Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja R. A. Gutauskienė Civilinė byla Nr. 2A- 13 -71/2007

N U T ARTIS

2007 m. kovo 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB bankas „NORD/LB Lietuva“ (šiuo metu AB DnB Nord bankas) apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1412-154/2005 pagal ieškovo AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. spalio 9 d. tarp ieškovo AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir V. K. įmonės „VIVA“ buvo sudaryta Kredito linijos sutartis Nr.1426. Pagal šią sutartį V. K. įmonei „VIVA“ išduota 500000 Lt paskola, kurią skolininkas įsipareigojo grąžinti iki 2005 m. spalio 7 d. (1 t., b.l. 7-15). Tą pačią dieną tarp ieškovo AB bankas „NORD/LB Lietuva“ ir atsakovės R. K. sudaryta laidavimo sutartis Nr.1052, pagal kurią laiduotoja R. K. prisiėmė įsipareigojimą atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, Bankui, jeigu skolininkas V. K. įmonė „Viva“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kreditavimo sutartį (1 t., b.l. 16-18).

Iš prijungtos V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylos (civilinės bylos Nr. B2- 62-44/2006) matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2004 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą V. K. individualiai įmonei „Viva“ (b.l. 35-36), o 2005 m. balandžio 13 d. nutartimi V. K. įmonę „Viva“ pripažino bankrutavusia ir nutarė ją likviduoti (b.l. 103). Šiaulių apygardos teismo 2005 m. birželio 14 d. nutartimi patvirtintas V. K. individualios įmonės „VIVA“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuriame 24 eilės numeriu įtrauktas kreditoriaus AB bankas „NORD/LB Lietuva“ finansinis reikalavimas 502175 Lt sumai (b.l. 70, 71, 72). Teismas 2006 m. balandžio 4 d. sprendimu pripažino, kad V. K. individualios įmonės „Viva“ veikla pasibaigė (b.l. 206), o 2006 m. gegužės 25 d. įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro (b.l. 209). Taip pat minėtu teismo sprendimu patvirtinti galutiniai kreditorių finansiniai reikalavimai, iš kurių matyti, kad vykdant bankroto procedūras, pardavus įkeistą turtą, liko nepadengtas ieškovo 256709,68 Lt kreditorinis reikalavimas.

Ieškovui AB bankui „NORD/LB Lietuva“ negavus iš V. K. individualios įmonės „Viva“ tinkamo prievolės įvykdymo, ieškovas, remdamasis 2003 m. spalio 9 d. laidavimo sutartimi Nr. 1052 bei vadovaudamasis CK 6.76 straipsniu ir 6.81 straipsniu pareiškė ieškinį atsakovei R. K.. Minėtos laidavimo sutarties 1. 1. punkte numatyta, kad laiduotojas prisiima įsipareigojimus atsakyti savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, Bankui, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal kreditavimo sutartį. Skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Šios sutarties 2.3. punktas suteikia teisę Bankui, negavus tinkamo skolininko prievolių įvykdymo pagal kreditavimo sutartį, pareikalauti, kad prievoles ieškovui įvykdytų tiek atsakovė, tiek V. K. individuali įmonė „VIVA“ bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą prievolę, tiek ir jos dalį (1 t., b.l. 16-18). Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Iš to seka, jog pagrindinis skolininkas ir laiduotojas yra solidarieji bendraskoliai, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie įvykdytų prievolę tiek kartu, tiek ir skyrium. Vadinasi, V. K. įmonei „Viva“ tinkamai neįvykdžius prievolės, ieškovas, pagal CK 6.6 straipsnio 4 ir 5 dalių, 6.14 straipsnio 3 dalies, 6.81 straipsnio ir laidavimo sutarties 1.1, 2.3.1.1, 2.3.1.4 punktų nuostatas, įgijo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek atsakovė, tiek V. K. įmonė „Viva“ bendrai, tiek ir bet kuris iš jų skyrium.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, pažymėjo, kad CK 6.14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinio pareiškimas vienam iš bendraskolių neatima iš kreditoriaus teisės pareikšti ieškinį kitiems bendraskoliams, tačiau skolininkas, kuriam pareikštas ieškinys, turi teisę reikalauti įtraukti į bylą kitus bendraskolius. Taigi kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį patį ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui. Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad ieškovo pareiškimas bankroto byloje kreditorinio reikalavimo trečiajam asmeniui, kuris su atsakove yra bendraskoliai, neatėmė ir nepanaikino ieškovo teisės pareikšti reikalavimą atsakovei, kaip laiduotojai.

Teismų praktikoje pripažįstama, jog tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe; teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą, išskyrus tą jo dalį, į kurią išieškojimas negali būti nukreiptas pagal CPK priedėlį Nr. 2; bankrutavusios įmonės savininkas turi dalyvauti byloje bendraatsakovu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003 Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004 AB „Ūkio bankas“ v. A. L.). Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, jog tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai kreditorius reiškia reikalavimą prievolės neįvykdžiusios individualios įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, solidariai bendraskolei - laiduotojai, kuri taip pat yra tos individualios įmonės, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės objekto, vienu iš dalyviu, toks kreditoriaus reikalavimas turi būti pareiškiamas Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir nagrinėjamas tos individualios įmonės bankroto byloje.

