Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-596-318/2012

Teisėja Nina Pičugina Teisminio proceso Nr. 1-97-1-00119-2010-2 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.4.5.;

2.1.7.4.; 2.3.4.9.; 2.4.6.4.1.

2012 m. gruodžio 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. ir nukentėjusiosios A. M. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 4 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant be institucijos, kontroliuojančios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis LR BK 67 str. 3 d., M. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas dvejiems metams šešiems mėnesiams naudotis specialia teise – vairuoti transporto priemonę, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš M. B. priteista A. M. 1200 Lt išlaidų už teisinę pagalbą bei 6013,19 Lt turtinei žalai atlyginti. A. M. ieškinio dalis dėl 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., Jašiūnų gyvenvietėje Šalčininkų r., vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, t. y. atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėjo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos buvo velkamas kurį laiką, dėl ko D. L. patyrė kūno sužalojimus: plėštinę žaizdą kairio momens – pakaušio – sprando srityje su kairiojo momenkaulio kiauriniu defektu bei daugybines plėštines žaizdas ir odos nubrozdinimus nugaroje, dinamiškai kontaktuojant su kelio danga, automobiliui „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavus ant gulinčio D. L. ir tempiant jo kūną, kairės šlaunies ir pilvo kairės pusės IIB-III° nudegimus, padarytus automobilio įkaitusio duslintuvo poveikyje, dešinės blauzdos sužalojimus (plėštinę žaizdą, girnelės, šeivikaulio, proksimalinio galo lūžis bei vidinės kulkšnelės lūžius), padarytus automobilio dugno detale paveikus dešinės kojos priekinį – šoninį paviršių, dėl kurių D. L. mirė, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d.

Skunde pažymima, jog įvykio vietos apžiūros protokole nėra užfiksuota jokių nusikaltimo pėdsakų. Be to įvykio vieta apžiūrėta tik 2012-03-02, tuo tarpu, kai nukentėjusysis buvo rastas 2010-02-28. Pagal byloje liudytojų T. B., R. P., D. U., O. M. ir kitų parodymus, ant kelio dangos, kuri buvo provėžiuota, jokių nusikaltimo pėdsakų nerasta, nėra užfiksuota tempimo pėdsakų kelio atkarpoje nuo pagrindinio kelio Lyda-Vilnius iki jo gyvenamo namo (apie 200 metrų). Specialistas Robert Bajarun parodė, kad lavono tyrimo metu kaulo lūžių ir kitų požymių, rodančių, kad ant nukentėjusiojo kūno buvo užvažiuota automobilio ratais, nėra. Automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) 2010-03-03 apžiūros protokole užfiksuota, kad, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta, priekinėje dalyje yra nedidelis įlenkimas. Specialisto išvadoje Nr. 140-(1974)-ISI-3441 nurodoma, kad ant dviejų tamponų su nuoplovomis nuo automobilio duslintuvo ir priekinės keleivio sėdynės nerasta žmogaus kraujo ir žmogaus biologinių pėdsakų, tinkamų asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR. Specialisto išvadoje Nr. 1 1-1297 (10) teigiama, kad „ant tirti pateiktų daktiloskopinių plokštelių Nr. l, Nr. 2 su mikrodalelėmis, apimtimi nuo dešinės pusės priekinio lonžerono ir duslintuvo, nėra pluoštų iš D. L. drabužių (striukės, megztinio, marškinių, kelnių). Šios specialisto išvados teismo nevertintos ir jomis nesivadovauta priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai vadovavosi ne rašytiniais bylos įrodymais, o po dviejų metų nuo įvykio duotais liudytojo pareigūno Aleksandro Soloduchino parodymais apie tai, kad, apžiūrint automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) dugną, matėsi, jog jis vos ne įdealiai išplautas, kai kurios vietos lyg skuduru nutrintos. Tuo tarpu automobilio apžiūros protokole tokie faktai neužfiksuoti, konstatuota, jog, atidžiau apžiūrėjus automobilį, nieko įtartino nepastebėta. Nepašalinus prieštaravimų ir pasirinkus liudytojo parodymus kaltei pagrįsti, buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, kad prieštaringi įrodymai vertinami kaltinamojo naudai.

Be to, nors specialisto išvadoje Nr.1 1-1297 nurodoma, kad ant automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, ir yra tik tikimybė, kad rasti pluoštai yra D. L. striukės audinio pluoštai, tačiau teismas neatsižvelgė į liudytojo T. B. parodymus apie tai, kad jie perkėlė gulintį baloje nukentėjusįjį ant audeklo, padėjo jį transportuoti į greitosios pagalbos automobilį, su juo kontaktavo. Po to savo automobilį nuvarė į Šalčininkų rajono policijos komisariatą, todėl, nuteistojo manymu, neatmestina galimybė, kad mikrodalelės nuo nukentėjusiojo, kurios liko ant T. B. rankų, buvo perneštos ir kontakto metu su automobiliu, todėl liko ant grotelių. Apžiūros metu buvo nustatyta, kad automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini), šoninis, priekinis ir galinis bamperiai buvo aptaškyti smėliu, nes automobilis buksavo kieme, toje vietoje kur gulėjo nukentėjusysis, ir su tuo smėliu mikrodalelės galėjo patekti ant mašinos grotelių. Specialisto išvadoje Nr.1 1-1179 (10) nurodyta, kad ant nukentėjusiojo drabužių rasta mineralinė alyva, kuri sutampa automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) karterio alyva, tačiau neatkreiptas dėmesys, kad visi senesni nei 10 metų automobiliai naudoja analogišką mineralinę alyvą, o išskirtinių požymių nebuvo nustatyta. Be to, kelia abejonių ir tai, kad alyva buvo rasta ant nukentėjusiojo megztinio, o ant striukės alyvos nebuvo. Taigi alyvos suradimo faktas, gali būti vertinamas kaip prielaida, kuria negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.

