Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Laimos Gerasičkinienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „1-asis vertimų biuras“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „1-asis vertimų biuras“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2010 m. kovo 1 d. patalpų priėmimo- perdavimo aktas yra galiojantis (nėra nei ginčijamas, nei nuginčytas), pasirašytas abiejų šalių, todėl teismas byloje turėjo šiuo aktu vadovautis nustatant faktišką nuomos sutarties pasibaigimo terminą.

2. Atsakovas nepateikė įrodymų, jog tinkamai (t.y. raštu) informavo ieškovą dėl patalpų grąžinimo bei priėmimo-perdavimo akto pasirašymo datos ir laiko. Ieškovas buvo nuvykęs į nuomojamas patalpas 2009 m. liepos 23-25 dienomis, tačiau jos buvo užrakintos, o į telefono skambučius atsakovas neatsiliepė. Teismas sprendimą grindė iš esmės vieninteliu įrodymu- atsakovo pateiktu 2009 m. liepos 22 d. raštišku pranešimu ieškovui dėl numatomų patalpų grąžinimo ir priėmimo-perdavimo akto pasirašymo datos ir laiko. Ieškovo nuomone šis įrodymas yra suklastotas, t.y. surašytas atgaline data, nes atsakovas šį pranešimą pateikė teismui tik teismo posėdžio metu, o ne anksčiau- su prieštaravimais dėl preliminaraus teismo sprendimo (CPK 430 str. 1, 5 d.). Ankstesniame šalių susirašinėjime toks pranešimas taip pat nebuvo paminėtas. Ieškovas prašė teismo skirti šio pranešimo ekspertizę, tačiau teismas į šį ieškovo prašymą neatsižvelgė, o priešingai - rėmėsi minėtu pranešimu. Taigi, teismo sprendimo priėmimas remiantis abejotinu, prieštaraujančiu kitiems rašytiniams įrodymams, vieninteliu, kuris galėjo turėti esminę reikšmę, atsakovo pateiktu rašytiniu tekstu, nepatikrinus jo tikrumo ir patikimumo, pažeidžia įrodymų vertinimo (CPK 57-92 str.) ir įrodinėjimo (CPK 12 str., 178 str.) taisykles, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

3. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 2293 Lt komunalinių paslaugų mokesčius. Atsakovas (nuomininkas), priimdamas patalpas 2008 m. lapkričio 24 d. pasirašė jam išnuomotų patalpų priėmimo-perdavimo aktą, kuriame nurodyta jog ieškovas yra sumokėjęs komunalinius mokesčius iki nurodytos datos. Atsakovas dėl to jokių pretenzijų nepareiškė. Taigi, laikytina, jog iki nuomos sutarties sudarymo datos visi komunaliniai mokesčiai buvo apmokėti. Todėl po 2008 m. lapkričio 24 d. komunalinių paslaugų tiekėjų pateikta sąskaita yra paskaičiuota už laikotarpį nuo patalpų nuomos pradžios iki sąskaitoje nurodytos datos (minėti argumentai yra susiję su 2009 m. kovo 30 d. 907,04 Lt mokėjimu už komunalines paslaugas). Nepagrįstas teismo argumentas, kad „ieškovo pateiktas kvitas, kuriuo jis apmokėjo 1027,89 Lt Klaipėdos energijai, nepatvirtina fakto, jog skola yra susidariusi už atsakovui išnuomotas patalpas“. Kartu su minėtu kvitu, kur nurodyti apmokėtos sąskaitos –faktūros serija ir numeris, teismui buvo pateikta ir pati sąskaita- faktūra su tuo pačiu numeriu, kur nurodytas išnuomotų patalpų adresas.

Dėl išvardintų priežasčių skundžiamo sprendimo dalis, kuria buvo iš atsakovo priteista 2000 Lt nuomos mokesčio ir kt. turi būti panaikinta.

Atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Todėl analizuotini apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai dėl skundžiamo teismo sprendimo.

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Nustatyta, kad ginčas kilęs dėl šalių Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2008.11.24 vykdymo: nuomos mokesčių ir mokesčių už komunalines paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 23 d. iki 2010 m. kovo 1 d., taip pat mokesčių už komunalines paslaugas už pirmuosius keturis nuomos mėnesius.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo.

Iš esmės ieškovo apeliacinis skundas yra susijęs su argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo sprendime.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta (2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Ieškovas teigia, kad sprendžiant ginčą turėjo būti vadovaujamasi 2010 m. kovo 1 d. patalpų priėmimo perdavimo aktu (b.l. 116). Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais ir konstatavo, kad nuomotojas (ieškovas) 2009 m. liepos 23 d. atsisakė priimti patalpas, dėl šios priežasties atsakovas neturi pareigos nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2010 m. kovo 1 d. mokėti nuomos mokesčių, nustatytų nuomos sutartimi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, nepažeidė procesinių teisės normų bei teisminės praktikos suformuluotų taisyklių ir, jais remdamasis, padarė tinkamas išvadas.

