Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas O. K. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-104 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą svarstyti papildomos apsaugos suteikimo klausimą iš naujo, priimant sprendimą suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K. papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas nurodė, kad su Sprendimu nesutinka ir mano, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes, iš naujo išnagrinėjęs prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo, Departamentas nepašalino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4963-815/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016 nurodytų trūkumų ir neįvykdė šiuose procesiniuose dokumentuose jam nurodytų įpareigojimų. Pareiškėjo manymu, jis nuosekliai paaiškino, jog 2011 m. (duomenys neskelbtini) jį norėjo priversti mokėti pinigines duokles ekonominės milicijos pareigūnams, kurie aiškindavo, kad veikia pagal aukštesnių vadovų nurodymus. Dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos imuniteto tarnybą, į masines informavimo priemones. Dėl to, kad nesutiko mokėti kyšius aukštiems (duomenys neskelbtini) pareigūnams, dvejose jau likviduotose jo įmonėse buvo atliekami patikrinimai, buvo skirta 10 mln. Eur bauda už pridėtinės vertės mokesčio nesumokėjimą. 2012 m. keletą kartų buvo bandyta iškelti baudžiamąsias bylas. Pareiškėjui skirta bauda buvo apskųsta (duomenys neskelbtini) Aukščiausiajam ūkiniam teismui, kurios nagrinėjimas užtruko dėl pareigūnų veiksmų. Pažeidžiant procesines teisės normas, buvo vykdomos kratos, apklausos. Baudžiamasis persekiojimas nutrauktas nesant nusikaltimų sudėties, tačiau po mėnesio (duomenys neskelbtini) generalinė prokuratūra dėl tų pačių pareiškėjo įmonių vadovų, buhalterių, atsakingų darbuotojų atžvilgiu pradėjo baudžiamąjį persekiojimą. Pusantrų metų buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, buvo spaudžiama, kad šių įmonių vadovai ir darbuotojai apkalbėtų pareiškėją, už tai jiems buvo žadėta, kad jie bus atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Pareiškėjui buvo pasiūlyta išspręsti visas problemas susitariant su (duomenys neskelbtini) Prezidento padėjėju. Buvo suorganizuotas susitikimas, kuriuo metu pareiškėjas sutiko finansuoti padėjėjo projektus (įrašą pateikė Departamentui). Pareiškėjas iki 2014 m. apmokėdavo visas sąskaitas, kurias nurodydavo padėjėjas. Tačiau 2014 m. rugpjūčio mėnesį šis asmuo pareikalavo išduoti įgaliojimą tvarkyti visas pareiškėjo įmones, esančias (duomenys neskelbtini), tuomet visos baudžiamosios bylos bus nutrauktos. Pareiškėjui nesutikus, po dviejų mėnesių neteisėtai buvo pradėtos dar dvi baudžiamosios bylos. Kilus triukšmui, viena iš baudžiamųjų bylų buvo nutraukta 2015 m. gruodžio mėnesį, neva dėl negalimumo taikyti teisės normų. Antrojoje byloje pareiškėjas kaltinamas medicininės įrangos kontrabanda. Tyrėjai nuo 2016 m. sausio mėn. nepateikia jokios informacijos. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) pareigūnai ir toliau tęsia pareiškėjo persekiojimą, siunčia paklausimus apie visas įmones. Dėl visų paminėtų aplinkybių, pareiškėjas netiki, jog byla (duomenys neskelbtini) bus nagrinėjama objektyviai, todėl tvirtina, kad egzistuoja visi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 87 straipsnyje nustatyti kriterijai. Be to, pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad papildoma apsauga negali būti skirta dar ir dėl to, kad pareiškėjas neįrodė, jog esant būtinybei negalėtų pasinaudoti (duomenys neskelbtini), kaip kilmės valstybės, apsauga. Pareiškėjas niekada negyveno (duomenys neskelbtini), ten tik mokėsi, todėl 2012 m. jam buvo atstatyta (duomenys neskelbtini) pilietybė. Lietuvoje pareiškėjas gyvena nuo 2006 m., apie atstatytą pilietybę buvo informavęs Lietuvos Respublikos saugumo departamentą. Be to, jis turi išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) nei gyvenamosios vietos, nei verslo neturi, dirba ir moka mokesčius Lietuvoje. Pareiškėjo įsitikinimu, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra artimos valstybės, todėl jam nuvykus į (duomenys neskelbtini) ir pasiprašius ten politinės apsaugos, jis bus išduotas (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad, pakartotinai nagrinėdamas klausimą dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, atliko dvi papildomas apklausas, įvertinto pareiškėjo pateiktus argumentus ir juos pagrindžiančius dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas į (duomenys neskelbtini) nenori grįžti, nes, jo manymu, ten jo atžvilgiu yra neteisėtai iškeliamos/ sustabdomos/ nutraukiamos baudžiamosios bylos ir dėl to jam gresia pavojus būti sulaikytam bei įkalintam. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bijo, jog jį gali ne tik suimti, bet ir nužudyti, siekiant pasipelnyti. Įvertinęs pareiškėjo pateiktas priežastis, sąlygojančias jo baimę grįžti į (duomenys neskelbtini), Departamentas konstatavo, kad ši baimė yra grindžiama išimtinai paties pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis, kurios visiškai nepagrįstos objektyviais veiksniais ar realiai egzistuojančiomis aplinkybėmis. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) pilietis, jis nepagrindė, kad, esant būtinybei, negalėtų pasinaudoti (duomenys neskelbtini) apsauga. Departamentas atsisakė suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra priežasčių jo atžvilgiu taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Atsakovas nurodė ir tai, jog visus pareiškėjo argumentus įvertino 2016 m. lapkričio 7 d. išvadoje Nr. (15/6-13) 13PR-104RN „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Išvada), pabrėždamas, kad Departamentas nėra institucija, kuri vertina, ar baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas teisėtai ar neteisėtai, kadangi tyrimą dėl baudžiamojo proceso teisėtumo pagal kompetenciją atlieka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Be to, pabrėžtina, kad Departamentui pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta, jog baudžiamojo persekiojimo pareiškėjo atžvilgiu negalima baigti, kadangi pareiškėjas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo instituciją tam, kad būtų apklaustas (pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti ne tik su (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijomis, bet ir su Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra, kuri buvo gavusi teisinės pagalbos prašymą iš (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo pateikti dokumentai taip pat patvirtino, kad viena pareiškėjo atžvilgiu iškelta baudžiamoji byla dėl (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 4 dalyje ir 231 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo buvo nutraukta įsigaliojus įstatymui, kuris panaikino veikos baudžiamumą, t. y. teigti, kad (duomenys neskelbtini) teisinė sistema yra neveiksminga, nebuvo teisinio pagrindo. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo dalį dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, įvertino ne tik pareiškėjo pateiktus duomenis ir dokumentus, bet ir parengė pažymą apie verslininkų padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyta, kad keli verslininkai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti, įkalinti, tačiau Departamentas nerado informacijos apie tai, kad asmenys, kuriems pradėtas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, būtų nužudyti. Iš paties pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, jog jo judėjimui nebuvo taikoma jokių apribojimų, dėl jo nebuvo priimtas joks sprendimas, kuriuo būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, duomenų apie tai, kad pareiškėjas gali būti sulaikytas (duomenys neskelbtini), nebuvo gauta ir iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Tačiau jeigu, visgi, pareiškėjas ir būtų sulaikytas (duomenys neskelbtini), Departamento turimais duomenimis kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) nėra tokios, kurios pažeistų pagrindines žmogaus teises. 2013 m. Jungtinių Tautų Komiteto prieš kankinimus pateiktose baigiamosiose išvadose apie (duomenys neskelbtini) yra skelbiama, kad patikrinus (duomenys neskelbtini) pataisos sistemos įstaigas ir institucijas nebuvo rasta jokių pažeidimų (t. y. išvadose nėra užsimenama, kad sulaikyti ir/ ar bausmę atliekantys asmenys patirtų kankinimus ar kitokį nežmonišką elgesį). Taigi pareiškėjo įvardijama baimė yra paremta išimtinai jo subjektyvia nuomone, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Taip pat atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais dėl turimos (duomenys neskelbtini) pilietybės vertinimo, kadangi Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, kad kilmės valstybė – tai valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis. 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte yra nurodyta, kad jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, sąvoka „šalis, kurios pilietis yra“ reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio n dalyje yra nurodyta, kad kilmės šalis yra pilietybės šalis ar šalys. Taigi, šios teisės aktų nuostatos patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) taip pat yra laikoma pareiškėjo kilmės valstybe, o ir pats pareiškėjas ne vieną kartą keliavo su (duomenys neskelbtini) išduotu pasu, t. y. pripažino (duomenys neskelbtini) savo kilmės valstybe ir naudojosi šios valstybės piliečiams suteikiamomis teisėmis. Atsakovas rėmėsi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 106 ir 107 punktais, pažymėdamas, kad asmenims, turintiems kelių šalių pilietybę ir galintiems pasinaudoti bent vienos iš jų apsauga, pabėgėlio statusas nėra suteikiamas. Bet kuriuo atveju savo šalies apsauga yra pirmesnė nei tarptautinė. Departamentui patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenis, nustatyta, kad pareiškėjas jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu kirto Lietuvos Respublikos išorės sieną, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (iki to laiko pareiškėjas Departamentui nebuvo nurodęs, kad turi ir (duomenys neskelbtini) pilietybę). 2016 m. rugsėjo 20 d. Departamente vykusios pareiškėjo apklausos metu pareiškėjo buvo paprašyta paaiškinti, ar jam kyla kokia nors grėsmė (duomenys neskelbtini). Atsakydamas į šį klausimą, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jam nekyla jokia grėsmė, o vykti į šią valstybę jis nenori dėl ekonominių, socialinių priežasčių (neturi ten giminaičių, darbo).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo O. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2015 m. lapkričio 19 d. Departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-93, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, apskundė jį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą bei įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje išnagrinėti iš naujo. Departamentas apskundė šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, o LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi iš dalies tenkino Departamento apeliacinį skundą ir pakeitė pirmosios instancijos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą, jo rezoliucinėje dalyje nurodant: „panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K.“ dalį dėl nesuteikimo pareiškėjui O. K. (O. K.) papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo O. K. (O. K.) prašymą dalyje dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje iš naujo.“. Departamentas 2016 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)15PR-47 „Dėl prašymo suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėjimo iš esmės“ ir, atsižvelgdamas į LVAT sprendimą, nagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo ta apimtimi, kurią nurodė teismas savo sprendime, t. y. tik prašymo dalį dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo (Departamento byla, III t., b. l. 1). Nagrinėjant pareiškėjo prašymo dalį dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, buvo atliktos dvi papildomos pareiškėjo apklausos (Departamento byla, III t., b. l. 75–86, 177–181). Apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad į (duomenys neskelbtini) nenori grįžti, kadangi, jo manymu, (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu yra neteisėtai iškeliamos/ sustabdomos/ nutraukiamos baudžiamosios bylos ir dėl to jam gresia pavojus būti sulaikytam bei įkalintam. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis bijo, jog jį gali ne tik suimti, bet ir nužudyti, siekiant pasipelnyti. Departamentas, vadovaudamasis Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. lapkričio 7 d. išvada Nr. (15/6-13)13PR-104RN (Departamento byla, III t., b. l. 253–276), 2016 m. lapkričio 7 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13)-12PR-104, kuriuo nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K. prieglobsčio (papildomos apsaugos), nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyse patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Dėl to prieglobsčio prašytojas neatitiko Įstatymo 87 straipsnyje nustatytų kriterijų (Departamento byla, III t., b. l. 250–252).