Apeliantas taip pat pažymi, kad, vadovaujantis LR BPK 144 str. ir 179 str., 2010-09-17 buvo surašytas pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolas, kurio pagrindu nuo automobilio „Audi 100 Avant“ v.n. (duomenys neskelbtini) lyginamajam tyrimui buvo paimtos 5 nuoplovos: nuo priekinių grotelių, variklio dangčio, priekinio bamperio kėbulo dalies, ženklo dalies. Šis ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmas yra neteisėtas, o lyginamajam tyrimui paimti pavyzdžiai neturi jokios įrodymosios reikšmės, nes šis veiksmas yra atliktas, nesilaikant BPK normų reikalavimų. BPK 144 str. numato galimybę paimti lyginamuosius pavyzdžius lyginamajam tyrimui iš įtariamojo, iš liudytojo ar nukentėjusiojo. Tuo tarpu šio straipsnio komentaro 3 punkte nurodoma, jog, vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, negalima imti spausdinimo mašinėlių, kompiuterių spausdintuvų, rūbų mikrodalelių, dažų, lakų, įvairių instrumentų pėdsakų lyginamuosius pavyzdžius. Tai turi būti daroma, atliekant daiktų, dokumentų, ar kitų objektų tyrimą ar apžiūrą, BPK 205-207 str. nustatyta tvarka“. Taigi, remiantis šiais neteisėtu būdu gautais įrodymais, pateiktais ekspertizės atlikimui, vertinti 2011-01-13 ekspertizės aktą Nr. 3036(10) kaip teisėtą įrodymą, nėra teisinio pagrindo, nes iš neteisėto veiksmo negali atsirasti teisėtų pasekmių. Todėl teismas šią specialisto išvadą nepagrįstai vertino kaip vieną iš įrodymų kaltei pagrįsti. Be to, pasak apelianto, dažai nuo automobilio „Audi 100 Avant“ ant nukentėjusiojo drabužių galėjo patekti tuomet, kai nukentėjusysis gulėjo kieme, kuriame dažnai būdavo paliekamas šis 22 metų senumo automobilis, kurio dažai ir kitos dalelės lupasi ir su žemėm galėjo patekti ant jo drabužių.

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertės Linos Lazarenko teigimu, nukentėjusiojo kūnas buvo stipriai prispaustas prie automobilio detalių. Žemiausia automobilio dugno vieta yra 15 cm iki kelio dangos. Todėl užvažiuojant ant išilgai kelio važiuojamosios dalies gulinčio nukentėjusio, kad kūnas tilptų po automobilio dugnu, automobilis turėjo pakilti. Iš tokio teiginio tikėtina, kad, jei kūnas tilpo po automobiliu jį pakeldamas, tai automobiliui sveriant 1950 kg, turėjo būti sužalota nukentėjusiojo krūtinė, tačiau medicininiuose dokumentuose tokių sužalojimų nerasta. Be to ekspertė nurodė, kad tokiu būdu nukentėjusysis galėjo būti tempiamas keliasdešimt metrų. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusysis neva buvo tempiamas apie 3000 metrų, tačiau šių aplinkybių teismas nevertino.

Teismo posėdyje M. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios A. M. skundą atmesti.

Nukentėjusioji A. M. ir jos atstovas prašė jų skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. skundą atmesti.

Prokurorė prašė nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios A. M. apeliacinis skundas atmestinas, o nuteistojo M. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Kolegija nustatė, jog byloje nepakanka objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.), todėl pirmos instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas, išteisinamasis nuosprendis.

Apylinkės teismas teisiamajame posėdyje neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus (netyrė nuteistojo kaltės, priežastinio ryšio tarp Kelių eismo taisyklių 134 p. pažeidimo ir atsiradusių pasekmių aspektu, neanalizavo kito Kelių eismo dalyvio – nukentėjusiojo D. L. veiksmų KET reikalavimų atžvilgiu), netinkamai juos įvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad pilnai pasitvirtino, jog M. B. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d..

Lietuvos Respublikos BK 281 str. numato atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimą, sukėlusį straipsnyje numatytus padarinius. Šiame baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje. Todėl, atskleidžiant jų turinį, privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisykles.

Kadangi Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, teismas turėjo nustatyti ne tik, kad kaltininkas dėl neatsargumo padarė inkriminuotą KET pažeidimą, bet ir priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo, tai yra veikos ir šiame baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių. Taigi kaltė ir priežastinio ryšio tarp kaltininko padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo buvimas negali būti preziumuojamas, bet turi būti nustatytas nagrinėjant baudžiamąją bylą. Apylinkės teismas šių įstatyminių nuostatų neįvertino.