Ieškovas pripažįsta, kad 2009 m. balandžio 23 d. pranešimas (b.l. 17) dėl sutarties nutraukimo nuo 2009 m. liepos 23 d. jam įteiktas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis pripažino ir tai, kad prieš pat 2009 m. liepos 23 d. jis buvo atvykęs į nuomojamas patalpas ir, radęs jas užrakintas, suprato, kad atsakovas galimai jau išsikėlęs iš patalpų. Taigi, akivaizdu, kad jis kaip rūpestingas nuomotojas turėjo jau tuomet domėtis patalpų likimu. Tai, kad ieškovui buvo žinoma aplinkybė, jog atsakovas ginčo patalpomis nesinaudoja, patvirtina ir jo rašyti nuo 2009 m. gruodžio 9 d. pranešimai – jie adresuoti visai kitu adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 87-92).

Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 2008.11.24 9.9 punktu šalys susitarė, jog visi pranešimai ir kitas šalių susirašinėjimas pagal sutartį įteikiamas sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiant paštu arba faksu, jei sutartyje nenurodyta kitaip, laikoma, kad paštu išsiųstas dokumentas gautas trečią darbo dieną, einančią po tos dienos, kai gavėjui siunčiamas dokumentas įteiktas pašto paslaugas teikiančiai įmonei, o sutarties 9.10 punktu šalys susitarė, jog pasikeitus adresams, telefonų ir faksų numeriams, banko rekvizitams, sutarties šalys įsipareigoja apie tai nedelsdamos raštu informuoti viena kitą. Ieškovas teigia, jog atsakovas neįrodė, jog jam 2009 m. liepos mėn. buvo siunčiamas pranešimas dėl patalpų perdavimo, patalpų perdavimo priėmimo aktas. Tačiau tai, kad 2009 m. liepos 23 d. ieškovui jo nurodytu sutartyje adresu buvo siunčiama siunta, neabejotinai patvirtina byloje esantis vokas, kurio ieškovas neatsiėmė (b.l. 112). Taigi, net ir sutikus su ieškovo abejonėmis dėl siuntos turinio, bet kuriuo atveju akivaizdu, kad ieškovas neįvykdė savo pareigos informuoti atsakovą apie savo adreso siuntoms įteikti pasikeitimą. Pažymėtina, kad atsakovas vėliau bandė įteikti dokumentus ir per antstolį, tačiau ir antstoliui ieškovo nurodytu adresu įteikti dokumentų nepavyko (b.l.40). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ir 2009 m. liepos mėn. ieškovui buvo siunčiami būtent atsakovo nurodomi dokumentai, t.y. tokia išvada buvo padaryta ne vieno (ieškovo ginčijamo fakto dėl pranešimo dėl patalpų perdavimo, patalpų perdavimo priėmimo akto siuntimo) įrodymo pagrindu, o atsakovo veiksmų visumos kontekste. Tokiame kontekste ieškovo abejonės dėl vieno įrodymo, net ir su jomis sutikus, teisėjų kolegijos nuomone, nekeistų galutinių pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų, kad ieškovo reikalavimas dalyje dėl nuomos ir komunalinių mokesčių iki 2010 m. kovo 1 d. yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas ir dėl 907,04 Lt sumos, kurios ieškovas reikalavo kaip įsiskolinimo už komunalines paslaugas laikotarpiu už pirmuosius keturis nuomos mėnesius. Teismas pagrįstai nurodė, kad pateiktas kasos pajamų orderio kvitas neatspindi, jog šis įsiskolinimas yra susidaręs per šį laikotarpį. Be to, apskritai menkai tikėtina, kad nuomininkui nuo pat nuomos pradžios nemokant mokesčių nuomotojas per visą laiką nereikštų jam jokių pretenzijų. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1053-302/2010 matyti, kad šio klausimo ieškovas net nekėlė, nors apie jo dabar nurodomą įsiskolinimą jam buvo žinoma, kitoje jo anksčiau (2009 m.) inicijuotoje byloje (b.l. 154-157).

Todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo.

Atsakovas pagrįstai nurodo, kad priteisti nuomos mokestį už 2009 m. liepos mėnesį ieškovas neprašė, tuo tarpu teismas 2000 Lt nuomos mokestį priteisė būtent už 2009 m. liepos mėnesį. Taigi, teismas peržengė ieškinio reikalavimų ribas, nes sprendė mokesčių priteisimą už laikotarpį, dėl kurio ieškovas nekėlė reikalavimo, todėl tuo pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Dar daugiau, už 2009 m. liepos mėn. nuomos mokestis iš atsakovo jau buvo priteistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimu, virš minėta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi ši sprendimo dalis liko nepakeista.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pats ieškovas nurodė, kad su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka.

Todėl ieškovo reikalavimo tenkinimo dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (CPK 329 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti:

panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteistas 2000 Lt nuomos mokestis, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1060 Lt bylinėjimosi išlaidos, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo V. S. 60 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, 2 541 Lt už advokato pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „1-asis vertimų biuras“ bei 7,15 Lt išlaidų apeliacinės instancijos teisme, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.