Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-07 · Administracinė byla Nr. I-11195-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-07
Bylos Nr.
I-11195-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04697-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
  • 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-11195-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04697-2015-7)Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. G. skunde (b. l. 1-3) prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas J. G. skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Jis buvo laikomas mažose, perpildytose kamerose. Praktiškai visą kamerų plotą užėmė jame laikomas inventorius. Dėl vietos stokos 23 val. per parą jam tekdavo tik sėdėti arba gulėti. Vieną valandą per parą jam buvo sudaromos sąlygos pasivaikščioti kiemeliuose, kurių plotas taip pat nėra itin didelis. Tai neatitinka Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikos, pagal kurią pasivaikščiojimo kiemelyje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 8 kv. m., o pasivaikščiojimas turi trukti nuo 2 iki 8 val. per dieną.

Kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo įrengti gyvenamosiose patalpose, atskirti žema mūrine sienele. Todėl pareigūnai galėjo jį pamatyti besinaudojantį tualetu pravėrę duris arba pažvelgę per kamerų stebėjimo langelį. Sanitariniai mazgai neturėjo oro šalinimo sistemos, todėl kamerose laikydavosi drėgmė, blogas kvapas. Sanitariniuose mazguose nebuvo tualeto reikmenų spintelės ar lentynėlės, todėl pareiškėjas buvo priverstas juos laikyti ant grindų.

Kamerose nebuvo ventiliacijos sistemos. Vėdinti per langus trukdydavo įrengtos grotos bei prie langų pastatyta dviejų aukštų lova. Todėl trūkdavo gryno oro, būdavo drėgna, plito pelėsis, o tai itin kenkė pareiškėjo sveikatai.

Kiekvieną kartą jam atvykus į Lukiškių TI-K, jam būdavo išduodamas nešvarus, nedezinfekuotas minkštasis lovos inventorius. Dėl to jam niežėdavo visą` kūną, atsirasdavo bėrimų.

Taigi atsakovas, neužtikrindamas teisės aktų reikalavimus atitinkančių laikymo sąlygų neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Pareiškėjas nurodė konkrečius pažeidimus, todėl galima konstatuoti, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys.

Diskriminacinio pobūdžio yra teismų argumentai, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis mažesnis nei EŽTT, dėl mažos minimalios algos Lietuvoje, kadangi atsakovo atžvilgiu priėmus ne vieną nepalankų sprendimą, jis ir toliau neveikia taip, kaip pagal įstatymą privalo veikti. Todėl priteistinas tokio dydžio žalos atlyginimas, kuris būtų atgrasomoji priemonė atsakovui.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas atsiliepime (b. l. 7-18) į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas atsiliepime prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius nuolat yra viršijamas, čia taip pat laikomi iki gyvos galvos nuteisti asmenys, kurie pagal teisės aktų reikalavimus turi būti laikomi vieni. Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Į kameras visą laiką yra išduodamas tam reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda). Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Lukiškių TI-K buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 - su UAB „Dezinfa“, nuo 2015 metų - vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Neretai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, dėl ko suremontuotose patalpose vėl tenka daryti remontą.

Kamerose yra įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Lentynų dydis priklauso nuo miegamų vietų skaičiaus. Kadangi kamerų plotas mažas, ne visada įmanoma įrengti papildomas lentynas, spinteles.

Sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema ir sienele, ne žemesne nei 1,5 m. aukščio, atskirtu nuo likusios kameros tualetu atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. pasivaikščiojimų gryname ore trukmė – 1 valanda.

Patalynė išduodama pagal teisės aktų reikalavimus. Yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti apmokėjus, bet tai yra asmenų teisė, bet ne pareiga. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.

Pareiškėjo argumentai abstraktūs, bendro pobūdžio, būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nenurodyta, kuo pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodomas sumos dydis. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Šiuo atveju nėra nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas J. G. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams.

Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę (CK 6.271 str.), bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas J. G. teismo prašo priteisti neturtinę žalą dėl kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2015 m. rugsėjo mėn. (b. l. 1-3). Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015-09-25 (b. l. 4).