Pirmos instancijos teismas M. B. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 5 d. nustatęs, kad jis, vairuodamas automobilį „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkte nurodytą reikalavimą, tai yra, atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus kitiems eismo saugumo dalyviams. Jis automobilio priekine dalimi tarp dešinės ir kairės pusės ratų užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties aukštielninkai gulinčio D. L. kūno, kryptimi galvos link ir, kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jį vilkdamas D. L. padarė sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė.

Teismas, grįsdamas šį kaltinimą, rėmėsi M. B. pranešimu apie įvykį (t. 1, b.l. 117-118), liudytojo R. P., Z. J., A. M., Aleksandro Soloduchino parodymais, ekspertės Linos Lazarenko parodymais, automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolu, 2010-02-22 specialisto išvada Nr. M 590/10(01) (t. 1, b.l. 84-89), 2010-05-15 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-1297(10) (t. 1, b.l. 99-102), 2010-05-20 specialisto išvada Nr. 11-1179(10) (t.1, b.l. 109-111), 2011-01-13 specialisto išvada Nr. 11-3036(10) (t. 1, b.l. 188-193), 2011-05-06 specialisto išvada Nr. 11-3035(10) (t. 1, b.l. 178-182), 2011-05-09 specialisto išvada Nr. 11-1148(11) (t. 1, b.l. 183-185).

Įvertinęs šiuos įrodymus, apylinkės teismas konstatavo, jog nesvarbu, ar M. B. atitempė žmogų, ar jį rado kieme, kaltinamojo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d., nes jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET 134 str. reikalavimą, t.y., neapvažiavo kliūties, nesustojo pajutęs kliūtį, todėl įvyko eismo įvykis ir žuvo žmogus. Tai rodo, jog nusikalstamą veiką jis padarė. Kolegijos manymu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta byloje esančiais objektyviais faktiniais duomenimis, prieštarauja minėto baudžiamojo įstatymo nuostatoms.

Iš pranešimo policijai matyti, kad M. B. telefonu pasakė: „aš žmogų partrenkiau. Jis ant kelio gulėjo, o čia. Važiavau namo, buvo toks garsas, aš neatkreipiau dėmesio, atvažiavau namo, nusileidau, žiūriu žmogus po mašina. Į klausimą ar atitempė su savimi, atsakė: taip“ (t. 2, b.l. 118).

Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu ir teisme M. B. paaiškino, kad 2010 m. vasario 28 d. apie 19.05 val., grįžęs namo, netoli kiemo vartų jis pamatė ant žemės gulintį vyrą, kuris buvo visas kruvinas ir dejavo. Apie įvykį pranešė policijai ir nurodė, kad pats partrenkė žmogų. Taip jis pasakė nebūdamas tuo tikras, vėliau apgalvojęs suprato, kad, jei taip būtų įvykę, jis būtų pajutęs, kad užvažiavo ant žmogaus, tačiau to nejautė. Vyrą abu su tėvu iš balos perkėlė ant čiužinio.

Liudytoja J. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad 2010 m. vasario 28 d. apie 19.00 val. ji iš savo namų pėsčia ėjo M. Balinskio gatve į svečius pas nuteistojo seserį. Jai beeinant, sustojo M. B. vairuojamas automobilis, ir M. B. ją paėmė pavežti. Liudytoja, važiuodama kartu su juo, negirdėjo jokių įtartinų garsų. M. B. pakeliui užsuko į savo namus pasidėti daiktų, o po to abu važiavo į nuteistojo tėvo namus. Kai M. B. nuėjo pasidėti daiktų, liudytoja liko sėdėti automobilyje, tačiau kieme nematė jokio pašalinio žmogaus, negirdėjo jokių garsų.

Liudytojas R. P. parodė, jog jis, dirbdamas Šalčininkų rajono PK patruliu, pagal iškvietimą buvo nuvykęs į Jašiūnų kaimą, prie M. B. namo, kur gulėjo sužalotas žmogus. Kaltinamasis liudytojui pasakė savo automobilio, kuriuo jis važiavo, numerius ir jo buvimo vietą. Liudytojas buvo nuvykęs į nuteistojo tėvo namus apžiūrėti automobilį, tačiau, jokių pažeidimų nenustatęs, nutarė jį detaliai apžiūrėti kitą dieną.

Liudytoja O. M. parodė, kad ji, dirbdama Šalčininkų rajono PK tyrėja, gavo pranešimą, jog partrenktas žmogus, todėl nuvažiavo į Jašiūnų kaimą. Buvo tamsus paros metas. Vos įvažiavus pro vartelius į kaltinamojo kiemą, ji pamatė netoli vartelių gulintį žmogų. M. B. paaiškino, jog nukentėjusįjį jis rado savo kieme, pamatęs sužalotąjį labai susijaudino, todėl pamanė, kad pats savo mašina žmogų patrenkė ar parsitempė. Nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsiais drabužiais, jo veide išorinių sužalojimų nesimatė, nugara buvo juoda, lyg apdeginta. Apžiūrėjus kiemą ir gatvę, jokių kraujo ar tempimo pėdsakų nesimatė.