Taigi, byloje ginčas kilęs dėl Departamento Sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta suteikti prieglobstį (papildomą apsaugą) pareiškėjui, teisėtumo bei pagrįstumo.

Pagal UTPĮ 87 straipsnio 1 dalį, papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Direktyvos 2 straipsnio (e) punkte nurodyta, kad papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Pareiškėjas tvirtino, kad egzistuoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai suteikti jam papildomą apsaugą, nes (duomenys neskelbtini) pareigūnai tęsia jo baudžiamąjį persekiojimą, tikėtis, kad jo byla (duomenys neskelbtini) bus nagrinėjama objektyviai, negali.

Teismas daro išvadą, kad Departamentas, atlikęs tyrimą bei įvertinęs bylos faktinę medžiagą, pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Taip pat Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kilmės šalyse ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

Visų pirma, pažymėtina, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas, taip pat, atsižvelgiant į pareiškėjui galimai gręsiančią bausmę už neteisėtų daiktų gabenimą per valstybės sieną, galima daryti išvadą, jog pareiškėjui negresia nei mirties bausmė, nei egzekucija, taigi, Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nurodytos aplinkybės nenustatytos. Tuo tarpu dėl pareiškėjo baimės būti kankinamu, ar kad su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, teismas pažymi, kad tokie pareiškėjo nuogąstavimai turi būti pagrįsti, o ne paremti samprotavimais ir prielaidomis. Pažymėtina, kad iš atsakovo surinktų duomenų apie pareiškėjui iškeltą baudžiamąją bylą matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu baudžiamoji byla iškelta dėl (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kurioje nurodyta, kad už minėtą nusikaltimą gali būti laisvės atėmimas nuo penkerių iki dešimties metų su turto konfiskacija arba be jos.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalis verslo, dėl kurio, pasak pareiškėjo, jis buvo reketuojamas, perkeltas (perkeliamas) į Lietuvą ir kitas šalis, kad likęs pareiškėjo verslas nepriklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjas iš esmės neturėtų bijoti grįžti į savo kilmės valstybę dėl galimo reketo. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis tyrimas, tačiau, teismo vertinimu, nėra jokių duomenų apie sufabrikuotą baudžiamąją bylą prieš pareiškėją, negalima teigti, jog pareiškėjas tikrai bus nuteistas, jei nurodytų nusikalstamų veikų iš tiesų nepadarė. Šiuos teismo argumentus sustiprina ir tai, kad pareiškėjo atžvilgiu vienoje baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas, todėl negalima tvirtinti, kad teisėsaugos institucijos yra besąlygiškai korumpuotos ar nepagrįstai persekioja pareiškėją.

Pareiškėjas tvirtino, kad nėra galimybių įrodyti savo nekaltumo, nes jis nepasitiki valstybės institucijomis, o pradėtas ikiteisminis tyrimas vilkinamas. Pasisakant dėl šių argumentų pažymėtina, kad būtent pareiškėjas neatvyksta į ikiteisminio tyrimo instituciją tam, kad būtų apklaustas. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas atsisakė bendradarbiauti ir su Lietuvos Respublikos generaline prokuratūra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas savo baimę, jog jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo atžvilgiu galima egzekucija, motyvuoja bendro pobūdžio teiginiais, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o tai suteikia „(duomenys neskelbtini) režimui“ galimybę reikalauti pareiškėjo ekstradicijos ir tęsti savo neteisėtus veiksmus, t. y. ši baimė yra paremta išimtinai pareiškėjo subjektyvia nuomone.

Papildoma apsauga – tai individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prieglobsčio prašytojo baimė – subjektyvus faktorius – turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, bet objektyviais faktoriais, t. y. konkrečiomis su prieglobsčio prašytoju tiesiogiai susijusiomis aplinkybėmis. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Kaip jau buvo minėta, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta nei tarptautinis, nei vidaus ginkluotas konfliktas. Nagrinėjamu atveju svarbu yra ir tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis dvigubą pilietybę – jis yra ir (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjo teigimu, nors jis ir turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, tačiau toje šalyje neturi nei verslo, nei namų, todėl nelaiko šios valstybės savo kilmės valstybe. Dar daugiau, pareiškėjo įsitikinimu, (duomenys neskelbtini) jį išduos (duomenys neskelbtini), nes minėtas šalis sieja broliški santykiai. Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, kad kilmės valstybė – tai valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis. Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte yra nustatyta, kad jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, sąvoka „šalis, kurios pilietis yra“ reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba. Taigi, pareiškėjo argumentai, jog (duomenys neskelbtini) nėra jo kilmės valstybė, atmestini. Sutiktina su atsakovo įvertinimu, kad pats pareiškėjas pripažino (duomenys neskelbtini) savo kilmės valstybe ir naudojosi šios valstybės piliečiams suteikiamomis teisėmis (keliavo su (duomenys neskelbtini) pasu).