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti senaties terminą (b.l. 7-18).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas J. G. apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-09-25 atmestina kaip nepagrįsta, praleidus ieškinio senaties terminą.

Toliau teismas vertina pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu, kuris nepatenka į senaties terminą, t.y. nuo 2012-09-25 iki 2015-09-25.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Nors pareiškėjas skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu (t. y. 2015-09-25 iki 2015-09-16, T. I, b. l. 7-18), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 180 parų (laikotarpiu nuo 2012-09-25 iki 2015-09-16 iš Lukiškių TI-K jis buvo išvykęs 907 paras). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 125 paras pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 180 parų, 125 paras buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį kalėjo perpildytose kamerose.

Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m² ploto, iš esmės nėra.

Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir EŽTT praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, jog kalinimo sąlygos neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos normos HN 76:2010) reikalavimų, t.y. kameroje, kurioje jis buvo laikomas, buvo pelėsių, drėgna, trūko gryno oro, minkštasis lovos inventorius nešvarus ir nedezinfekuotas, sanitariniai mazgai atskirti žema mūrine sienele, nebuvo kur susidėti tualeto reikmenų, maži pasivaikščiojimo kiemeliai.

Analogiškus skundus Lukiškių TI-K kalinamieji buvo pateikę Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, kuris kelis kartus atliko Lukiškių TI-K patikrinimus (taip pat patikrino ir kelias kameras, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, t.y. Nr. 104, Nr. 105, Nr.106, Nr. 107, Nr. 112, Nr. 112A, Nr. 116, Nr. 117, Nr. 254, Nr. 262, Nr. 267, Nr. 334, Nr. 312, Nr. 360, Nr. 372, Nr. 377, Nr. 397, Nr. 404). Patikrinimų metu kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo nustatyti tam tikri Higienos normos HN 76:2010 pažeidimai: apšvietimo neatitikimas reikalavimams kamerose Nr. 254, Nr. 107, Nr. 404, Nr. 334 (2012-10-08 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1175, T. I, b. l. 178-179; 2013-05-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-584, T. I, b. l. 38-40; 2013-04-23 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)13.16-376, T. I, b. l. 41-42; 2013-05-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-584, T. I, b. l. 43-45; 2014-02-05 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-71, T. I, b. l. 81-85); pajuodę sienos, nusilupę dažai, surūdijęs sanitarinis mazgas, oro judėjimo greičio neatitikimas reikalavimams kameroje Nr. 254 (2013-06-07 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-549, T. I, b. l. 46-48); santykinės oro drėgmės neatitikimas kamerose Nr. 106 ir Nr. 377 (2013-10-24 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1292, T. I, b. l. 59-60; 2014-09-23 patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1608, T. I, b. l. 78-80); sanitariniame mazge nebuvo unitazo (tualeto kriauklės) kameroje Nr. 404, buvo pelėsių požymių kamerose Nr. 404, Nr. 377 ir Nr. 397 (2013-12-06 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1585, T. I, b. l. 61-63; 2014-09-23 patikrinimo aktas Nr. 08(24.1)-PA-1608, T. I, b. l. 78-80; 2015-06-17 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1533, T. I, b. l. 141-151); nesudarytos sąlygos patalpai vėdinti kamerose Nr. 112 ir Nr. 372, ant sienų ir lubų dėmės, atšokęs tinkas kameroje Nr. 112, nubyrėję dažai kamerose Nr. 112 ir 360 (2015-03-24 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-617, T. I, b. l. 154-162; 2013-03-06 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-152, T. I, b. l. 64-65; 2013-07-18 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3.)-13.16-843, T. I, b. l. 69; 2014-11-05 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2108, T. I, b. l. 109-110); oro temperatūra neatitinka reikalavimų kameroje Nr. 106 (2013-02-06 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-54, T. I, b. l. 70); nešvarios grindys ir unitazas kameroje Nr. 112 (2014-11-05 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2108, T. I, b. l. 109-110); sienų paviršius nelygus, netinkamas valymui, grindų paviršius nelygus, nešvarūs langai kameroje Nr. 397 (2015-06-17 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1533, T. I, b. l. 141-151).