Iš D. U. 2010-02-28 tarnybinio pranešimo matyti, kad apie 19.10 val. buvo gautas PK OVP budėtojo pranešimas, kad nuteistojo M. B. kieme rastas partrenktas žmogus. Nuvykus kieme ant čiužinio buvo rastas sužalotas žmogus. Apžiūrint M. B. automobilį, jokių didesnių apgadinimų nerasta. Buvo apžiūrėtas kelias nuo M. B. namų iki Lydos plento, bet žmogaus tempimo, kraujo žymių, ar dar ko nors, kas patvirtintų eismo įvykį, nepastebėta. Tarnybinis pranešimas patvirtina, kad 2010 m. vasario 28 d. apie 19.00 val. D. L. Saulėtąja gatve namo lydėjo draugai, kurie su juo išsiskyrė ties namu Nr. 45. Toje gatvėje jokių nusikaltimo pėdsakų nepastebėta. (t. 1, b.l. 8).

2011-05-06 ekspertizės aktas Nr. 11-3035(10) ir 2011-05-09 ekspertizės aktas Nr. 11-1148(11) patvirtina, kad D. L. prieš kontaktą su automobiliu „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) kėbulo apatine dalimi gulėjo aukštielninkas, kojomis važiuojančio automobilio link. Tikėtina, kad automobilis priekine dalimi užvažiavo ant išilgai automobilio važiavimo krypties gulinčio D. L. kūno, kryptimi nuo kojų galvos link. Kūnui užstrigus tarp automobilio dugno ir kelio dangos, jis buvo velkamas kurį laiką, kol automobilis buvo sustabdytas. Ant D. L. kelnių esantys įsitrynę juodos spalvos dangos pėdsakai ir dalelės skiriasi nuo tirti pateikto automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių, buferio, buferio grotelių, apatinės kėbulo dalies plastikų, variklio dangčio dažų dangos ir „Audi“ ženklo medžiagų (metalo ir plastiko). Nustatyti, kokį atstumą nukentėjusysis buvo tempiamas, nėra galimybių. Konstatavo, jog buvusioje eismo situacijoje D. L. veiksmai: gulėdamas tikėtina važiuojamoje kelio dalyje kėlė grėsmę eismo saugumui – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t. 1, b.l. 178-185). Bylos duomenų, kurie patvirtintų, kad M. B. veiksmai, vairuojant automobilį sąlygojo autoįvykio kilimą, nėra. Ekspertė Lina Lazarenko patvirtino, kad, atliekant ekspertizę nebuvo rasta jokių požymių, kurie patvirtintų, kad M. B. vairuojamas automobilis partrenkė žmogų. Ji paaiškino, nors žemiausia automobilio vieta yra pakilusi 15 centimetrų nuo grindinio, automobiliui pakilus ant lingių, kūnas galėjo tilpti po automobilio dugnu. Kūnas buvo suspaustas tarp automobilio dugno ir kelio dangos, todėl negalėjo pats išslysti. Ratais ant žmogaus nebuvo užvažiuota. Tarnybinis pranešimas patvirtina, kad buvo apklaustas D. L., kuris aiškino, jog, eidamas namo, ties mokykla jis pajuto smūgį ir daugiau nieko neprisimena. Kadangi artimiausia mokykla M. Balinskio gatvėje, tyrėja daro prielaidą, kad nukentėjusysis smūgį pajuto būtent ten (t. 1, b.l.16).

2010-06-03 Specialisto išvada Nr. 11-1178 (10) patvirtino, kad ant D. L. kelnių yra įsitrynusių juodos spalvos dažų dangos ir blyškiai pilkos spalvos plastiko pėdsakų dalelių. Ant kitų jo drabužių tokių dalelių nėra (t. 1, b.l. 106-107). 2010-05-20 specialisto išvada Nr. 11-1179(10) (t. 1, b.l. 109-111) patvirtino, kad ant D. L. kelnių ir megztinio buvo rasta mineralinės alyvos pėdsakų. Tikėtina, kad mineralinė alyva nuo kaltinamojo automobilio variklio karterio (t. 1, b.l. 112-113).

2011-01-09 specialisto išvada Nr. 11-3036 (10) tiriant D. L. kelnių iškarpas su pašalinių medžiagų pėdsakais ir automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) priekinių grotelių, variklio dangčio, priekinio buferio, priekinio buferio grotelių, priekinės apatinės kėbulo dalies ir „Audi“ ženklo medžiagų pavyzdžius, nustatyta, jog: ant tirti pateiktų D. L. kelnių yra įsitrynusių juodos spalvos dažų dangos, sudarytos iš juodos spalvos emalio, tamsiai pilkos spalvos grunto ir blyškiai pilkos spalvos glaisto, pėdsakų ir dalelių. Šie dažai ir automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) priekinės apatinės kėbulo dalies dažų dangos pavyzdžių (pateiktų voke Nr. 1, pakelyje Nr. 5) trys viršutiniai sluoksniai yra vienodi. Didelė tikimybė, kad ant D. L. kelnių rastos dažų dangos dalelės ir pėdsakai yra iš automobilio „Audi Avant“ priekinės apatinės kėbulo dalies dažų dangos (t. 1, b.l. 188-193).

