statutinis valstybės tarnautojas - Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau - STT) Antrosios valdybos Antro skyriaus vyresnysis specialistas, neteisėtai naudodamasis savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, ir būdamas, pagal tarp jo ir STT direktoriaus 2011 m. balandžio 7 d. sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį Nr. 8-30, visiškai materialiai atsakingas už STT operatyvinei veiklai skirtų lėšų priėmimą saugojimą ir/ar perdavimą kitiems STT darbuotojams, įpareigotas užkirsti kelią žalos tokioms lėšoms kilimui, savo darbo vietoje, esančioje A. J. g. 13, Vilniuje, 2011 m. rugpjūčio 5 d., pasisavino jam patikėtą STT turtą - 31820 litų, skirtų operatyvinei veiklai.

Tokiais savo veiksmais S. J. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, kuriuose nustatytos valstybės tarnautojų prievolės laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, laikytis valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus, kuriuose nustatytos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, prievolės nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu, STT direktoriaus 2011 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 2-39 patvirtinto Antrosios valdybos Antro skyriaus vyresniojo specialisto pareigybės aprašymo V skyriaus 7.1 punkto, kuriame nustatyta prievolė užtikrinti STT struktūrinių padalinių aprūpinimą operatyvinei veiklai skirtomis lėšomis, 7.2 punkto, kuriame nustatyta prievolė tvarkyti operatyvinei veiklai skirtų lėšų apskaitą, bei 7.6 punkto, kuriame įtvirtinta prievolė nustatyta tvarka išduoti STT pareigūnams operatyvinei veiklai skirtas lėšas, nuostatas, ir siekdamas turtinės naudos, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos - STT - autoritetą kitų asmenų akivaizdoje, ko pasėkoje buvo padaryta didelė žala valstybės interesams. Be to, S. J. pasisavindamas jam patikėtą STT turtą, padarė 31820 litų turtinę žalą STT.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde teigia, jog nusikalstamų veikų, už kurias buvo nuteistas, jis nepadarė. Pasak apelianto, jis viso proceso metu davė vienodus ir išsamius parodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Nuteistojo parodymus apie tai, kad jis nepasisavino jam patikėtų, svetimų piniginių lėšų, patvirtina ir byloje surinktais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės. Iš STT pasisavintas turtas – piniginės lėšos, nebuvo rastos pas apeliantą namuose atliktos kratos metu. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis nenustatyta, kad S. J. šiuos pinigus būtų kokiomis nors aplinkybėmis išleidęs. Apelianto teigimu, Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra grindžiamas vien tik netiesioginių liudytojų parodymais. Liudytojo G. K. parodymai negali būti pripažįstami patikimu apelianto kaltės įrodymu, kadangi šis liudytojas nurodė aplinkybes, kurias jam buvo sakęs S. J. tuo metu, kai buvo gydomas dėl psichikos sutrikimo ir vartojo stiprius psichiką veikiančius medikamentus. Ši aplinkybė konstatuota ir byloje esančioje Teismo medicinos – psichiatrijos specialistų konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-189-39. Be to, nuteistojo nuomone, liudytojas G. K. galėjo neteisingai suprasti jo nurodytas aplinkybes. Tokią išvadą nuteistasis daro atsižvelgdamas į tai, kad Psichiatrinės ligoninės išraše nurodyti tam tikri tikrovės neatitinkantys duomenys. Nuosprendį priėmęs teismas neturėjo pagrindo remtis ir specialistės V. M. paaiškinimais, pagal kuriuos ūminė stresinė situacija negali tęstis ilgiau nei 10 dienų. Anot apelianto, tokie specialistės paaiškinimai pagrįsti vien tik teorinėmis žiniomis, neatsižvelgiant į individualias asmens savybes. Tuo tarpu specialistė su nuteistuoju iki duodant paaiškinimus nebendravo ir jo neapžiūrėjo, rėmėsi vien tik neišsamiais byloje esančiais medicininiais dokumentais.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad, kaip nustatyta liudytojo J. K. parodymais, tokio tipo seifai, kuriuose STT buvo saugomi pinigai, gaminami su dviejų raktų komplektu. Tuo tarpu šioje byloje nenustatyta, kur yra antrasis raktų komplektas. Raktų laikymo tvarka nėra reglamentuota jokiais teisės aktais ar vidaus dokumentais. Be to, darbo metu raktas buvo paliekamas seife. Šios aplinkybės, anot apelianto, leidžia pagrįstai manyti, kad pinigus iš seifo galėjo pasisavinti ir kiti asmenys. S. J. nurodo ir tai, kad po 2011 m. balandžio 7 d., kuomet su juo buvo pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, niekada nebuvo patikrinta, kiek pinigų yra seife. Todėl, nuteistojo manymu, pinigai iš seifo galėjo dingti visai kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, dėl aritmetinių klaidų. Tačiau jokios kitos pinigų vagystės ar pasisavinimo versijos nebuvo tikrinamos ikiteisminio tyrimo metu.