V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto byloje esanti medžiaga patvirtina, kad R. K. kreipėsi į V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylą nagrinėjanti teismą ir prašė ją pripažinti atsakove šioje bankroto byloje (b.l. 126; 139). Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 1 d. nutartimi R. K. atsisakė pripažinti atsakove V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto byloje (b.l. 140 – 141). Apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys pavirtina, kad V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto proceso metu parduotas iš varžytinių R. K. sodo namas su žemės sklypu, esantis sodų bendrijoje „Jovaras“, Bubių sen., Šiaulių r. (2 t., b.l. 18; 26-28). Iš VĮ Registrų centras pateiktos pažymos matyti, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio 17 d. iki 2006 m. gegužės 25 d. (V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu) kitų įregistruotų nekilnojamųjų daiktų tiek asmeninės nuosavybės teisė, tiek bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovė neturėjo (2 t., b. l. 25). Kitas R. K. priklausantis registruotinas nekilnojamas turtas buvo parduotas 2004 m. gruodžio 13 d. – 14 d., t.y. iki V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylos iškėlimo (2 t., b.l. 5-10). Sandorių, kurių pagrindu buvo perleistas atsakovei priklausantis turtas, nei V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto administratorius, nei kiti suinteresuoti asmenys, neginčijo. Iš pateiktos VĮ Regitra pažymos matyti, kad V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu, atsakovė turėjo automobilį F. O., gamybos metai 1986 m. (2 t., b. l. 29). Bylos medžiaga patvirtina, kad šie duomenys taip pat buvo pateikti ir V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto administratoriui (2 t., b. l. 14). Šis automobilis buvo išregistruotas, kaip neeksploatuojamas 2007 m. vasario 21 d. (2 t., b.l. 30), nors, kaip pažymėjo atsakovė automobilis neeksploatuojamas nuo 1999 m. Taigi minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto administratoriui buvo žinoma apie atsakovei priklausantį automobilį, todėl teigtina, kad jam nebuvo apribota galimybė nukreipti į jį iš­ieš­ko­ji­mą.

Apeliacinės instancijos teismui pateikti duomenys patvirtina, kad V. K. individualios įmonės „Viva“ bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu atsakovei į banko sąskaitą buvo pervedamas darbo užmokestis, į kurį nebuvo nukreiptas iš­ieš­ko­ji­mas, tenkinat bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Tačiau negalima nepastebėti, kad duomenys apie atsakovei pervedamą darbo užmokestį buvo prieinami, tiek bankroto administratoriui tiek ieškovui, kuris kaip V. K. individualios įmonės kreditorius, šios įmonės kreditorių komiteto pirmininkas dalyvavo vykdant įmonės bankroto procedūras. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nuslėpė duomenis apie gaunamą darbo užmokestį ir kreditoriams buvo eliminuota galimybė patenkinti savo reikalavimus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) ir nėra šio juridinio asmens bei fizinio asmens, esančio jos dalyviu ir laiduotoju, turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, jog pasibaigia šio fizinio asmens prievolės tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). Kartu, atsižvelgiant į viešąjį interesą, pripažintina, jog vėliau paaiškėjus, kad vykdant bankroto procedūras toks fizinis asmuo turėjo turtą, apie kurį nebuvo žinoma, ir yra galimybė nukreipti išieškojimą į tą turtą, negali būti paneigta galimybė teisinėmis priemonėmis tai padaryti.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad teismas, nors ir nebuvo R. K. oficialiai bankroto byloje patraukęs bendraatsakove, tačiau vykdant bankroto procedūras išieškojimas buvo nukreiptas į jos turtą, taip pat vykdant bankroto procedūras buvo žinoma apie atsakovės turimą ir turėtą turtą. Vadinasi, tenkinant įmonės kreditorių interesus nebuvo eliminuota galimybė nukreipti išieškojimą į atsakovės turtą. Todėl konstatuotina, jog išregistravus V. K. įmonę „Viva“ iš juridinių asmenų registro pasibaigė ir atsakovės prievolės šios įmonės kreditoriams tiek kaip įmonės dalyvio, tiek ir kaip įmonės laiduotojo (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis).

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, nors teismas atmetė ieškinį kitais, nei apeliacinės instancijos teismas, motyvais.

Atmetant apeliacinį skundą, iš ieškovo valstybei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 2 d. 3 p.). Jos sudaro 21,24 Lt (1 t., b.l.168; 240). Atmetant apeliacinį skundą, iš apelianto turi būti priteisiamos advokato pagalbos išlaidos atsakovei (CPK 98 str.), kurias sudaro 4500 Lt (b.l. 171; 244 -246) Kolegija laiko, kad šių išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamos teisinės pagalbos (paslaugų) maksimalaus dydžio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies pirmu punktu,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AB DnB Nord banko (įmonės kodas 112029270) 4500 Lt atstovavimo išlaidų atsakovei R. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir 21,24 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.