Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (b. l. 25–26), kurį galutinai patikslino žodžiu 2013 m. lapkričio 12 d. teismo posėdyje (b. l. 106–108), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. 62-627 (toliau – ir Nutarimas Nr. 62-627), kuriuo jis nubaustas papeikimu, ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-3535, kuriuo nebuvo patenkintas jo skundas dėl paskirtos nuobaudos.

II.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojų grupės prižiūrėtojas D. S. 2013 m. birželio 27 d. surašė tarnybinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. atėjęs į gamybos sektorių pas nuteistąjį iki gyvos galvos J. M., pastebėjo kraujosruvas po jo akimis. Nuteistasis paaiškino, kad veidą susižalojo neatsargiai imdamas lentų ruošinius (b. l. 74). 2013 m. birželio 27 d. paaiškinime J. M. nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. apie 14.30 val. susižalojo veidą imdamas lentas ir joms kritus (b. l. 75). 2013 m. birželio 27 d. medicininiame pažymėjime Nr. 56-231 nurodyta, kad J. M. diagnozuoti įdrėskimai veido dešinėje ir kairėje bei kraujosruvos po akimis; krūtinės nubrozdinimas ir dešinio žasto įdrėskimai (b. l.76). Pareiškėjas paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. apie 14.30 val. jis dirbdamas išgirdo lentų kritimo triukšmą, vėliau pamatė J. M., prausiantį veidą (b. l. 79). Nuteistasis B. S. 2013 m. birželio 28 d. paaiškinime nurodė analogiškai kaip ir R. S. (b. l. 80). Nuteistieji S. A. ir R. B. 2013 m. birželio 28 d. paaiškinimuose nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. 14 val. buvo išėję sportuoti ir įvykio nematė (b. l. 82, 83). J. M. 2013 m. liepos 2 d. paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. apie 14.30 val. jam užėjus į 4 sektorių, R. S. paklausė, ar ant staklių gulintis matmuo jam yra reikalingas. Jis atsakė, kad dar bus reikalingas, bet šiuo metu neturi iš ko pjauti. Paaiškinime J. M. teigė, kad pakeitė matmenį, nors R. S. liepė to nedaryti, po to priėjęs sudavė vieną kartą ranka per veidą (b. l. 84). Iš Lukiškių TI-K 2013 m. liepos 8 d. protokolo Nr. 57-402 „Dėl suimtojo (nuteistojo) atsisakymo pasiaiškinti raštu“ teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl įvykio teikti papildomus paaiškinimus atsisakė (b. l. 78). Nuteistasis B. S. pakartotinai 2013 m. liepos 2 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. apie 14.30 val.4-me sektoriuje esančiame gamybos bare prie R. S. priėjo J. M. ir jie pradėjo ginčytis, šaukti; R. S. traukėsi, o J. M. ėjo link jo; tuo metu B. S. nurodo išėjęs iš cecho ir nematė kaip J. M. gavo traumą (b. l. 85). Nuteistasis G. G. 2013 m. liepos 3 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad: 2013 m. birželio 27 d. apie 14.30 val. užėjęs į 4-ą sektorių pamatė kaip J. M. ir R. S. žodžiu konfliktavo; J. M. reikėjo kažką pjauti, o R. S. neleido; vėliau R. S. sudavė J. M. į veidą, tuo konfliktas baigėsi (b. l. 86). Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos skyriaus 2013 m. liepos 4 d. pažymoje Nr. 24-2419 nurodyta, kad mikroklimatas Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų Vilniaus filialo Medienos ir paslaugų bare 4-ame sektoriuje, kur dirba nuteistieji V. R., R. S., J. M., R. B., S. A. ir B. S., buvo geras. Iki 2013 m. birželio 27 d. tarp minėtų nuteistųjų asmenų konfliktinių situacijų nebuvo pastebėta (b. l. 87). Pravieniškių valstybės įmonės prie pataisos namų gamybos meistras R. S. 2013 m. liepos 15 d. paaiškinime Lukiškių TI-K direktoriui nurodė, kad 2013 m. birželio 27 d. užėjęs į gamybos barą pastebėjo sužalotu veidu J. M., kuris paaiškino, kad susižalojo kritus lentoms (b. l. 88).