Šalies argumentai

S. J. teigimu, šioje byloje nenustatyta, kad jo veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybei. Nuosprendį priėmęs teismas tik deklaratyviai išvardino vertybes, kurioms neva apelianto veiksmais buvo padaryta reali žala, tačiau tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis arba svariais argumentais.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad jis anksčiau teistas nebuvo, abejose paskutinėse darbovietėse yra charakterizuojamas teigiamai.

Nuteistasis S. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas atmetamas.

S. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, pasisavino jam patikėtą svetimą, Lietuvos Respublikos STT priklausantį turtą – 31 820 Lt. Nuteistasis S. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis – liudytojų parodymus bei rašytinę bylos medžiagą, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pasisavinus jam patikėtą svetimą turtą ir piktnaudžiavus tarnybine padėtimi. Anot apelianto, jo kaltė grindžiama iš esmės vien tik netiesioginiais įrodymais. Liudytojo G. K. parodymai yra prieštaringi, todėl nepatikimi. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog tokie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys buvo išsamiai ištirti, rungimosi principas (BPK 7 straipsnis) nepažeistas, visi prašymai buvo sprendžiami nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Priimtame nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje BPK 20 straipsnio 5 dalyje bylos aplinkybių ištyrimui ir įrodymų vertinimui keliami reikalavimai nebuvo pažeisti.

Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savu turtu. Šis nusikaltimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolesni kaltininko veiksmai su juo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris, siekdamas turtinės ar kitokios asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. J. 2011 m. kovo 29 d. STT direktoriaus įsakymu Nr. P-77, nuo 2011 m. balandžio 1 d. buvo paskirtas į statutinio valstybės tarnautojo STT Antrosios valdybos Antro skyriaus vyresniojo specialisto pareigas. S. J. davė pareigūno priesaiką, susipažino su STT pareigūno elgesio kodeksu, įsipareigojo laikytis šio kodekso reikalavimų bei numatyta tvarka atsakyti už kodekso nuostatų pažeidimą (1 t. 32-34 b.l.). Iš byloje esančio STT Finansų skyriaus viršininko pavaduotojo rašto Nr. L-01-2641 turinio matyti, kad 2011 m. balandžio 5 d. buvo atlikta inventorizacija, kurios metu S. J. iš O. K. priėmė finansinius dokumentus ir operatyvinei veiklai užtikrinti skirtus pinigus – 69 500, 53 Lt (1 t. 58 b.l.). 2011 m. balandžio 7 d. STT direktorius su apeliantu sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurios pagrindu S. J. prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam perduotas STT operatyvinei veiklai skirtas lėšas (1 t. 39-40 b.l.).