2010-05-15 Ekspertizės išvada Nr. 11-1297 (10) patvirtino, kad ant tirti pateiktos daktiloskopinės plokštelės Nr. 3 su mikrodalelėmis nuo automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini), priklausančio M. B., priekinių grotelių, rasti du žalsvai rudos spalvos medvilnės pluoštai vienodi su D. L. striukės audeklo pluoštais, todėl yra tikimybė, kad pluošteliai yra iš šios striukės pluošto (t. 1, b.l. 99-102).

2010-05-06 specialisto išvadoje Nr. 140-(1974)-IS1-3441 konstatuota, kad atlikus tampono su nuoplova nuo automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini) duslintuvo, yra žmogaus DNR, tačiau jo kiekis per mažas genotipui nustatyti (t. 1, b.l. 94-95).

Be to 2010-03-03 apžiūrėjus automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini), dugną, priekinėje dalyje rastas nedidelis įlenkimas, įlenktas kaištis, automobilio duslintuve pastebėta raudonos spalvos dėmė, jokių kitų pėdsakų nenustatyta (t. 1, b.l. 10-11).

Atlikęs automobilio „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini), apžiūrą specialistas Aleksandras Soloduchinas teisiamajame posėdyje parodė, jog apžiūros metu jis matė, kad dugnas tarsi kai kur nutrintas skuduru, o automobilio priekinė dalis, grotelės įtrūkusios, įlenkta po grotelėmis buvusi skardinė danga, variklio iškilimas, kur užsideda ant generatoriaus diržas, sulenktas.

2010-03-02 apžiūrėjus kiemą, esantį Lydos g. 17 Jašiūnuose, jokių tempimo ar kraujo pėdsakų, automobilių padangų pėdsakų, vedančių į garažą, nepastebėta (t. 1, b.l. 13).

Kolegija, įvertinusi byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus faktinius duomenis, konstatuoja, jog jų visuma patvirtina, kad M. B. 2010-02-28, laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., Jašiūnų gyvenvietėje Šalčininkų r., vairuodamas jo tėvui T. B. priklausantį automobilį „Audi Avant“, v. n. (duomenys neskelbtini), užvažiavo ant važiuojamojoje kelio dalyje gulėjusio D. L.. Tačiau jų nepakanka išvadai, kad M. B. veiksmai, vairuojant automobilį, buvo pagrindine sąlyga ir priežastimi autoįvykiui kilti ir nustatytoms pasekmėms atsirasti.

Kaip jau minėta, BK 281 straipsnyje numatytos veikos, kuriomis pažeidžiamos kelių transporto eismo saugumo ar (ir) transporto priemonių eksploatavimo taisyklės, todėl pripažįstant asmenį kaltu ir kvalifikuojant veiką pagal šį baudžiamąjį įstatymą turi būti nustatyta, kad kaltininkas pažeidė kelių eismo taisyklių tam tikrus punktus. Pagal BK 281 str. baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie yra priežastiniu ryšiu susiję su šiame straipsnyje numatytais padariniais. Pripažindamas, kad BK 281 str. numatyti padariniai kilo, pažeidus bendrojo pobūdžio KET reikalavimus (šioje byloje – 134 punkte nurodytą reikalavimą: atsiradus kliūčiai ir iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę, apvažiuoti kliūtį, nesukėlus pavojaus kitiems eismo dalyviams), ikiteisminis tyrimas ir teismas turėjo nustatyti aplinkybes, pagrindžiančias, kad KET reikalavimų pažeidimą M. B. padarė dėl neatsargumo, sukeldamas nustatytus padarinius. Pagal baudžiamąjį įstatymą neatsargios kaltės turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su KET pažeidimu ir BK 281 str. numatytais padariniais. Sprendžiant baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių priežasties klausimą, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti faktoriai, taip pat galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui. Tuo pačiu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 str., jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Kolegijos manymu, M. B. kaltė šioje baudžiamojoje byloje nepasitvirtino.

Kaip matyti iš byloje esančios M. B. telefoninio skambučio į bendrąjį pagalbos telefoną stenogramos, jis 2010-02-28 19.10 val. pranešė policijai, kad partrenkė žmogų. Pasakė, kad jis ant kelio gulėjo, o M. B., važiuodamas namo, kažką matė, buvo kažkoks garsas, tačiau neatkreipė į tai dėmesio, tik atvažiavęs namo pamatė žmogų po mašina (t. 1, b.l. 118). Vienok, jau duodamas parodymus iškart po įvykio kaip liudytojas, M. B. paaiškino, kad, aptikęs savo kieme kruviną vyrą, pamanė, kad pats galėjo pastarąjį automobiliu numušti, todėl labai susijaudinęs apie tai pranešė policijai. Po to viską apgalvojęs jis suprato, kad vis tik ne jis žmogų numušė, nes tuomet būtų jį pastebėjęs. Kai važiavo, būtų išgirdęs smūgį, tačiau jo nebuvo. Prisiminė, kad, grįžęs namo, buvo išlipęs iš automobilio ir nieko nematė. Tik po to, kai nuvairavo automobilį į savo tėvo kiemą ir grįžo namo pėsčiomis, pamatė gulintį kruviną žmogų. Nesupranta, kokiu būdu šis galėjo atsirasti jo kieme. Paskambinęs policijai, apie įvykį pranešė ir savo tėvui, kuris atėjęs sužalotą žmogų padėjo paguldyti ant čiužinio (t. 1, b.l. 20-22). Pareiškus įtarimus M. B., atsisakė duoti parodymus, o teisiamajame posėdyje papildomai paaiškino, kad įvykio dieną apie 18.30-19.00 val. važiavo iš darbo namo. Pakeliui paėmė pažįstamą J. D.. Ją pavežė iki savo tėvo namų, nes pastaroji važiavo pas nuteistojo seserį. Pakeliui M. B. užsuko į savo namus ir užnešė produktus. Paskui abu su J. D. nuvažiavo į nuteistojo tėvo namų kiemą, kur pastarasis paliko automobilį. Priėjęs prie savo namo, užlipęs ant laiptų, jis išgirdo dejones. Nusileidęs pasižiūrėti, 5-7 m atstumu nuo namo laiptų, baloje pamatė gulintį kruviną žmogų.

Atkreiptinas dėmesys, kad M. B. skambučio pagalbos telefonu stenogramos duomenys negali būti vertinami kaip jo parodymai. Skambučio metu tyrimas dar nebuvo pradėtas, M. B. neturėjo jokio procesinio statuso ir atitinkamai su tuo susijusių BPK numatytų teisių ir pareigų. Tokiu būdu stenogramos įrašai gali būti vertinami kaip vienas faktinių bylos duomenų visų įrodymų kontekste. Apklausiant M. B. kaip liudytoją, jam nebuvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, apklausos metu neužduoti patikslinantys klausimai, neišsiaiškinta, kurioje vietoje savo kelyje jis kažką galimai matė ar girdėjo kažkokį garsą. Nebuvo tirta, ar toje vietoje, kurioje kažką matė ar girdėjo nuteistasis, yra išlikę nusikaltimo pėdsakai, ar D. L. tempimo kelyje buvo drabužių skiautės, striukės užpildo dalys, kurių, kaip matyti iš specialisto išvados ir ekspertizės akto, turėjo likti (t. 1, b.l. 100, 178-182). Šiuo metu šių aplinkybių patikrinti jau nėra jokios galimybės. Atliekant ikiteisminį tyrimą, nebuvo atliekami tiksliniai išimtinai šiam įvykiui ištirti būtini veiksmai, neapžiūrėtos visos gatvės, kuriose galimai įvyko nukentėjusiojo susidūrimas su nuteistojo vairuojamu automobiliu. Iškart po įvykio 2010-02-28 19.20 val. kelias nuo M. B. namo iki Lydos plento apžiūrėtas paviršutiniškai (t. 1, b.l. 8). Ekspertas J. M. Paliulis apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad iš sužalotos nukentėjusiojo galvos turėjo kraujuoti. Eksperto išvadą patvirtina ir liudytojo T. B. parodymai, kad po D. L. galva buvo nemažai kraujo. Nežiūrint į tai, kaip tvirtina faktiniai duomenys, jokių kraujo pėdsakų, atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nebuvo fiksuota. Nors 2010-03-25 tarnybinis pranešimas tvirtina, kad buvo apžiūrėta Saulėtoji gatvė (t. 1, b.l. 16-17), tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apžiūrint nuteistojo kiemą, kur gulėjo nukentėjusysis, taip pat nebuvo rasta jokių tempimo, kraujo ar drabužių likučių pėdsakų. Iš nukentėjusiojo sužalojimų pobūdžio ir ekspertų išvadų apie sužalojimų padarymo mechanizmą, akivaizdu, kad užvažiavimas ant D. L. kūno įvyko ne M. B. kieme, o kitoje vietoje, galimai nenustatytame kelyje. Taigi, byloje nenustatyta: konkretus įvykio laikas, vieta, įvykio metu toje kelio dalyje buvęs apšvietimas, leistinas greitis, kelio danga, matomumas, atsižvelgiant į oro sąlygas, įvertinus nukentėjusiojo tamsius drabužius, kurie buvo be jokių atšvaitų. Esant šioms aplinkybėms, nėra galimybės nustatyti, ar M. B. galėjo numatyti, jog kelyje gulės nukentėjusysis ir konkrečioje situacijoje turėjo realią galimybę jį pamatyti, suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai.

Taigi, nors iš pirminio M. B. nekonkretaus pranešimo apie įvykį, kitų pirmiau aptartų įrodymų kontekste, galima daryti išvadą, kad jis užvažiavo ant D. L. ir jį po automobiliu atitempė į savo kiemą, tačiau vertinant M. B. veiksmus bei sprendžiant priežastinio ryšio ir jo kaltės klausimus, to nepakanka. Būtina nustatyti momentą, nuo kada jis turėjo realią galimybę pastebėti, kad važiuojamojoje kelio dalyje guli tamsiais rūbais apsirengęs D. L.. Tačiau byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie tai patvirtintų.