Teismas, įvertinęs surinktą atsakovo medžiagą, daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių, kad jis negali pasinaudoti (duomenys neskelbtini) apsauga, jeigu (duomenys neskelbtini), jam iškiltų pavojus patirti veiksmus, dėl kurių asmeniui yra suteikiama tarptautinė apsauga.

Taigi, šiuo atveju nenustatyta nei viena Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies sąlyga, suteikianti teisę užsieniečiui gauti papildomą apsaugą, todėl atsakovo sprendimas pareiškėjui tokios apsaugos nesuteikti laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas O. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, atlikęs tyrimą bei įvertinęs bylos faktinę medžiagą, pagrįstai nustatė, jog nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Tokia teismo išvada prieštarauja jau nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios yra patvirtintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4963-815/2016 bei LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016. Šiuose prejudicinę reikšmę turinčiuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjui grasina (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas, kad šio aukšto rango valdžios atstovo iniciatyva gali būti susidorota su pareiškėju (duomenys neskelbtini), kad tai vyksta dėl siekio užvaldyti pareiškėjo turtą, jog Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija patvirtino aplinkybes, kad galimai pareiškėjo turtą siekia užvaldyti (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnai, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija pritartų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui galimybei. Teismai, įvertinę byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadas, kad atsakovas, neįsigilinęs į visas faktines aplinkybes, nenustatęs, ar (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas grasino pareiškėjui, priėmė skubotą, neišsamų, nepagrįstą visapusišku, pilnutiniu, objektyviu faktinių aplinkybių ištyrimu administracinį aktą.

2) Apelianto teigimu, priešingai negu skundžiamame sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, atsakovas jokių naujų aplinkybių dėl įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių nenustatinėjo ir pakartotinai priėmė nepagrįstą sprendimą, kuriame nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui kilmės šalyse ((duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) negresia pavojus, kuris būtų susijęs su UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais. Apeliantas dar kartą pažymi, kad baudžiamosios bylos jo atžvilgiu buvo iškeltos būtent po to, kai pareiškėjas nustojo mokėti duoklę (duomenys neskelbtini) režimo atstovams ((duomenys neskelbtini) prezidento padėjėjui). 2013 m. spalio mėnesį (duomenys neskelbtini) generalinis konsulas Lietuvoje, kuris asmeniškai pažįsta pareiškėją, pasiūlė pastarajam išspręsti „visas problemas“ susitariant su (duomenys neskelbtini) prezidento padėjėju. Generalinis konsulas 2013 m. spalio 17 d. organizavo susitikimą, kurio metu pareiškėjas sutiko finansuoti minėto patarėjo projektus, kuriuos pastarasis nurodydavo pareiškėjui (šio susitikimo audio įrašas su faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu yra byloje). Iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas apmokėdavo visas sąskaitas, kurias nurodydavo patarėjas. 2014 m. rugpjūčio mėnesį patarėjas pareikalavo, kad pareiškėjas jam išduotų įgaliojimą tvarkyti visas pareiškėjo įmones, esančias (duomenys neskelbtini), už ką jis sakė, kad visos pareiškėjo atžvilgiu pradėtos baudžiamosios bylos bus nutrauktos. Pareiškėjas nesutiko su šiuo pasiūlymu ir po 2 mėnesių jo atžvilgiu buvo pradėtos dvi baudžiamosios bylos. Tuo pačiu metu buvo sprendžiamas pareiškėjo arešto klausimas. Taigi, šios aplinkybės įrodo, kad su pareiškėju (duomenys neskelbtini) režimas nori susidoroti už nepaklusnumą, nes pastarasis nustojo finansuoti jį. Tai atsispindi 2013 m. spalio 17 d. susitikimo su (duomenys neskelbtini) prezidento padėjėju įraše.

3) Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad jis nepateikė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių, kad negali pasinaudoti (duomenys neskelbtini) apsauga, jeigu (duomenys neskelbtini), jam iškiltų pavojus patirti veiksmus, dėl kurių asmeniui yra suteikiama tarptautinė apsauga. Visų pirma, tokie veiksmai, dėl kurių pareiškėjui turi būti suteikta tarptautinė apsauga, prieš pareiškėją buvo pradėti vykdyti (duomenys neskelbtini) po 2014 m. rugsėjo mėnesio, kuomet pareiškėjas atsisakė remti (duomenys neskelbtini) režimą. Antra, pareiškėjas niekada negyveno (duomenys neskelbtini), gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) jis tik mokėsi iki 1991 m., ir tik todėl kad buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, 2012 m. jam buvo atstatyta (duomenys neskelbtini) pilietybė. Apie tai, kad jis turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, jis 2012 m. informavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2006 m. gyvena Lietuvoje, čia dirba, sumoka Lietuvos valstybei mokesčius. Nuo 2006 m. gruodžio 27 d. jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, 2012 m. gegužės 7 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2017 m. gegužės 7 d. Šiuo metu pareiškėjas yra pateikęs prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, (duomenys neskelbtini) jis niekada negyveno, neturi ten nei verslo, nei gyvenamosios vietos. Visuotinai žinoma, kad tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra draugiški santykiai, todėl pareiškėjui nuvykus į (duomenys neskelbtini) ir pasiprašius ten politinės apsaugos, jis bus išduotas (duomenys neskelbtini). Esant šioms aplinkybėms, de facto (duomenys neskelbtini) nėra pareiškėjo kilmės šalis, todėl šioje situacijoje negalima taikyti Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ 106 ir 107 punktų. Šis dokumentas, pareiškėjo teigimu, yra rekomendacija, o ne imperatyvi teisės norma.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Migracijos departamentas pažymi, kad 2016 m. lapkričio 7 d. išvadoje Nr. (15/6-13) 13PR-104RN detaliai išnagrinėjo pareiškėjo pateiktus prašymo dėl prieglobsčio suteikimo motyvus bei nurodė, kokie pareiškėjo teiginiai yra atmestini ir kodėl pareiškėjo baimė laikytina nepagrįsta. Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos (toliau – ir JTVPK) Šiaurės Europos Regioninės atstovybės 2016 m. vasario 16 d. pateiktame paaiškinime dėl santykio tarp prieglobsčio bei ekstradicijos procedūrų nurodoma, kad šios dvi procedūros, prieglobstis ir ekstradicija, yra atskiros bei reguliuojamos skirtingais teisiniais kriterijais, kurie reikalauja atitinkamų teisinių žinių kiekvienoje srityje, todėl procedūros turi būti atliekamos atskirai. Visgi informacija, susijusi su ekstradicijos prašymu, gali turėti įtakos sprendimui dėl prieglobsčio prašymo. Sprendimą dėl prieglobsčio prašymo turi priimti kompetentingos prieglobsčio klausimus sprendžiančios institucijos, atlikdamos sąžiningą ir veiksmingą prieglobsčio procedūrą, kuri užtikrina kruopštų ir visapusišką prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atitinkantį tarptautinius standartus bei ES prieglobsčio teisyną. Remiantis minėtu JTVPK paaiškinimu, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pagal kompetenciją turi įvertinti ir nustatyti, ar minėta byla asmeniui yra iškelta laikantis procesinių reikalavimų, ar šios bylos iškėlimui egzistuoja teisinis pagrindas bei ar asmens grąžinimas gali sukelti asmeniui nepataisomą žalą, o prieglobsčio institucijos vertina prieglobsčio prašymą pagal savo kompetenciją, t. y. ar asmens situacija atitinka pabėgėlio statuso/ papildomos apsaugos kriterijus. Taigi Migracijos departamentas nėra institucija, kuri vertina, ar baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas teisėtai ar neteisėtai, kadangi tyrimą dėl baudžiamojo proceso teisėtumo pagal kompetenciją atlieka Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Be to, Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo dalį dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, įvertino ne tik pareiškėjo pateiktus duomenis ir dokumentus, bet ir parengė pažymą apie verslininkų padėtį (duomenys neskelbtini), kurioje buvo nurodyta, kad keli verslininkai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti, įkalinti, tačiau Migracijos departamentas nerado informacijos apie tai, kad asmenys, kuriems pradėtas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas, būtų nužudyti. Iš paties pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktų dokumentų matyti, kad jo judėjimui nebuvo taikoma jokių apribojimų, dėl jo nebuvo priimtas joks sprendimas, kuriuo pareiškėjui būtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, duomenų apie tai, kad pareiškėjas gali būti sulaikytas (duomenys neskelbtini) Respublikoje, nebuvo gauta ir iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros. Tačiau, jeigu visgi pareiškėjas ir būtų sulaikytas (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento turimais duomenimis kalinimo sąlygos (duomenys neskelbtini) nėra tokios, kurios pažeistų pagrindines žmogaus teises. 2013 m. Jungtinių Tautų Komiteto prieš kankinimus pateiktose baigiamosiose išvadose apie (duomenys neskelbtini) yra skelbiama, kad patikrinus (duomenys neskelbtini) pataisos sistemos įstaigas ir institucijas nebuvo rasta jokių pažeidimų (t. y. išvadose nėra užsimenama, kad sulaikyti ir/ar bausmę atliekantys asmenys patirtų kankinimus ar kitokį nežmonišką elgesį).

Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, kad ginčijamas sprendimas turėtų būti panaikintas todėl, kad Migracijos departamentas nenagrinėjo pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų aplinkybių, susijusių su (duomenys neskelbtini) prezidento padėjėju. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartyje nebuvo įpareigojęs Migracijos departamento įvertinti konkrečiai aukščiau minėtas aplinkybes, bet nurodė Departamentui priimti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamus turinio reikalavimus atitinkantį sprendimą ir pateikti argumentus, dėl kokių priežasčių prieglobsčio prašytojui, kuris teigia, kad kilmės šalyje, siekiant neteisėtai užvaldyti jo turtą, buvo pradėtas neteisėtas baudžiamasis persekiojimas dėl kaltinimų padarius nusikaltimus, už kuriuos numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, negalėtų būti suteikta papildoma apsauga, t. y. kodėl pareiškėjo įvardytos veikos negalėtų būti vertinamos kaip nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko, t. y. prieglobsčio paskirtis yra būtent apsaugoti nuo to, kas gresia, o ne „kompensuoti“ už tai, ko jau negalima pakeisti. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktų duomenų visumą, nustatė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia baudžiamasis persekiojimas (šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas), todėl būtent šios, su baudžiamuoju persekiojimu susijusios aplinkybės, buvo nagrinėjamos Išvadoje ir sprendime atsisakyti suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Šiuo atveju pareiškėjas savo baimę, kad bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kad jo atžvilgiu galima egzekucija, motyvuoja bendro pobūdžio teiginiais, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, o tai suteikia „(duomenys neskelbtini) režimui“ galimybę reikalauti pareiškėjo ekstradicijos ir tęsti savo neteisėtus veiksmus, t. y. ši baimė yra paremta išimtinai pareiškėjo subjektyvia nuomone, todėl negali būti laikoma pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjas patirs veiksmus, kurie yra nurodyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, t. y. bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) joks tarptautinis ar vidaus ginkluota konfliktas, t. y. pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto papildomos apsaugos suteikimo pagrindo.