Paties apelianto, liudytojų O. K., A. T., D. Š., A. Š. parodymais nustatyta, kad S. J. vieninteliam buvo pavesta tvarkyti operatyvinei veiklai skirtas lėšas, vesti jų apskaitą, jis taip pat buvo paskirtas viešųjų pirkimų komisijos sekretoriumi. Paprastai kas mėnesį operatyvinei veiklai skiriama apie 20 000 Lt – 30 000 Lt; visos piniginės lėšos buvo saugomos S. J. darbo kabinete buvusiam seife, nuo kurio raktą turėjo tik apeliantas. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis paneigiama nuteistojo versija, pagal kurią, raktą nuo seifo galėjo turėti ir kiti asmenys. Liudytojas O. K. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad prieš priimant į tarnybą S. J., jis buvo atsakingas už operatyviniams tyrimams skirtų lėšų saugojimą, todėl žino, kad STT žinioje yra tik vienas raktas nuo seifo, kuriame saugomos šios lėšos. Šis vienintelis raktas buvo perduotas S. J. (3 t. 45-47 b.l.). Tokie liudytojo O. K. parodymai sutampa ir su liudytojo A. T. parodymais, kuriuose jis kategoriškai patvirtinto, kad raktą nuo seifo, kuriame buvo saugomos operatyvinei veiklai skirtos piniginės lėšos, turėjo tik S. J. (3 t. 47-49 b.l.). Iš byloje esančio STT direktoriaus Ž. P. 2012 m. birželio 29 d. rašto matyti, kad seifas, kurio inventorizacinis Nr. 0714, pradėtas eksploatuoti Lietuvos akciniame inovaciniame banke 1994 metų birželio mėnesį. Šį seifą bankas 1997 m. spalio 27 d. aktu Nr. 454 perdavė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, o 1997 m. lapkričio 14 d. seifas buvo perduotas T. N. seifo perdavimo dokumentuose nėra nurodyta detali seifo komplektacija, STT nuo seifo priėmimo dienos turėjo ir naudojosi vieninteliu seifo užraktui tinkančiu raktu, kuris buvo perduodamas išskirtinai tik atsakingam už lėšų saugojimą ir išdavimą asmeniui (3 t. 101 b.l.). Tą aplinkybę, kad seifo raktą turėjo tik S. J. ir nei vienas kitas STT pareigūnas neturėjo galimybės atrakinti seifo, patvirtina ir objektyviais bylos duomenimis nustatyto faktinės aplinkybės, kad 2011 m. rugpjūčio 10 d., apeliantui neatvykus į darbą ir neperdavus rakto, seifą atrakino R. V. firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas J. K.. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, kad raktą nuo seifo, kuriame buvo saugomos operatyvinei veiklai skirtos lėšos, turėjo tik S. J..

Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta ir tai, kad S. J. STT Antros valdybos Antrojo skyriaus vyresniuoju specialistu faktiškai dirbo iki 2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienio. Pirmosios instancijos teismas ištyrė STT patalpose esančių vaizdo kamerų užfiksuotą medžiagą ir ją išanalizavęs nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. S. J. į darbą atėjo 8.01 val. ir iš pastato tą dieną išėjo paskutinis, 16.20 val. (1 t. 101-102 b.l.). Liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad buvo peržiūrėti visi vaizdo kamerų įrašai ir nustatyta, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d., 16.20 val. iki 2011 m. rugpjūčio 8 d. (pirmadienio) ryto joks asmuo į S. J. kabinetą užėjęs nebuvo (3 t. 153-155 b.l.). Tuo tarpu, kaip nustatyta liudytojų O. K., A. T., D. Š. parodymais, kitos savaitės pirmadienį, 2011 m. rugpjūčio 8 d., S. J. į darbą neatėjo ir rakto nuo seifo neatidavė, todėl seifas buvo atrakintas pasitelkus R. V. firmos „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoją J. K.. STT direktoriaus įsakymu Nr. 2-267 sudaryta komisija, patikrinusi S. J. darbo vietą ir jo naudojamus seifus, nustatė 31 820 Lt operatyvinei veiklai skirtų lėšų, už kurias buvo materialiai atsakingas S. J., trūkumą (1 t. 4-5, 50-51 b.l.), dėl ko 2011 m. rugpjūčio 11 d. jis buvo nušalintas nuo pareigų (1 t. 41-42 b.l.).