Tačiau matyti, kad atsakovas minėtus pažeidimus šalindavo, ką patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai: 2013-07-25 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-864 (T. I, b. l. 49); 2013-07-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-412 (T. I, b. l. 67); 2014-12-31 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2652 (T. I, b. l. 91-92); 2014-12-10 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2495 (T. I, b. l. 111); 2015-02-10 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-206 (T. I, b. l. 117); 2015-04-10 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-775 (T. I, b. l. 121-125); 2015-06-19 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1555 (T. I, b. l. 129-130); 2015-06-11 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1471 (T. I, b. l. 166-168); 2012-12-19 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1549 (T. I, b. l. 181); 2012-10-18 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1235 (T. II, b. l. 9).

Be to, šiais Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais pažeidimų nebuvo nustatyta: 2013-03-06 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-154 (T. I, b. l. 55-56); 2013-03-12 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-179 (T. I, b. l. 66); 2013-08-26 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-983 (T. I, b. l. 68); 2014-06-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-909 (T. I, b. l. 71-72); 2014-12-18 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2580 (T. I, b. l. 73); 2014-02-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-65 (T. I, b. l. 74-75); 2014-02-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-66 (T. I, b. l. 76-77); 2014-01-24 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-45 (T. I, b. l. 93-96); 2014-05-15 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-763 (T. I, b. l. 102); 2014-09-11 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1488 (T. I, b. l. 105-106); 2014-02-10 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-93 (T. I, b. l. 112); 2015-07-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1910 (T. I, b. l. 126-127); 2015-06-09 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1439 (T. I, b. l. 165); 2012-12-04 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1449 (T. I, b. l. 180); 2012-09-28 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-1129 (T. II, b. l. 17-18).

Teismas nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad pasivaikščiojimo kiemelyje jam turėjo tekti ne mažiau kaip 8 kv. m ploto, o pasivaikščiojimas turėjo trukti nuo 2 iki 8 val. per dieną.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 103 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimų trukmė reglamentuota 2008 m. liepos 1 d. Suėmimo vykdymo įstatymo Nr. X-1660 29 str. 1 dalyje, kur nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus pasivaikščiojimų trukmė turi būti ne trumpesnė nei viena, o ne dvi (kaip teigia pareiškėjas) valandos ir pagal byloje esančius duomenis ši pareiškėjo teisė nebuvo pažeista.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kiemelių dydis yra nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m (T. I, b. l. 7-18). Higienos norma HN 76:2010 nenustato reikalavimų pasivaikščiojimo kiemelių dydžiui. Pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo įtvirtinto reikalavimo, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 8 kv. m ploto. EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją) (žr. LVAT 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovės atstovas geranoriškai siekia gerinti kalinamųjų sąlygas, o nustatyti pažeidimai buvo nežymūs, todėl konstatuoti, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai ir kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, nėra pagrindo.

Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjo J. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas įrodymais, jis apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų pareiškėjo nurodomų pasekmių. Niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo Administracijos reikalų skyriaus 2015-10-08 pažyma Nr. 24-7072 patvirtina, kad J. G. laikotarpiu nuo 2012-04-17 iki 2015-09-16 į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais, skundais, pageidavimais nesikreipė (T. I, b. l. 20).

Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad teismai nepagrįstai, atsižvelgdami į mažą minimalią algą Lietuvoje, priteisia mažesnį žalos atlyginimą nei EŽTT. Pagal LVAT praktiką, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013; 2013 m. vasario 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Teismas, sprendžiantis dėl neturtinės žalos dydžio, be kita ko, atsižvelgia į bylos nagrinėjimo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas – minimalią mėnesinę algą bei vidutinį darbo užmokestį (LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1841/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1546/2013; 2013 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1126/2013).

Taigi teismas, šioje byloje nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į anksčiau išdėstytas aplinkybes, nurodytą LVAT praktiką, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam kameroje, kurioje turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² ploto, – pažeidimo mastą (tai, kad ginčo laikotarpiu kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei nustatyta norma), šio pažeidimo trukmę (55 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 220 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 5 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo J. G. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. G. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 220 Eur (du šimtus dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska