Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Čekanausko ir Astos Urbonienės, sekretoriaujant Daivai Čižinauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui D. S. , atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Arūnui Pavydžiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 14-1L-20-01957-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus" (b.l. 5-8), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. kovo 31 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo padalinį, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešotis) ginklus – medžioklei (lygiavamzdžiai, graižtviniai ir kombinuoti šaunamieji ginklai) (b.l. 20) .

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (toliau GŠKĮ) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-127 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau - Taisyklės) pagrindu buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad D. S. 1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 272 str. 3 d. (plėšimas) septyniems metams laisvės atėmimo bausme su ½ turto konfiskavimu bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, pastaroji veika 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi perkvalifikuota iš BK 272 str. 3 d. į BK 180 str. 2 d. (plėšimas) ir paskirta bausmė – 5 metai ir 5 mėn. laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas nusikalto būdamas neblaivus. 2004 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 290 str. (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) (b.l. 21-22). Teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas veiką padarė būdamas neblaivus. Nustačius tokias aplinkybes, ginčijamu 2014 m. balandžio 16 d. Kauno apskrities VPK sprendimu Nr. 14-1L-20-01957-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus", vadovaujantis GŠKĮ (2010-11-18 redakcija Nr. XI-1146) 17 str. 1 d. 2 p. (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 str. 2 d. 1 p. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) prašomas leidimas išduotas nebuvo (b. 1. 23-24).

Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad esant išnykusiam teistumui, jam turėtų būti taikomos ne aptartos GŠKĮ nuostatos, griežtinančios atsakomybę, o ankstesnė šio Įstatymo redakcija.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Pagal GŠKĮ 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., B kategorijai priskiriami ir ginklai skirti medžioklei. Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi, pareiškėjo prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą skirtą medžioklei padavimo metu, toks ginklas buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-l692/2012). Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu - skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškinamas nurodytas teisės normas yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013; 2014 m. sausio 27 d. administracinėje byloje Nr. A662-337/2014). Analizuojant Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nustatančias Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, akcentuotina, jog jomis įtvirtintos konkrečios taisyklės, turėjusios užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Ai52-2063/2013).

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, taip pat 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-233/2013.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas pažymėjo (2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013) jog institucija gavusi prašymą dėl leidimo laikyti ginklus arba leidimo nešiotis ginklus išdavimo, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti - tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo (naujos redakcijos) 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi griežtesni reikalavimai. Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginklo ir leidimo neturi, prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. birželio 5d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija.

Kaip jau minėta aukščiau, nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja nauja, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymu Nr. XI-1146 patvirtinta, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija. Šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad B ir C kategorijos ginklų bei šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. To paties Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laivės atėmimo. Taigi, pagal šia nuostatą, nusikaltimas, dėl kurio padarymo asmuo buvo pripažintas kaltu, turi būti tyčinis, smurtinis ir gali baudžiamas ne mažesne kaip 3 metai maksimalia laisvės atėmimo bausme.

1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 272 str. 3 d. (plėšimas) septyniems metams laisvės atėmimo bausme su ½ turto konfiskavimu bausmę atliekant sustiprinto režimo kolonijoje, už tai, kad jis, būdamas neblaivus, veikdamas grupėje susitarusių asmenų įsibrovė į butą, panaudojo fizinį smurtą atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis, reikalavo nurodyti ir atiduoti turimus pinigus ir užvaldė svetimą turtą (b.l. 26-28). Pastaroji veika 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi perkvalifikuota iš BK 272 str. 3 d. į BK 180 str. 2 d. (plėšimas) ir paskirta bausmė – 5 metai ir 5 mėn. laisvės atėmimo.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog smurtinio nusikaltimo sąvoka nėra apibrėžta Įstatyme, ji taip pat nėra išaiškinta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Dėl šios sąvokos nesutariama ir teisės teorijoje. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai ar nusikaltimas laikytinas smurtiniu yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė. Kalbant apie fizinį smurtą, pažymėtina, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir kt. Pripažintina, kad smurtiniais nusikaltimais galėtų būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, kurių vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata.

Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei į pareiškėjo darant nusikalstamą veiką atliktus veiksmus, teisėjų kolegija vertina, jog nusikaltimas, kurio padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas 1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu ir 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi perkvalifikavus jo veiką iš BK 272 str. 3 d. į BK 180 str. 2 d. (plėšimas), pagrįstai pripažintas smurtiniu.

Pripažinus, kad aptariamas nusikaltimas yra tyčinis ir smurtinis vertintina už šio nusikaltimo padarymą numatyta sankcija. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 272 straipsnio 3 dalį pareiškėjas nuteistas 7 metams laisvės atėmimo, jo veiką perkvalifikavus į 180 str. 2 d. pareiškėjas nuteistas 5 metams ir 5 mėnesiams laisvės atėmimo. Kaip matyti iš pareiškėjui paskirtos laisvės atėmimo bausmės, net nevertinant didžiausios numatytos sankcijos už padarytą veiką, jam už padaryta veiką bausmė paskirta didesnė, nei 3 metai.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas 1998 m. gegužės 19 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 272 str. 3 d., vėliau šią veiką perkvalifikavus į BK 180 str. 2 d. todėl jis pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Ginčijamame sprendime paminėtas ir antras pareiškėjo teistumas, t.y. nurodyta, jog pareiškėjas 2004 m. spalio 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 290 str. (valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) konstatuota, kad pareiškėjas veiką padarė būdamas neblaivus. Šis teistumas vertintinas visos pareiškėją charakterizuojančios medžiagos kontekste siekiant nustatyti pareiškėjo reputaciją.

Pareiškėjas teigia, jog laikytinas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumai yra išnykę. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas" ir „turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams (prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. kovo 31 d.), jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Pareiškėjas pareiškė reikalavimą - kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 1-2 p. ta apimtimi kiek jie neterminuotai (t.y. visą likusį gyvenimą) riboja asmens, padariusio šiose punktuose numatytas nusikalstamas veikas, teisę gauti leidimą turėti šaunamąjį ginklą neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. LR ABTĮ 4 str. 1 d. ir 2 d. įgalina teismą kreiptis į Konstitucinį teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Išanalizavus aukščiau teisinį ginčo reglamentavimą ir sistemiškai vertinant teisės aktus taikytinus šioje nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 str. 2 d. 1-2 p. ta apimtimi kiek jie neterminuotai (t.y. visą likusį gyvenimą) riboja asmens, padariusio šiose punktuose numatytas nusikalstamas veikas, teisę gauti leidimą turėti šaunamąjį ginklą, atitikimo konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl toks pareiškėjo reikalavimas netenkintinas.

Nenustačius pažeidimų priimant ginčijamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 14-1L-20-01957-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus", nėra įstatyminio pagrindo tenkinti ir paskutinio pareiškėjo reikalavimo dėl įpareigojimo išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog jis neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti - buvimo nepriekaištingos reputacijos – vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą atsisakė išduoti pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.