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad jo kaltė padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, grindžiama ne vien tik liudytojo G. K. parodymais, kurių vertinimui apeliantas savo skunde skiria didelį dėmesį, bet ir kitais, pirmiau aptartais bylos duomenimis, kurių visetas sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę. Liudytojas G. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad S. J. 2011 m. rugpjūčio 10-11 dienomis buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jis (G. K.) pildė S. J. ligos istoriją. Pirmojo pokalbio metu šis užsiminė apie neteisėtai iš darbovietės pasisavintus pinigus. Tokias S. J. nurodytas aplinkybes G. K. pažodžiui užfiksavo ligos istorijoje. Liudytojas taip pat nurodė nemanantis, kad ligos istorijoje įrašydamas aplinkybes apie pasisavintus pinigus galėjo suklysti (3 t. 159-160 b.l.). Iš byloje esančios S. J. ligos istorijos, surašytos gydytojo G. K., matyti, kad pokalbio su gydančiu gydytoju metu apeliantas nurodė paėmęs iš seifo, nuo kurio turi raktus, apie 30 000 Lt ir išėjęs namo (2 t. 41-42 b.l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti šiuos įrodymus – liudytojo G. K. parodymus ir VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydymo stacionare istorijos Nr. 20114572 apžiūros protokolo – nepatikimais, kadangi, visų pirma, jie sutampa su kitais pirmiau aptartais bylos duomenimis. Antra, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, kad gydytojo G. K. atliktos apžiūros metu S. J. buvo tokios psichinės būklės, kuri neleido jam suprasti savo veiksmų bei duodamų paaiškinimų esmės. Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. 89-(duomenys neskelbtini) matyti, kad S. J. nediagnozuotas joks laikinas ūmus ar lėtinis psichikos sutrikimas (2 t. 66 b.l.). Pirmosios instancijos teisme buvo apklausta šią išvadą davusi ekspertė V. M.. Ji patvirtino savo specialisto išvadą ir ją detalizuodama paaiškino, kad įvertinus visą S. J. medicininę dokumentaciją, nebuvo nustatyta jo mąstymo sutrikimų, psichozės reiškinių, atminties ir dėmesio sutrikimų; taigi jam nebuvo diagnozuota jokio pobūdžio, net ir lengvo, psichozinio ar sąmonės sutrikimo, kurie apribotų galimybę S. J. suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Ekspertė V. M., nurodydama šias aplinkybes, rėmėsi ir Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų įrašais S. J. ligos istorijoje, iš kurių matyti, kad S. J. priėmimo į ligoninę metu buvo pilnai orientuotas, jokių suvokimo sutrikimų nebuvo pastebėta, mąstymas pakankamai nuoseklus, logiškas. Ekspertė kategoriškai patvirtino, kad ūminė stresinė situacija negali tęstis 10 dienų ar daugiau; paprastai tokia diagnozė yra trumpalaikė (3 t. 148-149 b.l.). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tyrimą atlikusiai ekspertei buvo pateikta visa S. J. medicininė dokumentacija (2 t. 64-65 b.l.). Specialisto išvadą pateikė ekspertė, turinti tinkamą kvalifikaciją ir darbo stažą. Jos kompetencija pirmosios instancijos teismui abejonių nekėlė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ekspertės V. M. paaiškinimai iš dalies sutampa su privataus eksperto D. S. paaiškinimais pirmosios instancijos teisme. Šis ekspertas nurodė manantis, kad 2011 m. rugpjūčio 8-9 dienomis S. J. galėtų būti diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, tačiau, kaip ir ekspertė V. M., D. S. nurodė, kad ūminė stresinė situacija gali trukti kelias valandas, ar, ilgiausiai, kelias dienas. Ekspertas taip pat nurodė, kad tyrimo atlikimo metu S. J. nebuvo diagnozuoti jokie psichikos sutrikimai, galintys turėti reikšmės savo veiksmų suvokimui (3 t. 147-149).