Kaip matyti iš nuteistojo M. B. parodymų, pastarasis D. L. pamatė tik savo kieme jau sužalotą ir apie tai pranešė policijai. Tai patvirtina jo pranešimas policijai, įvykio vietos apžiūros protokolas, tam neprieštarauja liudytojos J. D. parodymai. J. D. parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Ši liudytoja parodė, jog įvykio vakarą apie 19.00 val. važiavo kartu su M. B. ir nepastebėjo, kad jis būtų ant ko nors užvažiavęs. M. B. kieme, pastarajam nunešus savo daiktus namo, ji liko sėdėti automobilyje kieme, tačiau ten taip pat nieko nepastebėjo. L. D. parodymai neprieštarauja M. B. aiškinimui ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, kad jis D. L. pastebėjo tik grįžęs iš tėvo namų savo kieme. Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad nuteistasis, važiuodamas automobiliu, neturėjo realios galimybės laiku pastebėti kliūtį, ją apvažiuoti ar sustabdyti automobilį. Apylinkės teismo išvada, kad negalima tikėti J. D., nes ji buvo apklausta ne iš karto prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, niekuo nepagrįsta. Kaip matyti iš M. B. parodymų, teisiamajame posėdyje paklausus, ar jis važiavo namo vienas, jis iškart pasakė, kad važiavo su J. D., kuri važiavo į jo tėvo namus pas seserį K. B.. Tą aplinkybę J. D. patvirtino jau ikiteisminio tyrimo metu. Iškart po įvykio M. B. nebuvo užduotas klausimas, ar jis važiavo vienas, o jis pats vėliau paaiškino, kad tik iš susijaudinimo pats nesumojo pasakyti, kad važiavo su J. D.. Šių faktinių duomenų nepaneigia jokie kiti bylos faktiniai duomenys. Taigi teismas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad J. D. apie įvykio aplinkybes duoda melagingus parodymus.

Nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu pakartotinai apklausiamas atsisakė duoti parodymus, tačiau tai nėra pagrindas vertinti kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. BPK 21 str. 4 d. numato, kad įtariamasis turi teisę, o ne pareigą duoti parodymus. Atsisakančiam duoti parodymus įtariamajam dėl to jokios sankcijos ar blogesnė procesinė padėtis negali būti taikomos. Teismas negali susieti kitų įrodymų vertinimo su kaltinamojo teisės atsisakyti duoti parodymus realizavimu ir jo parodymų, kurie yra viena iš jo gynybos priemonių, patikimumu, nes būtent ikiteisminio tyrimo pareiga yra patvirtinti ar paneigti inkriminuotas aplinkybes kitų įrodymų pagrindu.

Apylinkės teismo išvada, jog liudytojo Aleksandro Soloduchino parodymai teisme patvirtina, kad nuteistasis nutyli tikrąsias įvykio aplinkybes, siekė sunaikinti nusikaltimo pėdsakus yra nepagrįsta. Teismas rėmėsi specialisto Aleksandro Soloduchino paaiškinimu, kad, jam apžiūrint automobilį „Audi Avant“, matėsi trynimo pėdsakai, tačiau nevertino, kad iš automobilio apžiūros protokolo (t. 1, b.l. 10-12) matyti, jog būtent šis specialistas atliko automobilio „Audi Avant“ apžiūrą, kurios metu neužfiksavo jokių automobilio dugno trynimo pėdsakų. Apžiūra buvo atlikta 2010-03-03, t.y. praėjus 3 dienoms po įvykio. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas paaiškino, jog automobilis „Audi Avant“ iš M. B. kiemo buvo atgabentas savo eiga, t.y. jis nebuvo užkeltas ant kitos transporto priemonės, o 15 km atstumą iki Policijos komisariato, esant sniego, važiavo savo eiga. Be to specialistas paaiškino, kad, prieš atliekant automobilio apžiūrą, jam buvo nurodyta, jog po šio automobilio dugnu buvo temptas žmogus. Tai turėdamas omenyje ir matydamas, kad dugnas pakankamai švarus, jis pasakė, jog vietomis atrodė lyg trinta skuduru, tačiau nesakė, kad specialiai kažkas nutrynė automobilio dugną. Jis tvirtino, kad taip galėjo įvykti, velkant žmogų po automobiliu, esant jo drabužių trinčiai su automobilio dugnu. Kadangi po įvykio automobilis 15 km į apžiūros vietą buvo gabenamas sava eiga, ant jo galėjo nelikti jokių pėdsakų. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismo išvada, kad M. B. parodymais negalima tikėti dėl to, kad jis automobilio dugną nutrynė skuduru, siekdamas panaikinti nusikaltimo pėdsakus, niekuo nepagrįsta ir faktiškai prieštarauja bylos duomenims. Tą aplinkybę, kad liudytojai T. B. ir H. B. toje pačioje vietoje ir ta pačia kryptimi nukentėjusįjį užkėlė ant čiužinio, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip M. B. siekimą panaikinti nusikaltimo pėdsakus, nes teismo išvados nepatvirtina jokie bylos duomenys, o paneigia tai, kad M. B., paskambinęs į bendrosios pagalbos centrą, pranešė apie įvykį, ir minėtų liudytojų aiškinimas, kad jie pastarąjį tik ištraukė iš balos, norėdami jam padėti.