Pareiškėjas skunde nesutinka su ginčijamo sprendimo išvadomis, kad papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje pareiškėjui negali būti suteikta ir dėl to, kad jis neįrodė, jog, esant būtinybei, jis negalėtų pasinaudoti (duomenys neskelbtini) kaip kilmės valstybės apsauga. Pareiškėjas taip pat nesutinka, kad (duomenys neskelbtini) yra jo kilmės valstybė bei teigia, kad jis niekada (duomenys neskelbtini) negyveno, neturi ten nei verslo, nei gyvenamosios vietos, be to, jam nuvykus į (duomenys neskelbtini), jis būtų išduotas (duomenys neskelbtini), kadangi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sieja draugiški santykiai. Su šiais skundo teiginiais atsakovas nesutinka. Pirma, Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, kad kilmės valstybė – tai valstybė, kurios pilietybę turi užsienietis. 1951 m. Ženevos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte yra nurodyta, kad jei asmuo turi kelių šalių pilietybę, sąvoka „šalis, kurios pilietis yra“ reiškia bet kurią šalį, kurios pilietis jis yra, ir nelaikoma, kad ta šalis jo negins, jei be svarbios priežasties, susijusios su visiškai pagrįsta baime, jis nepasinaudoja vienos iš šalių, kurios pilietis jis yra, gynyba. Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje Nr. 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ (nauja redakcija) 2 straipsnio n dalyje yra nurodyta, kad kilmės šalis yra pilietybės šalis ar šalys. Taigi, šios teisės aktų nuostatos patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) taip pat yra laikoma pareiškėjo kilmės valstybe, o ir pats pareiškėjas ne vieną kartą keliavo su (duomenys neskelbtini) išduotu pasu, t. y. pripažino (duomenys neskelbtini) savo kilmės valstybe ir naudojosi šios valstybės piliečiams suteikiamomis teisėmis. Remiantis aukščiau išdėstytomis teisės aktų nuostatomis, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad (duomenys neskelbtini) yra pareiškėjo kilmės valstybė, o apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjo nesutikimo motyvai (pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) niekada negyveno ir neturi ten verslo) nesudaro pagrindo teigti priešingai.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentui patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu kirto Lietuvos Respublikos išorės sieną, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (iki to laiko pareiškėjas Migracijos departamentui nebuvo nurodęs, kad turi ir (duomenys neskelbtini) pilietybę, nors tokią pareigą turėjo – pirminės apklausos lape, kuris yra pildomas asmeniui pateikus prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjas, atsakydamas į klausimą apie turimas pilietybes, nurodė, kad yra tik (duomenys neskelbtini) pilietis). 2016 m. rugsėjo 20 d. Migracijos departamente vykusios pareiškėjo apklausos metu pareiškėjo buvo paprašyta paaiškinti, ar jam kyla kokia nors grėsmė (duomenys neskelbtini). Atsakydamas į šį klausimą, pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jam nekyla jokia grėsmė (2016 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjo apklausos stenograma, asmens bylos 3 tomo 180 lapas), o vykti į šią valstybę jis nenori dėl ekonominių, socialinių priežasčių (neturi ten giminaičių, darbo) – šias priežastis iš esmės atkartoja ir apeliaciniame skunde.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-104 „Dėl prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“, teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu atsakovas nusprendė nesuteikti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiui O. K. prieglobsčio (papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jo baimė kilmės šalyse patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta, t. y. atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų (Departamento byla, III t., b. l. 250–252).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, todėl priimtą sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Prieš pasisakydama dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl prašomos papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ), kuris įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamas apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas, 87 straipsnis. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 (pabėgėlio statusas) ir 87 (papildoma apsauga) straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą adm. byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje N.A prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir minėtos Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Atitinkama praktika formuojama ir LVAT nagrinėjamose tokio pobūdžio bylose. Pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 teismas konstatavo, kad tai, jog šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pritarė Migracijos departamento išvadai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, kuriems esant suteikiama papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad byloje nėra pagrįstų duomenų, jog pareiškėjas į kilmės valstybę negalėtų grįžti (taip pat ir vykti į (duomenys neskelbtini), kurios pilietis pareiškėjas yra) dėl Įstatymo 87 straipsniuose nurodytų aplinkybių, todėl skundžiamą Migracijos departamento sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamo administracinio ginčo ribas ir remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis (ABTĮ 56 str.) UTPĮ kontekste, pakankamai išsamiai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytus motyvus, todėl spręstina, kad tinkamai patikrino Migracijos departamento sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė įrodymus, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados, nurodė argumentus, dėl kurių atmetė pareiškėjo teiginius ir motyvus. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš naujo argumentų dėl jų nekartoja, o pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų pareiškėjo nesutikimo su atsakovo ir teismo sprendimais motyvų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo prašymas suteikti jam papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje iš esmės buvo siejamas su baime grįžti į kilmės valstybę dėl prieš jį naudojamo psichologinio spaudimo mokėti duokles aukštiems (duomenys neskelbtini) pareigūnams bei jo atžvilgiu, pareiškėjo teigimu, neteisėtai vykdomo baudžiamojo persekiojimo. Iš esmės analogiškas aplinkybės pareiškėjas dėsto ir apeliaciniame skunde.