Taigi pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatyta, kad: S. J. nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d. dirbo STT Antrosios valdybos Antro skyriaus specialistu ir buvo materialiai atsakingas už jo darbo kabinete įrengtame seife saugomas pinigines lėšas, skirtas operatyvinei veiklai vykdyti; 2011 m. rugpjūčio 5 d. S. J. paskutinis disponavo jam patikėtais pinigais, taip pat jis paskutinis išėjo iš tarnybinio pastato ir įjungė signalizaciją; 2011 m. rugpjūčio 10 d. atrakinus seifą, jame nustatytas 31 820 Lt trūkumas; bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad raktą nuo seifo, kuriame buvo saugomi operatyvinei veiklai skirti pinigai, būtų turėję kiti STT pareigūnai ar pašaliniai asmenys. Vadinasi, pinigines lėšas, kurios buvo laikomas S. J. žinioje buvusiame seife, galėjo pasisavinti ne kas kitas, o būtent apeliantas. S. J. neabejotinai žinojo ir suprato, kad operatyvinei veiklai vykdyti skirti pinigai buvo jam patikėtas STT turtas, t.y. jam svetimi pinigai, kuriuos pagal pareiginę instrukciją jis privalėjo saugoti ir jais disponuoti tik teisės aktuose nustatyta tvarka. Tačiau byloje surinktais ir pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, jog S. J. to nepadarė, t. y. neteisėtai paėmė jam svetimus pinigus, taip pasisavindamas jam patikėtą svetimą – 31 820 Lt vertės turtą. Nuteistojo S. J. kaltės pasisavinus svetimą turtą nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis apeliantas išleido pasisavintus pinigus, kadangi pinigai nebuvo rasti ikiteisminio tyrimo metu. Kaip jau minėta, objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Šiuo atveju kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, todėl aplinkybės, susijusios su neteisėtai pasisavinto turto panaudojimu, šiuo atveju reikšmės S. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 183 straipsnio 1 dalį neturi.

Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog šioje byloje nenustatyti visi būtini BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o būtent didelės žalos padarymas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra pavojinga veika, išoriškai pasireiškianti veiksmų, kurie įeina į kaltininko pareiginių įgaliojimų sąrašą, padarymu, ar veiksmų, kurių padarymo reikalauja tarnybos interesai, nepadarymu. Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiaujantis tarnybine padėtimi, neviršija savo įgaliojimų, tačiau iš darbo santykių kylančius įgaliojimus jis panaudoja priešingai tarnybos ir valstybės interesams. Jis piktnaudžiauja savo įgaliojimais, suteiktomis teisėmis bei pareigomis: padaro veiksmus, kurių sąžiningai dirbdamas neturėtų daryti, arba nepadaro veiksmų, kurių jis pagal savo pareigas turėtų imtis, dirbdamas sąžiningai. Taip elgdamasis jis pažeidžia pagrindinius valstybės tarnybos principus, iškraipo tarnybinės veiklos esmę, turinį, menkina konkrečios valstybinės (ar kitokios) institucijos ir pačios valstybės autoritetą kitų žmonių akyse.

S. J. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, būdamas statutiniu valstybės tarnautoju – STT Antrosios valdybos Antrojo skyriaus vyresniuoju specialistu, neteisėtai naudojosi savo tarnybine padėtimi, siekdamas turtinės naudos, pasisavino jam patikėtą, svetimą turtą. Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad tokiais savo veiksmais S. J. pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktus, taip pat Lietuvos Respublikos viešų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 punktus bei STT vidinių teisės aktų reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvadomis, jog S. J., neteisėtai pasisavindamas jam patikėtus, operatyvinei veiklai skirtus pinigus, neabejotinai diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, sumenkino valstybinės institucijos – STT – autoritetą ir tokiu būdu padarė didelę žalą valstybės interesams. Nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai nurodė ir tai, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, neturtinio pobūdžio žalos padarymas piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi bylose paprastai konstatuojamas tais atvejais, kuomet piktnaudžiaujant tarnyba, padaromos dar ir kitos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju, kaip jau buvo minėta, S. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Bausmės pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 2 dalį S. J. paskirtos baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijos ribose, nepažeidžiant BK 41 straipsnio, 54 straipsnio, 61 straipsnio reikalavimų. Tiek atskirai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtosios laisvės atėmimo bausmės, tiek apeliantui paskirta galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo, to tiesiogiai neprašoma ir nuteistojo apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Kęstutis JucysViktoras Kažys