Apie J. M. 2013 m. birželio 27 d. nustatytus kūno sužalojimus Lukiškių TI-K 2013 m. liepos 2 d. raštu Nr. 9-13785 informavo Vilniaus apylinkės prokuratūrą, pranešė, kad dėl įvykio yra atliekamas tarnybinis patikrinimas (b. l. 89). Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 62-627, atsižvelgdamas į Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio tyrimo 2013 m. liepos 24 d. išvadą Nr. 26-156, į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, nuteistajam R. S. paskyrė nuobaudą – papeikimą (b. l. 71). Nesutikdamas paskirta nuobauda, R. S. 2013 m. rugpjūčio 1 d. su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą (b. l. 41–42), kuris 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 2S-3535 konstatavo, kad nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai (b. l. 66).

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje nustatytos nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, specialiosios pareigos, tarp jų ir pareiga laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (BVK 110 str. 1 d. 1 p.), taip pat nustatyti atitinkami draudimai (BVK 110 str. 2 d.). Aptartų įstatymo normų imperatyvus pobūdis reiškia, kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus bei laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (BVK 11 str., 12 str. 1 d.). Nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – motyvuoti juos teisės aktus atitinkančiam elgesiui, sudaryti teisines prielaidas normaliai pataisos įstaigų veiklai, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją. Įstatymu nustatytas privalomumas atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų garantuojamas įstatymu numatytomis bausmių vykdymo teisės prievartos priemonėmis – nuobaudomis.

Teismas pabrėžė, kad byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog tarp pareiškėjo R. S. ir nuteistojo J. M. 2013 m. birželio 27 d. įvyko žodinis konfliktas. Šios aplinkybės nustatytos byloje surinktų įrodymų visuma: liudytojų J. M., B. S. ir V. G. parodymais, pareiškėjo paaiškinimais.

J. M. 2013 m. birželio 27 d. paaiškinime nurodė, kad įvykio dieną ant jo nukrito lentos ir jį sužalojo, tačiau 2013 m. liepos 2 d. paaiškinime teigė, kad 2013 m. birželio 27 d. pareiškėjas jam sudavė į veidą. Teismo posėdyje liudytojas J. M. parodė, kad jo atžvilgiu fizinį smurtą, suduodamas ranka į veidą, vartojo R. S., o jis pareiškėjui nesudavė; konfliktas kilo dėl staklių užimtumo – J. M. prašė jas atiduoti, o pareiškėjas jam sudavė; konflikto iniciatorius buvo R. S.

Teismas pastebėjo, jog kitų byloje parodymus teikusių liudytojų parodymai prieštarauja byloje esantiems jų pačių rašytiniams paaiškinimams. Liudytojas B. S. 2013 m. birželio 28 d. paaiškinime teigė, kad 2013 m. birželio 27 d. jokio konflikto nematė, tačiau 2013 m. liepos 2 d. paaiškinime nurodė, kad matė konfliktą tarp J. M. ir R. S. Teismo posėdyje tas pats liudytojas teigė matęs, kaip 2013 m. birželio 27 d. pareiškėjas ir J. M. susiginčijo dėl matmens prie staklių, tačiau nurodė, jog konfliktas buvo tik žodinis ir smurtas nebuvo vartojamas, vėliau pastebėjo kaip J. M. valėsi akį, kraują. Kaip R. S. sudavė J. M., liudytojas B. S. teigė nematęs. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas G. G. parodė, kad matė, kaip 2013 m. birželio 27 d. ginčijosi R. S. ir J. M.; konfliktas buvo abipusis, tačiau smūgių jis nematė; teigė, kad nėra įsitikinęs dėl 2013 m. liepos 3 d. paaiškinime nurodytų aplinkybių, jog matė, kaip R. S. sudavė R. M. į veidą. Liudytojas V. G. teismo posėdyje parodė, kad 2013 m. birželio 27 d. įvykusio konflikto gamyboje nematė ir apie jį žino tik iš nuogirdų.