Šiuo aspektu kolegija pažymi, jog Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos išleisto vadovo „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo“ (toliau – ir Vadovas) 56 punkte nurodyta, jog reikia skirti persekiojimą ir bausmę už teisės pažeidimą. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi. Pabėgėlis yra tikra ar potenciali neteisybės auka, o ne bėglys, vengiąs teisingumo. Vadovo 57 punkte nurodyta, kad skirtumas tarp persekiojimo dėl teisės pažeidimo ir persekiojimo, kuriam egzistuojant yra suteikiamas pabėgėlio statusas, gali būti neaiškus. Vienas iš kriterijų, padedančių nustatyti šį skirtumą yra bausmės kilmės valstybėje griežtumas, kuris tam tikrais atvejais prilygintinas persekiojimui, kuris yra pagrindas gauti prieglobstį.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini) Tardymo komiteto Vyriausiosios tardymo valdybos vyriausiojo tardytojo ypač svarbiose bylose nutarimu pareiškėjas pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje, kurioje jam inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 16 straipsnio 4 dalyje ir 231 straipsnio 2 dalyje (atitinkamai bendrininkavimas darant nusikaltimą ir vengimas mokėti muito mokesčius). Bylos duomenimis, ši baudžiamoji byla buvo nutraukta įsigaliojus įstatymui, kuris panaikino veikos baudžiamumą. Vadinasi, kaip teisingai atsiliepime į pareiškėjo skundą pažymėjo atsakovas, šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) teisinė sistema yra neveiksminga.

(duomenys neskelbtini) Tardymo komiteto Vyriausiosios tardymo valdybos vyriausiojo tardytojo ypač svarbiose bylose 2014 m. lapkričio 4 d. nutarimu pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla ir pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 3 dalį (kontrabanda). Pagal (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 3 dalį, už šioje dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti baudžiama laisvės atėmimu nuo penkerių iki dešimties metų su turto konfiskacija arba be jos. Pažymėtina, kad ši veika iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnyje (kontrabanda) numatytą atsakomybę už nusikaltimą, priskiriamą prie sunkių ir už kurį numatyta laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kad (duomenys neskelbtini) skiriama bausmė nėra neproporcinga ar peržengia protingumo bei žmogiškumo ribas. Šios aplinkybės neleidžia spręsti, kad pareiškėjui gresianti bausmė yra tiek per griežta, kad galėtų būti prilyginta persekiojimui, kuris būtų pagrindas jam suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tad pareiškėjas negali būti laikomas asmeniu, kuris bijodamas bausmės už nusikalstamą veiką išgyvena visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu (Vadovo 58 punktas).

Be to, nagrinėjamu atveju duomenų, kad pareiškėjui iškelta baudžiamoji byla yra politinio pobūdžio, nėra pateikta. Pareiškėjas nesieja savęs su jokia religija, religiniu judėjimu, politine partija ar dalyvavimu politinėje veikloje. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai apie (duomenys neskelbtini) iš jo reikalautas mokėti duokles, kyšius aukštiems pareigūnams, jei tokie veiksmai iš tiesų buvo atlikti, galėtų būti vertinami kaip galimai nusikalstama veikla, tačiau ne persekiojimu prieglobsčio teisės prasme (taip pat, pažymėtina, kad tokį vertinimą atlieka ne Migracijos departamentas).

Įvertinus prieglobsčio prašytojo byloje surinktų įrodymų visumą, kuriuos išsamiai išanalizavo ir įvertino Migracijos departamentas priimdamas sprendimą, negalima konstatuoti, kad baudžiamasis persekiojimas pareiškėjo atžvilgiu yra diskriminacinio pobūdžio (dėl to, kad pareiškėjas yra stambus verslininkas). Atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, duodančios pagrindą manyti, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jis patirs Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus. Byloje esančioje informacijoje apie situaciją kilmės valstybėje (2015 m. lapkričio 9 d. pažyma apie verslininkų padėtį (duomenys neskelbtini) ir O. K. Nr. BLR-15/6-6-27) teigiama, kad stambūs (duomenys neskelbtini) verslininkai, susidūrę su teisingumu tėvynėje, paprastai renkasi arba išvykimą iš šalies, arba sandėrį su tyrėjais bei padaryto nuostolio valstybei atlyginimą. Todėl kalėjimuose jie paprastai neužsibūna. Apie tai byloja visos pastarųjų metų rezonansinės bylos, iškeltos matomų komersantų atžvilgiu. 2013 m. lapkričio 19-20 d. (duomenys neskelbtini) žiniasklaida išplatino pranešimą apie baudžiamosios bylos iškėlimą klinikos ,,Naujas regėjimas“ atstovams. Baudžiamąją bylą iškėlė Generalinė prokuratūra pagal medžiagą, surinktą (duomenys neskelbtini) miesto vykdomojo komiteto Vyriausiosios vidaus reikalų valdybos sunkių ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos. BELTA rašė ,, (duomenys neskelbtini) tardymo komitetas tiria baudžiamąją bylą, iškeltą užsienio kompanijos ,,Klinika ,,Naujas regėjimas“. <...> Nustatyta, šios įmonės direktorius (O. K.), vyriausiasis buhalteris ir kiti darbuotojai per keletą pastarųjų metų įveždami į (duomenys neskelbtini) teritoriją medicinos prekes ir medicinos paskirties prekes komerciniais tikslais vengė muitų mokėjimo stambiu mastu. ,,Įtariamųjų veiksmai klasifikuojami kaip vengimas mokėti muitus stambiu mastu, įvykdytas grupės iš anksto susitarusių asmenų“, - aiškino Tardymo komitete. Šiuo metu tardytojai nustatinėja visas neteisėtos veiklos aplinkybes. Paimama medicinos įranga, siejama su byla, siekiant nustatyti jos kilmę ir atitikimą (duomenys neskelbtini) teisės aktams“.

