Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios – privačios kaltintojos S. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

S. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d., 155 str. 2 d., nesant jo veikoje šių nusikalstamų veikų sudėties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajai S. Č. fizinį skausmą bei neviešai ją įžeidė, o būtent 2006 m. rugsėjo 21 d. nukentėjusiosios S. Č. namo, esančio (duomenys neskelbtini), vonios kambaryje sudavė nukentėjusiajai polietileniniu maišeliu, į kurį buvo įdėtas prieš tai jos namo kambaryje nupjautas pelėsinis grybas, per veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą bei taip neviešai nukentėjusiąją įžeidė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji – privati kaltintoja S. Č. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, pripažinti S. K. kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. ir paskirti jam įstatymų sankcijose numatytas bausmes, priteisti jai 2000 Lt neturtinės žalos bei visas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Taip pat skundu prašo paskirti jai teismo psichologo konsultaciją.

Nurodo, kad S. K. buvo išteisintas klaidingai įvertinus jo kaltės įrodymus, nes akivaizdžiai matyti, jog nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliantė nurodo, kad ji visą laiką davė nuoseklius parodymus. Tačiau nežiūrint į tai, teismas jos teiginius atmetė ir patikėjo nenuosekliais, nelogiškai ir melagingais išteisintojo paaiškinimais bei parodymais apie tai, kad ji tariamai prie jo priėjo tyliai ir netikėtai. Taip pat teismas neteisingai protokole užrašė žodžius „ėjau tyliai“, nors ji teismo posėdyje sakė „ėjau iš lėto“, „ėjau palengva“. Taip pat teismas neįvertino kaltinamojo asmens gynybinės pozicijos nenuoseklumo viso proceso metu, kadangi taikinamojo posėdžio metu išteisintasis kategoriškai paneigė netgi netyčinį jos kliudymą ir gynėsi, kad išpjautus pelėsinius grybus suvyniojo tik į popierių. Teismas teigdamas, kad nukentėjusiosios parodymų niekas nepatvirtino visiškai nesuabejojo nelogišku išteisintojo paaiškinimu, kad kliudyti apeliantę jis galėjo tuščiu maišeliu, kurį buvo pasikišęs po kojomis, nors S. K. posėdyje pripažino, kad nupjautus grybus jis dėjo į maišelį, taigi padaryti tai buvo įmanoma, tik tuo atveju, jeigu maišelis nebūtų buvęs kojomis prispaustas prie žemės. Be to, teismas konstatuodamas, kad jos parodymai prieštarauja liudytojo D. B. paaiškinimams, patikėjo šiuo liudytoju, nors jo parodymai nebuvo nuoseklūs. Taip pat nesuprantama teismo teiginiai, kad nukentėjusiosios paaiškinimai prieštarauja kitoms teismo nustatytoms aplinkybėms ir kad ji nesiskundė dėl užgavimo ir įžeidimo, nors teisminio nagrinėjimo eigoje liudytojas patvirtino, kad ji skundėsi, prašė jį sudrausminti.

Taip pat skunde nurodoma, kad teismas savo nuosprendyje kalbėdamas apie apeliantę nevengia vartoti tokių žodžių kaip „neva“, „tariamo“ , todėl darytina išvada, kad teismas nebuvo visiškai nešališkas. Taip pat abejones dėl teismo nešališkumo patvirtino, kai buvo atmestas jos atstovo prašymas kreiptis į teismo psichologo konsultaciją. Apeliantė teigia, kad teismas privalėjo tenkinti jos prašymą dėl psichologo konsultacijos, o jo netenkindamas padarė esminį proceso teisės pažeidimą. Be to, iš nurodytų apeliacinio skundo motyvų, kad išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir kad tai atsitiko dėl tos priežasties, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Privati kaltintoja ir jos atstovas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Teismas įvertino ir ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje konstatuojama, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad išteisintasis tyčia sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą. Iš medicininių dokumentų matyti, kad S. Č. nuo 2005 m. birželio mėnesio pastoviai gydosi dėl dešinės akies susirgimo, kuris tęsiasi su dažnais paūmėjimais, pastoviai vartoja vaistus, todėl tarp jos ligos ir išteisintojo elgesio nėra priežastinio ryšio. Taip pat nėra patikimų įrodymų, kad nukentėjusiosios S. Č. ligos išsivystė būtent dėl S. K. elgesio. Apeliantė savo skunde teigia, kad jos parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, tačiau privati kaltintoja teismo posėdžio metu nurodė aplinkybes, kurios visiškai nesusijusios su byla. Iš jos parodymų sekos darytina išvada, kad S. Č. ilgą laiką nesutaria su S. K. ir šiuo teismo procesu siekia nubausti S. K. Teismo posėdžio metu privati kaltintoja išdėstė keleto metų aplinkybes, kai tuo tarpu skundą yra parašiusi tik dėl įvykio, buvusio 2006 m. rugsėjo 21 d. Todėl teigti, kad jos parodymai nuoseklūs – neteisinga. Netgi teismo posėdžio metu S. Č. nurodė, jog prašo priteisti 2000 Lt už visus S. K. išpuolius. Tuo tarpu baudžiamojoje teisėje reikalaujama, kad patirta žala gali būti atlyginta tik dėl tų veikų, dėl kurių vyksta tyrimas. Šios aplinkybės patvirtina, jog S. Č. nesuvokia savo reikalavimų ribų, tad ir jos parodymai atitinkamai nėra nuoseklūs dėl pastarojo įvykio.

Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad S. K. parodymai nenuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija, esminių prieštaravimų S. K. parodymuose nenustatė. Nors išteisintasis iš pradžių kategoriškai neigė, jog kliudė S. Č., o vėliau pripažino, jog ir galėjo ją kliudyti, tačiau tai negali būti vertinama kaip prieštaravimai. S. K. pats nepastebėjęs, jog kliudė apeliantę, kategoriškai tai neigė. Tačiau vėliau padarė prielaidą, jog galėjo ją netyčia kliudyti. Teisėjų kolegija mano, kad tokie S. K. parodymai nepatvirtina jo kaltės. Apeliantė skunde nurodo, kad liudytojas D. B. teigė, kad ji skundėsi, prašė sudrausminti S. K. . Tačiau iš apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad D. B. teigė, jog nukentėjusioji dėl jos įžeidimo nesiskundė, sakė, jog nieko jai nepadarė (b.l. 85).

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas galėjo būti šališkas, tačiau kolegija pirmosios instancijos teismo šališkumo nenustatė. Tai, kad teismas nepaskyrė psichologinės ekspertizės nėra pagrindas teigti apie teismo šališkumą. Teismas turi teisę, o ne pareigą tenkinti prašymus ir atlikti ekspertizes. Pirmosios instancijos teismas nutartyje (b.l. 88-89) nurodė motyvus, kurių pagrindu atsisakė atlikti ekspertizę. Teismo motyvai yra pagrįsti ir argumentuoti, tad prašymas buvo išnagrinėtas įstatymų numatyta tvarka ir tai nėra pagrindas teismą pripažinti šališku. Be to, apylinkės teismo 2007-06-11 teisiamojo posėdžio protokole esantis įrašas liudija, kad privačiai kaltintojai S. Č. , dalyvaujant jos atstovui, išaiškintos jos teisės ir pareigos, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 str., 34 str., 110 str., 112 str., t.y. apeliantė galėjo pasinaudoti savo teise ir nušalinti teismo sudėtį, tačiau šia teise S. Č. , jos atstovas nepasinaudojo (b.l.72-73). Pastebėtina ir tai, kad minėto teisiamojo posėdžio protokole įrašas patvirtina, kad S. Č. išaiškinta teise numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 261 str. 6 d., kur nurodoma, kad per tris dienas po teisiamojo posėdžio protokolo pasirašymo nagrinėjimo teisme dalyviai gali su jo susipažinti ir pateikti savo pastabas, taip pat nurodyti jo neteisingumą ir neišsamumą. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dalyviai dėl apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolo pateikė pastabas, o apylinkės teismas jų neišnagrinėjo, todėl apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad teismas neteisingai protokole užrašė žodžius „ėjau tyliai“, nors ji teismo posėdyje sakė „ėjau iš lėto“, „ėjau palengva“ , atmestina, kaip nepagrįsta.

S. Č. apeliaciniame skunde dar kartą pateikė prašymą paskirti jai psichologo konsultaciją. Tačiau kolegijos nuomone, toks prašymas pagrįstai buvo atmestas apylinkės teisme. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog ji yra neveiksni ar gali nesuvokti savo žodžių prasmės. Pati apeliantė teismui pateikė skundą dėl privataus kaltinimo bylos bei apeliacinį skundą. Tad abejonių dėl jos veiksnumo proceso dalyviams nekilo. Dėl skunde pateikto argumento, jog psichologo bus prašoma nustatyti, ar apeliantė gali meluoti, apylinkės teismas nutartyje teisingai nurodė, jog tai yra teisinis vertinamasis kriterijus, dėl kurio pasisako teismas atsižvelgdamas į bylos medžiagą.

Nurodytos aplinkybės patvirtina tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, jo keisti nėra pagrindo, todėl S. Č. apeliacinis skundas atmestinas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais teiginiais bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

S. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama, įsiteisėja nuo paskelbimo dienos.