Įvertinęs rašytinius įrodymus, pareiškėjo paaiškinimus, liudytojo J. M., taip pat kitų byloje liudytojais apklaustų asmenų parodymus, teismas nurodė, kad jie yra nenuoseklūs, prieštaringi ir keičiami atsižvelgiant į situaciją. Net pats pareiškėjas teismui pateiktame skunde teigė, kad vartojo prieš J. M. smurtą, šiam jį užpuolus, atsakė jam smūgiais į veidą, grūmėsi su J. M. ant grindų, nors pirminiame paaiškinime Lukiškių TI-K administracijai buvo nurodęs, kad 2013 m. birželio 27 d. konflikte nedalyvavo, apie 14.30 val. girdėjo lentų kritimo triukšmą, įvykio nematė, tačiau matė J. M. prausiant veidą. Lukiškių TI-K 2013 m. liepos 8 d. protokolas Nr. 57-402 patvirtina, kad vėliau pareiškėjas atsisakė teikti papildomus paaiškinimus dėl įvykio, nenurodydamas atsisakymo priežasčių. Teismo posėdyje R. S. pripažino sudavęs J. M., tačiau nurodė, kad sudavė gindamasis. Pareiškėjo poziciją, kad jis dėl kilusio konflikto aplinkybių pateikia vis kitą versiją, teismas vertino kaip gynybos taktiką, siekiant išvengti nuobaudos skyrimo ir sau palankaus sprendimo.

Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito nuteistojo ar kalinamojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (BVK 142 str.).

Remdamasis ištirtais įrodymais teismas konstatavo, kad konflikto 2013 m. birželio 27 d. tarp J. M. ir R. S. faktas nustatytas. Aplinkybės, kad sudavė J. M. į veidą, neneigė ir pareiškėjas, J. M. padarytus sužeidimus veido srityje patvirtina 2013 m. birželio 27 d. medicininiame pažymėjime Nr. 56-231 nurodyti duomenys. Teismas pažymėjo, kad teisės aktais draudžiamų veiksmų atlikimui neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kas buvo tokių veiksmų iniciatorius. Pareiškėjas pripažino, kad atliko draudžiamus veiksmus, t. y. nesilaikė Bausmių vykdymo kodekso reikalavimų. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2003 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 62-627 nuobauda pareiškėjui paskirta pagrįstai. Pareiškėjui už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą yra paskirta švelniausia Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnyje numatyta nuobauda (papeikimas), ji skirta įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį ir yra adekvati padarytam pažeidimui.

Kalėjimų departamento 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-3535 teismas pripažino pagrįstu ir teisėtu.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas prašė panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. liepos 31 d. nutarimą Nr. 62-627, kuriuo jam skirta nuobauda – papeikimas, ir Kalėjimų departamento 2012 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 2S-3535, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad nuobauda skirta pagrįstai ir teisėtai. Konstatavo, kad įrodymų visuma yra pakankama išvadoms, jog pareiškėjas pažeidė Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą draudimą nuteistajam naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis (šiuo atveju prieš nuteistąjį J. M.).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus, taip pat neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas konflikto metu gynėsi nuo J. M., kuris turėjo peilį.

Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą šiais procesiniais aspektais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą atliko tinkamai. Teismas įpareigojo atsakovą pateikti į bylą visą su nuobaudos pareiškėjui paskyrimu susijusią medžiagą ir ją gavo. Tikrindamas nuobaudos skyrimo pagrįstumą, teismas neapsiribojo Lukiškių TI-K surinktos medžiagos vertinimu bei pareiškėjo ir atsakovo atstovo paaiškinimais, o apklausė teismo posėdyje liudytojais J. M., B. S., V. G., G. G. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai išnagrinėjo teismo posėdyje ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis) įrodymų visumą ir pateikė ištirtų įrodymų analize pagrįstas, motyvuotas ir teisės normomis pagrįstas išvadas (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Apelianto argumentus, esą teismas rėmėsi tik J. M. parodymais ir nevertino jo parodymų dėl gynimosi, paneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje pateikta išsami įrodymų visumos, tarp jų ir J. M. parodymų, analizė bei pareiškėjo versijos dėl gynimosi įvertinimas įrodymų visumos kontekste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į pareiškėjo paaiškinimų nenuoseklumą dėl J. M. sužalojimo aplinkybių ir pagrįstai juos vertino kaip vengimą atsakomybės už bausmės atlikimo režimo pažeidimą.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis ir sprendimo motyvais, todėl iš naujo tais pačiais klausimais nepasisako.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė visapusiškai ir objektyviai, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.