Ši informacija nėra susijusi su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais veiksmais pareiškėjo atžvilgiu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui nepateikus argumentų, pagrindžiančių tokią situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui, pagrįstai konstatuota, kad papildoma apsauga pareiškėjui negali būti suteikta.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog nėra pagrindo manyti, kad grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjas bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis tokiu būdu bus baudžiamas, kad jam asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, paneigė prejudicinę galią turinčiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4963-815/2016 bei LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016 konstatuotas aplinkybes, jog pareiškėjui grasina (duomenys neskelbtini) prezidento patarėjas, kad šio aukšto rango valdžios atstovo iniciatyva gali būti susidorota su pareiškėju (duomenys neskelbtini), kad tai vyksta dėl siekio užvaldyti pareiškėjo turtą, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija patvirtino aplinkybes, kad galimai pareiškėjo turtą siekia užvaldyti (duomenys neskelbtini) valdžios pareigūnai. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija šiam apelianto teiginiui nepritaria, kadangi, kaip matyti iš pareiškėjo nurodytų teismų sprendimų turinio, Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-4963-815/2016 ir LVAT byloje Nr. A-3183-624/2016 ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93, kuriuo atsakovas nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016 nepritarė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendime padarytai išvadai, kad atsakovas viršijo savo įgaliojimus, t. y., nagrinėdamas pareiškėjo prašymą ir 2015 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. (15/6-9) 12PR-93 pasisakydamas dėl galimybės suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą, veikė ultra vires, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė. Kiek tai susiję su Migracijos departamento 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. (15/6-9) 12PR-93 dalimi, kuria nuspręsta nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies prasme, apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016 konstatavo tik tai, jog ši atsakovo sprendimo dalis neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes, priimant šią sprendimo dalį, atsakovas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino minėtų aplinkybių. Vadinasi, atsakovas, iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, turėjo atsižvelgti į aplinkybes, kurias akcentavo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4963-815/2016 bei LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3183-624/2016, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsakovas nebuvo įpareigotas šių aplinkybių vertinti kaip aplinkybių, pagrindžiančių papildomos apsaugos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies prasme suteikimo pareiškėjui būtinumą. Atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas paneigė prejudicinę galią turinčiuose Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendime byloje Nr. I-4963-815/2016 bei LVAT 2016 m. gegužės 23 d. nutartyje byloje Nr. A-3183-624/2016 konstatuotas aplinkybes, atmetamas kaip nepagrįstas.

Šiame kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakydama į apelianto teiginį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo tai, jog jam negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių šį teiginį pagrindžiančių argumentų ar įrodymų. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Bylos nagrinėjimo metu jokios viešai paskelbtos informacijos apie tai, kad (duomenys neskelbtini) vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas nebuvo rasta, tokių duomenų nepateikė ir atsakovas, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui negresia pavojus, kuris būtų susijęs su Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytais veiksmais.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nepateikė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių, kad jis negali pasinaudoti (duomenys neskelbtini) apsauga, jeigu (duomenys neskelbtini) jam iškiltų pavojus patirti veiksmus, dėl kurių asmeniui yra suteikiama tarptautinė apsauga. Pažymėtina, kad šio savo teiginio pareiškėjas niekaip neargumentavo. Apelianto teiginiai, kad jis niekada negyveno (duomenys neskelbtini), gimė (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) tik mokėsi iki 1991 m. (ir jam tik todėl, kad buvo (duomenys neskelbtini) pilietis, 2012 metais buvo atsatyta (duomenys neskelbtini) polietybė), kad (duomenys neskelbtini) jis neturi nei verslo, nei gyvenamosios vietos jau buvo teisingai ir objektyviai įvertinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendime. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad šie apelianto argumentai niekaip nepagrindžia to, kad (duomenys neskelbtini), kurios piliečiu O. K. yra, nesuteiktų jam tinkamos apsaugos, jei tokia būtų reikalinga. Juolab kad, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas net nebandė tokia apsauga pasinaudoti. Šiuo atveju nėra svarbu, ar pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) ir ar šios valstybės teritorijoje turi gyvenamąją vietą, ar ne; svarbiausia aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas visgi yra šios valstybės pilietis, šią pilietybę pripažino ir naudojosi jos suteikiamomis teisėmis (pareiškėjas keliavo naudodamasis (duomenys neskelbtini) pasu).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo ar kitais argumentais teisinio pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo O. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.