Taigi vertinant tai, kad M. B. nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, o nukentėjusįjį pastebėjo tik savo kieme, liudytojos J. D. parodymus, jog ji, važiuodama su nuteistuoju, kelyje ir kieme jokių kliūčių nematė ir nejuto, aplinkybę, kad D. L. buvo rastas nuteistojo kieme, nesant šiuos faktinius duomenis paneigiančių įrodymų, kolegija konstatuoja, jog šie duomenys vieni kitus papildo ir neprieštarauja tam, kad M. B. 2010 m. vasario 28 d., laikotarpyje nuo 18.30 val. iki 19.30 val., Jašiūnų gyvenvietėje vairuodamas automobilį „Audi Avant“, v.n. (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu neturėjo realios galimybės savalaikiai pamatyti važiuojamoje kelio dalyje atsiradusios kliūties – išilgai kelio gulinčio D. L., vilkinčio tamsius drabužius, be atšvaitų – ir jos išvengti.

Esant šioms aplinkybėms, ikiteisminio tyrimo metu nenustačius užvažiavimo ant nukentėjusiojo vietos, tos vietos apšvietimo, matomumo, vertinant tamsų paros metą ir oro sąlygas, kelio dangos galimybes ir kitų reikšmingų įvykiui ištirti jau pirmiau nuosprendyje aptartų aplinkybių, nėra galima nustatyti, ar konkrečioje situacijoje iš M. B. buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių. Todėl kolegija daro išvadą, jog nėra byloje faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad būtent M. B. veiksmai sąlygojo autoįvykio kilimą ir dėl to atsiradusias pasekmes, ir buvo to pagrindine priežastimi. Šią kolegijos išvadą patvirtina ir specialisto išvada nr. 11-1148 (11).

Be pirmiau aptartų įrodymų apylinkės teismas, grįsdamas M. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, rėmėsi specialistų išvadomis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausus teismo medicinos ekspertą Joną Mindaugą Paliulį, pastarasis paaiškino, kad išanalizavus teismo medicinos specialisto išvadas Nr. M 590/10 (01) ir Nr. 11-3035(10) matyti (t. 1, b.l. 84-89, 178-182), kad buvo nustatyti girnelės ir šeivikaulio lūžiai. Tokie lūžiai labiau būdingi ne patekus po automobilio dugnu, o staigiam smūginiam susidūrimui, žmogui esant vertikalioje padėtyje. Iš nukentėjusiojo D. L. parodymų (t. 1, b.l. 52) matyti, kad jis, eidamas namo Saulėtąja gatve savo namų link, staiga pajuto smūgį ir po to nieko neprisimena. Taigi faktiškai šios nustatytos aplinkybės neprieštarauja tam, kad nukentėjusysis buvo partrenktas automobilio. Nežiūrint į tai, ekspertė Lina Lazarenko patvirtino, kad tiriant M. B. automobilį, nebuvo rasta jokių objektyvių požymių, kurie patvirtintų, kad šis automobilis partrenkė žmogų (t. 1, b.l. 178-182, t. 2, b.l. 114-115). Taigi tai suponuoja prielaidą, kad D. L. girtą einantį namo partrenkė ne M. B., o kito vairuotojo vairuojamas nenustatytas automobilis, o M. B. užvažiavo jau ant partrenkto kelyje gulinčio nukentėjusiojo.

Esant nepaneigtai prielaidai, kad ant nukentėjusiojo M. B. galėjo užvažiuoti ir jį tempti ne pirmas, kai nenustatyta konkreti užvažiavimo vieta, atstumas, kurį nukentėjusysis buvo tempiamas D. L. ir kitos aplinkybės, įvertinus mirtinų sužalojimų pobūdį, nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, kad būtent M. B., o ne kitas vairuotojas, vairuodamas automobilį, padarė D. L. sužalojimus, nuo kurių pastarasis mirė. Vadovaujantis teismų praktika, apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti grindžiamos objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis. Nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, yra pamatinė, taikant asmens nekaltumo prezumpcijos principą, kai reikia vertinti prieštaringus ar abejotinus bylos duomenis.

2011-05-09 ekspertizės Nr. 11-1148(11) išvadose nurodyta, kad techniniu požiūriu būtent paties nukentėjusiojo D. L. veiksmai – gulėjimas, tikėtina, važiuojamojoje kelio dalyje – kėlė grėsmę eismo saugumui ir sąlygojo eismo įvykio kilimą (t. 1, b.l. 183-185). Taigi, M. B., vairuodamas transporto piriemonę, turėjo pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo dalyvių saugumui.

Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys nepatvirtina, kad M. B., vairuodamas automobilį „Audi Avant, v.n. (duomenys neskelbtini), pažeidė KET 134 str. 1 p. reikalavimus ir kad jis galėjo išvengti atsiradusių padarinių, t.y. D. L. sužalojimo, sukėlusio pastarojo mirtį. Nuteistojo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 5 d. sudėties, todėl jis išteisintinas BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.

Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d., teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, kai kaltinamasis išteisinamas, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Esant šioms aplinkybėms, kolegija, atmesdama nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą, plačiau dėl jame išdėstytų argumentų pasisakyti neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą patenkinti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiosios A. M. apeliacinį skundą atmesti, o jos civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Daiktinius įrodymus – D. L. drabužius, saugomus Vilniaus apskrities Šalčininkų rajono policijos komisariate, sunaikinti.